- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-19
- Bylos Nr.
- e2A-14-569/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-02245-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Lina Muchtarovienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „ (duomenys neskelbtini) “
- Atsakovas
- A. Š.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ (duomenys neskelbtini) “ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei A. Š. dėl darbo ginčo išnagrinėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė nustatyti, kad ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra visiškai atsiskaičiusi su buvusia darbuotoja A. Š. ir ji neturi jokio piniginio reikalavimo, kilusio iš darbo teisinių santykių, į ieškovę UAB „(duomenys neskelbtini)“; priteisti iš atsakovės A. Š. ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2021 m. spalio 6 d. sprendimu ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atmetė, priteisė atsakovei A. Š. iš ieškovės 859,45 Eur neišmokėtą darbo užmokestį (suma atskaičius mokesčius) ir 1400,00 Eur netesybas (suma neatskaičius mokesčių), priteisė valstybės naudai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 5,18 Eur teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
3. Teismas pažymėjo, kad nė viena bylos šalis nepateikė versijos, kad 2019-09-30, 2019-12-07, 2020-01-07, 2020-10-08 atlikti pavedimai buvo skirtingos paskirties mokėjimai, kad dalis šių mokėjimų yra darbo užmokestis, o dalis yra kitokios paskirties.
4. Teismas konstatavo, kad ieškovė pateikė įvairių mokėjimo nurodymų iš įmonės direktoriaus M. B. asmeninės sąskaitos išrašus, kurie atitinka ieškovės paaiškinimus, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus M. B. sąskaitos kai kuriais atvejais buvo mokamas atlyginimas, komandiruotpinigiai ir kitos išmokos kai kuriems UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams.
5. Teismas pažymėjo, kad ieškovės pateiktuose pranešimuose apie apdraustuosius atsispindi būtent bendras atitinkamą mėnesį priskaičiuotas darbo užmokestis, o faktiniai mokėjimai, atlyginimo pavedimai atsakovei šiuose pranešimuose nefigūruoja. Todėl, teismo vertinimu, šie pranešimai apie apdraustuosius nei patvirtina, nei paneigia ieškovės teiginių, kad 2019-09-30, 2019-12-07, 2020-01-07, 2020-10-08 pavedimai iš ieškovės direktoriaus banko sąskaitos buvo darbo užmokestis atsakovei.
6. Teismas vertino, jog ieškovės pažymose fiksuojama aplinkybė, kad visi atlyginimai atsakovei nuo 2019 m. pabaigos buvo mokami avansu, ne tik neatitinka įmonės direktoriaus paaiškinimų, bet ir verslo logikos, įprastos verslo praktikos. Neaišku, kodėl įmonė nusprendė pakeisti ankstesnę mokėjimų tvarką ir pradėti atlyginimus savo nuožiūra, be susitarimo su darbuotoju mokėti iš anksto.
7. Teismas sprendė, kad iš pateiktų pažymų turinio ir įmonės direktoriaus paaiškinimų labiau tikėtina, jog įmonės pateiktose pažymose informacija apie tai, už kurį mėnesį buvo mokamas atlyginimas, yra klaidinga.
8. Teismas pažymėjo, kad iš įmonės direktoriaus sąskaitos sumokėta atsakovei suma 2019 m. pabaigoje – 2020 m. pradžioje neatitiko paskaičiuotos atsakovei algos. Jei, kaip teigia ieškovė, šie mokėjimai iš direktoriaus asmeninės sąskaitos atsakovei buvo darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis, tai 2019 m. pabaigoje – 2020 m. pradžioje susidarė daugiau kaip 400,00 Eur darbo užmokesčio permoka, kuri po to tęsėsi iki darbo santykių pabaigos, atlyginimai buvo mokami avansu. Tokia versija neatitinka nei verslo logikos, nei ieškovės direktoriaus paaiškinimų.
9. Teismas sprendė, kad nors atsakovė išsamiai nedetalizavo, už ką pervestos konkrečios sumos iš įmonės direktoriaus asmeninės banko sąskaitos (pvz., kiek pervesta už, kaip nurodė atsakovė, automobilio tepalų keitimą, remontą ir kt.), visgi sutiktina su jos atstovo argumentais, kad tokios pareigos atsakovė šioje byloje ir neturi. Šiai bylai aktualu tai, ar šios sumokėtos lėšos buvo pagal sutartį priskaičiuotas darbo užmokestis, kas byloje neįrodyta.
10. Teismas pažymėjo, kad šalys neteikė versijos, jog dalis mokėjimų iš direktoriaus sąskaitos buvo darbo užmokestis atsakovei, kita dalis – kitokios paskirties mokėjimai, to neįrodinėjo. Todėl teismas neturi pagrindo laikyti, kad įmonės direktoriaus atliktų įmokų paskirtis tarpusavyje skiriasi.
11. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, pasibaigus šalių darbo santykiams, ieškovė su atsakove neatsiskaitė atleidimo iš darbo dieną, uždelsima atsiskaityti ne dėl atsakovės kaltės, todėl darbdavys privalo mokėti netesybas.
12. Teismas nurodė, kad netesybos skaičiuojamos už laikotarpį nuo šalių darbo santykių pabaigos 2020 m. lapkričio 10 d. ne daugiau kaip už 6 mėnesius. Teismo sprendimo priėmimo metu šis 6 mėnesių terminas jau yra suėjęs, todėl atsakovei priklausytų 3642,00 Eur (607 Eur x 6 mėnesiai) netesybų. Teismas, atsižvelgęs į atsakovei neišmokėtos sumos dydį, į neatsiskaitymo su ja laikotarpį, į bylos nagrinėjimo teisme trukmę, sprendė, kad nagrinėjamoje situacijoje yra pakankama 1400,00 Eur išmoka už visą uždelstą atsiskaityti laiką (netesybos), tokio dydžio išmoka teismo vertinimu atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, suderinama su DK 2 straipsnyje, 35 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės principais, yra adekvati darbdavio padarytam pažeidimui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
13. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir apeliantė) prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei A. Š. tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, aiškinant įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, dėl to šalių ginčą išsprendė neteisingai. Nors atsakovė iš viso neįrodinėjo atsikirtimų į ieškinį, o ieškovė pateikė per banką atliktus mokėjimus atsakovės naudai, kuriais įrodinėjo, jog jais buvo mokėtas darbo užmokestis (atsakovė tai paneigiančių įrodymų nepateikė), tačiau teismas vis tiek nepagrįstai nusprendė, kad atlikti mokėjimai buvo ne darbo užmokesčio atsakovei mokėjimas.
13.2. Ieškovė negali būti verčiama paneigti to, ko nebuvo, t. y. atsakovės iškeltą versiją dėl to, kad pirmiau išvardintais mokėjimais buvo mokamas ne darbo užmokestis, o jais ieškovės direktorius M. B. neva vykdė asmenines prievoles atsakovės naudai ir ieškovė tokiu būdu neva kompensavo atsakovės išlaidas, patirtas vykdant darbo funkcijas. Teismo sprendimo išvados faktiškai reiškia, kad ieškovė turėjo įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes.
13.3. Teismo išvados, kad ieškovė atsakovei nėra sumokėjusi darbo užmokesčio, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams bei pagrįstas prielaidomis, kurių nepagrindžia jokie byloje surinkti įrodymai, bet, priešingai, toms prielaidoms prieštarauja, padarytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles.
13.4. Ieškovė pateikė 4 bankinius mokėjimus, atliktus atsakovės naudai per banką, iš kurių viename tiesiogiai nurodyta, kad atsakovei mokamas darbo užmokestis, ir teigė, kad šie mokėjimai yra darbo užmokesčio atsakovei mokėjimas. Taigi ieškovė pateikė objektyvius įrodymus, kad į atsakovės sąskaitą buvo užskaitytos konkrečios pinigų sumos ir tvirtino, kad tai yra ieškovės atsakovei mokamas darbo užmokestis. Pateikdama įrodymus - bankinius mokėjimus -, atliktus atsakovės naudai, ieškovė jai tenkančią procesinę pareigą įrodyti darbo užmokesčio atsakovei sumokėjimą įvykdė. Priešingą išvadą būtų galima daryti tik tokiu atveju, jeigu atsakovė būtų įrodžiusi, kad pirmiau minėtų mokėjimų paskirtis yra kita, o ne darbo užmokesčio jai sumokėjimas.
13.5. Atsakovė niekaip neįrodinėjo jos ir M. B., kaip fizinio asmens, tarpusavio prievolių, jų pobūdžio, atsiradimo pagrindo, laiko ir kt., ir iš to sekusios (-ių) M. B. pareigos (-ų) jos naudai atlikti kokius nors piniginius mokėjimus šioje civilinėje byloje nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu, nepateikė dėl to nei pačios paaiškinimų, nei jokių kitų įrodymų.
13.6. Reikalavimas ieškovei įrodyti, kad atsakovė neturėjo teisės iš M. B., kaip fizinio asmens, gauti jos naudai pinigines lėšas, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti pinigines lėšas gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovei paneigti bet kokį įmanomą iš M. B., kaip fizinio asmens, pinigų atsakovės naudai gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad atsakovė tokios įrodinėjimo pareigos neva neturėjo. Kodėl padarė tokią išvadą ir kokia teisės norma rėmėsi taip nuspręsdamas, teismas nenurodė, kas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 270 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktuose įtvirtintų reikalavimų teismo sprendimo turiniui.
13.7. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji, vykdydama darbo funkcijas, būtų naudojusi kokias nors savo priemones ar turtą. Taip pat atsakovė neįrodė jokio konkretaus pagrindo padengti tariamas jos išlaidas, kurias neva ji patyrė vykdydama darbo funkcijas, nepateikė dėl tokio jos teigiamų aplinkybių nė vieno įrodymo.
13.8. Iš skundžiamo teismo sprendimo nėra aišku, kokias faktines aplinkybes nustatė teismas – kokiu tada konkrečiu pagrindu, jei tai nebuvo darbo užmokestis, atsakovė į savo sąskaitą gavo 1050,00 Eur, kurie pas ieškovę apskaityti kaip atskaitingo asmens – direktoriaus M. B. – išlaidos būtent ieškovei, kaip darbdaviui, vykdant prievolę atsakovei mokėti darbo užmokestį.
13.9. Darbo teisės normos nedraudžia darbuotojui dalį darbo užmokesčio sumokėti anksčiau nustatyto termino ar avansu. Ieškovės direktorius paaiškino, kad ieškovė neturėjo jokių pretenzijų dėl to, kad darbuotojai paprašydavo sumokėti dalį darbo užmokesčio ir anksčiau termino, ir taip buvo veikiama. Teismas sprendė, kad toks atsiskaitymas su darbuotoju neva neatitinka verslo praktikos. Taip teigdamas teismas nenurodė išsamesnių motyvų, kodėl laiko, jog verslo srityje neva yra susiformavusi tokia verslo praktika, kad darbuotojas anksčiau termino negauna darbo užmokesčio (ar jo dalies) arba jam nėra išmokama avansu dalis darbo užmokesčio.
13.10. Jeigu, kaip sprendė teismas, pirmiau minėtais mokėjimais nebuvo mokamas atsakovei darbo užmokestis, tada sektų, jog atsakovei nuo 2019 m. pabaigos kiekvieną mėnesį buvo esmingai vėluojama išmokėti visą darbo užmokestį. Tačiau atsakovė nepateikė tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų – elektroninių laiškų, pretenzijų, prašymų ir kt. Pažymėtina, kad atsakovė darbo ginčų komisijai teikdama 2021 m. sausio 29 d. prašymą dėl priskaičiuoto ir neišmokėto darbo užmokesčio nurodė tik apie už 2020 m. spalį jai neišmokėtą darbo užmokestį (607,00 Eur darbo užmokestį), bet nenurodė, kad jai už kurį nors ankstesnį mėnesį ieškovė darbo užmokesčio būtų neišmokėjusi ar dalinai neišmokėjusi.
13.11. Teisiškai reikšminga ir tai, kad viename iš ieškovės direktoriaus M. B. asmeninės sąskaitos atliktų mokėjimų atsakovės naudai – 2019 m. rugsėjo 30 d., suma 260,00 Eur – konkrečiai nurodoma, kad tai yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovei mokamas darbo užmokestis. Taigi atsakovei buvo žinoma ir jai tiko, kad jai darbo užmokestis buvo išmokamas bankiniais pavedimais tiek iš bendrovės sąskaitos, tiek iš bendrovės direktoriaus M. B. asmeninės sąskaitos, ji jokių pretenzijų visą darbo santykių tarp šalių buvimo laiką dėl to nereiškė.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. Š. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
14.1. Darbo ginčų komisija (toliau – DGK) ir pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nustatė ginčo aplinkybes ir tinkamai pritaikė teisės aktus. Ieškovė, kontroliuojanti savo apskaitą ir galėdama koreguoti buhalterinius įrašus, elementariai siekia nepagrįstai sutaupyti atsakovės sąskaita. M. B. asmeniniu? prievolių? atsakovei vykdymas negali būti vertinamas kaip darbo užmokesčio mokėjimas, tam nėra pagrindo.
14.2. Ieškovė, siekdama įrodyti, kad M. B. mokėjimai buvo atliekami už ieškovę, apeliaciniame skunde nutyli, kad nei viename iš M. B. mokėjimo pavedimu? nėra expressis verbis nurodyta, kad jais mokamas darbo užmokestis.
14.3. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad tariamai atsakovė privalo įrodyti, jog M. B. mokėjimais nėra mokamas darbo užmokestis, o to nepadarius, neva nėra pagrindo atmesti ieškinį. Su tokiu įrodinėjimo pareigos aiškinimu ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės interpretavimu atsakovė nesutinka. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas ginčas dėl be pagrindo gautu? lėšu? priteisimo. Atsakovė neprivalo įrodinėti, kad pakankamai smulkiu? M. B. mokėjimu? tikslas buvo konkrečiu? atsakovės išlaidu? kompensavimas.
14.4. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ieškovės pateiktus įrodymus ir pagrįstai kritiškai juos įvertino. Pirmosios instancijos teismas sprendime priėjo pagrįstu? išvadų?, kad ieškovės pateikti duomenys apie įmonės apdraustus valstybiniu socialiniu draudimu asmenis ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, kurie patvirtina, kad darbo santykiu? laikotarpiu už atsakovę darbdavys mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio nei patvirtina, nei paneigia ieškovės teiginiu?, kad pavedimai iš ieškovės direktoriaus banko sąskaitos buvo darbo užmokestis atsakovei.
14.5. Sprendime taip pat teisingai konstatuojama, kad 2019 m. rugsėjo 30 d., gruodžio 7 d., 2020 m. sausio 7 d. ir spalio 8 d. avanso apyskaitos, sudarytos ir pasirašytos įmonės vadovo, apie atsiskaitymus tarp įmonės vadovo ir įmonės, vertintinos kritiškai, nes šios apyskaitos DGK nebuvo pateiktos.
14.6. Tai, kad M. B. mokėjimai nėra laikytini darbo užmokesčio sumokėjimu, patvirtina ta aplinkybė, jog mokėjimu? sumos neatitinka priskaičiuotu? sumų? ir mokėjimai atlikti netgi darbdavio mokamiems avansams neįprastu laiku, t. y. mėnesio pradžioje. Pažymėtina tai, kad darbo sutartyje yra expressis verbis įtvirtinta, kad darbo užmokestis už praėjusį mėnesį darbuotojai mokamas kito mėnesio 5 dieną.
14.7. Pirminis įrodymas, patvirtinantis, kad ieškovės buhalterė nebuvo įtraukusi M. B. mokėjimu? atsakovei į apskaitą, kaip darbo užmokesčio mokėjimu?, yra byloje esantis susirašinėjimas el. paštu tarp atsakovės ir ieškovės buhalterės.
14.8. Visi teismo sprendime akcentuojami neatitikimai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad M. B. mokėjimais atsakovei buvo pervedamas ieškovės mokėtinas darbo užmokestis, todėl atsakovė neprivalėjo įrodinėti M. B. mokėjimu? tikrosios paskirties ir detalizuoti, kokias asmenines prievoles atsakovei M. B. vykdė. Mokėjimai atsakovei iš M. B. sąskaitos negali būti laikomi darbo užmokesčio sumokėjimu, nes jais realiai buvo vykdomos M. B. asmeninės prievolės atsakovei.
14.9. Atsakovei neįrodinėjant savo argumentu?, nereiškia, kad ieškovės argumentai laikytini įrodytais. Būtent todėl sprendime didelis dėmesys ir buvo skiriamas ieškovės pateiktu? įrodymu? analizei ir ju? vertinimui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
16. Byloje kilo ginčas dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.
Faktinės bylos aplinkybės
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė A. Š. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis – 380,00 Eur per mėnesį (t. y. minimalaus dydžio darbo užmokestis), mokamas kiekvieno mėnesio 5 d. Iš darbo atsakovė atleista 2020-10-27 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymu Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
18. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė tarp šaliu? įrodinėjimo naštą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, aiškinant įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, todėl šaliu? ginčą išsprendė neteisingai. Ieškovė teigia, jog, nors atsakovė iš viso neįrodinėjo atsikirtimu? į ieškinį, o ieškovė pateikė per banką atliktus mokėjimus atsakovės naudai, kuriais įrodinėjo, kad jais buvo mokėtas darbo užmokestis, tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek nepagrįstai nusprendė, kad atlikti mokėjimai buvo ne darbo užmokesčio atsakovei mokėjimas. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.
19. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-421/2016; ir kt.).
20. Teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Tačiau taip pat pažymi, kad esant darbdavio ir darbuotojo ginčui dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų sumokėjimo fakto, vadovaujantis CPK 178 straipsniu ir DK 214 straipsnio 3 dalimi, darbdavys (šiuo atveju ieškovė) privalo įrodyti, jog tinkamai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju (atsakove). Todėl visų pirma ieškovė (darbdavys) turi įrodyti aplinkybes, kad tinkamai atsiskaitė su atsakove (darbuotoja), o tada atsakovė tūrėtų įrodinėti, kad išmokėti pinigai nebuvo darbo užmokestis.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga tinkamai forminti įmonės dokumentus, tame tarpe ir su darbo užmokesčio mokėjimu, besąlygiškai tenka darbdaviui. Ieškovė yra juridinis asmuo – verslininkas, todėl ji savo atliktas ūkines operacijas privalo įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. buhalterinės apskaitos dokumentais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2003). Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Minėto įstatymo 12 straipsnio 2 dalis numato, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu šiuo atveju ieškovė nepateikė teismui įmonės buhalterinių dokumentų, kurie patvirtintų, kad ieškovė tinkamai atsiskaitė su atsakove.
22. Ieškovė į bylą pateikė pažymas apie atsakovei (duomenys neskelbtini) m. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, kuriose nurodoma, kad atsakovei 2017 m. priskaičiuota išmokėti 970,32 Eur, išmokėta 970,32 Eur; 2018 m. priskaičiuota išmokėti 4236,00 Eur, išmokėta 4236,00 Eur; 2019 m. priskaičiuota išmokėti 4544,41 Eur, išmokėta 4316,17 Eur; 2020 m. priskaičiuota išmokėti 5678,01 Eur, išmokėta 5677,78 Eur (b. l. 34-37). 2020 m. pažymoje išmokėtina už sausio mėnesį suma (419,02 Eur) įrašyta du kartus. Remiantis pažymomis ir atsižvelgiant į tai, kad 2020 m. sausio mėnesio išmokėtina suma sudubliuota, išmokėtina atsakovei su darbo santykiais susijusi suma už 2017-2020 m. iš viso yra 15 009,72 Eur (970,32 Eur + 4236,00 Eur + 4544,41 Eur + 5678,01 Eur – 419,02 Eur). Ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytose pažymose kaip atsakovei išmokėtas darbo užmokestis yra įtraukti 2019-09-30 (260,00 Eur), 2019-12-07 (270,00 Eur), 2020-01-07 (270,00 Eur), 2020-10-08 (250,00 Eur) mokėjimai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus M. B. asmeninės banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) banke, bendra suma 1050,00 Eur.
23. Iš pateiktų mokėjimų nurodymų matyti, kad 2019-09-30 mokėjimo nurodyme nurodyta mokėjimo paskirtis „DUZ/UAB(duomenys neskelbtini) “, 2019-12-07, 2020-01-07, 2020-10-08 mokėjimo nurodymuose mokėjimo paskirtis nurodyta „Pinigų pervedimas“. Atsakovė byloje teigia, jog minėti 2019-09-30, 2019-12-07, 2020-01-07, 2020-10-08 mokėjimai iš M. B. asmeninės sąskaitos nebuvo darbo užmokestis, buvo skirti padengti atsakovės patirtas išlaidas, susijusias su automobilio naudojimu ir kt.
24. Ieškovė pateikė įvairių mokėjimo nurodymų iš įmonės direktoriaus M. B. asmeninės sąskaitos išrašus, kurie įrodo, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus M. B. sąskaitos kai kuriais atvejais buvo mokamas atlyginimas, komandiruotpinigiai ir kitos išmokos kai kuriems UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams. Tačiau pažymėtina, jog tais atvejais buvo aiškiai nurodyta, kad mokamas darbo užmokestis. 2019-12-07, 2020-01-07, 2020-10-08 mokėjimo nurodymuose mokėjimo paskirtis nurodyta „Pinigų pervedimas“.
25. Ieškovė į bylą pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019-09-30, 2019-12-07, 2020-01-07, 2020-10-08 avanso apyskaitas, sudarytas ir pasirašytas įmonės vadovo, apie atsiskaitymus tarp įmonės vadovo ir įmonės. Iš šių dokumentų galima suprasti, kad 2019-09-30, 2019-12-07, 2020-01-07, 2020-10-08 mokėjimai iš M. B. asmeninės sąskaitos įtraukti į įmonės avanso apyskaitas kaip įmonės direktoriaus išlaidos mokant atlyginimus. Tačiau pažymėtina, kad darbo ginčų komisijai šios apyskaitos nebuvo pateiktos. Taip pat pažymėtina, kad į bylą yra pateiktas ieškovės buhalterės 2020 m. gruodžio 16 d. atsakovei atsiųstas vykdytu? mokėjimu? sąrašas, pagal kurį ieškovės apskaitoje mokėjimu? 2020 m. sausio 7 d. (270,00 Eur sumai) ir 2020 m. spalio 8 d. (250,00 Eur sumai) nėra, t. y. 2020 m. sausio 7 d. ir spalio 8 d. M. B. mokėjimai nebuvo ieškovės buhalterijoje apskaityti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra galimybės patikrinti šių apyskaitų sudarymo laiką, ar šios apyskaitos sudarytos iki atsakovės kreipimosi į darbo ginčų komisiją, ar ieškovės kreipimosi į teismą.
26. Teisingai pirmosios instancijos teismas apskaičiavo atsakovei už 2019 m. rugsėjį – 2020 m. sausį išmokėtinas sumas – atlyginimas būtų 1935,50 Eur (379,12 Eur už rugsėjį + 379,12 Eur už spalį + 379,12 Eur už lapkritį + 379,12 Eur už gruodį + 419,02 Eur už 2020 m. sausį). Iš įmonės sąskaitos atsakovei už šį laikotarpį išmokėta iš viso 1556,38 Eur: 379,12 Eur 2019-12-04, 379,12 Eur 2019-12-19, 379,12 Eur 2020-01-17, 419,02 Eur 2020-02-24. Pritartina, kad skirtumas tarp mokėtinos sumos 1935,50 Eur ir iš įmonės sąskaitos išmokėtos sumos 1556,38 Eur yra 379,12 Eur. Į pažymas įtraukti trys mokėjimai iš įmonės direktoriaus asmeninės sąskaitos 2019-09-30, 2019-12-07, 2020-01-07, kurių bendra suma yra 800,00 Eur. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog iš įmonės direktoriaus sąskaitos sumokėta atsakovei suma 2019 m. pabaigoje – 2020 m. pradžioje neatitiko paskaičiuotos atsakovei algos. Jei, kaip teigia ieškovas, šie mokėjimai iš direktoriaus asmeninės sąskaitos atsakovei buvo darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis, tai 2019 m. pabaigoje – 2020 m. pradžioje susidarė daugiau kaip 400,00 Eur darbo užmokesčio permoka, kuri po to tęsėsi iki darbo santykių pabaigos.
27. Įvertinusi bylos įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė, kad visiškai atsiskaitė su atsakove, nutraukus darbo sutartį, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir atsakovei priteisė 859,45 Eur su darbo santykiais susijusią sumą.
28. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, ar kad pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
29. Nors atsakovė išsamiai nedetalizavo, už ką pervestos konkrečios sumos iš įmonės direktoriaus asmeninės banko sąskaitos, tačiau ieškovei neįrodžius, kad visiškai atsiskaitė su atsakove nutraukus darbo sutartį, nėra pagrindo tenkinti ieškinį. Pažymėtina tai, kad ar ieškovas įrodė ieškinio pagrindą sudarančią aplinkybę, sprendžiama nepriklausomai nuo to, ar atsakovas įrodė atsikirtimą į ieškinį. Jeigu atsakovas įrodo atsikirtimą į ieškinį, tai jis paneigia ieškovo nurodytas aplinkybes. Jeigu atsakovas neįrodo atsikirtimo į ieškinį, tai savaime nereiškia ir neturi būti vertinama kaip ieškinio pagrindą sudarančiu? aplinkybiu? įrodymas. Ši išvada grindžiama tuo, kad CPK 179 straipsnyje ir 185 straipsnyje tokios nuostatos nėra. Priešingai, pripažinus, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės vertinamos kaip įrodytos dėl to, kad atsakovas neįrodė savo atsikirtimu?, atsirastu? galimybė pripažinti įrodytomis aplinkybes, kurios niekuo nepagrįstos ir niekuo nepatvirtintos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-644/2006).
30. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
31. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumo, teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti arba naikinti ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
32. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė nepateikė įrodymų apie apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos atsakovei nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.