Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir per rytinius ir vakarinius patikrinimus buvusį bendrą kalinamų asmenų skaičių jose, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas nepažeidžiant jo subjektinės teisės būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, nes pareiškėjui tekęs plotas buvo aukščiau 3,6 kv. m ribos.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl šalčio, drėgmės, neužtikrinto apšvietimo kamerose, teismas nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, toks kamerų įrengimas iš esmės atitinka nurodytos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma) reikalavimus. Tačiau, remdamasis Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, teismas nustatė, kad santykinės oro drėgmės rodikliai atitiko Lietuvos higienos normos reikalavimus tik kameroje Nr. 32, oro drėgmė viršijo rodiklius kameroje Nr. 105, abiejose kamerose dirbtinė apšvieta neatitiko reglamentuojamos mažiausios gyvenamųjų patalpų dirbtinės apšvietos, kameroje Nr. 7 nustatyta per žema oro temperatūra, tačiau mikroklimato parametrų (santykinio drėgnumo, oro temperatūros, oro judėjimo greitis) ir dirbtinio apšvietimo matavimai neatlikti, nes nebuvo gauta skundų dėl šių higienos normos reikalavimų pažeidimų. Teismo vertinimu, šių duomenų pakanka konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus dėl santykinės oro drėgmės neužtikrinimo kameroje Nr. 105, natūralios bei dirbtinės apšvietos – kamerose Nr. 32 ir 105, oro temperatūros – kameroje Nr. 7, o pareiškėjo argumentai dėl kitų mikroklimato parametrų šiose kamerose laikytini nepagrįstais. Teismas nustatė, kad kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimai neatlikti. Tai leidžia daryti išvadą, jog nustatyta tvarka nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais šiose kamerose. Minėtos aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų šiose kamerose į Šiaulių TI administraciją ir Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose laikomi asmenys nesikreipė.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad asmenų, laikomų Šiaulių TI, užtikrinama teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore prieštarauja tarptautiniams ir Europos Sąjungos teisės aktams. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarte 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, bet kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose. Komiteto prieš kankinimą standartuose yra nustatytas reikalavimas, kad kaliniai mažiausiai vieną valandą per dieną praleistų lauke. Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 27.1 punkte taip pat nurodyta, kad kiekvienam kaliniui turi būti užtikrinta galimybė kasdien ne trumpiau nei valandą mankštintis atvirame ore, jei leidžia oras.

Pasisakydamas dėl asmens kratos teismas pažymėjo, kad kratos atliekamos siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, todėl vien reikalavimo nusirengti faktas kratos atveju negali būti traktuojamas garbės ir orumo įžeidimu. Kita vertus, teismas nustatė, kad asmens apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti nešvarios, todėl neatitiko Lietuvos higienos normos reikalavimų. Laikino laikymo (atvykimo) kamerų senosiose patalpose temperatūra buvo žema, tačiau šie matavimo rezultatai nevertinti, nes patalpos buvo tuščios, nenaudojamos, lydintis asmuo nurodė, kad šildymas neįjungtas.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog atliekant kratą asmuo pusnuogis yra filmuojamas, nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais, jie yra deklaratyvūs ir abstraktūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, nesusieti su jokiais konkrečiais laike ir vietoje apibrėžtais galimai neteisėtais pareigūnų veiksmais. Teismas sprendė, kad skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė būti laikomam Šiaulių TI kamerose teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis tam tikrais atvejais buvo pažeista. Kita vertus, administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti trumpalaikiai, vienkartiniai pažeidimai sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą, pareiškėjas per visą buvimo šioje įstaigoje laiką nesiskundė laikymo sąlygomis Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybės, jog dėl nustatytų pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai, byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI nesudarymo, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas tam tikrais atvejais buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu teisiniu vertinimu ir teigia, kad teismas atsižvelgė į ne visas bylai reikšmingas aplinkybes, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas nepagrįstai.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pasisakydama dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Dėl to pareiškėjo apeliaciniame skunde įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (Civilinio kodekso 1.138 str. 6 p.). Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB „Lietuvos rytas“, Nr. 3K-7-2/2008).

Atkreiptinas dėmesys, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodyti argumentai, dėl kurių pažeidimo pripažinimas laikytinas teisinga satisfakcija, yra nemotyvuoti. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde konkretų prieštaravimą dėl teismo atlikto vertinimo reiškia tik dėl kameros ploto apskaičiavimo, dėl kitų aplinkybių vertinimo nepasisako. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 26 d., iš viso 64 paras. Pastebėtina, kad nagrinėjamam ginčui yra aktualus Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, neturi pagrindo nesutikti su šia nustatyta aplinkybe.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Dėl kitų skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų, atsižvelgdama į tai, jog jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl jų argumentų apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje esančią medžiagą, padarytomis išvadomis ir sprendimo motyvais dėl jų, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, atliktų ginčo laikotarpiu, išvados patvirtino, jog laikymo sąlygos Šiaulių TI kamerose Nr. 32 ir Nr. 105 neatitiko natūralaus apšvietimo koeficientų, numatytų Lietuvos higienos normos, taip pat kameroje Nr. 105 nebuvo užtikrinta santykinė oro drėgmė, o kameroje Nr. 7 bei laikino sulaikymo kamerose – tinkama oro temperatūra, be to, laikino sulaikymo kratos atlikimo patalpoje vonelės daiktams sudėti buvo nešvarios. Kadangi šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių aptartų kalinimo sąlygų nesudarymas lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Tačiau vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi įstaigos administracijai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų atitinkamose kamerose ar laikino sulaikymo patalpose. Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, nenustatyta ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu dėl jo laikymo Šiaulių TI sąlygų būtų kilusios sveikatos problemos ir jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad konstatuotas Lietuvos higienos normos nuostatų pažeidimas nebuvo nuolatinio pobūdžio, atsižvelgiant į laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido atitinkamoje kameroje.

Vadovaudamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Kita vertus, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų galėjo patirti neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Šio ginčo atveju pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė sprendimo argumentus pripažinti pareiškėjo teisės pažeidimą ir konstatavo, kad pažeidimo konstatavimas yra proporcingas pažeistos teisės apimčiai ir pakankamas neturtinės žalos atlyginimui. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka ir daro išvadą, jog dėl formalaus teisės pažeidimo sukelti pareiškėjui trumpalaikiai kalinimo sąlygų nepatogumai yra mažareikšmiai ir negali būti pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį įvertinti pinigais.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.