Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-05-12 · Administracinė byla Nr. eI2-2349-595/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2021-05-12Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-07-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-05-12
Bylos Nr.
eI2-2349-595/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00545-2021-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Vita Valeckaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
E. B., Y.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, UAB "Konora"
Kategorijos
  • 8.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Administracinė byla Nr. eI2-2349-595/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00545-2021-2Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASS PRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. B. (E. B.), Y. Sh. (Y. Sh.), D. I. (D. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas E. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7) 50U-00696 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), kuriuo buvo panaikintas jam 2020-05-18 išduotas ir iki 2022-05-19 galiojantis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7515545.

Pareiškėjas Y. Sh. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7)50U-00685 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), kuriuo buvo panaikintas jam išduotas ir iki 2022-10-12 galiojantis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760003868.

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. I. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7)50U-00697 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 3), kuriuo buvo panaikintas iki 2021-11-22 galiojantis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7494702.

Skunde nurodo, kad Sprendimai buvo priimti dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir darbdavys) Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2020-11-26 nutarimu buvo nubausta už Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą 1736,00 Eur bauda (bauda sumokėta 2020-11-26), ir darbdavio direktoriui K.H. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį buvo paskirta 1000,00 Eur bauda (nutarimas įsiteisėjęs).

Teigia, kad Migracijos departamento sprendimai yra priimti neįvertinus reikšmingų individualių pareiškėjų aplinkybių, yra formalūs bei nemotyvuoti, t. y. neatitinkantys ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, taikytinų administraciniams sprendimams.

Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. Įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 130 punktą, atsakovas Sprendimus panaikinti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galėjo priimti tik per 14 dienų, skaičiuojant nuo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyto leidimo panaikinimo pagrindo nustatymo momento. Tačiau ginčijami Sprendimai buvo priimti pažeidus maksimalų Tvarkos apraše numatytą 14 dienų terminą ir negavus jokių pareiškėjų paaiškinimų, ar papildomų dokumentų, taip pat neįvertinus darbdaviui paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų.

Paaiškina, kad pareiškėjas E. B. išduotą leidimą laikinai gyventi gavo pradėdamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, pareiškėjas D. I. išduotą leidimą laikinai gyventi gavo pradėdamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioms jokių nuobaudų dėl nelegalaus darbo pareiškėjų žiniomis pritaikyta nebuvo, pats atsakovas leido pareiškėjams pakeisti darbdavį, pareiškėjas E. B. jau virš 8 mėnesių nuolat dirbo ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas Y.Sh. jau kelis mėnesius nuolat dirbo ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas D. I. jau virš 1 metų nuolat dirbo ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje, nuo pareiškėjų gaunamų pajamų yra mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą ir niekada nebuvo nustatyta jokių nelegalaus pareiškėjų darbo faktų. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, kad pačių pareiškėjų veiksmuose nebuvo jokių pažeidimų, kurie įtakojo skundžiamų sprendimų priėmimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjų teigimu, Migracijos departamentas priimdamas Sprendimus visiškai neįvertino to, kad pačiam darbdaviui ir jų direktoriui paskirtos nuobaudos yra dėl kitų 2 darbuotojų, o ne dėl pareiškėjų, ir esant pastariesiems įdarbintiems pagal darbo sutartis bei užregistruotiems Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje (toliau – ir Sodra).

Mano, kad iš Sprendimų visiškai neaišku, kokių teisėtų tikslų siekiama, kadangi jais baudžiami ne įmonė, ar jos vadovas, kurie buvo nubausti administracine tvarka teisės, bet būtent pareiškėjai, kurių veiksmai / neveikimas niekaip nedarė įtakos UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytiems teisės normų pažeidimams. Pareiškėjų nuomone, Migracijos departamento priimti Sprendimai faktiškai pažeidžia ne darbdavio, bet būtent pareiškėjų teises bei teisėtus interesus. Pareiškėjai niekada nebuvo pažeidę Įstatymo nuostatų, neteikė klaidingos ar nepagrįstos informacijos Migracijos departamentui ir kitoms įstaigoms. Nagrinėjamu atveju, nors ir neatimama iš pareiškėjų teisė pakartotinai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi, tačiau pareiškėjams tai sukels reikšmingų tiek finansinių, tiek neturtinių neigiamų padarinių. Be to, pareiškėjų darbo užmokestis pas darbdavį yra vienintelis pareiškėjų ir jų šeimos pragyvenimo šaltinis, todėl esant tokiems nepagrįstiems atsakovo sprendimams kenčia pareiškėjų ir jų šeimos gerovė.

Pareiškėjai teigia, jog ginčijami Sprendimai nesuderinami nei su Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos normomis, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl Migracijos departamento sprendimuose taikomo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto konstitucingumo.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimuose nurodo, kad su pareiškėjų skundais nesutinka ir prašo atmesti juos kaip nepagrįstus.

Žemesnės instancijos teismas

Paaiškina, kad Migracijos departamentas surinkęs duomenis nustatė, jog Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniame skyriuje 2020 m. lapkričio 12 d. surašytas nutarimas, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ bausta administracine tvarka už nelegalų darbą bauda. Bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui K. H. (K. H.) už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 2(2) dalių nuostatų pažeidimą, administracinio nusižengimo byloje pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinus pažeidus Užimtumo įstatymo nuostatas ir bendrovės direktorių patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi. Todėl Migracijos departamentas, nustatęs šias aplinkybes, pagrįstai priėmė ginčijamus Sprendimus.

Migracijos departamento teigimu, pareiškėjai skunde nenurodo, kuo remiantis teigia, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui. Deklaratyvūs pareiškėjų skundų teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti įrodymų, t. y. iš esmės vien pareiškėjų nesutikimas su priimtais sprendimais, nesudaro pagrindo pripažinti jų neteisėtais ar nepagrįstais. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjai nenurodo nei vienos priežasties ar išimties, kodėl jiems turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutinka su pareiškėjų teigimu, jog Migracijos departamentas praleido 14 dienų terminą sprendimams priimti. Migracijos departamento duomenimis, 2020 m. lapkričio 26 d. buvo surašytas nutarimas, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui K. H. paskirta administracinė nuobauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas). Todėl mano, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte a nustatytas vienerių metų terminas nėra suėjęs.

Nurodo, kad pareiškėjų šiuo atveju neteisėtų veiksmų nenustatyta, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjų duomenys (dokumentai), bet ir jų darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiktis Įstatymo reikalavimams. Nagrinėjamu atveju darbdavys pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, todėl Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjams. Tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB “ (duomenys neskelbtini)”, kuriose pareiškėjai buvo dirbę, nebuvo baustos už nelegalų darbą neturi jokios teisinės reikšmės dėl ginčijamų sprendimų, kadangi pareiškėjams leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas 2021 m. vasario 11 d. dėl esamo darbdavio neteisėtų veiksmų. Sprendimai savaime neužkerta kelio pareiškėjams kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Pažymi, kad pareiškėjų argumentai, kad pažeidimas yra tik formalus, neturi teisinės reikšmės, nes administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti iš naujo vertinamos, kadangi tai jau buvo padaryta administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos bei teismo. Ginčijami sprendimais buvo priimti Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, veikė savo įgaliojimų ribose, laikėsi Įstatymo, VAĮ ir kitų teisės aktų numatytų reikalavimų bei, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus. Sprendimai atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Be to, Migracijos departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjams leidimus laikinai gyventi, neturėjo pareigos nustatyti, ar sprendimai bus ekonomiškai naudingi pareiškėjams ar jų darbdaviui. Teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta tokia pareiga Migracijos departamentui, pareiškėjai nenurodė. Be to, byloje nėra ginčo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta pažeidus Užimtumo įstatymo nuostatas ir bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo privalo prisiimti atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus. Migracijos departamentas neginčija aplinkybių, jog pareiškėjai patyrė neigiamas pasekmes, kadangi panaikinus leidimus laikinai gyventi jie negali dirbti, patiria nepatogumus bei papildomas išlaidas, tačiau visa tai neturi teisinės reikšmės vertinant ginčijamų Sprendimų teisėtumą. Minėtos pasekmės pareiškėjams kilo dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne dėl Migracijos departamento neteisėtų veiksmų. Visgi, jeigu pareiškėjai patyrė žalą dėl neteisėtų UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmų, jie savo teises gali ginti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau neturi teisinio pagrindo prašyti teismo panaikinti Sprendimus, kurie priimti išimtinai laikantis imperatyvių įstatymo normų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimo į pareiškėjų skundus nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimų Nr. (15/18-7)50U-00696; (15/18-7)50U-00685; (15/18-7)50U-00679, kuriais pareiškėjams E. B., Y. Sh., D. I. panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog E. B. 2020 m. gegužės 18 d. buvo išduotas iki 2022 m. gegužės 19 d. galiojantis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7515545 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2020 m. lapkričio 17 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. 2020 m. lapkričio 20 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį.

Bylos duomenimis nustatyta ir tai, jog pareiškėjas Y.Sh. 2020 m. rugsėjo 18 d. ketindamas UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (suvirintojas dujomis ir elektra 4-os kategorijos), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2020 m. spalio 20 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“

40 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Taip pat bylos duomenimis nustatyta, jog D. I. 2019 m. lapkričio 20 d. buvo išduotas iki 2021 m. lapkričio 22 d. galiojantis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7494702 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2020 m. liepos 21 d. pareiškėjas D. I. tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. 2020 m. rugpjūčio 18 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį.

Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniame skyriuje 2020 m. lapkričio 12 d. surašytas nutarimas, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ bausta administracine tvarka už nelegalų darbą bauda. Bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui K. H.(K. H.) už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 2(2) dalių nuostatų pažeidimą, administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai reglamentuoti Įstatymo 50 straipsnyje.

Žemesnės instancijos teismas

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 straipsnio a papunktyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, be kita ko, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje apibrėžta nelegalaus darbo sąvoka, t. y. nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyti to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardytų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimai (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra nustatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta atsakomybė dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analogiškose bylose aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkto nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; arba 2) darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai iki Sprendimų priėmimo (2021 m. vasario 11 d.) dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjų darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. lapkričio 12 d. buvo nubaustas už nelegalų darbą ir pareiškėjų darbdavio vadovas 2021 m. sausio 13 d. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2021 m. vasario 11 d. priėmė Sprendimą 1, Sprendimą 2, Sprendimą 3 panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas pabrėžia, kad tiek įmonės, tiek jos vadovo nubaudimas už nelegalų darbą atitinka Įstatymo reikalavimus panaikinant leidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai palaiko tokį aiškinimą savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5555-438/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkto nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3884-822/2020). Taigi nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) papunkčio prasme), todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.

Teismas atmeta pareiškėjų argumentus, kad nelegaliai dirbo ne jie, o kiti, kad dėl pažeidimo nėra jų kaltės. Aplinkybė, kad pareiškėjų atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Teismas pažymi, jog tokie teismo išaiškinimai visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019). Tai, kad pareiškėjai neatliko neteisėtų veiksmų, jų darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams. Analogiškus išaiškinimus naujausio praktikoje palaiko ir LVAT (2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2966-556/2021).

Pareiškėjų E. B. ir D. I. nurodyti argumentai, kad jie įsidarbino kitose įmonėse, kurios nebuvo baustos už nelegalų darbą, kaip teisingai nurodė ir Migracijos departamentas, neturi jokios teisinės reikšmės dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo, kadangi pareiškėjams leidimai laikinai gyventi buvo panaikinti 2021 m. vasario 11 d. dėl esamo darbdavio neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjų argumentai, kad jie ne trumpą laiką nuolat dirbo ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje, nuo jų pajamų mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą, kad Sprendimas neproporcingas, neaišku kokių tikslų juo siekiama, kad tai sukels finansinių nepatogumų ir kt. teismo vertintini kaip nepagrįsti, neturintys jokios įtakos ir reikšmės sprendžiant nagrinėjamu atveju dėl imperatyvios nuostatos taikymo. Sprendimuose teisingai taikoma imperatyvi Įstatymo norma. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu Migracijos departamentas veikė savo įgaliojimų ribose, be to, pareiškėjams taikomi teisių apribojimai atitinka siekiamus teisėtus tikslus, o taikomos priemonės yra proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams. Jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimti Sprendimai yra proporcingi ir adekvatūs. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjai būtų atlikę neteisėtus veiksmus, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik pačių pareiškėjų duomenys, bet ir jų darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiktis Įstatymo reikalavimams. Įvertinus pateiktus duomenis, nustatyta, kad pareiškėjų darbdavys šiuo atveju pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, todėl Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjams. Tuo pačiu pritartina atsakovui, kad Sprendimai savaime neužkerta kelio pareiškėjams kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu jie atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.

Pareiškėjai skunde taip pat teigia, kad atsakovo ginčijami Sprendimai buvo priimti pažeidus maksimalų Tvarkos apraše nustatytą 14 dienų terminą.

Tvarkos aprašo 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Nagrinėjamu atveju teismas laiko nepagrįstais pareiškėjų nurodomus argumentus, kad buvo praleistas terminas priimti Sprendimus. Byloje buvo fiksuoti keli pažeidimai dėl nelegalaus darbo: 2020 m. lapkričio 12 d. surašytas nutarimas įmonei ir 2021 m. sausio 13 d. – įmonės vadovui. Taigi, jų visų įsiteisėjimo diena žymi bylai reikšmingą juridinį faktą (buvimą baustu už nelegalų darbą). Nors Migracijos departamentas tarnybinį pranešimą surašė 2021 m. sausio 7 d., tačiau Sprendimų priėmimo momentu 14 dienų terminas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-31-978/2021 įsiteisėjimo (dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo išsiuntimo ar išdavimo dienos ir jo nepaskundus aukštesniam teismui) nebuvo suėjęs. Taigi, terminas nepraleistas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymima, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą. Viešojo administravimo subjektui praleidus įstatyme ar kitame teisės akte nustatytą administracinio sprendimo priėmimo terminą, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą, tai suteikia teisę asmeniui ginti savo teises kreipiantis su skundu dėl neveikimo (žr. pvz., LVAT 2012 m. vasario 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012, 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-602/2018). Termino sprendimui priimti nesilaikymas negali būti laikomas esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimą, atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, o pareiškėjai nepaneigė tyrimo metu nustatytų aplinkybių.

Pareiškėjai teigia, jog ginčijami Sprendimai nesuderinami nei su Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos normomis, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl Migracijos departamento sprendimuose taikomo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto konstitucingumo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalį teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnį Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto. Pirma, jokių argumentų dėl nekonstitucingumo (kokiu aspektu, kokiai Konstitucijos nuostatai) ar prieštaravimo Konvencijai nenurodo ir pareiškėjai, tik abstrakčiai suabejoja normos konstitucingumu ir atitikimu Konvencijai. Antra, teismas prieštaravimo Konvencijai ar pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą taip pat nenustatė. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostata yra aiški, nedviprasmiška, jos taikymo praktika nusistovėjusi tiek Departamento, tiek teismų praktikoje ir neprieštaringa. Tai, kad pareiškėjai subjektyviai nesutinka su Įstatymo turiniu, nedaro jo prieštaraujančiu Konvencijai ar Konstitucijai.

Todėl atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei remiantis teisiniu reglamentavimu, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas tinkamai įvertino ginčo situaciją ir priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimus visų pareiškėjų atžvilgiu, kuriais panaikino pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, Sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir išsamus. Todėl teisinio pagrindo juos naikinti dėl pareiškėjų skunde nurodytų argumentų nėra. Remiantis išdėstytu, pareiškėjų skundai atmestini kaip nepagrįsti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjų E. B., Y. Sh., D. I. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Egidija PuzinskaitėJolita RasiukevičienėVita Valeckaitė