Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-08-05 · Administracinė byla Nr. A-146-1233-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-02-06Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-08-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-08-05
Bylos Nr.
A-146-1233-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01329-2012-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas
R. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-1233/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01329-2012-3Procesinio sprendimo kategorijos: 6.6.1; 15.2.3.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugpjūčio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (t. I, b. l. 1-20), kurį patikslino (t. I, b. l. 160-162) ir prašė: 1) panaikinti 2012 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija, VRM) sprendimą Nr. lD-2800 (11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir VRM 2012 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. lD-2800 (11)); 2) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija) – 412,28 Lt; 3) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą 2 248,88 Lt valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.; 4) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 30 000 Lt neturtinės žalą; 5) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies (112,44 Lt) už laikotarpį nuo skundo priėmimo teisme dienos iki 2012 m. rugsėjo 1 d.; 6) priteisti Vidaus reikalų ministerijos penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo 30 000 Lt neturtinės žalos (1 500 Lt) už laikotarpį nuo skundo priėmimo teisme dienos iki 2012 m. rugsėjo 1 d.; 7) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija 2009 metais jam mokėjo 412,28 Lt per mėnesį pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjas gauna sumažintą valstybinę pensiją. Todėl Vidaus reikalų ministerijos sprendimą 2010 m. balandžio 8 d. apskundė teismui. Nuo 2011 m. gruodžio 31 d. neteko galios Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos, tačiau atsakovas ir toliau moka sumažintą valstybinę pensiją – 131,71 Lt per mėnesį. 2012 m. balandžio 4 d. skundu pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją. Atsakovas priėmė 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 1D-2800 (11)), kuriuo atsisakė mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją ir išmokėti pensijos nepriemoką, nurodydamas, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo buvo pratęstas šio įstatymo nuostatų, nustatančių valstybinių pensijų (tarp jų – pareigūnų ir karių) perskaičiavimą ir mokėjimą, galiojimas.

Pareiškėjas teigė, kad jo – dirbančio pensininko teisės ir interesai buvo pažeisti, taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnį, 16 straipsnio 4 dalį ir ypač ir toliau taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas. Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimo pratęsimas valstybinėms pensijoms, t.y. vienai pensijų gavėjų grupei, pareiškėjo nuomone, galimai prieštarauja Konstitucijos nuostatoms. Pareiškėjo manymu, jis yra diskriminuojamas neteisėto teisinio reguliavimo. Teigė, kad atsakovas, sumažindamas pareiškėjo valstybinę pensiją, pažeidė teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principus, taip pat Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. ir 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimus. Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr.Xl-1821 (toliau – ir 2011 m. gruodžio 20 įstatymas Nr. Xl-1821) 1 straipsnio 2 punkto nuostata, kad šis įstatymas,<...>, galioja 1 straipsnio 2 dalies 1, <...> punkte nurodytoms išmokoms, <...> - iki 2012 m. gruodžio 31 d.“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei teisinės valstybės principui konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

VRM 2012 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. 1D-2800 yra biurokratinis, jame nepaaiškintos aplinkybės, lėmusios pareiškėjo valstybinės pensijos sumažėjimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Vidaus reikalų ministerija turėjo teisę ir pareigą kreiptis su parengtais projektais dėl Laikinojo įstatymo pakeitimo, tačiau to nepadarė. Vidaus reikalų ministerijos vadovas Vyriausybės posėdžiuose balsavo už Laikinojo įstatymo priėmimą ir jo galiojimo pratęsimą, todėl atsirado visos civilinės atsakomybės sąlygos dėl atsakovų neteisėtų veiksmų neturtinei žalai atlyginti ir 280,71 Lt palūkanoms priteisti. Lietuvos Respublikos Seimo kaltė, priimant Laikinąjį įstatymą ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kvalifikuotina kaip neatsargumas. Neatsargūs valstybės veiksmai lėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pensijos daliai. Atsižvelgdamas į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų Vidaus reikalų ministerijos veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.279 str. 1 d.). Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Vidaus reikalų ministerija ir Vyriausybė naudojosi pareiškėjui paskirtos pensijos dalies lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė pareiškėjo interesus, todėl privalo pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas mokėti pareiškėjui įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas taip pat teigė, kad dėl paskirtos valstybinės pensijos dalies neteisėto nemokėjimo nuo 2012 m. sausio 1 d. jis patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str.), t.y. sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, orumo ir garbės pažeminimą, jautėsi nereikalingas savo valstybėje, diskriminuojamas, buvo priverstas apriboti savo šeimos poreikius.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (t. I, b. l. 34-36, 167-169) paaiškino, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-1761-331/2010 pagal pareiškėjo R. M. skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo bei žalos atlyginimo pareiškėjas prašė patikrinti to paties Vidaus reikalų ministerijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei kėlė kitus analogiškus reikalavimus, kuriuos grindžia tais pačiais argumentais ir aplinkybėmis, todėl prašė šioje dalyje pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtu.

Dėl reikalavimo panaikinti VRM 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 1D-2800 (11) teigė, kad šis sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, nes Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios buvo taikytos perskaičiuojant pareiškėjo pensija, galiojo, nebuvo pripažintos įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo sprendimu (nutarimu) prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Atsakovų manymu, pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą, nepagrindė CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumos dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, t.y. kad Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. vasario 6 d. sprendimu (t. II, b. l. 16–21 paliko nenagrinėtą pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą 2 248,88 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., bei penkių procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos pensijos dalies sumos už laikotarpį nuo skundo priėmimo teisme dienos iki 2012 m. rugsėjo 1 d. – 112,44 Lt. Likusią skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad remiantis Vidaus reikalų ministerijos 2000 m. sausio 19 d. išvada Nr. 15899, 2004 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 2/17-1351 ir 2008 m. vasario 1 d. VRM sprendimu Nr. 11SP-420 pareiškėjui buvo paskirta neterminuotai ir mokama 412,28 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (t. I, b. l. 39,40). 2010 m. vasario 26 d. pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti paskirtą valstybinę pensiją - 412,28 Lt (t. I, b. l. 50). Vidaus reikalų ministerija priėmė 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1D-2260-(2), kuriame paaiškino pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo tvarką, pažymėjo, kad įstatymas nenumato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, todėl mokėti pareiškėjui 412,28 Lt dydžio valstybinę pensiją ir išmokėti susidariusią nepriemoką nėra pagrindo (t. I, b. l. 52-53). Pareiškėjas 2012 m. balandžio 4 d. skundu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją dėl sumažintos valstybinės pensijos, prašė išmokėti nuo 2012 m. sausio 1 d. susidariusią nepriemoką ir mokėti visą paskirtą pensiją (t. I, b. l. 140). Vidaus reikalų ministerija priėmė 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 1D-2800 (11), kuriame paaiškino, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Nurodė, kad įstatymas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo nenumato, mokėti 412,28 Lt valstybinę pensiją ir išmokėti nepriemoką nėra teisinio pagrindo (t. I, b. l. 141).

Teismas nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacija apie pareiškėjo valstybinį socialinį draudimą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. patvirtina, jog šiuo laikotarpiu pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijoje (t. II, b. l. 2). Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, nes pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. sausio 11 d. pažymos Nr. 11 PP(P)-305 (t. II, b. l. 5) teismas nustatė, kad pritaikius Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius, 2012 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais pareiškėjui išmokėta 1 049,36 Lt valstybinės pensijos. Netaikius ribojimo, pareiškėjui būtų išmokėta 3 298,24 Lt.

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal <...> Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, <...>. Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenumatant kompensavimo mechanizmo.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2010 m. spalio 26 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. gruodžio 20 d. priimtu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinėms pensijoms pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, minėtų Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinėms pensijoms pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame pripažinta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2010 m. vasario 11 d. redakcija; 2010 m. spalio 26 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-29-331/2013 išnagrinėtas R. M. skundas atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Šioje byloje pareiškėjas prašė priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą valstybinės pensijos dalį ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas R. M. skundą patenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. - 7 799,76 Lt ir 156 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitą skundo dalį atmetė. Šis teismo sprendimas neįsiteisėjęs.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punktą teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas nusprendė, kad pareiškėjo R. M. skundo dalis dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą 2 248,88 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. paliktina nenagrinėta, kadangi teisme yra nagrinėjama administracinė byla tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo. Pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos nuo skundo priėmimo dienos teisme iki 2012 m. rugsėjo 1 d. penkių procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies sumos (112,44 Lt) teismas paliko nenagrinėtą, nurodydamas, kad šis reikalavimas yra išvestinis iš reikalavimo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Dėl skundo reikalavimų panaikinti VRM 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 1D-2800 (11) ir įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti nustatyto dydžio valstybinę pensiją – 412,28 Lt, teismas nustatė, kad šis sprendimas priimtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, vadovaujantis galiojusiais teisės aktais. Atsakovas pareiškėjui paaiškino sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo priežastis, atsisakydamas išmokėti pensijos nepriemoką ir toliau mokėti 412,28 Lt pensiją veikė savo kompetencijos ribose. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas, todėl naikinti šį sprendimą nėra pagrindo. 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu pratęstas Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Kadangi įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomu teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai, minėtas pratęsimas galioja ir turi būti taikomas. Perskaičiuodama pareiškėjo valstybinę pensiją, Vidaus reikalų ministerija vadovaujasi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, todėl teismas nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą netaikyti minėtų nuostatų ir mokėti pareiškėjui 412,28 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Dėl neturtinės žalos (CK 6.250 straipsnis) atlyginimo nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant CK 6.271 straipsnyje nustatytoms sąlygoms. Vidaus reikalų ministerija, perskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais. Be to, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų konstitucingumą 2012 m. vasario 6 d. nutarimu patvirtino Konstitucinis Teismas. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad Vidaus reikalų ministerija veikė laikydamasi teisės aktų reikalavimų, neteisėtų veiksmų (neveikimo) nenustatyta, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos valstybės deliktinė atsakomybė dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo priėmimo taip pat negalima, nes administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, o Lietuvos Respublikos Seimo įstatymų leidybos veikla negali būti laikoma viešuoju administravimu. Atmetęs reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atmetė reikalavimą ir dėl palūkanų priteisimo. Be to, pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo atveju dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Viešosios teisės normos, reglamentuojančios pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą, nenumato procesinių palūkanų dėl pensijų neišmokėjimo, todėl jos negali būti priteisiamos.

2011 m. gruodžio 20 d. Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kuriuo asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti šios Laikinojo įstatymo normos atitikimą Konstitucijai, teismas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės), įstatymų leidėjas turi teisę mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, sumažintos pensijos gali būti mokamos laikinai. Pirmosios instancijos teismui abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo normų, kuriomis pratęstas Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms, konstitucingumo nekilo, todėl netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundas nebuvo tenkintas, vadovaudamasis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, teismas nurodė, kad priteisti pareiškėjui teismo išlaidas nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas R. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 24–45) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą dalį ta apimtimi, kuria netenkinti pareiškėjo reikalavimai, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apelianto nuomone, jis pateikė teismui tinkamai suformuluotą reikalavimą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 įstatymo Nr. Xl-1821 1 straipsnio 2 punkto nuostatos, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams pratęstas iki 2012 m.gruodžio 31 d. neprieštarauja Konstitucijai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo nurodyta įstatymo norma jį diskriminuoja, pažeidžia jo teises, nesistengė apginti pareiškėjo teisių, priėmė sprendimą pažeisdamas ir netinkamai pritaikydamas materialinės, taip pat procesinės teisės (ABTĮ 57, 86 str.1 ir 2 d., 87 str.4 d.) normas.

2. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl VRM 2012 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 1D-2800 (11) panaikinimo. Teismo sprendime nepagrįstai teigiama, kad institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

3. Teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo ateityje mokėti visą valstybinę pensiją – 412,28 Lt. Teismas nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. negalioja, tačiau neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimą ir sumažinimą lemia ir kitos Laikinojo įstatymo normos.

4. Dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimų nevykdymo fakto, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. nemokama visa paskirta valstybinė pensija.

Žemesnės instancijos teismas

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo ir su tuo susijusių palūkanų priteisimo. Apelianto nuomone, jo skundo pirmosios instancijos teismui nurodyti argumentai patvirtina, jog yra visos civilinės atsakomybės sąlygos.

6. Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies, todėl pareiškėjas turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str.1 d.).

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 51-52) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes dėl paliktų nenagrinėtais ir atmestų pareiškėjo skundo reikalavimų, pagrįstai atsižvelgė į kitoje analogiškoje byloje tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko išspręstą ginčą, teisingai aiškino bei taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas administracinį ginčą iškėlė dėl to, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. jam nemokama visa paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A522-1232/2013, baigėsi procesas administracinėje byloje (teisminio proceso Nr.3-61-00924-2010-1) pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijai dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (412 Lt per mėnesį) sumažinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. Šia nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą (administracinė byla Nr. I-29-331/2013), kuriuo pareiškėjo R. M. skundas buvo patenkintas iš dalies ir jam priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio sumažintos pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis (7799,76 Lt), o pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pripažintas pagrįstu ir skundas šioje dalyje atmestas, taip pat atmestas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas siejo su valstybinės pensijos sumažinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartimi atmetė pareiškėjo ir atsakovų apeliacinius skundus, pateiktus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimo dalies (teisminio proceso Nr.3-61-00924-2010-1), kuria buvo išspręsti pareiškėjo skunde išdėstyti materialiniai teisiniai reikalavimai ir atitinkamai koregavo tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo išspręstas pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymas priteisti teismo išlaidas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimas įsiteisėjo 2013 m. birželio 20 d. (ABTĮ 96 str.2 d.).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje (teisminio proceso Nr.3-61-3-01329-2012-3) nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 11 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su reikalavimais dėl neišmokėtos valstybinės pensijos nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., nors dėl to paties laikotarpio vyko administracinis ginčas tarp tų pačių šalių kitoje administracinėje byloje (teisminio proceso Nr.3-61-00924-2010-1). ABTĮ 103 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. sprendimu pagrįstai paliko nenagrinėtą pareiškėjo skundo dalį ta apimtimi, kuria pareiškėjas prašė priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kadangi administracinis ginčas dėl analogiškų reikalavimų tarp tų pačių šalių vyko kitoje administracinėje byloje (teisminio proceso Nr. 3-61-00924-2010-1). Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimo (teisminio proceso Nr.3-61-3-01329-2012-3), situacija yra pasikeitusi, kadangi 2013 m. birželio 20 d. įsiteisėjo administracinėje byloje (teisminio proceso Nr.3-61-00924-2010-1) teismų priimti sprendimai (LVAT 2013 m. birželio 20 d. nutartis ir Vilniaus apygardos administracinis teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 101 straipsnio 2 punktu, kuriame nurodyta, kad teismas nutraukia bylą jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bylą ta apimtimi, kuria pirmosios instancijos teismas buvo palikęs pareiškėjo skundą nenagrinėtą, nutraukia. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti penkių procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos pensijos dalies sumos yra išvestinis iš reikalavimo priteisti neišmokėtą pensijos dalį.

Apeliantas nagrinėjamoje byloje akcentuoja tai, kad 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. Xl-1821 buvo pratęstas Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams. Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriame ištirtas Laikinojo įstatymo nuostatų, tarp jų 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies, atitikimas Konstitucijai, matyti, kad Konstitucinis Teismas, palyginęs Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) pastebėjo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatomis kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad iš paties įstatymo pavadinimo, jo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatų ir šio įstatymo travaux préparatoires matyti, jog Laikinuoju įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma tik laikinai. Tai reiškia, kad pasibaigus nustatytam laikotarpiui bus taikomas teisinis reguliavimas, kuris buvo taikomas iki Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo. Aptarti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo argumentai patvirtina, kad Konstitucinis Teismas nagrinėjo Laikinojo įstatymo raidą, taip pat ir pareiškėjo nurodytą šio įstatymo 15 straipsnio redakciją. Nustatęs, kad kai kurios Laikinojo įstatymo normos prieštarauja Konstitucijai, o pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalį (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) šio įstatymo nuostatų, susijusių su valstybinių pensijų perskaičiavimu, inter alia tų, kurios šiame nutarime tam tikra apimtimi pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, galiojimas nustatytas iki 2012 m. gruodžio 31 d., Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Laikinojo įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos, kurios šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalės būti taikomos. Todėl jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų kai kurių valstybinių pensijų teisinio reguliavimo neapibrėžtumas, dėl kurio galėtų būti iš esmės sutrikdytas ar net laikinai nutrauktas valstybinių pensijų mokėjimas. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtam teisinio reguliavimo neapibrėžtumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas, taip pat į tai, kad valstybės finansinių įsipareigojimų asmenims, kuriems pagal Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas perskaičiuotos (sumažintos) paskirtos valstybinės pensijos, vykdymas yra susijęs su atitinkamu valstybės finansinių išteklių perskirstymu, Konstitucinis Teismas nutarė, kad šis nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai skelbtinas 2012 m. rugsėjo 21 d. Atsižvelgdama į minėtus Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad į pareiškėjui kilusius klausimus dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), kuriuo valstybinių pensijų gavėjams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų laikinasis galiojimas, Konstitucinis Teismas yra atsakęs.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pažymėtina ir tai, kad bylos proceso šalių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto (jo dalies) atitikimo Konstitucijai ar kitiems Konstitucijos 105 straipsnyje nurodytiems teisės aktams, negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie formuluojami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.) ir kurie išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Prašymų kreiptis išsprendimui ABTĮ 57, 86 straipsnio 2 dalies taisyklės netaikomos. Bylos proceso šalies individualioje byloje pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, teismui nėra privalomas. Toks prašymas spręstinas remiantis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, t. y. pagrįstu manymu (abejone) dėl sprendžiant iškeltą individualų ginčą taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus.

Dėl apelianto argumentų, kad jo pensijos dydžio ribojimui 2012 metais taikomos ne tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, bet ir kitos normos, teisėjų kolegija primena, kad pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjo 2012 m. sausio – rugpjūčio mėn. negauta valstybinės pensijos dalis (7799,76 Lt) jam buvo priteista pirmiau minėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimu (teismo proceso Nr.3-61-00924-2010-1), kuris yra įsiteisėjęs. Įstatymų leidėjas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. (2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2195) pašalino iš Lietuvos teisės sistemos Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, t.y. įstatymo normą, kuri buvo taikyta pareiškėjo pensijos mažinimui. Iš byloje esančios Tarnybos 2013 m. sausio 11 d. pažymos matyti, kad nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio pareiškėjo atžvilgiu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos nebetaikomos. Pensija perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri neprieštarauja Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo mokėti pareiškėjui visą paskirtą pensiją, nes pensijos dydžio perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, laikinai galioja. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A522-1232/2013, teisminio proceso Nr. 3-61-00924-2010-1), kurioje buvo išnagrinėtas ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpį, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, konstatuota, jog pareiškėjui valstybinės pensijos mokėjimas buvo sumažintas pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad turi būti išmokėta ta valstybinės pensijos dalis, kurios pareiškėjas negavo minėtu laikotarpiu pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (7799,76 Lt), o Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis taikyta teisėtai ir šiuo pagrindu pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalis negali būti grąžinta. Taigi pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos sumažinimo faktas 2012 m. sausio – rugpjūčio mėnesių laikotarpiu ir pensijos sumažinimo teisiniai pagrindai yra nustatyti ir teisiškai įvertinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. Xl-1821) ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galiojimo pratęsimo valstybinių pensijų gavėjams nėra nauja. Ji, kaip jau minėta, Konstitucinio Teismo buvo įvertinta 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuriame ištirtas Laikinojo įstatymo nuostatų, tarp jų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies, atitikimas Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat su juos susijusį reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, atmetė pagrįstai ir teisėtai. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) galima esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas sieja su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymu įstatymų leidėjui Laikinojo įstatymo 15 straipsniu (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) pratęsus minėtos įstatymo normos galiojimą iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta (teisminio proceso Nr.3-61-00924-2010-1), kad valstybinės pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėtas, todėl šios įstatymo normos taikymas negali būti laikomas neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) galiojimo aspektai aptarti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime ir atsakovo veiksmai vadovaujantis šia galiojančia įstatymo norma bei 2012 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr.1D-2800(11) priėmimas taip pat negali būti laikomi neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme. Taigi nagrinėjamu atveju nėra civilinės atsakomybės esminės sąlygos – neteisėtų veiksmų. Nustačius, kad nėra esminės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.271 straipsnis), kitų civilinės atsakomybės sąlygų aptarinėjimas yra beprasmis. Pabrėžtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka vien tik išvardyti neturtinės žalos galimas išraiškas, nurodytas CK 6.250 straipsnyje, kaip yra nagrinėjamu atveju, o būtina pagrįsti konkrečiais argumentais apie atitinkamas realiai kilusias pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojamos kaip neturtinė žala. Žalos atsiradimo faktą turi įrodyti pareiškėjas.

Teisėjų kolegija, apibendrindama konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tikrinamoje byloje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija tikrinamoje byloje nenustatė aplinkybių dėl kurių būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą ta apimtimi, kuria pareiškėjo skundas ir prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo atmesti, palikti nepakeistą.

Administracinę bylą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir palūkanų priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėArtūras DrigotasRičardas Piličiauskas