Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

2.1.1.3.10; 2.2.2.1; 2.2.2.7; 2.5.10.2.4.1; 2.2.10.5.2.17; 3.1.7.11; 3.2.3.1; 3.2.4.5; 3.2.4.11; 3.2.6.1.

2016 m. gegužės 31 d.

sekretoriaujant Daivai Šuopienei, dalyvaujant ieškovo atstovams Giedriui Mikuliui ir Eglei Banytei, atsakovo atstovui adv. Irmantui Balsiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Busiel“ ieškinį atsakovui R. V. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas BUAB „Busiel“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo R. V.: 6 408,65Eur žalos atlyginimą; 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškinyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014-06-01 nutartimi UAB „Busel“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Verslo efektas“. Bankroto byla ieškovui iškelta pagal trečios eilės kreditoriaus UAB „REIKALAVIMAS.LT“ pareiškimą. Teigia, kad atsakovas buvo BUAB „Busiel“ vadovu laikotarpiu nuo įmonės įkūrimo, t.y. nuo 2011-02-25, iki 2014-03-20 (likus trims mėnesiams iki bankroto bylos iškėlimo). Pabrėžė, kad atsakovas į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo laiku nesikreipė; pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui egzistavo jau ilgą laiką, tačiau atsakovas, žinodamas realią ieškovo finansinę būklę, neįgyvendino jam įstatyme nustatytos pareigos ir tokiu savo elgesiu atsakovas padarė žalą (6 408,65 Eur) ieškovui ir jo kreditoriams. Ieškovas savo reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 4, 8 ir kt. straipsnių nuostatomis, taip pat CK 2.87 straipsnio 7 dalies ir kt. nuostatomis. Teigia, kad ieškovo nemokumas atsirado dar 2012 m., o įmonė veiklos visiškai nevykdė jau nuo 2013 m. pradžios. Tad vadovo pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo buvo atsiradusi jau 2012 m. Dėl to, kad vadovas neatliko savo pareigų, ieškovas iš viso patyrė 6 408,65 Eur dydžio žalą, kurią sudaro pirmos eilės kreditoriaus L. J. finansinis reikalavimas, kuris susidarė nuo 2013 m. vasario mėnesio, kai nebuvo mokamas darbo užmokestis, pradelsti mokėjimai VSDFV ir VMI (reikalavimą perėmė VĮ Turto bankas) ir trečios eilės kreditoriaus finansinio reikalavimo dalis, kuri susideda iš netesybų. Teigia, kad atsakovo veiksmuose yra visos sąlygos (neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos) jo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.246 – 6.249 str.).

A. R. V. pateiktame atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą; taip pat prašė iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodė, kad jis įmonės vadovo pareigas ėjo nuo 2011-02-25 iki 2014-02-24; ieškovo akcininkų sprendimu jis buvo atleistas iš ieškovo vadovo pareigų nuo 2014-02-24, o nauju ieškovo vadovu, nuo minėtos datos, paskirtas N. V. Bay. Atkreipė dėmesį, kad jis, pasitraukdamas iš ieškovo vadovo pareigų, naujam įmonės vadovui perdavė visus ieškovo veiklos dokumentus. Nurodė, kad jo vadovavimo įmonei UAB „Busiel“ laikotarpiu, įmonė vykdė realią veiklą, vykdė įsipareigojimus kreditoriams, įmonė siekė veiklos tęstinumo, iki 28 962 Eur padidintas įmonės įstatinis kapitalas, tad jis neturėjo jokių priežasčių teikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Ieškovas nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kad jis būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus. Taip pat pažymėjo, kad ieškovas pareikštame ieškinyje apskritai nepateikė jokių įrodymų ar kitų aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti tariamai ieškovui ir jo kreditoriams padarytos žalos atsiradimo faktą bei dydį. Teismo nutartimi patvirtintas ieškovo kreditorių sąrašas, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas ir jo kreditoriai patyrė žalos dėl galimo jo neveikimo. Taigi, ieškovo ieškinys yra neįrodytas, jis grindžiamas tik abstrakčiais samprotavimais.

Ieškovas BUAB „Busiel“ pateikė dubliką, kuriame nesutinka su atsakovo atsiliepime pateiktais argumentais, prašo ieškinį tenkinti.

Dublike nurodė, kad ieškovo nemokumas yra konstatuotas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2014-06-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4284-262/2014. Teigia, kad iš 2013 m. UAB „Busiel“ balanso, kuris buvo pateiktas VĮ Registrų centrui, matyti, jog 2012 m. gruodžio 31 d. įmonės turtas sudarė 39 330 Lt, tuo tarpu pradelsti įsipareigojimai – 144 564 Lt; 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės turtas sudarė 26 776 Lt, tuo tarpu pradelsti įsipareigojimai – 159 708 Lt. Tad ieškovui akivaizdu, kad jau 2012 m. pabaigoje ieškovas buvo nemokus ir realiai nevykdė veiklos. Pažymėjo, kad įmonės įstatinio kapitalo padidinimas buvo atliktas 2012 m. sausio 17 d. Tad ši aplinkybė negalėjo turėti ir neturėjo jokios įtakos dėl atsakovo pareigos, kuri atsirado 2012 m. pabaigoje, kreiptis į teismą su pareiškimu dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo. Atsakovo delsimas inicijuoti bankroto bylą, subjektyviai tikintis, kad pavyks padengti skolas, neeliminuoja jo atsakomybės dėl įstatyminės pareigos nevykdymo. Teigia, kad atsakovui įvykdžius įstatyme nustatytą pareigą, būtų buvę galima išvengti žalos padarymo naujiems kreditoriams.

A. R. V. pateikė tripliką, kuriame nesutinka su dublike pateiktais argumentais, prašo ieškinį atmesti.

Triplike iš esmės nurodė tuos pačius motyvus, kurie nurodyti atsiliepime. Akcentavo, kad iš ieškovo pateikto įmonės balanso neįmanoma nustatyti ar UAB „Busiel“ analizuojamu laikotarpiu atitiko IBĮ įtvirtintus nemokumo kriterijus; balanse nėra nurodyti duomenys apie pradelstus įsipareigojimus, jų dydį, palyginus su turto dydžiu. Tad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad 2012 m. pabaigoje įmonės pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų ieškinio reikalavimus ir jo pareigą atitinkamu laikotarpiu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, ieškovas nepateikė. Taip pat nepateikti įrodymai, kad prašoma priteisti žala, kuri neva padaryta kreditoriams, yra susijusi su jo neveikimu.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai ieškinį pilnai palaikė. Papildomai nei procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atsakovas R. V. su pareiškimu dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo į teismą turėjo kreiptis dar 2012 m. gruodžio mėnesį. Tuo tarpu žala įmonei ir kreditoriams susidarė nuo 2013 m. Iš dokumentų visumos teigia, kad įmonė veiklos nevykdė nuo 2013 m. Reikalaujama iš esmės ta suma, kuri Vilniaus apygardos teismo patvirtinta kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai (išskyrus trečios eilės kreditoriaus UAB „Reikalavimas.LT“ finansinį reikalavimą – 79,52 Eur; į prašomą priteisti žalą yra įskaičiuoja tik 7,43 Eur, kurie paskaičiuoti kaip delspinigiai ir palūkanos nuo šio kreditoriaus patvirtinto finansinio reikalavimo (79,52 Eur); palūkanos skaičiuojamos nuo 2012-10-10, o delspinigiai – nuo 2013-12-04 iki atsakovo atleidimo iš darbo). Nurodė, kad bankroto byloje bankroto administratoriaus išlaidos yra apie 7 000 Eur, kurios nėra padengtos; neatmetė galimybės, kad šioje byloje tenkinus ieškovo turtinius reikalavimus, gautos sumos būtų panaudotos būtent bankroto administratoriaus išlaidoms padengti. Nurodė, kad ieškovo skola 2012-12-31 buvo 144 564 Lt (balanso 20 eilutė), tačiau konkrečių kreditorių nurodyti negalėjo, teigė, jog jie su reikalavimais įstatymo nustatyta tvarka nesikreipė į bankroto administratorių.

Atsakovo atstovas su ieškiniu nesutiko, palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus. Papildomai paaiškino, kad jis iš įmonės vadovo pareigų buvo atleistas 2014-02-24. Tuo tarpu įmonei bankroto byla iškelta tik 2014-06-02 (Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo). Tad jis nėra atsakingas už laikotarpį, kai buvo atleistas iš vadovo pareigų iki įmonei bankroto bylos iškėlimo. Ieškovas nepateikė įrodymų, kada konkrečiai įmonei susidarė skolos. Nurodė, kad 2012 m. įmonės įstatinis kapitalas buvo padidintas įnašais; įmonė per 2013 m. sumažino įsiskolinimus nuo 101 552 Lt iki 27 698 Lt. Tad 2012 m. gruodžio mėnesį įsiskolinimai nebuvo tokie, kokius teigia ieškovas. Tikroji įmonės padėtis paaiškėja, kai pagal Akcinių bendrovių įstatymą yra patvirtinamas įmonės balansas, o tai yra padaroma iki kitų metų balandžio mėnesio; tuo tarpu įmonėje jokie tarpiniai finansiniai dokumentai nebuvo sudarinėjami. Ieškovas savo reikalavimų neįrodė.

Ieškinys atmestinas.

1. Kaip matyti iš ieškinio ir kitos medžiagos, byloje yra keliamas įmonės vadovo civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – klausimas. Juridinio asmens vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė.

2. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2014-06-02 nutartimi, civilinėje byloje Nr. B2-4284-262/2014, be kita ko iškėlė bankroto bylą ieškovui, t.y. UAB „Busiel“; bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Verslo efektas“; ši nutartis įsiteisėjo per 10 dienų nuo jos priėmimo. Teismas konstatavo, kad įmonė yra nemoki. Teismas UAB „Busiel“ finansinę būklę, t.y. jos mokumą, įvertino atsižvelgdamas į tai, kad įmonė apskritai nepateikė jokių finansinių dokumentų, taip pat atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, be to, niekaip nereagavo į Vilniaus apygardos teismo 2014-04-15 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Iš šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad UAB „Busiel“ turi rimtų finansinių problemų, arba iš viso nevykdo jokios veiklos. Tad teismas laikė, kad yra viena iš sąlygų iškelti UAB „Busiel“ bankroto bylą – įmonės nemokumas.

Vilniaus apygardos teismo 2014-08-20 nutartimi buvo patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas 2014-12-16, 2015-09-04, 2015-10-13 ir 2016-01-19 nutartimis (iš viso kreditorių finansiniai reikalavimai patvirtinti 6 482,17 Eur sumoje).

Vilniaus apygardos teismo 2014-09-11 nutartimi UAB „Busiel“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

A. R. V. UAB „Busiel“ vadovu dirbo nuo 2011-01-05 iki 2014-02-24; nuo 2014-02-25 iki įmonei bankroto bylos iškėlimo, t.y. iki 2014-06-23, vadovo pareigas ėjo Van B. N..

3. Ieškovas BUAB „Busiel“ be kita ko prašo iš atsakovo R. V. priteisti 6 408,65 Eur žalos atlyginimo už laiku nesikreipimą į teismą dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo. Taigi, ieškovas iš atsakovo iš esmės prašo priteisti žalos atlyginimo tokio dydžio, koks Vilniaus apygardos teismo 2015-10-13 nutartimi buvo patvirtintas paskutinis kreditorių finansinių reikalavimų dydis.

4. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.

ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai.

5. Lietuvos A. T. yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti įmonės nemokumo fakto atsiradimą; ieškovas, kreipdamasi į teismą, turi tiksliai nurodyti, kuriuo momentu atsakovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t.y. kada atsirado konkrečios aplinkybės, patvirtinančios įmonės nemokumą ĮBĮ taikymo prasme (žr., pvz., Lietuvos A. T. 2015-06-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469; 2014-10-27 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; ir kt.).

6. Ieškovas BUAB „Busiel“ savo ieškinyje nurodė, kad atsakovas R. V. su pareiškimu dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo į teismą turėjo kreiptis dar 2012 m., nes įmonė tuo metu jau buvo nemoki. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai patikslino, kad minėta pareigą R. V. buvo atsiradusi būtent 2012 m. gruodžio mėnesį. Šiuos savo teiginius ieškovas iš esmės grindžia į bylą pateiktu įmonės balansu, kuriame nurodyta, kad 2012 m. įmonė turėjo turto bendrai 39 330 Lt (11 390,75 Eur) sumai, tuo tarpu įsiskolinimas tretiesiems asmenims sudarė net 144 564 Lt (41 868,63 Eur); per 2012 m. įmonė patyrė 205 234 Lt (59 439,878 Eur) nuostolį. Taip pat nurodė, kad įmonės finansinė padėtis per 2013 m. dar labiau pablogėjo – turtas sudarė 26 776 Lt (7 754,86 Eur), o pradelsti įsipareigojimai net 159 708 Lt (46 254,63 Eur); per 2013 m. įmonė patyrė dar didesnį nuostolį, kuris sudarė 232 932 Lt (67 461,77 Eur).

Tačiau teismas su tokiais ieškovo argumentais nesutinka. Visų pirma, nors įmonė 2012 m. turto turėjo tik už 39 330 Lt (balanso 11 eilutė), o mokėtinų sumų ir įsipareigojimų 144 564 Lt (balanso 18 eilutė), tačiau tai automatiškai nereiškia, kad įmonė 2012 m. gruodžio 31 d. nevykdė savo įsipareigojimų ir jog įmonės pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) buvo būtent 144 564 Lt sumoje, kas leistų padaryti išvadą, kad jos pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Ieškovo pateiktame įmonės balanse neatsispindi pradelsti jos įsipareigojimai, o tik tokių duomenų nustatymas leistų padaryti išvadą apie įmonės mokumą, tuo pačiu vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo nurodytu laikotarpiu.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (žr., pvz., Lietuvos A. T. 2014-10-27 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; ir kt.).

Iš ieškovo pateiktų įrodymų (paslaugų teikimo sutarties, sutarties – užsakymo, 2012-09-24 PVM sąskaitos faktūros ir kt.) matyti, kad jis 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo neabejotinai pradelstą mokėjimą tik UAB „Saulės spektras“; pradelsto mokėjimo dydis – tik 242 Lt (skola turėjo būti sumokėta iki 2012-10-09; 2013-11-19 reikalavimo perleidimo sutartimi skola perleista UAB „REIKALAVIMAS.LT“). Tačiau toks pradelstų mokėjimų dydis, atsižvelgiant į turimus duomenis apie įmonės turtą, nesudaro pagrindo konstatuoti įmonės nemokumą nagrinėjamos bylos kontekste minėtu laikotarpiu.

Pažymėtina, kad ieškovas BUAB „Busiel“, be bendrų samprotavimų, daugiau iš esmės nėra pateikęs jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais ir pradelstų įsipareigojimų santykį su įmonės turtu ieškovo nurodomu laikotarpiu (2012 m. gruodžio 31 d.). Vien tai, kad įmonė 2012 m. patyrė nuostolį, nėra pagrindo konstatuoti, jog ji 2012 m. gruodžio 31 d. jau buvo nemoki.

Teismo nuomone, tai, kad įmonė 2012 m. gruodžio mėnesį nebuvo nemoki (t.y. neatitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyto kriterijaus) netiesiogiai patvirtina šie duomenys: Vilniaus apygardos teismo 2016-01-19 nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai tik 6 482,17 Eur sumoje. Iš to galima daryti išvadą, kad 2012 m. gruodžio mėnesį įmonės pradelsti mokėjimai negalėjo būti 41 868,63 Eur, juo labiau, kad ieškovas teigė, jog įmonė jau 2013 m. nevykdė jokios veiklos; aktualiu laikotarpiu (2012 m. ir vėliau) įmonei nebuvo pareikšta jokių ieškinių dėl pradelstų mokėjimų (tai matyti iš Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų); iš atsakovo pateiktos įmonės pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad nors įmonės veikla tiek 2012 m., tiek ir 2013 m. buvo nuostolinga, tačiau 2013 m. įmonės nuostolis ženkliai sumažėjo (ataskaitos 13 eilutė); ieškovo įstatinis kapitalas 2012 m. sausio mėnesį buvo padidintas iki 100 000 Lt papildomais piniginiais įnašais.

Taip pat ieškovas neįrodė, kad atsakovui R. V. buvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2013 m. ar vėliau, iki kol jis ėjo įmonės vadovo pareigas (2014-02-24) ((duomenys neskelbtini) str.). Teismas aukščiau išdėstytų argumentų nebekartoja. Teismas tik pažymi, kad LR valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija 2013-05-28 sprendimu Nr. DGKS-1813 nusprendė iš UAB „Busiel“ L. J. išieškoti 5 116,05 Lt darbo užmokesčio už 2013 m. vasario, kovo, balandžio mėnesius, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei dviejų mėnesių išeitinės išmokos, 1 048,32 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką. Nors šis Darbo ginčų komisijos sprendimas patvirtina, kad 2013 m. gegužės 28 d. įmonė turėjo pradelstų mokėjimų sumoje 6 164,37 Lt / 1785,32 Eur (taip pat pažymėtina, kad pateiktame sprendime yra prierašas, kad: „Persiunčiame vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Liko neišieškota 3 049,76 Lt“), tačiau šie pradelsti mokėjimai neviršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (minėta, kad įmonė turto 2012 m. turėjo už 39 330 Lt / 11390,76 Eur, o 2013 m. – 26 776 Lt / 7754,87 Eur).

Ieškovas taip pat teigia, kad įmonė 2013 m. jau nevykdė jokios veiklos, buvo atleisti visi įmonės darbuotojai. Tačiau teismas pažymi, kad nors 2013 m. ir buvo atleisti iš darbo septyni įmonės darbuotojai (be vadovo; paskutinis darbuotojas atleistas 2013-05-10), tačiau šios aplinkybės savaime nepatvirtina įmonės nemokumo ir vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo atsiradimo. Tai iš esmės tik rodo, kad įmonės veiklos apimtys buvo mažinamos, tačiau nėra jokio pagrindo išvadai, jog šios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtinta įmonės nemokumą.

7. Lietuvos A. T. yra konstatavęs, kad svarstant atsakingo asmens (tame tarpe įmonės vadovo) civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį; teismas taip pat yra pabrėžęs, kad vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėtų veiksmų, t.y. neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo, o ne už visus nepatenkintus reikalavimus bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos A. T. 2014-12-23 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; ir kt.).

Ieškovas pareiškė ieškinį buvusiam įmonės vadovui iš esmės visai Vilniaus apygardos teismo 2016-01-19 nutartimi patvirtintai kreditorių finansinių reikalavimų sumai.

Visų pirma, teismas nustatė, kad įmonės skola (6 164,37 Lt / 1 785,32 Eur) pirmos eilės kreditorei L. J. atsirado 2013 m. gegužės 28 d., tačiau tuo metu atsakovui nebuvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tad Vilniaus apygardos teismo 2016-01-19 nutartimi patvirtintas kreditorės L. J. finansinis reikalavimas, sumoje 217,26 Eur, nėra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais. Be to, skola šiam kreditoriui yra sumažėjusi, lyginant su jos atsiradimo momentu, įskaitant ir tą dalį, kuri padengta iš Garantinio fondo lėšų.

Antra, iš ieškovo pateiktų duomenų apie skolą (4 630,61 Eur) kreditoriui VĮ Turto bankas, kuris perėmė skolą valstybės biudžetui, nėra aišku, kada tiksliai ši visa skola susidarė. Vienok, iš 2015-10-29 Garantinio fondo tarybos posėdžio protokolo, 2015-11-03 garantinio fondo lėšų pervedimo sutarties Nr. GF3-731-2015 ir SEB sąskaitos išrašo ir kt. duomenų galima daryti išvadą, kad Garantinio fondo 2015-11-12 išmokėtos lėšos - 869,68 Eur, L. J., kaip bankrutuojančios įmonės darbo užmokesčio įsiskolinimui padengti, buvo įtrauktos į VĮ Turto bankas finansinius reikalavimus. Tačiau šios lėšos yra susijusios su skolos (darbo užmokesčio įsiskolinimo), atsiradusios 2013 m. gegužės 28 d., padengimu; minėta, kad tuo laikotarpiu atsakovui nebuvo atsiradusi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tad ši suma (869,68 Eur) niekaip nėra susijusi su atsakovo neteisėtais veiksmais. Likusios skolos – 3 760,93 Eur (4 630,61 Eur – 869,68 Eur), valstybės biudžetui, susijusios su nesumokėtais mokesčiais, susidarymo laikotarpis yra visiškai neaiškus. Konkretaus skolos susidarymo laikotarpio negalima nustatyti ir iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos 2014-07-02 rašto Nr. (23.1-08)-RNA-24597. Bet kokiu atveju, teismas šioje byloje nenustatė, kad atsakovui 2012 – 2013 m. būtų atsiradusi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tad nėra ir jokio pagrindo spręsti, jog ši suma yra susidariusi dėl neteisėto atsakovo neveikimo.

Trečia, Vilniaus apygardos teismo 2016-01-19 nutartimi patvirtintas antros eilės kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus finansinis reikalavimas sumoje 1 554,78 Eur. Tačiau vėlgi iš ieškovo pateiktų duomenų nėra pagrindo pripažinti, kad ši skolą (žala) yra atsakovo neteisėtų veiksmų, t.y. delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pasekmė. Iš SoDros raginimo UAB „Busiel“ sumokėti skolą geruoju matyti, kad 2013-02-01 įmonė nebuvo skolinga SoDros biudžetui, o 2014-01-03 – buvo skolinga 4 772,12 Lt įmokų ir 244,18 Lt delspinigių, iš viso 5 016,30 Lt / 1 452,82 Eur. Iš pridėtų VSDFV Vilniaus skyriaus delspinigių skaičiavimo ataskaitų galima suprasti, kad skola VSDF biudžetui palaipsniui pradėjo kauptis nuo 2013 m. balandžio mėnesio. Iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2014-07-21 rašto Nr. (8.2)3-89817 matyti, kad UAB „Busiel“ 2014-07-17 VSDF biudžetui skolinga 5 368,36 Lt (1 554,78 Eur). Tuo tarpu atsakovas iš UAB „Busiel“ vadovo pareigų atleistas 2014-02-24. Tad akivaizdu, kad dalis skolos VSDF biudžetui apima ir tą laikotarpį, kuriuo atsakovas jau nebuvo įmonės vadovu. Be to, byloje nustatyta, kad atsakovui 2012 – 2013 m. nebuvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas pažymi, kad palaipsniui iš esmės nežymios skolos atsiradimas VSDF biudžetui nuo 2013 m. balandžio mėnesio, nepaneigia šioje byloje nustatytų aplinkybių, jog atsakovui 2013 m. nebuvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tad ši skola nėra ieškovo patirta žala dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

Ketvirta, ieškovo atstovai teismo posėdžio metu nurodė, kad į prašomą priteisti žalą įskaičiuoja 7,43 Eur, kurie paskaičiuoti kaip delspinigiai ir palūkanos nuo trečios eilės kreditoriaus UAB „Reikalavimas.LT“ patvirtinto finansinio reikalavimo – 79,52 Eur; palūkanos skaičiuojamos nuo 2012-10-10, o delspinigiai – nuo 2013-12-04 iki atsakovo atleidimo iš darbo (2014-02-24). Atkreiptinas dėmesys, kad pats ieškovas nurodo, jog atsakovui atsirado pareiga kreiptis į teismą 2012 m. gruodžio mėnesį, tačiau palūkanas, kaip atsakovo įmonei ir kreditoriams padarytą žalą, skaičiuoja jau nuo 2012-10-10. Be to, ieškovo skaičiuojamų palūkanų (kurios atlieka kompensavimo funkciją) ir delspinigių laikotarpiai persidengia. Antra vertus, minėta, kad byloje nenustatyta, jog atsakovui jo vadovavimo įmonei laikotarpiu būtų atsiradusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tad ir ši nurodoma suma nėra niekaip susijusi su atsakovo neteisėtais veiksmais.

8. Vienok, net ir nustačius UAB „Busiel“ vadovui R. V. pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, o tokia pareiga galėtų būti konstatuota tik ne anksčiau kaip 2014 metais, tačiau tai automatiškai nereiškia, kad yra pagrindas ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo tenkinti. Šiuo atveju, minėta, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo ir nuo šios pareigos atsiradimo momento išaugusios įmonės skolų sumos. Atsižvelgiant į išdėstytą, net ir laikant, kad atsakovas pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (savalaikiai nesikreipė į teismą), darytina išvada, jog kreditoriai dėl to realiai nepatyrė jokios žalos; nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Visa skola įmonei susidarė iš esmės iki 2014 m. arba po 2014 m. vasario 24 d., kai atsakovas jau nebuvo įmonės vadovu. Taigi, net jeigu ir laikant, kad atsakovui pareiga kreiptis į teismą atsirado 2014 m., tai ieškovas neįrodė, jog šios skolos, ar kuri nors jų dalis susidarė po pareigos atsakovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo ((duomenys neskelbtini) str.).

9. Apibendrinant konstatuotina, kad ieškovas BUAB „Busiel“ neįrodė atsakovo R. V., kaip buvusio įmonės vadovo, civilinei atsakomybei taikyti būtinų visų sąlygų - neteisėtų veiksmų, žalos (nuostolių), priežastinio ryšio ir kaltės (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nesant pagrindo tenkinti pagrindinio ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo, netenkintinas ir kitas išvestinis ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo. Tad ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

10. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ieškinys atmestas, tad laikytina, kad sprendimas yra priimtas atsakovo naudai. Tačiau atsakovas nepateikė teismui įrodymų apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tad jos nepriteistinos.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR (duomenys neskelbtini) – 260 straipsniais, 270 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.