Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Beatos Martišienės ir Ivetos Pelienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. N. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), dėl sprendimo grąžinti į užsienio valstybę panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepimo į skundą nepateikė.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas skundą dėl sprendimo panaikinimo iš esmės palaikė, prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais, tačiau atsisakė reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą priimti prašymą išduoti vizą, nurodydami, kad skundo reikalavimo atsisakymo teisinės pasekmės žinomos.

Motyvuojamoji dalis

Skundo dalis (reikalavimas) netenkintinas.

Likusi administracinės bylos dalis nutrauktina.

Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 10-SP9-278 „Dėl Irano Islamo Respublikos piliečio S. N. grąžinimo į Irano Islamo Respubliką“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Sprendimu nuspręsta įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Irano Islamo Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2018 m. rugsėjo 28 d. Sprendimu pareiškėjas įspėtas, kad jei per nustatytą laiką neišvyks iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš šalies. Sprendimo teisinis pagrindas – Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Skundžiamame Sprendime nurodoma, kad jį priimant buvo atsižvelgta į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir į nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į Irano Islamo Respubliką. Sprendime nurodoma, kad kontrolės dienai, t. y. 2018 m. rugpjūčio 29 d., pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, nes leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2017-10-23, išduota daugkartinė nacionalinė viza galiojo iki 2018-06-15, o prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2018 m. birželio 12 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. (15/4-1)31-388/17I-313 buvo netenkintas (1 t., e. b. l. 46).

Pareiškėjas dėl Migracijos departamento 2018 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-388/17I-313 teisėtumo patikrinimo su skundu buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pareiškėjo skundas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-3547-484/2018, buvo atmestas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą. Migracijos departamento sprendimas buvo grindžiamas Įstatymo 19 str. 1 ir 10 p., 26 str., 35 str. 1 d. 2, 12 ir 14 p., 40 str. 1 d. 5 p., 45 str. 1 d. 1 p. Teismų įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais nustatyta, kad išduodant leidimą laikinai gyventi pareiškėjo pateikti duomenys neatitiko tikrovės (gyvenamosios vietos ir įmonės veiklos vykdymo aspektais)(ABTĮ 57 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisingai nustatė, kad bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos nevykdo (iš esmės nevykdo verslo plane deklaruotos veiklos, buhalterės paaiškinimai apie veiklą neišsamūs, pareiškėjas nuolat Lietuvos Respublikoje negyvena), todėl galima teigti, kad bendrovė įsteigta tik tam, kad trečiosios šalies pilietis galėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai keliautų po Šengeno erdvę.

Pagal Įstatymo (2018 m. birželio 27 d. Įstatymo redakcija) 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui.

Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 straipsnio 2 dalis). Šių aplinkybių byloje pareiškėjas neįrodinėjo ir pagal bylos medžiagą nenustatyta.

Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos (bendra taisyklė), arba atskirais atvejais iki Įstatymo 11 straipsnio 2-5⁴, 7 dalyse užsieniečiams teisėtai būti nustatyto buvimo pabaigos (Įstatyme numatytos išimtys)(Įstatymo 124 str. 1-2 d.). Kas yra neteisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje apibrėžta Įstatymo 23 straipsnyje. Sprendimai dėl užsieniečių grąžinimo į jų kilmės valstybę priimami tuomet, kai, pirma, nustatoma, jog užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui (Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ir, antra, nustačius, jog nėra Įstatymo 130 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių draudžiama išsiųsti iš Lietuvos Respublikos asmenis. Iš esmės pareiškėjas skundą grindžia argumentu, kad priimant jo atžvilgiu sprendimą dėl jo grąžinimo į kilmės šalį, nebuvo atsižvelgta ir įvertintos Įstatymo 128 straipsnyje nurodytos aplinkybės, o būtent jo buvimo Lietuvos Respublikoje faktinis laikas, esami socialiniai ir ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat tai, ar jis studijuoja pagal magistrantūros studijų programą. Atsakovas gi nurodė, jog į visas Įstatymo 128 straipsnyje nurodytas aplinkybes buvo atsižvelgta.

Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad skundžiamas sprendimas teisingai pagrįstas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 29 d. (skundžiamo sprendimo priėmimo metu) vis dar buvo Lietuvos Respublikoje pasibaigus tiek leidimo laikinai gyventi, tiek ir daugkartinės vizos galiojimui. Jokių kitų teisėto buvimo Lietuvos Respublikos pagrindų skundžiamo sprendimo priėmimo metu nenustatyta, neįrodyta ir teisminio nagrinėjimo metu. Tad, nors skundžiamas sprendimas nėra labai išsamus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau minimalius reikalavimus, būtinus priimant viešojo administravimo subjektui sprendimus jam priskirtoje viešojo administravimo srityje ir numatytus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, atitinka. Be to, pareiškėjas, teigdamas, kad nebuvo įvertinti jo socialiniai ir ekonominiai bei kiti ryšiai, pakankamai nekonkretizavo ir nepagrindė šių ryšių reikšmingumo tiek, kad jis negalėtų jų palaikyti gyvendamas ir ne Lietuvos Respublikoje. Be to, aukščiau nurodytais įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad pareiškėjas (užsienietis) pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Taip pat pažymėtina, kad skundžiamame sprendime nėra nurodyta, jog pareiškėjas yra Lietuvoje nuo 2017 metų. Migracijos valdybos sprendime nurodyta, kad užsienietis atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas galiojantį kelionės dokumentą ir leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2017-10-23. Taip pat skundžiamu sprendimu buvo atsižvelgta (tiesiogiai į jį referuojant) į Migracijos departamento 2018-06-12 sprendime, atlikus išsamų užsieniečio patikrinimą, išdėstytas tiek faktines, tiek ir teisines aplinkybes. Tarpe nustatytų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių yra ir aplinkybės, susijusios su pareiškėjo gyvenamąja vieta, darbu įmonėje ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslais. Teismas papildomai pabrėžia, kad dalis pareiškėjo argumentų dėl jo įsteigtos įmonės ir jo darbo įmonėje, yra įvertinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Nagrinėjant administracines bylas dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra iš naujo vertinamos faktinės aplinkybės, susijusios ir reikšmingos leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo ar keitimo teisiniam įvertinimui. Tai, kad pareiškėjas studijuoja aukštojo mokslo įstaigoje, sudarytų pagrindą Įstatymo nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo 46 straipsnio pagrindu, kadangi Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti priėmimo ir išnykus aplinkybėms, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi. Tačiau teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais (Įstatymo 22 str. 3 d.).

Byloje taip pat nenustatytos aplinkybės, numatytos Įstatymo 128 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių reiktų stabdyti užsieniečio išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Užsienietis turi galiojantį kelionės dokumentą, pasą, išduotą Irano Islamo Respublikos.

Taigi, skundžiamas sprendimas buvo priimtas iš esmės tinkamai nustačius ir išanalizavus Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas faktines aplinkybes. Todėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. 10-SP9-278 „Dėl Irano islamo Respublikos piliečio S. N. grąžinimo į Irano islamo Respubliką“ laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl skundo reikalavimo atsisakymo

Skunde pareiškėjas buvo suformulavęs ir prašymą įpareigoti Migracijos departamentą priimti prašymą išduoti nacionalinę vizą, tačiau teismo posėdžio metu šio skundo reikalavimo (prašymo) atsisakyta. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalyje suteikta teisė pareiškėjui atsisakyti skundo ar jo dalies (reikalavimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Jeigu pareiškėjas atsisako skundo, teismas bylą nutraukia, išskyrus ABTĮ 55 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus (ABTĮ 103 str. 4 p.).

Pareiškėjo teismui pateiktas atsisakymas nuo skundo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti nacionalinę vizą ir prašymas nutraukti šią bylos dalį šiuo pagrindu imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui neprieštarauja. Teismas nenustatė aplinkybių, kad prašymas pažeistų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus. Atsižvelgiant į tai, atsisakymas nuo nurodytos skundo dalies priimtinas, byla toje dalyje nutrauktina. Bylos dalį nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 104 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 4 punktu, 104 straipsniu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjo S. N. (S. N.) skundą dėl sprendimo panaikinimo.

nutraukti administracinės bylos dalį pagal skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš pareiškėjo priimti prašymą išduoti nacionalinę vizą, pareiškėjui atsisakius šio skundo reikalavimo.

Bylos dalį nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.