Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-1369-279/2015

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-12-31
Bylos Nr.: I-1369-279/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-02013-2015-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas: A. T.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių

Kategorijos

1.15Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų

Administracinė byla Nr. I-1369-279/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02013-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 1.15.; 1.15.2.3.2.; 1.37.2.3.; 3.21. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 31 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas ir atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujančio Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jiems pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Administracinės bylos šalys pateikė prašymus bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (b. l. 95, 22).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu (b. l. 2-7) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisti jam 15 000 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015-01-01 iki 2015-05-27 Šiaulių TI jis buvo laikomas, pažeidžiant jo kaip kalinamojo asmens teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas jo kaip žmogaus teises. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo reikalauja dėl to, kad Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose Nr. 10, 22, 21, 87, 7, 60 (jose buvo laikomas kartu su 9 asmenimis), kuriose vienam asmeniui ploto tekdavo mažiau nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Lietuvos higienos normos HN 76:1999) 6.15 punkte nustatyta 5 kv. m ploto norma. Paaiškino, jog šios kalinimo įstaigos kamerų plotas yra apytiksliai 18 kv. m., jose yra tualetas, sanitarinis mazgas, gultai (12 vienetų), stalas ir kiti baldai, pareigūnai jose talpina tiek asmenų, kiek įrengta miegamųjų vietų – gultų. Tokiose patalpose sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, dėl per mažo vienam asmeniui skiriamo (tenkančio) ploto susidarančių psichologinių ir fizinių nepatogumų dažnai kyla konfliktinės situacijos. Mano, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124), kuriuo sumažinta minėta gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui iki 3,6 kv. m, prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui. Ilgametė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija nustatė, jog minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis nei 4 kv. m.

Pareiškėjui neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad gyvenamosiose patalpose (kamerose) buvo šalta, drėgna, tamsu, nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, kas labai kenkia regėjimui. Teigė, jog Šiaulių TI būdavo suteikiamas 1 val. per parą trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, tačiau tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) (toliau – ir Komitetas) išaiškinimui. Šis komitetas Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf(92) 3] išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. EŽTT pripažino, kad to paties reikalauja ir Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjo teigimu, nors Lietuvos teisės aktams neprieštarauja suimtojo 1 val. per parą pasivaikščiojimas gryname ore, tačiau tokia praktika prieštarauja Konvencijai bei Europos kalinimo įstatymui. Teisės aktais, kurie prieštarauja Konvencijai, negali būti pasiremta nagrinėjant bylą teisme.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, kad atvykus ar išvykstant iš Šiaulių TI daromos asmens apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t. ), asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas iki apatinio trikotažo (trumpikių, nusivelkant net marškinėlius) nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Jo nuomone, tokiu būdu pasityčiojama iš asmens ir jo daiktų, taip yra žeminamas asmens orumas. Be to, atliekant kratą asmuo pusnuogis yra filmuojamas.

Dėl tokių tyčinių neteisėtų Šiaulių TI veiksmų patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą, ir kt. Visa tai sudarė neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15-22) pareiškė, kad su pareiškėjo reikalavimu nesutinka ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-06 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. T.“ matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014-12-18 iki 2015-05-26 kamerose Nr. 32, 105, 7, 22, 23, 21, 103, kuriose pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,74 kv. m iki 13,70 kv. m gyvenamojo ploto. Atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per parą), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, taip pat laisvalaikio užimtumo metu (kalinamieji kiekvieną dieną turi galimybę eiti sportuoti į sporto salę, žaisti stalo tenisą, žaisti krepšinį ir t. t.) metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje.

Paaiškino, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros yra įrengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nustatytais reikalavimais. Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose langai yra skaidraus stiklo, jie yra pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Atsižvelgdamas į išdėstytą, pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ir drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Dėl kamerų atitikties higienos reikalavimams nurodė, jog kamera Nr. 32 patikrinta 2014-12-16 (išvados surašytos 2015-01-13 patikrinimo akte Nr. EP-5) ir 2015-01-15 (išvados surašytos 2015-01-21 patikrinimo akte Nr. EP-14), jų metu nustatyta, kad kameroje santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra atitinka nustatytas higienos normas, pelėsio nėra, tačiau sienų ir lubų danga byranti. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015-01-15 patikrinimo kate Nr. EP-14 užfiksuotas ir kameros Nr. 105 patikrinimas. Nustatyta, kad oro temperatūra atitinka nustatytas higienos normas, tačiau užfiksuoti nežymūs santykinės oro drėgmės ir dirbtinės apšvietos pažeidimai, lupasi sienų ir lubų dažų danga. 2014-09-25 Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko periodinį patikrinimą (išvados surašytos 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406), kurio metu užfiksavo, jog įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus.

Nurodė, jog atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Pripažino, jog 2015-03-13 patikrinimo akte Nr. EP-84 užfiksuota, kad vonelės daiktams sudėti labai nešvarios. 2014-10-03 patikrinimo akte nurodyta, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos, todėl mano, jog pareiškėjo teiginiai purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais. 18-22°C temperatūra laikoma optimalia protiniam darbui, todėl 2,4°C žemesnė temperatūra operatyviai vykdomos visos asmens kratos metu (išsirengęs iki apatinių rūbų asmuo būna 1-2 minutes, t. y. kol nusirengia, rūbai patikrinami rentgeno aparatu ir asmuo apsirengia) netūrėtų būti pripažįstama galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus. Pažymėjo, jog Šiaulių TI priėmimo-paskirstymo patalpose yra vaizdo kamera, kuri fiksuoja ne asmenų, o daiktų ir bagažo saugumo kontrolės prietaiso (introskopo) „Rapiskan“ darbą. Vaizdo įrašų saugojimo terminas yra 7 dienos, vėliau vaizdo įrašai automatiškai išsitrina.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su laikymo Šiaulių TI sąlygomis, savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotis laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kameras yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas jo nurodytas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Prašė, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstytą, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) (2012-10-02 įstatymo Nr. XI-2247 redakcija, galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2015-09-01) 3 straipsnyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (galiojo nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos normą HN 76:2010), kuri ir nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su jo laikymu Šiaulių TI kamerose, kuriose, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog nagrinėjamo ginčo laikotarpiu ploto, turinčio tekti vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte. Minėta higienos norma reglamentavo tardymo izoliatoriuose vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto klausimą iki 2010-04-11, kuomet Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2010-03-30 įsakymo Nr. V-241 2.2 punktu Lietuvos higienos normą HN 76:1999 pripažino netekusia galios, bei patvirtino Lietuvos higienos normą HN 76:2010, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat vertina kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuriuo kameros plotas vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje yra sumažintas nuo 5 kv. m iki 3,6 kv. m, prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui ir, kad ilgametė EŽTT jurisprudencija yra nustačiusi, jog minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis nei 4 kv. m. Pažymėtina, jog pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose tarptautiniuose teisės aktuose nebuvo įtvirtinta gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpoms. EŽTT praktikoje taip pat nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją, be to, EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-06 pažymos dėl A. T. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 24-26) nustatyta, kad nuo 2015-01-01 iki 2015-05-26 (toliau – ir ginčo laikotarpis), viso 64 paras, pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 32, 105, 7, 22, 23, 21 ir 103. Pažymos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2015-01-01 iki 2015-01-06, nuo 2015-01-08 iki 2015-01-14, buvo laikomas kameroje Nr. 32, kurios plotas 20,91 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 4 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 5,23 iki 4,18 kv. m kameros ploto), nuo 2015-01-29 iki 2015-02-05 – kameroje Nr. 105, kurios plotas 24,22 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 4 iki 6 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 6,06 iki 4,04 kv. m kameros ploto), 2015-02-05, nuo 2015-02-20 iki 2015-02-24 – kameroje Nr. 7, kurios plotas 21,98 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 4 iki 6 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 5,50 iki 3,66 kv. m kameros ploto), nuo 2015-03-10 iki 2015-03-13, nuo 2015-04-02 iki 2015-04-09, nuo 2015-04-24 iki 2015-04-28 – kameroje Nr. 22, kurios plotas 20,29 kv. m (kameroje buvo patalpinti nuo 3 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 6,76 iki 4,06 kv. m kameros ploto), nuo 2015-03-13 iki 2015-03-16 – kameroje Nr. 23, kurios plotas 13,65 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 3 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 6,83 iki 4,55 kv. m kameros ploto), nuo 2015-03-27 iki 2015-03-31, nuo 2015-05-22 iki 2015-05-26 – kameroje Nr. 21, kurios plotas 18,72 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 3 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 6,24 iki 3,74 kv. m kameros ploto), nuo 2015-05-13 iki 2015-05-20 – kameroje Nr. 103, kurios plotas 17,58 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 4 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 8,79 iki 4,40 kv. m kameros ploto).

Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir per rytinius ir vakarinius patikrinimus buvusį bendrą kalinamų asmenų skaičių jose, teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose Nr. 32, 105, 7, 22, 23, 21 ir 103 buvo laikomas nepažeidžiant jo subjektinės teisės būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, nes pareiškėjui tekęs plotas buvo aukščiau 3,6 kv. m ribos, t. y. viešojo administravimo subjektas veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos pažeidimo nebuvo nustatyta, todėl vertinant pareiškėjui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą Šiaulių TI nebuvo atsižvelgta į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

Pareiškėjui neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad patalpose – kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, kas, pareiškėjo teigimu, labai kenkia regėjimui.

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl šalčio, drėgmės, neužtikrinto apšvietimo kamerose, pažymėtina, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimai nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktuose. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx, dirbtinė naktinė apšvieta – ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 ir 14.1 punkto nuostatas, kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, šių taisyklių 14.11 punkte nurodyta, jog kameroje turi būti patalpos šildymo įranga. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28 °C, šaltuoju laikotarpiu – 18-22 °C, santykinė oro drėgmė šiltuoju laikotarpiu turi būti 36-65%, šaltuoju laikotarpiu – 35-60%, pagal 24 punktą, laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.10 punktą, kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2015-10-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1758-575/2015).

Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015-08-10 pažymoje Nr. 62/08-799 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 31-34) nurodyta, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros yra įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010, Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nustatytais reikalavimais. Šios įstaigos visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja. Kamerose yra skaidraus stiklo langai, kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi-keturios dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25 W). Šiaulių TI kamerose nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kurie vėdinimui yra pritaikyti (b. l. 17, 31). Aplinkybę, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro vieno iš periodinių patikrinimų metu užfiksuoti duomenys (b. l. 50). Toks kamerų įrengimas iš esmės atitinka nurodytos higienos normos 24 punkto reikalavimus, o pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos kameras vėdinti atidarius langus, taip pašalinant drėgmės perteklių patalpose.

Iš atsakovo atstovo teiktų duomenų nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras ne kartą atliko Šiaulių TI gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų būklės atitikties Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams vertinimą. Išanalizavus tikrinimų metu nustatytus duomenis, užfiksuotus 2015-01-21 patikrinimo akte Nr. EP-14 ir 2015-02-18 patikrinimo akte Nr. EP-54, darytina išvada, kad jie iš dalies patvirtina pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes apie kalinimo sąlygas. 2015-01-15 operatyviosios kontrolės metu oro temperatūra kamerose Nr. 32 ir 105 buvo nustatyta nuo 18,3°C iki 18,5°C, todėl konstatuota, kad šio parametro rodikliai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Santykinės oro drėgmės rodikliai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus tik kameroje Nr. 32, joje ir kitose patikrinimo akte nurodytose kamerose šis mikroklimato parametras buvo nuo 48,6% iki 56,8%. Kameroje Nr. 105 santykinė oro drėgmė išmatuota nuo 64,4% iki 79,2% ir viršijo šaltuoju metų laiku nustatytą nuo 35% iki 60% ribą, pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Kamerose Nr. 32 ir 105 dirbtinė apšvieta neatitiko reglamentuojamos mažiausios gyvenamųjų patalpų dirbtinės apšvietos. Jose ir kitose patikrinimo akte nurodytose kamerose šis mikroklimato parametras nustatytas nuo 138 lx iki 189 lx, todėl konstatuotas ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų pažeidimas (b. l. 39-43). Kameroje Nr. 7, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015-02-05 pusę paros, nuo 2015-02-20 iki 2015-02-24, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2015-02-09 (b. l. 100-103), kurio metu nustatyta per žema oro temperatūra (nuo 16,5°C – iki 16,8°C), dirbtinės apšvietos rodikliai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus. 2015-02-09 operatyviosios kontrolės metu buvo tikrinta ir jau minėta kamera Nr. 32, tačiau mikroklimato parametrų (santykinio drėgnumo, oro temperatūros, oro judėjimo greitis) ir dirbtinio apšvietimo matavimai neatlikti, nes nebuvo gauta skundų dėl šių higienos normos reikalavimų pažeidimų.

Atsakovo atstovas teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralaus apšvietimo, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose (b. l. 17, 31). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad Šiaulių TI iš esmės pripažįsta, jog nustatytas natūralaus apšvietimo koeficientas tardymo izoliatoriaus apgyvendinimo kamerose neužtikrinamas. Vertinant nurodytas aplinkybes apie neužtikrinamą natūralų apšvietimą, atsižvelgiama ir į tai, kad Šiaulių TI natūralios šviesos trūkumo nagrinėjamu atveju kameroje Nr. 32 ir 105 nekompensavo ir tinkamu dirbtiniu apšvietimu. Teismo vertinimu, šių duomenų pakanka konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus dėl santykinės oro drėgmės neužtikrinimo kameroje Nr. 105, natūralios bei dirbtinės apšvietos – kamerose Nr. 32 ir 105, oro temperatūros – kameroje Nr. 7, o pareiškėjo argumentai dėl kitų mikroklimato parametrų šiose kamerose, laikytini nepagrįstais.

Atsižvelgus į Šiaulių TI pateiktą ir teismo iniciatyva surinktą rašytinę medžiagą, nustatyta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu, Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerose Nr. Nr. 22, 23, 21 ir 103 patikrinimų dėl šiose kamerose esančių sąlygų atitikties Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, neatliko. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nustatyta tvarka nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais šiose kamerose. Minėtos aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų šiose kamerose į Šiaulių TI administraciją ir Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose laikomi asmenys nesikreipė. Šią išvadą patvirtina ir atsakovo atstovo teikta informacija iš Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalo (b. l. 27-30). Įrodymų, patvirtinančių, jog dėl šių pažeidimų skundais, prašymais kreipėsi į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, nepateikė ir pareiškėjas. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų Nr. 22, 23, 21 ir 103 būklės, konstatuoti, Šiaulių TI neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.

Pareiškėjo teigimu, 1 val. per parą trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika Šiaulių TI prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) išaiškinimui, anot kurio suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke, taip pat prieštarauja Konvencijai bei Europos kalinimo įstatymui.

Teismas vertina kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad asmenų, laikomų Šiaulių TI, užtikrinama teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore prieštarauja minėtiems tarptautiniams ir Europos Sąjungos teisės aktams. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užsiimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Minėtame standarte 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, bet kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose. Kartu pažymėtina, jog Komiteto prieš kankinimą standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 48 punktas) nurodyta, kad ypatingas dėmesys skiriamas buvimui lauke. Reikalavimas, kad kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas pagrindine jų teise. Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 27.1. punkte taip pat nurodyta, kad kiekvienam kaliniui turi būti užtikrinta galimybė kasdien ne trumpiau nei valandą mankštintis atvirame ore, jei leidžia oras.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 (įsakymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2014-09-13) patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 151 punkto nuostatas, suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Instrukcijos 153.1 punkte nustatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visuminė asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Taigi tai, kad kratos metu pareiškėjui buvo liepta nusirengti iki apatinių baltinių nelaikytina teisės aktų pažeidimu. Atkreiptinas dėmesys, jog kratos atliekamos siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, todėl vien reikalavimo nusirengti faktas kratos atveju negali būti traktuojamas garbės ir orumo įžeidimu.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 54 punktas numato, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, minėta, pagal šios higienos normos 26 punkto nuostatas, gyvenamųjų ir bendrosios paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28 °C, šaltuoju laikotarpiu – 18-22 °C.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atvykstantiems bei išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje (b. l. 19). Pareiškėjo teiginius iš dalies patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015-03-04 atliktos operatyviosios kontrolės pagal gautus skundus metu užfiksuoti duomenys: 2015-03-13 patikrinimo akte Nr. EP-84 (b. l. 53-57), be kita ko, nustatyta, kad oro temperatūra laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje yra 18,3°C, patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios (tiek vidus, tiek išorė), todėl konstatuotas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X skyriaus 54 punkte įtvirtinto reikalavimo pažeidimas. Tiriant nurodytą faktą dėl laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančių vonelių daiktams sudėti valymo ir dezinfekcijos, Šiaulių TI nepateikė pagrindinio valymo registro dokumentų, todėl taip pat konstatuotas ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X skyriaus 59 punkte įtvirtinto reikalavimo pažeidimas. 2015-01-21 patikrinimo akte Nr. EP-14 (b. l. 39-43) konstatuotas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų pažeidimas, nes kontrolės metu nustatyta, jog laikino laikymo (atvykimo) kameroje Nr. 3 senosiose patalpose temperatūra buvo 16,5°C. Laikino laikymo (atvykimo) kameroje Nr. 1 naujosiose patalpose oro temperatūra buvo 9,6°C, tačiau šie matavimo rezultatai nevertinti, nes patalpos buvo tuščios, nenaudojamos, lydintis asmuo nurodė, kad šildymas neįjungtas. Teismo vertinimu, šių duomenų pakanka konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Pareiškėjas reiškė ir bendro pobūdžio pretenzijas, jog atliekant kratą asmuo pusnuogis yra filmuojamas, tokiu būdu pažeidžiant Konvencijos 8 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015-05-15 administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tačiau reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, todėl vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, kadangi paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (2012-03-19 nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.). Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011-03-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog atliekant kratą asmuo pusnuogis yra filmuojamas, nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais, jie yra deklaratyvūs ir abstraktūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, nesusieti su jokiais konkrečiais laike ir vietoje apibrėžtais galimai neteisėtais pareigūnų veiksmais. Pareiškėjas nedetalizavo, kuriuo konkrečiai metu tai vyko, kuriose patalpose ir kokiomis priemonėmis asmenys buvo filmuojami, be to nenurodė, kad būtent jo apžiūros metu jis buvo filmuojamas. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokios jo teisės ir dėl kokių priežasčių (vaizdo įrašymų metodų, paties vaizdo įrašymo fakto) galėjo būti galimai pažeistos, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių pareiškėjas patyrė, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai, atsižvelgiant į ilgą vertinamą laikotarpį, nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Atitinkamai, pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog Šiaulių TI priėmimo-paskirstymo patalpose yra vaizdo kamera, tačiau ji fiksuoja ne asmenų, o daiktų ir bagažo saugumo kontrolės prietaiso (introskopo) „Rapiskan“ darbą. Vaizdo įrašų saugojimo terminas yra 7 dienos, vėliau vaizdo įrašai automatiškai išsitrina. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo teiktais duomenimis. Be to, esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos. Todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš to, jog Šiaulių TI kamerose jam nebuvo užtikrinta teisės aktų nustatyta ploto norma bei kitos tinkamo laikymo sąlygos ir dėl to jis jautėsi kankinamas, žeminamas aktualus Konvencija 3 straipsnis. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti laikomam Šiaulių TI kamerose teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Kita vertus, administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Tačiau CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, darytina išvada, jog tai tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, diskomfortą, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Tačiau vertinat jo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažymėtina, kad pats pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti trumpalaikiai, vienkartiniai pažeidimai sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą. Aplinkybė, kad pareiškėjas per visą buvimo šioje įstaigoje laiką nesiskundė laikymo sąlygomis Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, teismo vertinimu, taip pat patvirtina pareiškėją nepatyrus išgyvenimų, nepatogumų ar sukrėtimų, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala. Byloje pareiškėjo pateikti duomenys apie jo sveikatos būklę (b. l. 78-80) pripažintini neturinčiais lemiamos įtakos, sprendžiant dėl nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Be to, pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybės, jog dėl nustatytų pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, taip pat įvertinęs kumuliatyvų pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI poveikį, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė