Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bartas ir Ko“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nutarties, kuria sustabdytas bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bartas ir Ko“ (toliau – BUAB „Bartas ir Ko“) bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ (toliau – bankroto administratorė) 2016 m. gruodžio 15 d. pateikė teismui pareiškimą dėl BUAB „Bartas ir Ko“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo – A. B. (toliau – suinteresuotas asmuo).Bankroto administratorė nurodė, kad įmonė jau 2011 m. pabaigoje buvo faktiškai nemoki, turto vertė kiekvienais metais mažėjo, įsipareigojimai kreditoriams ir patiriamas nuostolis nuolat didėjo, todėl jau 2011 m. įmonės vadovas ir savininkas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo arba imtis priemonių įmonės finansinei padėčiai gerinti, tačiau to nedarė. Įmonės direktorius, suprasdamas, kad įmonei gresia bankrotas, sudarė sandorius, pažeidžiančius įmonės bei jos kreditorių interesus (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Reikšmingi prekių pirkimo pardavimo bei atsiskaitymo už parduotą turtą santykiai susiklostė tarp BUAB „Bartas ir Ko“ ir UAB „DIKLITA“. UAB „DIKLITA“ iš BUAB „Bartas ir Ko“ įsigijo prekių už bendrą 179 230,54 Lt sumą. Nors rašytinė sutartis tarp šalių pasirašyta nebuvo, sutarties sudarymą (sutartinius įsipareigojimus) patvirtina išrašytos PVM sąskaitos faktūros 51 908,75 Eur (179 230,54 Lt) sumai. Už prekes buvo sumokėta dalinai (tik 1 484,07 Lt suma), likusi suma (177 746,47 Lt / 51 478,94 Eur) neapmokėta iki šiol arba šiai sumai yra atlikti tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymai. Kadangi UAB „DIKLITA“ ir kiti asmenys nesąžiningais veiksmais siekė skolos sumokėjimo išvengti, Kauno apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-721-264/2016 pagal BUAB „Bartas ir Ko“ bankroto administratorės ieškinį, kuriuo buvo prašoma priteisti 177 746,47 Lt (51 908,75 Eur) skolos ir 63 988,73 Lt (18 532,42 Eur) delspinigių iš atsakovų UAB „DIKLITA“, M. G. J., V. J. ir A. B.. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir įskaitymo sandorius tarp susijusių asmenų (UAB „DIKLITA“ ir UAB „Bartas ir Ko“) pripažino negaliojančiais kaip prieštaraujančius kreditorių interesams bei imperatyvioms įstatymų normoms. Laikotarpiu, kai UAB „DIKLITA“ nusipirko visą UAB „Bartas ir Ko“ aukščiau nurodytą kilnojamąjį turtą, t. y. nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d., UAB „DIKLITA“ ir UAB „Bartas ir ko“ akcininku bei vadovu buvo A. B. (nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. UAB „Diklita“ direktoriumi tapo V. J.). Taigi UAB „Bartas ir ko“ ir UAB „DIKLITA“ prekių pirkimo pardavimo sandorius sudarė vieno ir to paties asmens valdomi juridiniai asmenys. UAB „DIKLITA“ atsiskaitymo su UAB „Bartas ir Ko“ faktą įrodinėjo tarpusavio įskaitymo sandoriais, kuriuos grindė tarpusavio susitarimais bei 2013 m. gegužės 13 d., 2013 m. rugpjūčio 30 d., 2013 m. spalio 30 d., 2013 m. lapkričio 4 d., 2013 m. lapkričio 19 d., 2013 m. gruodžio 17 d., 2013 m. gruodžio 18 d., m. gruodžio 19 d., 2013 m. gruodžio 30 d. buhalterinėmis pažymomis. Tokiu būdu buvo siekiama patenkinti vienos susijusios įmonės UAB „DIKLITA“ reikalavimus, pažeidžiant kitų įmonės kreditorių interesus. UAB „Bartas ir Ko“ bei UAB „DIKLITA“ santykiai liudija, kad UAB „DIKLITA“ įsigijo iš UAB „Bartas ir Ko“ turtą ir turėjo sumokėti pirkimo pardavimo kainą. Jeigu pinigus UAB „DIKLITA“ būtų sumokėjusi UAB „Bartas ir Ko“, į juos savo reikalavimus būtų nukreipę kiti įmonės kreditoriai. Siekiant išvengti šių padarinių, UAB „DIKLITA“ dalinai apmokėjo atitinkamas UAB „Bartas ir Ko“ skolas pasirinktiems kreditoriams tiesiogiai, tuo įgydama reikalavimo teisę į UAB „Bartas ir Ko“ (tapdama UAB „Bartas ir Ko“ kreditore) ir vėliau įskaitydama savo priešpriešinius reikalavimus. Šiais sandoriais šalys išvengė atsiskaitymo su sąžiningais UAB „Bartas ir Ko“ kreditoriais, o turtą perkėlė į UAB „DIKLITA“ bei įskaitymo sandoriais atsiskaitė su vieninteliu kreditoriumi UAB „DIKLITA“. Dauguma įmonės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų yra atsiradę dar iki prekių pirkimo – pardavimo dienos (pvz., UAB „Autokompanija“ reikalavimas atsirado 2012 m. pabaigoje, UAB „Mecro technikonas“ –2013 m. sausio mėn.; UAB „Transfirus“ skola auga nuo 2013 m. pradžios, UAB „GJ Magma“ nuo 2012 m., VMI nuo 2009 metų ir t. t.). Kai kurie kreditoriai (UAB „Mecro technikonas“) jau buvo kreipęsi į teismą dėl skolos priteisimo, buvo išduoti vykdomieji raštai, UAB „Bartas ir Ko“ turtui pritaikyti areštai. Dėl šių priežasčių egzistuoja tyčinio bankroto požymis, numatytas Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte, t. y. įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į BUAB „Bartas ir Ko“ turtą buvo ne tik apribotos, bet ir panaikintos. UAB „DIKLITA“ buvo penktos eilės kreditorius, o kiti įmonės kreditoriai atitinkamai buvo trečios ir ketvirtos eilės kreditoriais, todėl sudarant įskaitymo sandorius buvo pažeistas Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Suinteresuoto asmens atstovė su bankroto administratorės pareiškimu nesutiko. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad bankroto administratorė yra praleidusi ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte numatytą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl tyčinio bankroto pareikšti. Pareiškime nurodytu laikotarpiu UAB „Bartas ir Ko“ direktorius neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes neturėjo duomenų apie įmonės nemokumą. Net bankroto administratorei surašant ataskaitą už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. kovo 23 d. pastaroji neturėjo duomenų, jog įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo balanse įrašytą turto vertę. UAB „DIKLITA“ ir UAB „Bartas ir Ko“ sudaryti sandoriai nepažeidė įmonės kreditorių interesų. Bankroto administratorė neginčijo įskaitymo sandorių, reiškė pretenzijas išimtinai tik dėl įskaitymo sandorių, kaip prievolės pasibaigimo būdo, todėl jie laikytini atitinkančiais verslo logiką, yra naudingi įmonei. Be to, bankroto administratorė ir neturi pagrindo ginčyti įskaitymo sandorių, nes jų sudarymo metu egzistavo visos įskaitymui atlikti būtinos sąlygos. CK 6.930¹ straipsnyje numatyta norma įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d., tuo tarpu mokėjimai buvo vykdomi nuo 2013 m. gegužės 13 d., todėl atliktiems mokėjimams šios normos nuostatos netaikomos. Be to, pagal įskaitymo sandorius UAB „DEKLITA“ mokėjo tas UAB „Bartas ir Ko“ skolas, kokia buvo eilės tvarka pagal būtinų mokėjimų eiliškumą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2017 m. birželio 28 d. nutartimi sustabdė klausimo dėl BUAB „Bartas ir Ko“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimą iki įsiteisės Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-721-264/2016 pagal ieškovės BUAB „Bartas ir Ko“ bankroto administratorės UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ patikslintą ieškinį atsakovams UAB „DIKLITA“, M. G. J., V. J., A. B. dėl įskaitymų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-721-264/2016 pagal ieškovės BUAB „Bartas ir Ko“ bankroto administratorės UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ patikslintą ieškinį atsakovams UAB „DIKLITA“, M. G. J., V. J., A. B. dėl įskaitymų sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos ir delspinigių priteisimo, kuriuo nusprendė pripažinti negaliojančiais UAB „DIKLITA“ buhalterinių pažymų 2013 m. gegužės 13 d. (4 081,93 Lt), 2013 m. rugpjūčio 30 d. (1 343,10 Lt), 2013 m. spalio 30 d. (2 921,44 Lt), 2013 m. lapkričio 4 d. (44 204,49 Lt), 2013 m. lapkričio 4 d. (107 387,50 Lt), 2013 m. lapkričio 19 d. (3 694 Lt), 2013 m. gruodžio 17 d. (350 Lt), 2013 m. gruodžio 18 d. (2 800 Lt), 2013 m. gruodžio 19 d. (6 864,01 Lt), 2013 m. gruodžio 30 d. (2 000 Lt), 2013 m. gruodžio 30 d. (1 500 Lt) pagrindu atliktus skolų su UAB „Bartas ir Ko“ įskaitymo sandorius bendrai 51 346,80 Eur (177 146, 47 Lt) sumai; priteisė iš UAB „DIKLITA“ 51 346,80 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 389 Eur advokato pagalbos išlaidų BUAB „Bartas ir Ko; kitą ieškinio dalį atmetė. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendime konstatavo, kad UAB „DIKLITA“ turi reikalavimo teises į 18 389,64 Eur (63 495,76 Lt) reikalavimo patenkinimą bankrutavusios UAB „Bartas ir Ko“ bankroto byloje ĮBĮ nustatyta tvarka. Be kitų sprendimu įvertintų ginčo aplinkybių, teismas nustatė, kad vienašališkai atlikti ginčijami įskaitymai neatitinka CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų įskaitymo sąlygų. Įmonė užskaitų atlikimo metu buvo faktiškai nemoki. Vykdant išieškojimą kreditoriui UAB „MECRO TECHNIKONAS“, 2013 m. balandžio 10 d. antstolio M. P. patvarkymu buvo areštuotas UAB „Bartas ir Ko“ turtas. Nors UAB „DIKLITA“ įskaitymus atliko iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, tačiau esant faktiškai nemokiai UAB „Bartas ir Ko“ ginčijamais įskaitymais be pagrindo buvo suteikta pirmenybė atsakovei UAB „DIKLITA“ kitų įmonės kreditorių atžvilgiu, taip pažeidžiant jų teises. Tokie UAB „Bartas ir Ko“ ir UAB „DIKLITA“ vadovų veiksmai neatitiko protingo asmens elgesio standartų, nes jie žinojo apie įmonės nemokumą, turto areštą, kitus kreditorius. Taip pat teismas nustatė, kad per ginčijamą laikotarpį dar pablogėjo įmonės finansinė padėtis, atsirado naujų kreditorių, išaugo įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondui, Valstybinei mokesčių inspekcijai, liko vykdymo procese neišieškota 144 302,3 Lt (41 792,83 Eur) skola kreditoriui UAB „MECRO TECHNIKONAS“. Tuo pačiu pažeistos CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies nuostatos, nes devyniomis buhalterinėmis pažymomis atlikti įskaitymai buvo padaryti nesilaikant atsiskaitymų eiliškumo. Ginčo sandorių šalys (jų vadovai) buvo nesąžiningos, sandorius nebuvo privaloma sudaryti, jais buvo pažeistos UAB „Bartas ir ko“ kreditorių teisės (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).Teismas, įvertinęs Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendime nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad šiuo sprendimu buvo įvertintos tos pačios aplinkybės, kurias teismas turės įvertinti spręsdamas klausimą dėl bankroto administratorės prašymo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (faktinio nemokumo momentą, įmonės vadovo sudarytus įmonei nenaudingus sandorius, šių sandorių prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms, vadovų nesąžiningumą). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimas neįsiteisėjęs, dėl jo paduoti apeliaciniai skundai Lietuvos apeliaciniame teisme dar nėra išnagrinėti (civilinė byla Nr. 2A-579/2017), sprendė, kad proceso koncentracijos ir ekonomiškumo tikslu bei siekiant išvengti skirtingo tų pačių aplinkybių įvertinimo to paties teismo sprendimais, būtina sustabdyti klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimą iki minėto sprendimo įsiteisėjimo (CPK 164 straipsnio 4 punktas).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

BUAB „Bartas ir Ko“ bankroto administratorė atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – civilinės bylos nestabdyti.Bankroto administratorės atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje yra nurodyti tik formalūs bylos sustabdymo pagrindai, neįvertinti realūs bylos stabdymo pagrindai, sustabdymo būtinumas, tai, ar nagrinėjamu atveju toks bylos sustabdymas nepažeis viešojo intereso, įmonės ir jos kreditorių interesų. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bylą sustabdyti dėl kitos civilinės bylos nagrinėjimo galima ir būtina tik tuomet, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai ir kai bylą nagrinėjantis teismas šių aplinkybių pats negali nustatyti. Nagrinėjamu atveju, nors dalis šioje byloje nagrinėjamų klausimų yra vertinami ir Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-721-264/2016, tačiau abejose bylose nagrinėjamos aplinkybės vertinamos skirtingais aspektais. Kauno apygardos teismo civilinėje byloje vertinamas sandorių teisėtumas bei jų pripažinimas negaliojančiais, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje yra įrodinėjamas kreditorių interesų pažeidimas sudarytų sandorių pagrindu. Nepaisant to, ar Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje byloje sandoriai bus pripažinti teisėtais ar neteisėtais, nagrinėjamoje byloje bet kokiu atveju turės būti vertinama sandorių įtaka kreditorių teisėtiems interesams. Be to, nagrinėjamoje byloje be buhalterinių pažymų pagrindu atliktų tarpusavio skolų užskaitymo sandorių turi būti vertinami ir kiti tyčinio bankroto požymiai, numatyti pareiškime, t. y. nagrinėjama, ar BUAB „Bartas ir Ko“ direktorius A. B. pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ar pažeista CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarka. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad bylos sustabdymas pažeidžia viešąjį interesą, BUAB „Bartas ir Ko“ bei jos kreditorių interesus. Dėl tyčinio įmonės bankroto kaltinami asmenys yra ir Kauno apygardos teismo nagrinėjamos civilinės bylos šalys, todėl bylos nagrinėjimas gali užsitęsti itin neproporcingai ilgą laiką. Pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu, bankroto administratorė turės pagrindą reikšti tiesioginį ieškinį asmeniui, nulėmusiam bankrotą. Taigi, atsakingas asmuo, kuris yra šalis ir Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje, gali imtis atitinkamų veiksmų minėtos civilinės bylos vilkinimui. Be to, išnagrinėjus apeliacinius skundus ir palikus teismo sprendimą galioti, gali būti paduotas kasacinis skundas, kurio nagrinėjimas ir vėl gali užsitęsti. Laukimas iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas nulems neproporcingai ilgą bylos nagrinėjimo procesą, kas nesuderinama su bankroto proceso tikslais bei visiškai nereikalinga.

Suinteresuotas asmuo A. B. atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.Suinteresuoto asmens atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Kauno apygardos teismo ir nagrinėjamoje bylose yra nagrinėjamos tos pačios aplinkybės, susijusios su buhalterinių pažymų teisėtumu, atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarkos pažeidimu, todėl siekiant išvengti skirtingo tų pačių aplinkybių įvertinimo būtina nagrinėjamą bylą sustabdyti. Nepagrįstas atskirojo skundo argumentas dėl viešojo intereso pažeidimo. Bankroto bylose siekiama tiek ekonomiškumo, tiek operatyvumo principų balanso, todėl vienam iš šių principų negali būti suteiktas prioritetas. Pirmosios instancijos teismas, sustabdydamas nagrinėjamą bylą, užtikrino tinkamą ekonomiškumo principo įgyvendinimą. Nesustabdžius nagrinėjamos bylos ir analizuojant tas pačias aplinkybes, kurios jau yra įvertintos Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje, padidėtų šalių bylinėjimosi išlaidos, atitinkamai ir administravimo išlaidos, kas pažeistų kreditorių interesus ir būtų nesuderinama su ekonomiškumo principu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria CPK 164 straipsnio 4 punkte numatytu fakultatyviuoju pagrindu sustabdytas bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-721-264/2017 dėl įskaitymų sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos ir delspinigių priteisimo ir nagrinėjamoje byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu turi būti įvertintos tos pačios faktinės aplinkybės, susijusios su įmonės faktinio nemokumo momentu, vadovo sudarytais įmonei nenaudingais sandoriais, šių sandorių prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, vadovo nesąžiningumu, kas sudaro pagrindą proceso koncentracijos ir ekonomiškumo tikslu bei siekiant išvengti skirtingo tų pačių aplinkybių įvertinimo sustabdyti bylos nagrinėjimą CPK 164 straipsnio 4 punkte numatytu fakultatyviuoju pagrindu. Apeliantė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, laikosi pozicijos, kad abejose bylose nagrinėjamos aplinkybės vertinamos skirtingais aspektais, nagrinėjamoje byloje be ginčijamų sandorių turi būti vertinami ir kiti tyčinio bankroto požymiai, todėl nesant tiesioginio ryšio tarp šių bylų nagrinėjama byla negali būti sustabdyta.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės atskirojo skundo argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo, netinkamai įvertino nagrinėjamoje byloje susidariusią individualią situaciją, abejose bylose pareikštų reikalavimų dalyką ir pagrindą, bylų ryšį, neatsižvelgė į bankroto proceso tikslus ir principus, ko pasėkoje padarė klaidingą išvadą dėl būtinybės bylą sustabdyti CPK 164 straipsnio 4 punkte numatytu fakultatyviuoju pagrindu.Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatyme nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus įstatymo išskirtos dvi bylos sustabdymo rūšys: privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (CPK 164 straipsnio). Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų skirtumas yra tas, kad kai yra nustatomos privalomąjį bylos sustabdymo pagrindą sudarančios aplinkybės, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o bylos sustabdymas dėl fakultatyvųjį sustabdymo pagrindą sudarančių aplinkybių yra paliktas teismo diskrecijai, t. y. teismas turi teisę, bet ne pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą, ir teismas konkrečiu atveju sprendžia, reikia ar ne stabdyti bylą. Tačiau taikant civilinės bylos sustabdymo institutą, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad sustabdžius civilinę bylą užsitęsia teismo procesas. Siekiant CPK nustatytų civilinio proceso tikslų teismas turi kuo greičiau išnagrinėti bylą ir atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesudaryti sąlygų bylai vilkinti (CPK 2, 7, 72 straipsniai). Dėl to teismas bylos sustabdymo pagrindų negali taikyti formaliai, jis kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad yra aplinkybės, sudarančios įstatyme nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą. CPK 164 straipsnio 4 punkte yra numatytas vienas iš fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų – tai kiti atvejai, kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina. Pažymėtina, kad bylos sustabdymo šiuo teisiniu pagrindu klausimas įstatymo leidėjo paliktas teismo dispozicijai, teismas jį turi išspręsti remdamasis proceso operatyvumo, ekonomiškumo principais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia dėl būtinybės sustabdyti bylos nagrinėjimą.Sprendžiant dėl bylos sustabdymo fakultatyviuoju pagrindu, turi būti įvertintas bylos sustabdymo būtinumas pagal konkrečioje byloje susiklosčiusią procesinę situaciją, kartu nepažeidžiant koncentracijos principo, t. y. išsiaiškinus, ar tai yra pateisinama proceso trukmės ir intensyvumo aspektais, o toks sprendimas turi būti aiškiai ir pagrįstai motyvuotas, kad atitiktų teisinio apibrėžtumo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2009). Be kita ko, sprendžiant dėl bylos sustabdymo, turi būti atsižvelgiama ir į teismo nagrinėjamos bylos kategoriją.Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dalis nagrinėjamoje byloje vertinamų aplinkybių, susijusių su įmonės faktinio nemokumo momentu, įmonės vadovo sudarytais įmonei nenaudingais sandoriais, vadovo (ne)sąžiningumu, vertinamos ir Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-721-264/2016, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo sustabdyti nagrinėjamą bylą. Abejose bylose nagrinėjamos aplinkybės vertinamos skirtingais aspektais, kadangi skiriasi bylų įrodinėjimo dalykas. Tyčinio bankroto byloje tikrinami privedimo prie bankroto požymiai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis) ir prezumpcijos (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalis), o sandorių teisėtumo klausimas nenagrinėjamas. Tam, kad būtų išspręstas įmonės tyčinio bankroto klausimas, turi būti nustatinėjami ne vien tik konkretūs veiksmai ar sandoriai, lėmę įmonės bankrotą, tačiau ir įvertinta aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-597/2013). Tuo tarpu sandorių ginčijimo byloje vertinamas išimtinai konkrečių ginčijamų sandorių teisėtumas pagal sandorių ginčijimo pagrindus sudarančias aplinkybes, sandorius pripažinus negaliojančiais, sprendžiamas restitucijos klausimas. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje byloje sandoriai bus pripažinti (ne)teisėtais, nagrinėjamoje byloje bet kokiu atveju turės būti įvertintos aplinkybės, susijusios su BUAB „Bartas ir Ko“ direktoriaus A. B. veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, ginčijamų ir kitų sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, ištirti kiti bankroto administratorės pareiškime nurodyti įmonės tyčinio bankroto požymiai. Dėl nurodytų priežasčių Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės neturės tiesioginės teisinės reikšmės priimant procesinį teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje. Kitoje byloje ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, nevertindamas jų teisėtumo klausimo, išskyrus jei sandoriai akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, turi galimybę įvertinti pats bankroto bylą nagrinėjantis teismas bei nuspręsti, ar tokias aplinkybes, atsižvelgiant į byloje nustatytą visumą kitų aplinkybių, galima kvalifikuoti kaip tyčinio bankroto požymius. Kita vertus, sandorius net ir pripažinus neteisėtais, vien šis faktas gali būti nepakankamas išvadai dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia padaryti.Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju bylos sustabdymas pažeidžia ne tik proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, bet ir bankroto byloje vyraujantį viešąjį interesą. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – kuo operatyviau išspręsti kreditorių reikalavimų (ne)patenkinimo klausimą, tuo pačiu likviduojant bankrutavusios įmonės skolų naštą ir taip užtikrinant skolininko teisių bei teisėtų interesų apsaugą, o taip pat užkirsti kelią byloje dalyvaujantiems asmenims piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Taigi, vienas iš viešojo intereso aspektų yra greitas ir operatyvus bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynimas. Sustabdžius bylą jos nagrinėjimas gali užsitęsti neproporcingai ilgą laiką, nes apeliacine tvarka nagrinėjama Kauno apygardos teismo civilinė byla nors ir yra paskirta nagrinėti teismo posėdyje, tačiau procesinio sprendimo šioje byloje paskelbimas gali būti atidėtas, be to, dėl apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties (sprendimo) gali būti pateiktas kasacinis skundas.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje bei Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-721-264/2016, su kurios nagrinėjimu buvo siejamas pirmosios instancijos teismo konstatuotas bylos sustabdymo būtinumas, suformuluotų reikalavimų dalyką ir pagrindą, sprendžia, kad šios bylos neturi tarpusavio tiesioginio ryšio, Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje byloje Nr. 2-721-264/2016 sprendžiami klausimai nesudaro objektyvių kliūčių nagrinėti bylą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl vien kitoje Kauno apygardos teismo byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo sustabdyti nagrinėjamą bylą. Remiantis tuo, kas išdėstyta konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 163 straipsnio 4 punkte įtvirtintas teisės nuostatas, reglamentuojančias fakultatyvųjį bylos sustabdymo pagrindą, dėl ko nepagrįstai sustabdė šios bylos nagrinėjimą. Tai sudaro pagrindą panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti bylą sustabdyti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsisakyti sustabdyti civilinę bylą Nr. B2-217-324/2017.