Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė) ir Dainos Vaidachavičienės

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2022 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažintas kaltu pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

BK 214 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

BK 215 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį, subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, skirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BP 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2021 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 18 d. nuosprendžiu, paskirta bausme, ir K. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką K. G. įskaityta atlikta bausmė pagal Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2021 m. gruodžio 15 d. nuosprendį, pakeistą Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 18 d. nuosprendžiu.

Bausmės pradžia nurodyta skaičiuoti nuo 2022 m. gegužės 11 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. K. G. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, neteisėtai disponavo elektronine mokėjimo priemone ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenimis ir juos perdavė asmeniui, kuris nežinojo apie jo daromą nusikalstamą veiką, kuris juos panaudojo, o būtent: nuo 2021 m. gruodžio 18 d. 22.30 val. iki 2021 m. gruodžio 19 d. 05.46 val., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir iš buto prieškambario esančios rankinės pagrobė 40 Eur, priklausančių nukentėjusiajam A. Č., padarydamas jam 40 Eur turtinę žalą bei R. S. išduotą, bankui „Swedbank“ priklausančią, elektroninę mokėjimo priemonę – banko kortelę „Mastercard“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis – Pin kodą, ir, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, iki 2021 m. gruodžio 19 d. 05.46 val. perdavė elektroninę mokėjimo priemonę – „Swedbank“ banko kortelę „Mastercard“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonę – Pin kodą I. M., kuri nieko nežinodama apie jo padarytą ir daromą nusikalstamą veikas, jo prašymu, 2021 m. gruodžio 19 d. 05.46 val. ir 05.47 val. šią banko kortelę banko operacinei sistemai ir bankui pateikė kaip asmenį turintį teisę inicijuoti finansinę operaciją, įdėdama šią banko kortelę į AB „Swedbank“ bankomatą Nr. (duomenys neskelbtini), ir inicijavo finansinę operaciją, išgrynindama 500 ir 300 Eur, kuriuos perdavė jam.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su jo nuteisimu bei su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (nesutinka pagrobęs rankinę), tuo pačiu ir su jam paskirta bausme, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, yra įrodyta. Pripažindamas apeliantą kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas laikėsi baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų ir BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatų nepažeidė. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu K. G. įvykdyta nusikalstama veika pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai, baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai. Sutikti su apelianto skundo argumentais ir nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 185 straipsnį, nėra pagrindo.

8. Nagrinėjamu atveju skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad K. G. įsibrovė į butą ir tyčia, suvokdamas, kad turtas jam nepriklauso, iš buto prieškambario esančios rankinės pagrobė svetimą turtą – grynuosius pinigus bei elektroninę mokėjimo priemonę, kai pastarąją panaudojus, buvo dar inicijuotos ir finansinės operacijos. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė ne tik nukentėjusiojo A. Č., liudytojų T. Č., I. S., I. M. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolais, apžiūrų protokolais, įvykio vietos apžiūros protokolu, tačiau ir paties apelianto visišku prisipažinimu dėl savo kaltės. Teisėjų kolegijos vertinimu, ištirti ir išanalizuoti įrodymai pagrįstai leidžia konstatuoti, kad apeliacinio skundo argumentai dėl rankinės radimo aplinkybių nėra pagrįsti, atvirkščiai, prieštarauja bylos aplinkybėms bei byloje esantiems įrodymams, todėl atmestini.

9. Nuteistasis G. G. pirmosios instancijos teisme neneigė savo kaltės, priešingai – ją visiškai pripažino ir teismo posėdžio metu davė išsamius parodymus apie įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybes, dėl ko apelianto atžvilgiu buvo pritaikytas jo atsakomybę švelninantis įstatymas (BK 64¹ straipsnis) ir jam bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu. Apeliaciniame skunde išdėstyta apelianto pozicija vertintina kaip pasirinkta gynybos versija, kurią iš esmės paneigia objektyvių byloje esančių įrodymų visuma.

10. Iš nukentėjusiojo A. Č. parodymų matyti, kad rankinė buvo bute, pakabinta ant drabužių kabyklos koridoriuje, o kitą dieną jis pasigedo joje buvusių grynųjų pinigų, taip pat pastebėjo piniginėje kita seka sudėtas korteles, todėl nuvykęs prie bankomato patikrinti sąskaitos, pamatė, kad joje trūksta pinigų. Nepamena ar durys buvo užrakintos. Įtarė, kad į butą galėjo užeiti ir įvykdyti vagystę kaimynai, gyvenantys 60 bute. Liudytoja I. S. parodė, kad nukentėjusysis pranešė jai apie padarytą nusikalstamą veiką, dingusius pinigus. Liudytoja T. Č. taip pat parodė, kad sugyventinis jai pranešė apie vagystę iš rankinės bei nuo sąskaitos nuimtus pinigus; yra buvę atvejų, kuomet durys likdavo neužrakintos, nes užmiršdavo. Nuteistojo sugyventinė I. M. parodė, kad ją anksti ryte pažadino apeliantas ir paprašė padėti nuimti pinigus bankomate; buvo kartu su apeliantu, kuris galvą dengė gobtuvu; per kelis kartus nuėmė 800 Eur; kortelę ir pinigus grąžino apeliantui. Taigi, liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra prieštaringi, atitinka ir nuteistojo parodymus, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Be to, šiuos įrodymus papildo ir daiktų bei dokumentų pateikimo bei apžiūros protokoluose užfiksuota informacija, taip pat vaizdo įrašų analizė, tarnybiniai pranešimai dėl vaizdo stebėjimo kamerų ir kt., kurie leidžia daryti vienareikšmišką išvadą dėl apelianto kaltės, t. y. kad jis, įėjęs į kaimynų butą, pagrobė iš koridoriuje kabėjusios rankinės pinigus, paėmė bankinę kortelę, kurią vėliau neteisėtai disponavo.

11. Baudžiamoji atsakomybė už vagystę numatyta BK 178 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas <...> arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, <...>. Pažymėtina, kad vagystės dalykas yra svetimas turtas. Svetimu laikomas toks turtas, kuris grobimo metu priklauso kitam asmeniui. Svetimo turto pagrobimas, tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Vagystė padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą turtą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147511/2016, 2K-151-628/2018 ir kt.). Šios nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su turto pasisavinimo momentu, kai kaltininkas turi realią galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu savo nuožiūra.

12. Baudžiamoji atsakomybė už radinio pasisavinimą numatyta BK 185 straipsnyje. Pagal šį straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas pasisavino rastą lobį, didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, kitą didelės vertės radinį ar atsitiktinai jam patekusį didelės vertės svetimą turtą. Taigi, kaip ir vagystės atveju, šio nusikaltimo objektas yra nuosavybė, dalykas – svetimas didelės vertės radinys <...> arba kitoks didelės vertės svetimas turtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76-222/2019). Atsitiktinai patekęs yra toks svetimas turtas, kuris be kaltininko valios pasireiškimo tampa jo valdomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282/2012).

12.1. Bylos įrodymai leidžia vienareikšmiškai tvirtinti, jog apelianto keliama gynybinė versija vertintina siekiu bet kokiomis pastangomis išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes nėra jokio pagrindo apelianto veiką kvalifikuoti pagal BK 185 straipsnį.

13. Šiuo atveju, vertinant apelianto skundo argumentus dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo svarbu tai, kad pagal bylos duomenis rankinė priklausė nukentėjusiajam kaimynui ir tai buvo žinoma apeliantui. Be to, rankinė buvo nukentėjusiojo namuose, tad apeliacinio skundo argumentai, susiję su rankinės radimo aplinkybėmis yra visiškai nepagrįsti. Apeliantas ėmėsi tyčinių nusikalstamų veiksmų savo tikslui pasiekti – neturėdamas jokio pagrindo įsibrovė į patalpą - kaimyno butą - ir pagrobė svetimą turtą.

14. Vertinant apelianto skundo teiginius bei jo parodymus byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su rankinės, joje buvusių pinigų bei mokėjimo kortelių patekimu pas apeliantą kontekste, taip pat įvertinus apelianto parodymus su kitais bylos duomenimis, konstatuoti, kad apeliantas neturėjo objektyvaus pagrindo manyti, kad rankinė yra svetima ir jis neturi teisės ja disponuoti, kaip sava, nėra pagrindo. Apelianto nusikalstami veiksmai visiškai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės

15. Apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme, prašydamas ją švelninti, atsižvelgus į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – visišką prisipažinimą ir gailestį. Teisėjų kolegija, susipažinusi ir įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius duomenis, reikšmingus bausmės individualizavimo klausimo išsprendimui, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmes už 3 apysunkių nusikalstamų padarymą bei jas subendrinęs apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais, taip pat skundžiamu nuosprendžiu skirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinęs su ankstesniu teismo nuosprendžiu, pakeista aukštesnės instancijos teismo, paskirta bausme ir skyręs galutinę subendrintą 2 metų laisvės atėmimo bausmę, BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju tokia situacija nėra susiklosčiusi.

16. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes už nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje, BK 214 straipsnio 1 dalyje, BK 215 straipsnio 1 dalyje padarymą, atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Apeliantas nuteistas už tyčinius, baigtus apysunkius nusikaltimus, nusikalstamos veikos padarytos nuosavybei, finansų sistemai. Įvertinta tai, kad jis nuoširdžiai gailėjosi, kas buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat nustatyta, kad apeliantas nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas – tai jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, jog pirmosios instancijos teismas išanalizavo apelianto asmenybę – įvertino tai, kad apeliantas teisiamas turėdamas neišnykusį teistumą (skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu jau 22-ąjį kartą) (2 t., b. l. 5-24), be to, teismų sistemos „LITEKO“ duomenys rodo, jog apeliantui yra pareikšti kaltinimai ir kitoje baudžiamojoje byloje, kuri šiuo metu yra nagrinėjama. Kartu pastebėtina, kad apeliantas praeityje teistas iš esmės vien tik už nusikaltimus nuosavybei. Nors apeliantas darbingo amžiaus, tačiau duomenys apie asmenį iš „Sodros“ išrašo bei informacinės sistemos patvirtina, kad apeliantas iš esmės neturi nuolatinio pragyvenimo šaltinio, jo darbinė veikla reiškėsi epizodiškai ir po trumpą laiką (2 t., b. l. 2, 4), todėl šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliantas pragyvena iš neteisėtos veiklos, nesiekia keisti gyvenimo būdo teigiama linkme.

17. Be visa to, svarbu pažymėti ir tai, kad iš ankstesnių apeliantui priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių matyti, kad jam buvo skiriamos iš esmės vien laisvės atėmimo bausmės, kurios jokios teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė. Atvirkščiai, jis ir toliau darė tyčines nusikalstamas veikas, kas pagrįstai rodo apelianto abejingumą į visuomenėje nusistovėjusias ir priimtinas moralės ir dorovės normas. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas aptariamu atveju pagrįstai parinko griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Be to, pirmosios instancijos teismas apeliantui skyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių trukmė nustatyta mažesnė nei sankcijose numatyti bausmės vidurkiai, atsižvelgęs ir į tai, kad apeliantas bausmės atlikimo metu dirba, turi nepilnametę dukrą. Taigi, aptartos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės atsižvelgė į visus apeliantui skirtinai bausmei reikšmingus bylos duomenis ir tinkamai taikė BK 41, 54 straipsnius. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui tiek dėl parinktų nuteistajam bausmės rūšių – laisvės atėmimo, tiek dėl jų dydžio. Be to, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu paskyręs subendrintą sumažintą trečdaliu 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagristai ją subendrino su skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytu teismų sprendimais paskirta bausme ir skyrė galutinę subendrintą 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Taigi, skirti švelnesnę bausmę, kaip to prašo apeliantas, šiuo aspektu nėra pagrindo.

18. Nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja ir tai, kad prisipažino dėl nusikalstamų veikų padarymo, gailisi taip pasielgęs, tačiau į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė, todėl dar kartą į ją atsižvelgti ir tuo pačiu pagrindu švelninti bausmę nėra teisinio pagrindo. Kitos aplinkybės, jog buvo dirbantis, turi išlaikyti mažametį vaiką yra svarios, tačiau nesuponuoja išvados dėl bausmės švelninimo.

Dėl kitų klausimų

19. Apeliantas nurodo, kad buvo nuteistas šališkai, siekiant susidoroti, kerštaujant, tyrėjui piktnaudžiaujant savo tarnybine padėtimi, todėl prašo bylą grąžinti tyrimui papildyti, tačiau skunde nenurodo visiškai jokių šiuos teiginius pagrindžiančių argumentų, o baudžiamojoje byloje tokių duomenų teisėjų kolegija nenustatė. Be to, ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas nušalinimų niekam nereiškė, skundų ar prašymų neteikė, apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neišsakė. Įvertinus byloje esančius duomenis, nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos kokios nors apelianto teisės ir interesai, todėl nurodomi apeliacinio skundo argumentai pripažįstami deklaratyviais ir atmetami.

20. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo teiginių pagrįstumą, konstatuoja, jog apelianto apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2022 m. gegužės 11 d. nuosprendį, kuris yra teisėtas ir pagrįstas.

21. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį.

22. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c) punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra numatyti BPK. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

23. Iš bylos matyti, kad nuteistasis K. G. niekur nedirba, nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Tikslesnių duomenų apie jo finansinę padėtį byloje nėra. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas išieškoti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, atsižvelgiant į paminėtus duomenis apie nuteistojo turtinę padėtį, yra nepagrįstas, todėl netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo K. G. apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus prašymo iš nuteistojo K. G. išieškoti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas.