Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

2013-09-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1-38-899/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-09-13
Bylos Nr.
1-38-899/2013
Teisminio proceso Nr.
1-40-1-00029-2011-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Bronius Vinciūnas
Kaltinamasis
R. B.
Advokatai
Violeta Savickienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-38-899/2013Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00029-2011-9Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.3.2; 1.1.7.2.4; 1.1.8.10.1;1.2.17.12; 2.3.6.4.5
ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 13 d.Šiauliai
Šiaulių apylinkės teismo teisėjas Bronius Vinciūnas,sekretoriaujant Linai Paulauskienei, Daivai Jankūnienei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Tamašauskienei,kaltinamajai R. B.,gynėjai advokatei Violetai Savickienei,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, turinti aukštąjį išsilavinimą, dirbanti UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktore, neteista, kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 208 straipsnio 1 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. dėl UAB „A.” (įmonės kodas 1(duomenys neskelbtini), registruoto (duomenys neskelbtini), Šiauliai) nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, o būtent: būdama UAB „A.” akcininku ir direktoriumi, bei pagal 2003-12-11 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, 2010 metų rugsėjo mėnesį, veikdama tyčia, žinodama, kad bendrovė dirba nuostolingai – 2010-11-01 dienai turi 547 668 Lt nuostolio bei 1 010 972 Lt trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų, t. y. UAB „A.” esant sunkioje ekonominėje padėtyje, nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, po to, kai 2010-09-14 ji pateikė Šiaulių apygardos teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,A.“, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus, t. y. 2010-09-14 UAB ,,A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), Šiauliai) išrašytos PVM sąskaitos- faktūros Serija ATV Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, ji, kaip atskaitingas asmuo, pagal avanso apyskaitą tą pačią dieną išmokėjo 9 000 Lt UAB ,,Atveika“ už bankroto administravimo paslaugas, taip pat, 2010-09-15 susitarimo Nr. 7 Dėl 2007 m. gegužės 31 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo, 2010-08-31 šio susitarimo Nr. 7 priedų Nr. 1, 2 ir 3 bei 2010-09-15 išrašytų pardavimo PVM sąskaitų faktūrų ser. ATA Nr. (duomenys neskelbtini) ir ser. ATA Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, atitinkamai už skolą perleido UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), Vilnius) turto - audiovizualinę ir kompiuterinę sistemą, restorano baldus už 20 000 Lt (su PVM) ir UAB ,,N. B.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini) Vilnius) turto - restorano virtuvės techniką už 20 000 Lt (su PVM), taip pat, susijusiam asmeniui, UAB ,,A.“ akcininkui V. B. (savo vyrui) 2010-09-20 iš įmonės kasos, pagal kasos išlaidų orderį Nr. 6969 išmokėjo 13 770 Lt, už negyvenamųjų patalpų nuomą ir todėl padarė likusiems kreditoriams turtinę 62 770 Lt žalą.

Be to, R. B. dėl UAB „A.” (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini) Šiauliai), nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, iššvaistė įmonės turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams, o būtent: būdama UAB „A.” akcininke ir direktore bei pagal 2003-12-11 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2010-11-01, veikdama tyčia, žinodama, kad bendrovė dirba nuostolingai – 547 668 Lt nuostolio laikotarpio pabaigai, turi 2008-01-01 dienai 2 144 506 Lt, 2009-01-01 – 1 673 186 Lt, 2010-01-01 – 1 333 792 Lt, 2010-11-01- 1 010 972 Lt trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų, t. y. UAB „A.” esant nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, UAB „A.” mokėdama už susijusią įmonę UAB ,,A. K.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini) Klaipėda) lizingo įmokas UAB (duomenys neskelbtini), viso laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2010-11-01 sumokėjo 128 632,51 Lt, išvaistė UAB ,,A.“ piniginių lėšų ir turto už 128 632, 51 Lt, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė 128 632, 51 Lt turtinės žalos kreditoriams.

Kaltinamoji R. B. teisiamojo posėdžio metu kaltės dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų nepripažino ir parodė, kad UAB „A.“ susikūrė seniai, tai buvo šeimos verslas. Buvo asmeniškai nupirktos patalpos V.gatvėje, kuriose vyras įrengė maitinimo įmonę. Tuo metu pati nedirbo, nes augino vaiką. Turėjo pašaukimą gaminti maistą ir ėmėsi maitinimo veiklos organizavimo. Finansų ir pinigų niekada nevaldė, nes viską planavo vyras. Turto savo vardu niekada neturėjo. Turtas buvo perkamas uošvienės vardu, kad ji (R. B.) neturėtų jokios teisės į turtą. V. B. viską valdė ir viską žinojo, t. y. užsiėmė plėtra ir visu kitu, bet jis pats nieko nenorėjo pasirašyti, viskas buvo daroma kitų asmenų vardu. Kuomet buvo įkurta UAB „A. K.“, šeimoje nelabai sutarė, taip pat ir dėl verslo. K. vyras tikėjosi didelės veiklos ir apyvartos, jos, kaip akcininkės, ten nebuvo. Į K. filialą buvo investuotas beveik 1 milijonas litų, buvo planuota didelė apyvarta, didelės statybos, viešbutis. Visi nurodymai buvo duodami V. B.: tiek dėl remonto, tiek dėl darbuotojų priėmimo, visi sprendimai dėl remonto, investicijų, bankai sutartis darė su juo, ji (R. B.) tik dėjo parašus. Augino tris vaikus ir jai buvo sunku išeiti iš šeimos. Buvo paimti dideli kreditai, turimi dideli įsipareigojimai. Žlugus „Snoro“ bankui, norėjo su vyru skirtis, bet bankas nedavė sutikimo. Liko 3 milijonai skolos, todėl nesutiko skirtis, nes tokių pinigų neturi. Buvo įkeista žemė, kurios buvo atsisakyta dalinti, jai (R. B.) reikėjo prisiimti skolą. Buvo ieškomas ir beveik surastas investuotojas, tačiau įmonę žiauriai smaugė skolos. Neišsilaikė P. filialas, buvo skoloje 240 tūkstančių. Tuomet „O.“ centras sutiko perimti turtą už skolą. „B.“ ir P. patalpos priklausė vienam savininkui, todėl jie buvo suinteresuoti perimti ir perduoti kažkam patalpas. Su „S. m.“ ilgai tarėsi, tačiau jie padidino nuomą, nes į jų įmonės vietą buvo norintys, kurie siūlo didesnę kainą. Vyrui verslas neberūpėjo ir jis leido įmonei „užsilenkti“. Vadybininkas važinėjo automobiliu „Land Rover“, kuris kainavo pusę milijono, dėl to buvo didelės išlaidos. Įmonės turtas buvo išdraskytas, viskas uždaryta. Bandė atsiskaityti su žmonėmis. Žmonės išeidavo iš darbo, jiems reikėjo išmokėti išeitines kompensacijas. Pagal kaltinimą dėl bankroto administratoriaus paslaugų, supratę, kad liko likimo valiai, kadangi įmonė juristo neturėjo, likę darbuotojai nutarė kreiptis į įmonę ir susirado įmonę bankroto administravimui ir buvo išrašyta sąskaita už atliktus darbus, dokumentų tvarkymą. Bankroto administratoriaus ieškojo, kad sutvarkytų dokumentus, jei įmonei reikės bankrutuoti. Sprendimas buvo jų visų. Įmonėje tuo metu buvo chaosas. Jokių kaltinimų jiems (t. y. įmonei) tuo metu nebuvo iškelta, jokių civilinių bylų nebuvo. Kadangi paslauga nemokamai neteikiama, UAB „R.“ pradėjo prašyti, kraustytis, o tai truko pusę metų. Tai buvo vienintelis prekybos centras, kuris turi mažiausią nuomą, į jų įmonės vietą norinčių buvo daug. Dažnai atėję į jų įmonę iš kitų įmonių vadovai ir terorizuodavo darbuotojus, kad jie neteks darbo, negaus atlyginimo. „R.“ akcininkas D., „B.“ akcininkas S., jų nepažįsta. Darė draugiškus susitarimus su „B.“ prekybos centru dėl seno jų firmos turto. „R.“ ir „B.“ yra tas pats, „R.“ – tai „N.“ sistema, su jais sutartis liko. Prieš sutartį įmonei nebuvo iškelta byla. Mokėjo ir „N. B.“, ir „R.“ vienodai. Turėjo skolą „R.“, kadangi neturėjo pinigų sumokėti už komunalines paslaugas, nuomą, norėjo, kad jie skolą perimtų baldais, įranga, kurie dabar stovi „B.“. Sutarė, kad jų turtas taps „R.“ „B.“ turtu, bet jie (UAB „A.“) dirbs toliau. Veiklą toliau tęsti buvo galima. Kiek laiko tiksliai kreditoriai paliko dirbti, nepamena. Kreditorių buvo eilė, jiems reikėjo susimokėti. Mokėjimus reikėjo atidėti. Mokėjo po truputį ir senas skolas. Pinigai iš kasos nebuvo paimti, o turtas - buvo sprendimas išgelbėti įmonę, kadangi kreditorių tapo mažiau. Nuomą padengė ne visu turtu. Turtas atitiko įvertinimą. Šis skolos padengimas sudarė galimybę dirbti, nes reikėjo pinigų. Gamyba visa liko, tik veiklą vykdė kitų savininkų turtu. Dalis įmonės turto perėjo į „R.“. Turtas buvo 10 metų, prižiūrėtas, remontuotas, visas įmonės turtas liko pas juos. Panauda buvo įskaičiuota į nuomą. Sutartys buvo pasirašytos. Dirbo rugsėjį, spalį, kol veikiančią įmonę perėmė administratorius, tai buvo atlikta teismo būdu. Kada ją (R. B.) atleido administratorius, nepamena. A. R. P.. Buvo siekiama tęsti įmonės veiklą, buvo atsiskaitinėjama su kreditoriais. Negyvenamų patalpų nuomą V. gatvėje perleido V. B.. Jos buvo nupirktos V. B. motinos vardu. Centre veikla vyko iki bankroto, nevyko tik prekybos centre „S. m.“. V. B. reikėjo pinigų, jis liepė kraustytis, nes kiti norėjo nuomotis patalpas. V. B. turėjo asmeninių įsipareigojimų bankui, kuriuos turėjo vykdyti kas mėnesį. V. B. buvo vienas iš kreditorių, bet jis buvo savininkas, kurio patalpos ir jose dirbo. Kreditoriai nebuvo skirstomi pagal eilę, visiems kreditoriams būtų atidavę. Žala galėjo būti padaryta tik jų įmonei. Norėtų mokesčių inspekcijai susimokėti turtu. V. B. buvo pagrindinis akcininkas, o ji (R. B.) tik 10 % akcininkė. Jai įmonės akcijų priklausė 10%, 80% - V. B. motinos, tačiau realiai akcijas valdė R. B., nes jis turi įgaliojimą valdyti visą jos turtą. Motina visiškai nesikišo į įmonės valdymą. Viskas buvo motinos rankose, kad viskas būtų jo rankose. Sprendimus priėmė V. B.. Pati buvo įmonės direktorė, bet neturėjo galimybės spręsti, jai vyras - V. B. pasakė „tavo reikalai – puodai“. Visus metus buvo įmonės direktorė. Dabar suprato ką prisiėmė, kokią atsakomybę. Pareigų bandė atsisakyti, pasakė, kad išeis, tačiau į jos vietą nerado kito žmogaus, be to, motina priprašė likti. Džiaugėsi, kad išėjo įstatymas dėl smurto šeimoje. Yra užfiksuota kiek kartų buvo kviesta policija, tačiau buvo tik žmona, jo bijojo, todėl klausimo, kad nepasirašys ant dokumentų net nekilo. Padėtis įmonėje nepasikeitė, nors darė viską. Kuomet V. B. buvo išmokėti pinigai, jos (R. B.) įmonėje nebuvo. Į ofisą V. B. atvykdavo kada nori ir apie išmokėtus pinigus po fakto pasakė įmonės darbuotojai. Sutartis su V. B. buvo sudaryta, todėl jam ir buvo išmokėti pinigai. V. B. išmokėti 13 000 Lt įsakymo nebuvo. Bei nurodymo buhalterei, kad pinigų nemokėti, nebuvo davusi. Pinigus jam išmokėjo buhalterė V. D.. Buhalterė vadovavosi tuo, kad jam buvo pagal sutartį išmokama kas mėnesį, todėl pinigus ir išmokėjo. Buhalterė, duodama parodymus, norėjo išlaviruoti, nes nei vienas nenori kištis į asmeninius santykius. Pati asmeniškai kasos netvarkė, tai darydavo A. B.. Kad V. D. išmokėjo pinigus, apie tai sužinojo tik po savaitės, kuomet buvo atnešta kasos knyga. Visi jo bijojo, jo klausė ir klausimų, kad jam nemokėti, niekam nekilo. Asmeniškai nevykdė V. D. pareigų, kol ji atostogavo. Pati ji buvo tik vyro šešėlis, buvo šeimyninės pusės dalis. Darė patiekalus, važinėjo į parodas, domėjosi naujovėmis, t. y. veikla buvo virtuvėje. Banko reikalai, statybos ir kiti darbai buvo tvarkomi vyro. Parašai ant kai kurių dokumentų banke buvo jos, ant kai kurių ne jos. Neturėjo iš ko gyventi, todėl ir neišėjo iš darbo. Įmonėje liko tie, kurie dirbo įmonėje nuo pirmos dienos. Viską darė su likusiais įmonės darbuotojais. V. B. aiškino, kad atsiras akcininkas, kuris įneš pinigus. Jei to nebūtų, gal būtų ir išėjusi. Savaitės bėgyje dar buvo aiškinimų, kad be reikalo išsigalvoja padėtį įmonėje. Dėl inkriminuotos antros veikos kalta neprisipažįsta, patį faktą pripažįsta. Teigė, kad lizingas buvo imtas įkūrus naują įmonę įrangos pirkimui, tam reikėjo laiduotojo. UAB „A.“ turėjo pelno daugiau nei 1 milijoną 300 tūkstančių, buvo labai stiprūs ir mokūs, buvo laiduotojai perkant įrangą. Akcininkų sprendimu buvo nutarta, kad UAB „A.“ laiduos už „A. K.“, sutartis buvo pasirašyta metams. Po metų, kuomet nebuvo pajėgūs susimokėti, bankas pateikė, kad kaip laiduotojai, turi mokėti. Buvo sudaryta lizingo sutartis su „V.“ banku, pateikti visi reikiami dokumentai, akcininkų sutikimai. Prasidėjus ekonominei krizei, „A. K.“ tapo nemokus, viskas surašyta, ką mokėjo, tai buvo „A. K.“ skola „A.“. 2007-11-19 visuotiniame akcininkų susirinkime dalyvavo V. B. ir jo motina, kurie nusprendė pratęsti laidavimą ir įgalioti A. B., laikinai einantį direktorių pareigas, pasirašyti sutartį. A. B. pasirašė laidavimo sutartį. UAB „A.“ sąskaita buvo „V.“ banke, įmonė geromis sąlygomis pasiėmė lizingą, banke cirkuliavo pinigai. Pinigus išmokėjo už įrangą. Mokėjo, nes kita įmonė „A. K.“ nebegalėjo susimokėti, o UAB „A.“ priėmė įsipareigojimus. „A. K.“ direktoriaus nežino. Įmonės „A. K.“ akcininkai tie patys, tik be jos (R. B.). Įmokas pradėjo mokėti po pusantrų metų, nes UAB „A. K.“ bankrutavo. „A. K.“ skola 800 tūkstančių. Įrangą veikloje naudojo įmonė „A.“. Buvo sudarytos dvi sutartys, viena įranga buvo Š., kita – K., lizingą pusantrų metų mokėjo už abi įmones. „A. K.“ ir „A.“ įrangą perėmė bankas. Įmokas mokėjo, įmonei pilnai nesusimokėjus. Įmonės „A. K.“ steigėjas buvo V. B., jos (R. B.) nuomonės dėl įmonės steigimo net neklausė. 2007-11-19 reikėjo pratęsti laidavimo sutartį. Ant naujos sutarties parašo nedėjo, pasirašė – A. B.. Toks noras buvo akcininkų, jie pasirašyti įgaliojo A. B.. Jei pagal lizingo sutartį nebūtų mokėję, įmonė būtų bankrutavusi 2008 m. 2007 metais veikla buvo pelninga, buvo įmonės klestėjimo metas. Įranga parduota už 3 000 Lt, įvertinta turto vertė 40 000 Lt. V. B. ir toliau nuomoja patalpas. Bankas pasiėmė įrangą iš „S. m.“, V. gatvėje esantis turtas liko V. B., jis nupirko įrangą iš administratoriaus. Be to, žino, kad buvo skirta labdara, dėl kurios įsakymo nebuvo. Buvo skirti 9 000 Lt vaikų jaunių čempionato teniso mokyklai. Jo metu buvo iškabinti „B. p.“ plakatai, kurie kabėjo visus metus. Čempionatas vyko apie 2 savaites ir vaikai įmonėje maitinosi. Buvo teikiami dienos pietūs, vakarienė. Toks sprendimas buvo V. B.. Su teniso kortais pasirašė sutartį. Labdara - buvo tuo pačiu reklama jų įmonei, kuri atsipirko. Kitos sumos dalies nepamena, bet gali būti skirta teniso kortams. Labdara nebuvo pinigų išvaistymas. V. B. pasirinko tenisą, nes buvo klubo narys. Tenisininkas R. B. jų užaugintas, jį maitindavo visus metus. Parama buvo mokama sutarčių pagrindu. Krepšinį remdavo simboliškai. Apie 3 000 Lt paramą nieko nežino. Kasos knygoje pasirašydavo tik už nurodytas sumas ir sutarčių numerius. Be V. B. žinios niekas ir niekam nebuvo išmokama. Žino mažas 5 00 Lt sumas, kurios buvo skirtos krepšiniui. Buvo sudaromos sutartys, padaryti lankstinukai. Čempionatui buvo išmokėta labdara, nes įmonės reklama buvo ištisus metus. Iš to turėjo naudą, tai atsipirko per savaitę laiko. 12 000 Lt tuo laiku buvo vienos picerijos dienos pajamos. Perkant tokio lygio reklamą kainuoja brangiai, vieno tento iškaba mėnesiui kainuoja 5 000 Lt. Televizijoje vienas kartas 26 000 Lt. Perkant įmonei reklamą, ji būtų brangesnė. Dėl išmokėtų 9 500 Lt sprendimas pasirašytas jos (R. B.). Nepamena kada ir ką pasirašė. Dėl labdaros krepšiniui pati nepasirašė, neliepė pasirašyti. Likutinė automobilio vertė yra popierinė. Jei perkamas brangus automobilis, nusidėvėjimas yra iki 3 000 Lt, seno iki 20 Lt. Automobilį pardavė rinkos kaina pagal skelbimus. Automobiliai buvo seni, naudojo darbe, su jais važinėjosi picų išvežiotojai. Automobiliai buvo laikomi kieme, nubraižyti, jais vežiojo prekes ir įvairius daiktus. Naujų automobilių pirkti nenorėjo. Atsisakė picų vežėjų, pradėjo pardavinėti automobilius. A. B. užsiėmė pardavimu, skambino pažįstamiems, draugams, stengėsi, kad automobilį nupirktų brangiau. Sprendimą automobilį parduodant dėl sumos sakė ji (R. B.). Vieną automobilį pardavė detalėmis. Jai (R. B.) pasakė sumą, o ji sakė „parduodam“. Į automobilį, kuriuo važinėjosi P. vadovė, naktį buvo įmestas degus skystis, po kurio automobilis sudegė visiškai. Buvo kviesta policija, gaisrinė, iš automobilio liko rėmas. Jis buvo priduotas utilizavimo įmonei už 650 Lt. Automobilis buvo draustas civilinės atsakomybės draudimu. Automobilių pardavimais žalos įmonei ir kreditoriams padaryti nesiekė, jie buvo parduoti už tokią kainą, už kokią ir buvo pirkti. Automobiliai nebuvo įsigyti nei vieno darbuotojo, jie buvo parduoti svetimiems žmonėms. Automobilių kainas padiktavo automobilių paklausa. Mokesčių inspekcija atlikdavo patikrinimus. Pretenzijų, pareikštų nuo 2008 m. nebuvo, jokių reikalavimų nebuvo. Vėliau tik buvo pateiktas reikalavimas, kad įkeičiant turtą būtų turto vertinimas. Dėl nuomotų patalpų remonto kaltinamoji R. B. teigė, kad pasirašė sutartį, kurioje buvo įsipareigojimai mokėti mokesčius ir kitas išlaidas, atlikti patalpų remontą savo lėšomis. Patalpos buvo angaras, kurį reikėjo paruošti veiklai. Įsipareigojo įrengti patalpas, kad kažkurį laiką būtų mažesnė patalpų nuoma. Buvo įrengta ventiliacija, dujos, šildymas, tai buvo „A.“ nuosavybė, kuria reikėjo rūpintis. Įrengė viską „nuo A iki Z“. Nuomojamų patalpų plotas buvo 260 m², dar tiek pat rengė ir P. gatvėje esančias patalpas. Patalpos buvo remontuojamos dalimis. Įmonė dirbo pagal sutartis, darbų aktus. Nuoma buvo sudaryta 10 metų. Reikėjo įrengti priešgaisrinę, higienos centrą, virtuvę iškloti plytelėmis baltos spalvos, ventiliaciją, kanalizaciją, sienas, padaryti atskirą išėjimą ir kitą. Nuomos sutartyje rašė, kad turi daryti kapitalinį remontą. Sutartyje buvo parašyta palikti patalpas tokias kokios yra. Negali pasakyti, kokia data tiksliai buvo vykdyti darbai. Pasakojo apie 2002 metais atliktus darbus. 2008 metais buvo daryti darbai, bet tie darbai kaltinime nėra nurodyti, kaltinimas yra nedetalus. Konkrečiai iš ko susidaro ta suma be dokumentų, nežino. Dokumentai, kas atliko darbus, yra pas administratorių. Iš kaltinimo nemato, kokie darbai atlikti ir dėl ko. Sutartis buvo 10 metų, išbuvo - 8 metus. Nutraukę sutartį jokios kompensacijos negavo. Buvo naudingiau perduoti įrangą. Nepamena kiek tūkstančių liko nesumokėta „R.“, ar jie atsisakė savo įpareigojimų. Remontas įmonei užskaitytas nebuvo. Didžiausios remonto išlaidos buvo 2008 metais. Už suremontuotas patalpas vienus metus įmonė mokėjo tik už komunalinius patarnavimus, kitais metais prisidėjo nuoma, bet ji buvo simbolinė, vėliau mokėjo 50 %. Nuomos sutarties sąlygas žinojo. Sutartis buvo atnaujinama kasmet. Kainai nuomos sutartis sudaroma nauja. Sutartis atsipirko. Dėl remonto nurodė, kad yra faktas, kad remontas vyko. Buvo skilusi pagrindinė pamato siena, kadangi namas senas. Bėgo vanduo, reikėjo skubaus remonto. Virtuvėje buvo rūsyje, reikėjo iškirsti atskirą įėjimą pagal san. higienos reikalavimus. Kiek kuriam remontui buvo skirta pinigų, negali pasakyti. Savininkui nebuvo jokio skirtumo, jam buvo gerai. Remontas buvo būtinybė. Draudimo dėl sienų negavo, nes neturėjo dėl tokios priežasties stichinių nelaimių. Dėl pastatų remonto įsakymų nebuvo, nes tai buvo būtinybė. Pagal kaltinamąjį aktą jokių įsakymų nerašė, akcininkų sprendimai buvo ruošiami dideliems dalykams. L. P. buvo pavaduotojas komercijai, A. B. - atsakingas už finansus. Įmonėje buvo pareigybinės instrukcijos. Atsakomybė buvo nurodyta pareigybinėse instrukcijose. Direktorė turėjo pareigybinę instrukciją, kad matytųsi kas ir už ką atsakingas.

Liudytojas A. B. teisme parodė, kad su kaltinamąja R. B. sieja normalūs darbiniai santykiai, yra pažįstamas 10-12 metų. Įmonėje dirbo direktoriaus pavaduotoju, buvo atsakingas už įmonės personalo darbuotojus, ir kasininku, nuo 2000 m. iki 2010 m., bankroto bylos iškėlimo. Darbas buvo organizacinis, darbas su personalu, taip pat tvarkydavo kasos dokumentus, dalyvaudavo banko pavedimuose apskaitant pinigus. Įstatymiškai yra kad, tai kas juose parašyta, taip ir turi būti, tačiau įmonė gyvas organizmas. Pinigai įmonėje tiesiogiai buvo apskaitomi trijų žmonių: R. B., buhalterės ir jo (A. B.). Kiek įmonėje dirbo darbuotojų, nepamena, gal 70-80. V. D. įmonėje dirbo buhaltere tarpe nuo 2003 -2005 metų iki 2010 m., tiksliai nežino. V. D. buvo atsakinga už visą finansinę apskaitą. Gaila, kad taip nutiko, kad yra iškeltos bylos, kadangi nei vienas salėje esantis ir įmonėje dirbantis nedarė nieko sąmoningo ir dirbtino, kad įmonės neliktų. Šiuo metu dirba įmonėje UAB „A.“. Po 2010 metų su R. B. nėra susijęs jokiais reikalais. Mano, kad įmonei taip nutiko dėl šeimyninės ir ekonominės krizės. R. B. ir V. B. interesai į veiklą pradėjo skirtis, o įmonei reikėjo bendrų ir drąsių sprendimų. Įmonei buvo reikalinga papildoma investicija iš šalies, kad ją būtų galima sutvirtinti papildomai. Pasirašė kasos pajamų orderius ir to neginčija. Ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi. V. B. yra girdėtas, jis dirbo įmonėje „A.“ ir buvo šios įmonės akcininkas. Įmonės akcininkai keitėsi, pradžioje buvo daugiau, vėliau sumažėjo. V. B. įmonėje buvo atsakingas už techninius dalykus, už plėtrą, naujovių diegimą. Formaliai pagal pareigybes jis asmeniškai nebuvo pavaldus V. B., tačiau darbo atmosfera įmonėje nebuvo griežtai suskirstyta, todėl santykiai kolektyve buvo draugiški, sprendimai buvo kolektyviniai ir priimami pasitarimų metu. R. B. įmonės direktorė buvo reali, ne statytinė. Informacijos, data apie įmonės bankrotą nebuvo fiksuota, kadangi viltis, kad įmonė bus stabilizuota, vis ruseno. Buvo kovojama iki paskutinės minutės. Laikotarpis įmonei buvo sudėtingas, skolininkai skambindavo, klausdavo ir kiekvienas pasiūlymas, kad galima kažką padengti įmonei, buvo viltis, kad gal atsiras koks investuotojas ir taip pavyks išvengti bankroto. V. B. pinigai buvo išmokėti, nes kaip buvo paaiškinta, kad tai jam priklauso pagal sutartį. 2010 metais V. B. išmokėtos sumos nefiksavo, nemano, kad išmokėta suma iš visų skolininkų jam buvo didžiausia. Visuotinių akcininkų protokolus yra matęs. UAB akcininkų nežino. Kas turėjo įmonės akcininkų paketą, taip pat nežino. E. P. buvo įmonės akcininkė, V. B. yra jos sūnus, jie buvo įmonės akcininkai. Dėl bankroto buvo žinoma bendra informacija, ji nebuvo slepiama. UAB „A.“ galbūt galėjo ruošti dokumentus įmonės bankroto iškėlimui. Įmonėje juristo nebuvo. Kiek laiko UAB „A.“ įmonei ruošė dokumentus, nepamena. Įrangos kaina buvo balansinė - buhalterinė ir reali. Kaip pavyzdys, V. bankas perėmė baldus ir paskui juos pardavinėjo už litą, nors įranga buvo naudojama, bet ji buvo niekam nereikalinga. UAB „R.“ ir UAB „N. B.“ liko dirbti su jų įmonės perduota įranga. Nauda veikiančiam objektui buvo akivaizdi, nes tie daiktai naudojami. Įmonei pavyko padengti už skolą, tai taip pat yra naudinga. UAB „B.“ patalpose įmonė liko dirbti su minėta įranga. 20 000 Lt įrangos vertė, jo vertinimu, yra pakankamai padori suma. Jei įmonės nebūtų vykdžiusios tokios pat veiklos, galbūt nebūtų įrangos už skolą ir perdavę. V. bankas taip pat perėmė analogišką įrangą. Ar buvo reikalavimas, kad būtų turto vertintojas, nežino. Mano, kad įranga šiandien tebestovi. Jei nuomos mokestis nebūtų sumokėtas už patalpas, pasekmės turbūt būtų liūdnos. Atsiskaityti su kreditoriais esant galimybei buvo būtinybė, mano, kad tai buvo protingas sprendimas. Apie laiduotoją už UAB „A. K.“ žino, kad buvo sutartinis dalykas, kuriais metais buvo sudaryta, nepamena. Įmonės „A.“ projektų dėl labdaros buvo: rėmė šaškininkę, autoklubą, tenisą. Nauda iš labdaros buvo tikimybė, kad informuos žmones apie restoraną, „B. C.“ renginiuose ir kituose buvo dalijami lankstinukai, buvo bandymas platinti reklamą įmonėms. Skęstantis griebiasi šiaudo, todėl labdara buvo siekiant įmonei reklamos. Reklaminiai įmonės tentai kainuoja 1 500 Lt mėnesiui. Viltis buvo didesnė, tačiau įmonės bėdos buvo didesnės nei reklama. Labdarų, kurios yra nurodytos kaltinime, nepamena. Automobilis „Rover 200“ įvykio metu sudegė ir priduotas į metalo laužą. Juo važiuodavo E. R., Panevėžio filialo direktorė. Automobilis sudegė P. Automobilis parduotas įmonei, kuri užsiima automobilių sunaikinimu. Akcininkų susirinkimuose buvo sprendžiama apie parduodamą turtą bei automobilius. Visi automobiliai buvo kasdien naudojami darbuotojų. 2010 m. automobiliu „Nissan Primera“ naudojosi jis pats. Automobilio būklė parduodant buvo kaip ir daugelis darbinių automobilių, būklė – kaip ir eksploatuojamo automobilio. Mano, kad jį reikėjo parduoti dėl ekonominių dalykų, tam, kad sumažinti ir padengti skolas. Apie automobilių vertintojus negirdėjo. Turbūt automobilių pardavimu užsiėmė būtent jis, galbūt ir derėjosi dėl kainos. Tikslų parduoti automobilį už mažesnę kainą neturėjo. Automobilis nebuvo parduotas už mažesnę kainą. Pardavimai buvo tam, kad pamažinti skolą. Balansinė automobilio vertė buvo arti parduodamos sumos, mano, kad jis buvo parduotas už to laiko rinkos vertę. Akcininkas važinėdavo su automobiliu „Land Rover“. Momento dėl automobilio pardavimo neužfiksavo, kainas turbūt žiūrėjo jis ir gal dar kiti. Kas buvo atsakingas už turto pardavimą ir realizavimą, nepamena. Buvo aptariami visi siūlomi variantai, jis, kaip ir visi, buvo pirkėjo ieškotojų tarpe, tiksliai nepamena ir detalizuoti negali. Paprastuose dalykuose kasdieninius sprendimus priimdavo kartu su buhaltere V. D.. Jei rimčiau, spręsdavo trise - kartu su direktore. Kasos pajamų orderiuose, rodytuose FNTT, savo parašą atpažino. Įmonės atsinaujinimo procesas yra pastovūs ir reikalingi kas 5-7 metai. Taip pat būdavo tikrintojų surašomi reikalavimai ir buvo privalu padaryti remontą, kad tai atitiktų veterinarijos tarnybos normas. 2006 m. laidavimo sutartis, jos 2007 m. pratęsimas buvo pasirašytas jo, nes vykdė akcininkų susirinkimo nutarimą. Turi būti akcininkų protokolas. Direktorė tuo metu turbūt atostogavo ar sirgo. Kodėl 2007 me. reikėjo naujo akcininkų susirinkimo ir sutarties pratęsimo, nežino, gal kas joje pasikeitė, nepamena. 2010 m. pavasarį įmonės finansinė padėtis jau buvo sunkesnė, tiksliai to laikotarpio detalizuoti negali. Įmonei paskutiniai du metai jau buvo sudėtingi, bet vis ruseno viltis, kad situacija pagerės. Konkretus investitorius buvo žinomas kalbų lygmenyje, apie tai, jo manymu, kad daugiau žinojo direktorė ir akcininkai.

Liudytoja V. D. teisme parodė, kad dirbo „A.“ įmonėje buhaltere nuo 2002 m. birželio mėn. iki 2010 m. Su R. B. po 2010 m. darbinių santykių nebėra, buvo kolegės. Pradėjus dirbti įmonėje, buvo trys administracijos darbuotojai, todėl sprendimai buvo priimami bendrai su direktore, baigiant įmonei darbą - trys. Nusprendus ką nors pirkti, visi tai aptardavo bendrai. A. B. buvo įmonės kasininkas ir direktorės pavaduotojas, tikrindavo personalą, užsiimdavo įmonės plėtros klausimais, dalyvaudavo pasitarimuose. Įmonėje buvo direktorė R. B., V. B. buvo vadybininkas, pavaduotojas - A. B., kitas pavaduotojas - L. P.. Vykdavo bendri posėdžiai, po kurių būdavo priimami sprendimai. Atskiro atsakingo žmogaus už priimtą sprendimą nebuvo. Dar įmonėje buvo technologai, gamybos vadovai, kurių nepaminėjo. V. B. įmonėje dirbo vadybininku, jis konkrečių nurodymų įmonėje neduodavo, tiesiog išsakydavo nuomonę, pritaria ar ne kažkuriam sprendimui. V. B. pats nurodymų darbuotojams negalėjo duoti, pasitardavo su direktore, ar jam pasisakius dėl kažko, klausimą spręsdavo visi. Apie įmonės bankrotą tikriausiai sužinojo grįžtant iš atostogų, tiksliai nepamena. Tuo metu ją pavadavo direktorė, kiti pavaduoti negalėjo. Atostogos buvo planuotos. Įmonėje juristo nebuvo. Apie teisines paslaugas įmonėje buvo diskutuojama, bet nepamena. Buvo žinoma, kad buvo kreiptasi į UAB „A.“. Kiti įmonės darbuotojai juridinio išsilavinimo neturėjo. Buvo apmokėta už teisines paslaugas. Apie tai, kaip vykdomos bankroto procedūros, nežinojo, dabar kažkiek žino. Įmonės įsiskolinimų buvo. Įrangą turėjo savo. Įmonės „R.“ ir „B.“ siuntė raštus, reikalavo apmokėti skolas, jiems buvo parduota įranga už nuomos kainą, tiksliai nepamena. Turto vertinimas buvo atliktas nepriklausomo vertintojo. Įmonėje buvo vertinimo segtuvas, kuris buvo perduotas bankroto administratoriui. Atrodo, kad įmonės „R.“ ir „B.“ pasiūlyta kaina buvo geresnė nei nustatyta vertintojo, tiksliai nepamena. Įmonės apskaitą vedė ji. Turto balansinė vertė nebuvo tolygi realiai vertei, įmonė vadovavosi rinkos verte. Automobilio įsigijimo vertė 10 000 Lt ir taikomas įstatymų nustatytas nusidėvėjimo normatyvas, o pardavimas vyksta rinkos kaina. Balansinė vertė atspindėjo ne visų automobilių realią vertę. Mokesčių inspekcija nereikalavo prieš parduodant turtą atlikti turto vertinimą, tai darė dėl savęs, bet tiksliai nežino. Nepamena, ar buvo akcininkų protokolai dėl automobilio pardavimo. Pirkėjus rasdavo vieni per kitus, kalbėdavo. Gavus pasiūlymą, pardavimo kainą, sąlygas aptardavo visi. Mažėjo žmonių, todėl automobiliai buvo parduodami. Automobilis „Rover“ buvo sudegęs ir parduotas kažkokiam vaikinukui, tiksliai nežino. Ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai yra teisingi. Tyrėjas apklausoje jai pateikė konkrečius klausimus, į kuriuos atsakė, jokios dokumentacijos nepateikė. Kodėl buvo pasirašyta laidavimo sutartis, negali nepasakyti. „A. K.“ akcininkai gal buvo E. P. ar V. B., jos sūnus, kitų nežino. E. P. galėjo būti pagrindinė UAB „A.“ įmonės akcininkė. Savininkas pagal akcijas buvo V. B.. 2007 metų laidavimo sutarties pratęsimo aplinkybių nepamena. 2008 m. ir 2009 m. buvo suteiktos labdaros teniso ir krepšinio mokykloms, tiksliai nepamena. Labdarą gal skyrė V. B. siūlymu, tiksliai nepasakys. 2008 m. įmonės padėtis pradėjo prastėti. Buvo noras ir viltis išlipti iš prastos finansinės padėties. Vizija, kad įmonė atsigaus, nebuvo beviltiška. Iš labdaros jokios naudos nebuvo, paprasčiausiai gal žmoniškumas, nes krepšiniui paramą skirdavo kasmet. Labdara tuo metu neatrodė kaip piniginių lėšų švaistymas, kadangi 8 000 Lt būdavo vienos dviejų dienų kavinių apyvarta, o kartais net vienos kavinės. Prekybos centre pradžioje būdavo tik patalpos, kurias reikėjo paruošti veiklai. 2008-2009 metais patalpas remontavo dėl susidėvėjimo, keliamų veterinarinės tarnybos reikalavimų, dėl klientų, tai buvo būtinybė. Visų darbų aktai buvo prisegami prie sąskaitų faktūrų. Remonto darbais užsiimdavo dirbęs L. P., komercijos direktorius. Gavo apmokėjimą iš garantinio fondo.

Žemesnės instancijos teismas

Liudytojas R. P. teisme parodė, kad yra bankroto administratorius, juo dirba 6 metus. Su R. B. nesusijęs. Įmonei „A.“ yra bankroto administratorius, paskirtas teismo. Iš pateiktų dokumentų sužinojo, kad R. B. yra UAB „A.“ direktorė. Pagal Įmonių bankroto įstatymą, įsiteisėjus nutarčiai, patikrino jų sandorius už 36 mėnesius iki bankroto įsiteisėjimo dienos. Dėl civilinio ieškinio pateikimo, buvo išskirti epizodai dėl 9 000 Lt, dėl užskaitymo, dėl išmokėtos nuomos, dėl UAB „A. K.“ vykdymo, dėl labdaros, dėl remonto, dėl automobilių pardavimo. Išnagrinėjus sandorius, buvo prieita išvada, kad tuo momentu buvo nenusižengta bankroto įstatymui. Bankroto byla iškelta 2010-10-13, nutartis apskųsta. Priimta nutartis 2011-03-22, kuriuo bankroto administratoriumi teismas patvirtino jį. Dėl 9 000 Lt sumos sumokėjimo LR įstatymai nedraudžia iki bankroto įsiteisėjimo dienos vykdyti savo įsipareigojimus. Dėl užskaitos, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, yra draudžiama daryti įskaitymus. Įmonės kreditorių yra daug. Kreditorių suma yra virš milijono, tai pirmos eilės darbuotojai. Su darbuotojais buvo pilnai atsiskaityta iš garantinio fondo. Įmonės turtas buvo įvertintas ir teismo nutartimi buvo leista realizuoti turtą už 13 000 Lt. Bankroto byloje sušaukė kreditorių susirinkimą ir pateikė sandorių analizę. Kreditoriai priėmė nutarimą, kad šiuo momentu ginčijamų sandorių nėra, tai įprastiniai įmonės sandoriai. Toks kreditorių susirinkimo protokolas yra. Sandoriai buvo peržiūrėti pagal pateiktus dokumentus. Dėl 9 000 Lt apmokėjimo, tai kol nėra įsiteisėjusi nutartis, mokėjimai įmonei nedraudžiami, tačiau nutarčiai įsiteisėjus, įstatymas draudžia daryti mokėjimus. „A.“ ruošė dokumentus bankroto iškėlimui. Direktorė turėjo teisę kreiptis į bankroto administratorių, kadangi tam reikalingos minimalios juridinės žinios. Nutartį skundė kreditorius dėl UAB „A.“ administratoriaus. Teismas nusprendė, kad administratorius neturi būti suinteresuotas bylos baigtimi, teismas nustatė, kad pažeistas bankroto įstatymas ir netinkamas administratorius. Paslaugos buvo atliktos, ieškinys paduotas. Paslaugų apmokėjimas - įmonės vidaus reikalas. Motyvai dėl labdaros buvo moraliniai, pinigai nenuėjo kažkokiems tikslams, jie nuėjo krepšiniui, vaikams, nes jei įmonė manė, kad tai reikalinga atlikti, taip ir padarė. Labdara 2008 ir 2009 metais buvo skirta krepšinio mokyklai. Akcininkų protokolai byloje yra. Pinigai buvo panaudoti remontui, kadangi veikla yra viešasis maitinimas, kuriai reikalinga tinkama priežiūra. Be prekinės išvaizdos įmonė negali funkcionuoti, tai yra visiškai teisėtos įmonės investicijos. Apžiūrėjus patalpas realiai, padarė išvadą, kad tai būtinosios išlaidos, reikalingos palaikyti įmonės ūkinei veiklai. Tarnybų aktai ir patikrinimai su nuorodomis - tai ne tie dokumentai, kurie užkliuvo, kaip administratoriui, daugiausiai rūpi sandoriai, sutartys ir mokėjimai. Kol neiškelta bankroto byla ir nutartis neįsiteisėjusi, administratorius neprivalo taikyti bankroto įstatymą ir išskirtinės sąlygos kreditoriams negali būti taikomos. Skolininkas turėjo sutartį, kurią privalėjo vykdyti, todėl sandoris buvo teisėtas veiksmas. Laidavimas buvo sudarytas 2006 m., tuo metu įmonės finansiniai rodikliai buvo geri ir ji padarė tokį sprendimą, ir kad tuo metu įmonė veikė nesąžiningai, teigti negalima. Automobilių rinka yra specifinis dalykas ir priklauso kokiems tikslams automobilis buvo naudotas. Žalos nustatymas, atlikus vien aritmetinį veiksmą, neatitinka jokių protingumo kriterijų. Dėl automobilio „Rover“, kuris buvo parduotas už 650 Lt ir skaitoma, kad padaryta 9 000 Lt žala. Kreipėsi į įmonę, kuri verčiasi automobilių detalėmis ir utilizavimu. Dėl turto, kuris perleistas UAB „R.“ ir „B.“, vadovaujantis bankroto įstatymu, visos užskaitos, netesybos, įsiteisėjus bankroto nutarčiai, yra draudžiami. Pagal Civilinį kodeksą yra aiškiai išdėstyta, kokiais atvejais draudžiama daryti įskaitą. Šiuo atveju visi veiksmai buvo leidžiami, nes jie buvo iki nutarties įsiteisėjimo. Turtas buvo įvertintas turto vertintojų, jo likutinė vertė buvo nedidelė. Įstatymas nedraudžia skolininkui pasirinkti skolininkų eiliškumo, lygiateisiškumas nėra privalomas. Šiuo atveju turtas eliminavo du kreditorius. Turtas buvo įvertintas panašia suma, tai įmonei buvo naudinga. Jeigu kreditoriai būtų sutikę, kad turto vertinimas atitinka interesus ir jis turi jį kur dėti, gal būtų jį paėmęs. Įstatymas neįpareigoja, kad iki bankroto turi atsiskaityti su tuo, o ne su kitu kreditoriumi, jį įmonė pasirenka pati. Neįžvelgia kreditorių intereso, nes iki bankroto įsiteisėjimo tai įmonės reikalas. Pirmoje ataskaitoje kreditoriams išgvildeno ir pateikė ataskaitą 2011 m. Toliau kreditoriai prašė pateikti papildomai dokumentus, kad išaiškinti sandorio pagrįstumą ir aplinkybes. Pirmame susirinkime informacija dalinai buvo patvirtinta, antrame susirinkime priėmė informaciją ir nutarė patvirtinti administratoriaus ataskaitą. Trečias susirinkimas įvyko 2012 m. spalio mėnesį, kuriuo kreditoriai atsisakė ieškinio. Vadovaujantis FNTT pranešimu dėl civilinio ieškinio ir specialisto išvada, kreditoriai priėmė sprendimą įpareigojant jį kreiptis į advokatą atskirais klausimais ir šioje byloje neteikti civilinio ieškinio, o advokatui pateikus išvadą bankroto byloje. Tokia valia buvo išreikšta kreditorių.

Liudytojas L. P. teisme parodė, kad R. B. yra pažįstama. V. B. pažįstamas, jis buvo akcininkas ir vadybininkas. Pats buvo samdomas darbuotojas ir į V. B. funkcijas nesikišo ir jų nežino. Verslas buvo šeimos. Šeima vyras ir žmona, šeimos versle šeima yra šeima. Yra dirbęs UAB „A.” nuo 2002 iki 2009 metų gegužės mėnesio, direktoriaus pavaduotoju komercijai. Automobiliu „Rover 200” važinėjo P. filialo vadovė, tas automobilis buvo padegtas dėl neaiškių priežasčių. Automobilis buvo parduotas utilizavimo įmonei, tiksliai nepamena, bet iš automobilio nieko neliko. „Rover 200”, kuris sudegė, buvo senesnis automobilis už kitą. Pats naudojosi automobiliu „Renault Laguna”, kuris buvo pirktas nenaujas už protingus pinigus. Automobilis buvo pirktas po avarijos ir suremontuotas, tai buvo darbinis automobilis. Išeinant iš darbo automobilio stovis buvo vidutinis, buvo su juo problemų. Automobilis važiavo, bet buvo aikštingas. Apie tolesnes šio automobilio likimo aplinkybes nieko nežino. Visos įmonės investicijos ir sandoriai buvo pagrįsti, įmonė siekė dirbti pelningai. 2008-2009 metai buvo krizės metai, situacija įmonėse buvo sudėtinga. Apie investicijas nieko nežino, nes įmonėje buvo daugiau ūkvedžiu. Atliekami remontai buvo verslo sudėtinė dalis. Tai atliekama dėl klientų ir žmonių patogumo, kad verslas suktųsi ir būtų perspektyvus. Miesto bulvare buvo atlikti patalpų remonto darbai, nes trūko rūsyje pamatas, jam buvo pirktos brangios medžiagos. Interjerą tvarkė, kad būtų patrauklu klientui, o kitus darbus atliko pagal priešgaisrinės apsaugos, higienos reikalavimus. Tiems tikslams pasiekti buvo reikalingos išlaidos. Visi remonto darbai buvo reikalingi. Įmonėje buvo samdomas darbuotojas, pinigai savininkų buvo skaičiuojami. Nuomos niuansų nepamena. Patalpas rado jis, derėjosi dėl kainos. Kaina buvo mažesnė, nes buvo reikalingas remontas, sudaryta ilgalaikė sutartis, gavo pigiau, nes investavo į interjerą. Kodėl nėra draudimo, nežino, nepamena.

Liudytojas V. B. teisme parodė, kad yra R. B. sutuoktinis ir atsisako duoti parodymus.

Liudytoja E. P. teisme parodė, kad su R. B. bendrauja, tarpusavio santykiai normalūs. Yra įmonių akcininkė, kokių bendrovių - nepamena. Yra sukrėsta, turėjo įvairių operacijų, serga skleroze. Dabar gal nebėra įmonių akcininkė. Ankščiau dirbo gamykloje „M.“ siuvėja, mezgėja. Turėjo įmonės „M.“ akcijų, kiek - nepamena. Sūnus dirba kavinėje. Įmonė „A.“ girdėta, joje dirbo sūnus ir marti. Įmonė vertėsi maitinimu. Akcininkų susirinkimuose kartais dalyvaudavo, keliuose dalyvavo, negali pasakyti. Įmonėje sprendžiamąjį balsą turėjo tas, kas dirbo. Kiek procentų akcijų priklausė jai, nepamena. Jai priklausė patalpos. Ji sutiko būti akcininke. Patalpos yra Š., jas nupirko pati senais laikais. Patalpoms dalį lėšų turėjo savo, dalį skolinosi ir pirko. Sūnui įgaliojimas buvo pasirašytas. Pinigų turėjo, nes visais laikais dirbo. Sūnus važiavo į Kiniją. Pinigus visi uždirbinėjo kartu. Dalį pinigų verslui skolinosi. Pasitiki sūnumi, versle sprendė visi kartu. Piniginių reikalų nežino. Ankščiau išmanė viską, dabar jau ne. Mano, kad į verslą įsijungė prieš dešimt metų, nes norėjo, kad vaikai nesėdėtų rankų ištiesę prie parduotuvės. Vaikais pasitikėjo. Patalpas turi, jų kol kas kreditoriai neatėmė. Skolų turi ir dabar.

Specialistas J. V. teisme parodė, kad yra baigęs Vilniaus universitetą, pagal specialybę - buhalteris ekonomistas. Nuo 1983 m. dirba teismo ekspertizės centre. Jo darbo patirtis 29 metai. Kaltinamosios R. B. nepažįsta, tarpusavio santykių nėra, su UAB „A.“ iki tol niekada nėra susidūręs. Ikiteisminio tyrimo metu pateikė specialisto išvadą, ištyrė pateiktus dokumentus ir atsakė į pateiktus klausimus. Pagal pateiktus UAB „A.“ buhalterinius dokumentus, apskaitos registrus, finansinę atskaitomybę buvo nustatyta, kad bendrovė laikotarpyje 2008 m. sausio 1 d. -2011 m. lapkričio 1 d. yra nemoki, tai yra, įsipareigojimai buvo didesni negu apskaitytas turtas, buvo atliekamos kai kurios nuostolingos operacijos. Nemokumo apraiškos pradėjo matytis nuo 2008 m. sausio 1 d., tiriamo laikotarpio pradžiai. Bendrovė buvo nuostolinga, nes jų finansinės operacijos ar pardavimų operacijos buvo nuostolis. Nuostolingos operacijos buvo ilgalaikio materialaus turto pardavimas, dėl ko buvo gautas 16 057,84 litų nuostolis, dalis ilgalaikio materialaus turto buvo perduota be apmokėjimų, tai yra už atliktas operacijos lyg tai buvo išrašytos sąskaitos, kurios nebuvo apmokėtos, o paskui jie savo atsiskaitymą atidavė savo materialųjį turtą. Buvo atliktas didelis remontas nuomojamų patalpų, nors sutartyje to nebuvo nurodyta, patalpų remontas kainavo apie 60 tūkstančių litų. Sumokėjimas už kitą bendrovę UAB „(duomenys neskelbtini)“ taip pat pablogino įmonės situaciją. Kad įmonės veikla buvo nuostolinga, sprendė pagal pateiktus pirminius dokumentus. Automobiliai buvo parduoti nuostolingai. Kai kurių automobilių, motociklo nuostolių suma nedidelė. Buvo apskaičiuojama pardavimo kaina minus automobilių, motociklo likutinė vertė, todėl taip ir buvo nustatyta, t. y. buvo išvesta matematiškai. Buhalteriškai apskaičiuojamas įsigijimas minus nusidėvėjimas per eksplotacijos laikotarpį ir nustatoma likutinė vertė, o pardavimas nesusijęs su likutine verte. Nuostolis apskaičiuotas grynai pagal buhalterinius dokumentus, apskaitą. Bendrovė mokėjo įmokas už kitą bendrovę. Šiuo atveju specialistas ir žiūrėjo koks yra ryšys tarp mokėjimo už kitą įmonę ir įmonės mokumo rodikliams. Dėl teisinių sutarties sudarymo sąlygų nežiūrėjo, nes tai išvadai įtakos neturi. Per pigiai buvo parduoti du automobiliai „Rover“. Kaip juos atskirti pagal valstybinius numerius, negali pasakyti, bet mano, kad galima pagal techninį pasą. Pats tų automobilių techninių pasų nematė, matė tik buhalterinius dokumentus, kuriuose buvo nurodyta tik automobilis „Rover 200“ ir atrodo, kad buvo pagaminimo metai. Atlikdamas ekspertizę, šių sandorių pagrįstumo, teisėtumo klausimo netyrė. Išvada - matematinis ekonominis paskaičiavimas, tirti šių sandorių pagrįstumo, teisėtumo klausimus, tai ne šių specialistų kompetencija. Buvo užduoti klausimai, kurie sandoriai pelningi, kurie nuostolingi, tą ir padarė pagal buhalterinius paskaičiavimus. Norminiais aktais bendrovė gali parduoti ilgalaikį materialųjį turtą pigiau negu likutinė vertė, bet tada apskaitoje reikia atstatyti tą sumą. Suma atstatoma paprasčiausia aritmetiniu būdu, yra surašoma buhalterinė pažyma, kad automobilis ar kitas daiktas parduotas pigiau, reiškia tą sumą reikia įrašyti į nuostolį, reiškia ta operacija įmonei yra nuostolinga. Šiuo atveju tokia buhalterija sutvarkyta nebuvo. Šis veiksmas turi būti atliktas metų pabaigoje arba sudarant finansinę atskaitomybę. Toks dalykas yra privalomas. Jeigu metų pabaigoje buhalterinėje apskaitoje būtų buvę viskas sutvarkyta, įmonėje realiai niekas nepasikeistų, įmonės mokumas nepadidėtų, sandoris vis tiek nuostolingas. Tokius dalykus turėjo sutvarkyti buhalterė. Sutvarkius nuostolius, pelno mokestis nemokamas. Labdaros tikslingumo nevertina, o vertina įmonės finansinę padėtį tai dienai.

Nors kaltinamoji R. B. ir neprisipažino padariusi jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, jos kaltę pagrindžia ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei teisme ištirti įrodymai, t. y.:

- 2011-04-19 pagal reikalavimą pateikti dokumentus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti iš BUAB „A.” bankroto administratoriaus 2011-12-05 išreikalauti UAB „A.” buhalterinės apskaitos dokumentai už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2010-10-29, kurie gavus specialisto išvadą bei atlikus kitus tyrimo veiksmus, 2012-10-26 grąžinti BUAB ,,A.“ bankroto administratoriui (6 tomas, 1-3 b. l.);

- 2011-12-05 pagal reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriame užfiksuota, kad prie ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-029-11 buvo prijungta R. B. 1999-12-08 darbo sutartis Nr. 01 su UAB ,,A.“, pagal kurią, pastaroji priimama dirbti į UAB ,,A.“ direktorės pareigose. Taip pat prie tyrimo prijungti UAB ,,A.“ įstatai (6 tomas, 8-21 b. l.);

- Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-05-31 specialisto išvada Nr. 11-1118 (11), kurioje konstatuojama, kad UAB ,,A.“ pagal pateiktus dokumentus, apskaitos registrus ir finansinę atskaitomybę 2008-01-01 – 2010-11-01 laikotarpį yra nemoki, t. y. nuo 2008-01-01 dienos bendrovės įsiskolinimai yra didesni už apskaitytą turtą, bendrovės veikla šiuo laikotarpiu buvo nuostolinga, atsiskaitymai buvo vykdomi grynais pinigais, išmokant dideles sumas, buvo mokama lizingui už kitą bendrovę, buvo teikiama labdara dirbant nuostolingai, ilgalaikis materialus turtas buvo parduodamas su nuostoliu, buvo neatsiskaitoma su valstybine mokesčių inspekcija, socialiniu draudimu, prekių ir paslaugų tiekėjais. UAB ,,A.“ laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2010-11-01 atliko ūkinių operacijų, kurių rezultatas buvo nuostolis arba apyvartinių lėšų praradimas, t. y. operacijos buvo ekonomiškai nenaudingos, mažino bendrovės galimybę atsiskaityti su darbuotojais, valstybės biudžetu, socialiniu draudimu, prekių ir paslaugų tiekėjais, o būtent: suteikiant ne iš pelno lėšų 12 500 Lt labdarą: 2008 metais - 9 500 Lt, 2009 metais - 3 000 Lt; ilgalaikio materialaus turto pardavimas, dėl ko buvo gautas 16 057,84 Lt nuostolis, o būtent 2008 m. 06 mėn. lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini) - nuostolis 9 905,60 Lt, 2009 m. 05 mėn. motociklą X9 - nuostolis 94,46 Lt, lengvąjį automobilį VW POLO - nuostolis 39,92 Lt, lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini) - nuostolis 1 817,48 Lt, 2010 m. 08 mėn. lengvąjį automobilį NISSAN PRIMERA- nuostolis 1 671,86 Lt, lengvąjį automobilį RENAULT LAGUNA - nuostolis 2 524,52 Lt; nuomojamų patalpų remontai - (duomenys neskelbtini), Šiauliai patalpų remontui išleista 112 903,94 Lt, (duomenys neskelbtini), Šiauliai- 7 010 Lt, viso remontui išleista 11 9913,94 Lt ir grąžinus patalpas negauta jokių kompensacijų ar kitų apmokėjimų už atliktą remontą; už UAB ,,A. K.“ sumokėjimas UAB (duomenys neskelbtini), viso sumokėjo 26 7936,59 Lt; UAB ,,N. B.“ ir UAB ,,R.“ nesumokėjo už parduotą jiems ilgalaikį materialų turtą, o buvo užskaitytos paslaugos, t. y. 2010-09-15 susitarimo Nr. 7 Dėl 2007 m. gegužės 31 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo, 2010-08-31 šio susitarimo Nr. 7 priedų Nr. 1, 2 ir 3 bei 2010-09-15 d. išrašytų pardavimo PVM sąskaitų faktūrų ser. ATA Nr. (duomenys neskelbtini) ir ser. ATA Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, atitinkamai už skolą perleido UAB ,,R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), Vilnius) turto- audiovizualinę ir kompiuterinę sistemą, restorano baldus už 20 000 Lt (su PVM) ir UAB ,,N. B.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), Vilnius) turto - restorano virtuvės techniką už 20 000 Lt (su PVM) (6 tomas, 32-68 b. l.);

- 2012-10-16 BUAB ,,A.“ kasos dokumentų apžiūra, kurios metu nustatyta, kad 2010 metais rugsėjo 14 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 6955 iš įmonės kasos išmokėti 9 000 litų R. B.. Nurodytas pagrindas - avansas atsiskaitymui su tiekėju. Kasos išlaidų orderį pasirašė vadovas - R. B., už vyriausiąjį buhalterį bei pinigų gavėją pasirašė taip pat R. B. bei kasininką - A. B.. Ši operacija 2010-09-14 užfiksuota įmonės kasos knygoje. R. B., kaip atskaitingo asmens avanso apyskaitoje 2010-09-14 užfiksuotas 9 000 litų išmokėjimas UAB ,,A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), Šiauliai) pagal pastarosios įmonės išrašytą PVM Sąskaitą- faktūrą serija ATV Nr. 0268 už bankroto administravimo paslaugas bei 2010-09-14 kasos pajamų orderį serija ATV/10 Nr. 29, kuriame nurodoma, kad UAB ,,A.“ priima iš UAB ,,A.“ direktorės R. B. 9 000 litų. Taip pat apžiūros metu nustatyta, kad 2010-09-20 pagal kasos išlaidų orderį Nr. 6969 iš UAB ,,A.“ kasos išduota V. B. 13 770 Lt, pagrindas - dalinis mokėjimas už patalpų nuomą 09 mėn. pagal sutartį. Kasos išlaidų orderį pasirašė vadovas - R. B., vyriausioji buhalterė - V. D. bei gavėjas - V. B. ir kasininkas - A. B.. Ši operacija 2010-09-20 užfiksuota UAB ,,A.“ kasos knygoje (6 tomas, 90-100 b. l.);

Žemesnės instancijos teismas

- 2011-03-31 Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos pateikta Šiaulių apygardos teismo 2010-10-13 nutartis dėl bankroto bylos UAB „A.“ iškėlimo (1 tomas, 30-31 b. l.);

Šalies argumentai

- 2012-09-20 Šiaulių apygardos teismas pateiktas 2010-09-14 ieškovo R. B. ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,A.“, prie ieškinio pridėti dokumentai: įmonės balansas 2010-07-31 dienai, kreditorių sąrašas 201-07-31 dienai. Taip pat pateikta Šiaulių apygardos teismo priimta nutartis po bankroto bylos iškėlimo UAB ,,A.“ (6 tomas 70-81 b. l.).

Dėl nusikalstamos veikos pagal LR BK 208 straipsnio 1 dalį

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

LR BK 208 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu vienvaldiškai veikia bendrovės vadovas; to paties įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 1999-12-08 buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 1 tarp UAB „A.“ ir R. B., kuri buvo priimta į direktorės pareigas (6 tomas, 8-10 b. l.). Teismo posėdyje kaltinamoji R. B. teigė, kad visus metus buvo įmonės direktorė. Pagal 1999-12-08 įregistruotų UAB „A.“ įstatų (perregistruotų 2000-07-13) 9.2 punktą R. B. vadovavo administracijai, vykdė bendrovės ūkinę veiklą, atstovavo bendrovei esant santykiams su trečiaisiais asmenimis ir t. t. (6 tomas, 17 b. l.). Teismo posėdyje kaltinamoji R. B. teigė, kad V. B. buvo pagrindinis akcininkas, o ji (R. B.) tik 10% akcininkė; jai įmonės akcijų priklausė 10%, o 80% - priklausė V. B. motinai, tačiau realiai akcijas valdė R. B., nes jis turi įgaliojimą valdyti visą jos turtą; sprendimus priėmė V. B.; pati buvo įmonės direktorė, bet neturėjo galimybės spręsti; buvo tik žmona, jo bijojo, todėl klausimo, kad nepasirašys ant dokumentų, net nekilo; visi nurodymai buvo duodami V. B.: tiek dėl remonto, tiek dėl darbuotojų priėmimo, visi sprendimai dėl remonto, investicijų, bankai sutartis darė su juo, ji (R. B.) dėjo tik parašus. Šios kaltinamosios nurodytos aplinkybės neeliminuoja R. B. kaltės pagal LR BK 208 straipsnį, nes pagal teisinį reglamentavimą bet kuriuo atveju atsakomybė pagal minėtą straipsnį kyla asmeniui, kuris pagal užimamas pareigas įmonėje turi teisę ir galimybę disponuoti įmonės – skolininkės turtu. Be to, kaltinamosios nurodytą aplinkybę, kad viską įmonėje tvarkė V. B., o ji tik dėjo parašus, paneigia liudytojos - buhalterės V. D. parodymai, duoti teisme, kur ji teigė, kad V. B. įmonėje dirbo vadybininku, jis konkrečių nurodymų įmonėje neduodavo, tiesiog išsakydavo nuomonę, pritaria ar ne kažkuriam sprendimui; V. B. pats nurodymų darbuotojams negalėjo duoti, pasitardavo su direktore, ar jam pasisakius dėl kažko, klausimą spręsdavo visi.

LR BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos vienas iš objektyviųjų požymių – pavojinga veika – reiškiasi vieno ar keleto pasirinktų kreditorių reikalavimų patenkinimu arba užtikrinimu. Būtinaisiais objektyviaisiais požymiais yra dvi aplinkybės: 1) sunki įmonės ekonominė padėtis arba nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir 2) neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų.

Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (2001 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalis; įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2009-01-01 iki 2010-11-22). Laikoma, kad įmonė yra visiškai nemoki, kai jos nuosavas turtas yra mažesnis už bendruosius (ilgalaikius ir trumpalaikius) įsipareigojimus.

Aplinkybė, kad 2008-01-01 – 2010-11-01 laikotarpiu UAB „A.“ buvo nemoki ir jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neabejotinai nustatyta 2012-05-31 specialisto išvadoje Nr. 11-1118 (11). Joje teigiama, kad 2008-01-01 – 2010-11-01 laikotarpiu UAB „A.“ nemoki, t. y. nuo 2008-01-01 dienos bendrovės įsiskolinimai yra didesni už apskaitytą turtą (visa suma ir ½ ); bendrovės veikla šiuo laikotarpiu nuostolinga ir t. t. UAB „A.“ ūkinė veikla 2009 m., 2010-01-01 – 201-11-01 laikotarpiuose buvo nuostolinga, už 2008 metus veiklos rezultatas – nedidelis pelnas, tačiau bendras rezultatas buvo nuostolis dėl ankstesnių laikotarpių nuostolių. 2010-11-01 dienai įmonė turėjo 547 668 Lt nuostolio bei 1 010 972 Lt trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų (6 tomas, 40, 42, 53 b. l.). Kaltinamoji R. B., kaip įmonės vadovė, pasirašė 2010-07-31 UAB „A.“ balansą (ataskaitinį laikotarpį), iš kurio matyti, kad įmonės įsipareigojimai kreditoriams sudaro 1 155 150 Lt, o į įmonės balansą įrašyto turto vertė sudaro 847 888 Lt, t. y. įmonės įsipareigojimai viršija turimo turto vertę. Be to, iš byloje esančios Šiaulių apygardos teismo 2010-10-13 nutarties, kuria pagal UAB „A.“ direktorės ieškinį buvo iškelta bankroto byla UAB „A.“, matyti, kad ieškovas prašė iškelti bankroto bylą, nurodydama, kad 2010-06-30 įmonė turto turi už 847 888 Lt, kurį pagrinde sudaro lizinginis turtas, o kreditorinis įsiskolinimas – 1 155 150 Lt, t. y. skolos viršija bendrovės turtą, įmonė yra nemoki ir nebevykdo jokios veiklos, bendrovė neturi lėšų atsiskaityti su kreditoriais (1 tomas, 30-31 b. l.).

Kad įmonė buvo prastoje finansinėje padėtyje, teigė ir teisme apklaustas liudytojas A. B., kuris parodė, kad 2010 metų pavasarį įmonės finansinė padėtis jau buvo sunkesnė, tiksliai to laikotarpio detalizuoti negali; įmonei paskutiniai du metai jau buvo sudėtingi. Įmonės buvusi buhalterė V. D. parodė, kad įmonės įsiskolinimų buvo. Specialistas J. V. teisme dar kartą patvirtino duotą išvadą ir parodė, kad UAB „A.“ 2008 m. sausio 1 dienai -2011 m. lapkričio 1 dienai yra nemoki, tai yra, įsipareigojimai buvo didesni negu apskaitytas turtas, buvo atliekamos kai kurios nuostolingos operacijos; nemokumo apraiškos pradėjo matytis nuo 2008 m. sausio 1 d., tiriamo laikotarpio pradžiai; bendrovė buvo nuostolinga, nes jų finansinės operacijos ar pardavimų operacijos buvo nuostolis. Be to, pati kaltinamoji ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jau prieš pateikiant ieškinį dėl bankroto iškėlimo, jau du metus UAB „A.“ buvo blogoje finansinėje padėtyje; kadangi finansinė padėtis tik blogėjo, buvo nuspręsta kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (6 tomas, 122-123 b. l.).

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 4 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad <...> asmenys gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų; 2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų; 3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų; 4) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų ir t. t.

Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „A.“ įsipareigojimai 2010-06-29 dienai sudarė 953 343 Lt, gautinos sumos 28 808 Lt. Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai bendrovė skolinga 165 88,08 Lt, t. y. 159 130,55 Lt mokesčių ir 6 257,53 Lt delspinigių (1 tomas, 36 b. l.). Bendrai UAB „A.“ apskaityta skola valstybės biudžetui sudarė: 2008-01-01 – 80 924,34 Lt, 2009-01-01 – 110 301,94 Lt, 2010-01-01 – 115 132, 4 Lt, 2010-11-01 – 206 594, 22 Lt (6 tomas, 48 b. l.).

Nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad apie įmonės nemokumą ir realiai gresiantį bankrotą UAB „A.“ direktorei R. B. buvo gerai žinoma. Akivaizdu, kad tiek iš aukščiau paminėto įmonės balanso, tiek iš teismui pačios R. B. su ieškiniu pateiktų dokumentų, pastarajai buvo gerai žinomi įmonės kreditoriai ir jų kreditorinių reikalavimų dydžiai, UAB „A.“ turimas turtas ir aplinkybė, jog patenkinti visų bendrovės kreditorių reikalavimų įmonė galimybės neturi.

Tačiau nepaisant aukščiau nurodytų aplinkybių, UAB „A.“ direktorė R. B., po to, kai 2010-09-14 ji pateikė Šiaulių apygardos teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,A.“, tą pačią dieną, t. y. 2010-09-14 UAB ,,A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) , registruota (duomenys neskelbtini), Šiauliai) išrašytos PVM sąskaitos- faktūros Serija ATV Nr. 0268 pagrindu, ji, kaip atskaitingas asmuo, pagal avanso apyskaitą, 2010-09-14 išmokėjo 9 000 Lt UAB ,,A.“ už bankroto administravimo paslaugas (6 tomas, 97-98 b. l.). Kaltinamoji R. B. dėl bankroto administratoriaus paslaugų teisme teigė, jog supratę, kad liko likimo valiai, kadangi įmonė juristo neturėjo, likę darbuotojai nutarė kreiptis į įmonę ir susirado įmonę bankroto administravimui; buvo išrašyta sąskaita už atliktus darbus, dokumentų tvarkymą. Pastebėtina, kad tiek PVM sąskaitoje faktūroje, tiek kasos pajamų orderio kvite nurodyta, kad „už bankroto administravimo paslaugas“, o ne už dokumentų tvarkymą ar pan. Nors tuo metu, kai UAB „A.“ ruošė dokumentus bankroto bylos iškėlimui, ji dar nebuvo pripažinta bankroto administratoriumi, o tik civiliniame ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo R. B. teismo prašo, t. y. administratoriumi siūlo tik skirti UAB „A.“ (6 tomas, 71 b. l.). Šiaulių apygardos teismo 2010-10-13 nutartimi bankrutuojančios UAB „A.“ administratoriumi paskirta UAB „A.“. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnis numato, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Kai įmonės neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos apmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Iš teisinio reglamentavimo matyti, kad R. B. sumokėdama 9 000 Lt už bankroto administravimo paslaugas UAB „A.“, pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme įtvirtintas nuostatas, o tuo pačiu buvo sumažintos likusių kreditorių galimybės gauti įsiskolinimų padengimą.

O taip pat kaltinamoji R. B., pateikusi 2010-09-14 Šiaulių apygardos teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,A.“ bei gerai žinodama, kad UAB „A.“ yra nemoki ir realiai gresia bankrotas, 2010-09-15 susitarimo Nr. 7 Dėl 2007 m. gegužės 31 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo, 2010-08-31 šio susitarimo Nr. 7 priedų Nr. 1, 2 ir 3(63-65 b. l.) bei 2010-09-15 d. išrašytų pardavimo PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, atitinkamai už skolą perleido UAB ,,R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), Vilnius) turto - audiovizualinę ir kompiuterinę sistemą, restorano baldus už 20 000 Lt (su PVM) ir UAB ,,N. B.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), Vilnius) turto - restorano virtuvės techniką už 20 000 Lt (su PVM). Kaltinamoji R. B., teisme aiškindama baldų ir įrangos perdavimus UAB „R.“ ir UAB „N. B.“, teigė, kad turėjo skolą „R.“; kadangi neturėjo pinigų sumokėti už komunalines paslaugas ir nuomą, norėjo, kad jie skolą perimtų baldais, įranga, kurie dabar stovi „B.“; sutarė, kad jų turtas taps „R.“ „B.“ turtu, bet jie (UAB „A.“) dirbs toliau; įmonės veiklą toliau tęsti buvo galima; dirbo rugsėjį, spalį, kol veikiančią įmonę perėmė administratorius, tai buvo atlikta teismo būdu. Pažymėtina, kad civiliniame ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo, pateiktame 2010-09-14 Šiaulių apygardos teismui, R. B. nurodė, kad „įmonė jokios veiklos nebevykdo, su kreditoriais atsiskaityti negali“ (6 tomas, 71 b. l.). Specialistas, įvertinęs tiriamus dokumentus, padarė išvadą kad UAB „A.“ 2010-09-15 perleidus įrangą ir įrengimus UAB „N. B.“ ir UAB „R.“ už skolas pagal 2010-09-15 susitarimą Nr. 7 ir negavus piniginių lėšų už materialines vertybes prarado galimybę dalinai atsiskaityti su darbuotojais dėl neišmokėto atlyginimo, valstybės biudžetui dėl nesumokėtų mokesčių, socialiniu draudimu, su tiekėjais dėl neapmokėtų prekių ir paslaugų (6 tomas, 55 b. l.). Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad dalies ilgalaikio turto perdavimas dviems kreditoriams, esant itin sudėtingai bendrovės finansinei situacijai, kurios neneigė ir pati R. B., reiškė, kad bendrovė UAB „A.“ prarado galimybę toliau bent iš dalies atsiskaityti su likusiais kreditoriais, kurie yra aukštesnėje kreditorių eilėje nei minėtos įmonės.

Be to, UAB „R.“ ir UAB „N. B.“ perleidusi ilgalaikio turto dalį, dar po keletos dienų kaltinamoji R. B. savo vyrui, UAB „A.“ akcininkui V. B. 2010-09-20 iš įmonės kasos pagal kasos išlaidų orderį Nr. 6969 išmokėjo 13 770 Lt, dalinį mokėjimą už negyvenamųjų patalpų nuomą 09 mėn. pagal sutartį (6 tomas, 99-100 b. l.). Kaltinamoji teisme teigė, kad kuomet V. B. buvo išmokėti pinigai, jos (R. B.) įmonėje nebuvo; į ofisą V. B. atvykdavo kada nori ir apie išmokėtus pinigus po fakto pasakė įmonės darbuotojai; sutartis su V. B. buvo sudaryta, todėl jam ir buvo išmokėti pinigai; išmokėti 13 000 Lt V. B. įsakymo nebuvo; nebuvo ir nurodymo buhalterei, kad pinigų nemokėti; pinigus jam išmokėjo buhalterė V. D.. Teismas atkreipia dėmesį, kad kaltinamosios parodymai teisme nėra nuoseklūs: iš pradžių teigė, kad apie išmokėtus pinigus jai pasakė įmonės darbuotojai, vėliau jau teigė, „kad V. D. išmokėjo pinigus, apie tai sužinojo tik po savaitės, kuomet buvo atnešta kasos knyga“. Pati kaltinamoji teigė, kad nebuvo davusi konkrečių nurodymų sumokėti ar nesumokėti pinigus V. B. už patalpų nuomą, o jos nurodyta aplinkybė, kad pinigų išmokėjimo metu įmonėje nebuvo, dar nepaneigia aplinkybės, kad ji apie išmokamus pinigus V. B. nieko nežinojo (juk jie sutuoktiniai). Be to, nėra duomenų, kad po neva jai nežinomo pinigų sumokėjimo V. B., R. B., kaip įmonės vadovė, būtų ėmusis kokių nors aktyvių veiksmų siekiant susigrąžinti sumokėtus pinigus vienam iš kreditorių (V. B.) ir taip siektų „atstatyti“ - padidinti kitų kreditorių galimybes gauti įsiskolinimų padengimą. Gynėja advokatė teisme pažymėjo, kad ant išmokėjimo orderio nėra R. B. parašo, yra tik buhalterės ir pavaduotojo. Teismas atkreipia dėmesį, kad 2010-09-20 kasos išlaidų orderis Nr. 6969 yra su būtent vadovės R. B. parašu (6 tomas, 100 b. l.). Kaltinamoji R. B. teisme teigė, kad buhalterė vadovavosi tuo, kad V. B. buvo pagal sutartį, kuri buvo sudaryta su juo, išmokama už nuomą kas mėnesį, todėl pinigus ir išmokėjo. Baigiamosiose kalbose gynėja advokatė pažymėjo, kad UAB „A.“ sudaryta sutartis dėl patalpų nuomos su V. B. buvo ilgalaikė, atsiskaitymai pagrįsti sutartiniais santykiais, numatyta galimybė nutraukti sutartį prieš terminą, jei yra nemokamas nuomos mokestis; įvertinus, kad jokie didesni giminystės ryšiai su akcininkais R. B. jau nesiejo, praktiškai V. B. pagrasino, kad tuoj pat uždarys patalpas ir išmes į gatvę; tai reiškia, kad UAB „A.“, kuriai vadovauja V. B., automatiškai nukerta veiklą, ar tai būtų nedidesnė žala kreditoriams. Gynėja teigė, kad R. B. taip siekė tęsti įmonės veiklą nuomojamose patalpose, bet tai prieštarauja ištirtoms aplinkybėms, t. y. kaip jau buvo minėta, civiliniame ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo, pateiktame 2010-09-14 Šiaulių apygardos teismui, R. B. nurodė, kad „įmonė jokios veiklos nebevykdo, su kreditoriais atsiskaityti negali“ (6 tomas, 71 b. l.). Tokiu atveju, jei UAB „A.“ jokios veiklos nebevykdo, kyla klausimas, kam reikia stengtis išsaugoti patalpas. Be to, pažymėtina, kad sandorio teisėtumas ar neteisėtumas civilinės teisės prasme nepaneigia skolininko pareigos elgtis taip, kad nebūtų pažeisti nei vieno iš kreditorių teisės ir teisėti interesai, t. y. susilaikyti nuo veiksmų, kurių pasekoje nepagrįstai iškeliami ir patenkinami vieno kreditoriaus interesai kitų kreditorių sąskaita (Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-261/2013). Šiuo atveju dar 2010-09-20 (civilinis ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo Šiaulių apygardos teismui paduotas 2010-09-14), t. y. nepasibaigus pilnam 9 mėn., sumokėjo dalinį mokėjimą už patalpų nuomą 09 mėn. pagal sutartį. Be to, pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismui 2010-09-14 pateikto civilinio ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „A.“ priede, t. y. kreditorių sąraše, aiškiai nurodyta, kad trečios eilės kreditorius yra V. B., 2010-07-31 dienai skola – 37 454,45 Lt. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, lygai taip pat kaip ir anksčiau aptartuose epizoduose, R. B., žinodama, kad įmonė yra sunkioje padėtyje ir jai gresia bankrotas, neatsižvelgdama į esamų kreditorių eiliškumą, patenkino V. B. (savo vyro), kaip trečios eilės kreditoriaus, reikalavimą 13 770 Lt sumai. Šia apimtimi (pinigine išraiška) buvo sumažintos likusių kreditorių galimybės gauti įsiskolinimų padengimą.

Gynėja advokatė teisme pažymėjo, kad įmonės vadovė turėjo laisvas rankas arba tol kol neiškelta bankroto byla, jokie įstatymai nenumato konkrečios atsiskaitymo su kreditoriais eilės, nenumato kreditorių pirmenybės; jei įmonė veikia iki bankroto ir įmonės veika tęsiama po įmonės bankroto iškėlimo, ją tęsė net pats bankroto administratorius, tai neišvengiamai su kreditoriais atsiskaitinėjama; tai kas gali nuspręsti, su kokiais kreditoriais ji turi atsiskaityti pirma, su kuriuo paskui; bankrotas iškeltas - atsiranda priemonė nustatyti kreditorių eilę ir jos nepažeisti ir jei ji pažeidžiama, tuomet galima kalbėti apie straipsnio galiojimą. Pažymėtina, kad LR BK 208 straipsnyje įtvirtintas nusikaltimas gali būti padaromas iki to momento, kai įsiteisėja teismo nutartis iškelti kaltininko įmonei bankroto bylą, o kai kaltininkas patenkina vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ar juos užtikrina jau po bankroto bylos iškėlimo, tokie veiksmai kvalifikuotini kaip turto išvaistymas (LR BK 184 str.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad LR BK 208 straipsnio vienas iš alternatyvių objektyviųjų požymių yra tik vieno ar kelių kreditorių reikalavimo patenkinimas – tai aktyvūs kaltininko veiksmai, kai pastarasis sąmoningai ir laisva valia, esant kreditorių daugetui bei negalėdamas patenkinti visų kreditorių reikalavimų, pasirinktinai ir likusių kreditorių nenaudai, įvykdo savo prievoles pilnai ar dalinai tik išskirtinių kreditorių naudai, tuo panaikindamas savo skolas išskirtinių kreditorių atžvilgiu arba šias skolas sumažindamas. Taigi, šiuo atveju R. B. suvokė, kad UAB „A.“ kreditorių yra labai daug ir civiliniame ieškinyje dėl UAB „A.“ bankroto bylos iškėlimo kreditoriai jau buvo nurodyti, užtikrino tik keleto ne pirmos ir antros eilės kreditorių reikalavimus.

Taigi, R. B. 2010-09-14 UAB ,,A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini) Šiauliai) išrašytos PVM sąskaitos- faktūros Serija ATV Nr. 0268 pagrindu, ji, kaip atskaitingas asmuo, pagal avanso apyskaitą, tą pačią dieną išmokėjo 9 000 Lt UAB ,,A.“ už bankroto administravimo paslaugas, taip pat, 2010-09-15 susitarimo Nr. 7 Dėl 2007 m. gegužės 31 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo, 2010-08-31 šio susitarimo Nr. 7 priedų Nr. 1, 2 ir 3 bei 2010-09-15 d. išrašytų pardavimo PVM sąskaitų faktūrų ser. ATA Nr. (duomenys neskelbtini) ir ser. ATA Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, atitinkamai už skolą perleido UAB ,,R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini) Vilnius) turto - audiovizualinę ir kompiuterinę sistemą, restorano baldus už 20 000 Lt (su PVM) ir UAB ,,N. B.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini) Vilnius) turto - restorano virtuvės techniką už 20 000 Lt (su PVM), taip pat, susijusiam asmeniui, UAB ,,A.“ akcininkui V. B. (savo vyrui) 2010-09-20 iš įmonės kasos, pagal kasos išlaidų orderį Nr. 6969 išmokėjo 13 770 Lt, už negyvenamųjų patalpų nuomą, viso 62 770 Lt apimtimi buvo sumažintos likusių kreditorių galimybės gauti įsiskolinimų padengimą. Todėl R. B. veiksmų padaryta žala yra nustatyta, t. y. pagal LR BK 208 straipsnio 1 dalį inkriminuojamos nusikalstamos veikos būtinasis požymis – padariniai - nustatytas tinkamai.

Gynėja advokatė teisme pažymėjo, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra pareikšto ieškinio, todėl, kad Šiaulių apygardos teisme iškelta civilinė byla, kurioje prašoma ieškinį priteisti ne iš R. B. - statytinės, bet prašoma atlyginti iš visų akcininkų kartu; kreditoriai pripažįsta, kad R. B. nėra tas asmuo, kuris tą žalą padarė; kreditoriai savo ieškinyje sandorio su „R.“ nevertina kaip žalą padariusio, nes nėra ieškinio. Atkreiptinas dėmesys, kad gynėja kalba apie civilinius santykius, nagrinėtinus bankroto bylos procese. Šiuo atveju baudžiamoji byla yra dėl UAB „A.“ direktorės R. B. nesąžiningumo ir atsakomybės pagal baudžiamąjį įstatymą. Baudžiamasis įstatymas nereikalauja nurodyti, kokiems konkrečiai kreditoriams ir kokio dydžio turtinė žala kiekvienam iš jų buvo padaryta kaltininko veiksmais. LR BK 208 straipsnio dispozicija nereikalauja šio nusikaltimo padariniais laikyti turtinę žalą kreditoriams, kuri pasireiškia kaip negautos pajamos tenkinant jų reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto. Ši žala atsiranda dėl to, kad kreditoriai praranda tam tikrą bendro turto dalį, kuris sumažėja dėl skolininko nesąžiningumo, kai jis patenkina vieno ar kelių pasirinktų kreditorių reikalavimus. Žala turi būti padaroma ne mažiau kaip dviem likusiems kreditoriams, o nusikaltimas laikomas baigtu sudarius situaciją, kai įmonės-skolininko bendras turtas sumažėja ir dėl to kreditoriai negali realiai patenkinti savo reikalavimų tokia apimtimi, kokia būtų galėję iki nesąžiningo skolininko pasirinkto kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo patenkinimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-223/2012, Vilniaus apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1A-261/2013).

Kaltinamoji R. B. šiuo atveju veikė netiesiogine tyčia. Būdama atsakinga už įmonės veiklą ir veikdama pagal teisinius įgalinimus, žinodama, kad bendrovė yra nemoki, akivaizdžiai grėsė bankrotas, ji neturi galimybių patenkinti visų kreditorių reikalavimų, sąmoningai ir likusių kreditorių nenaudai patenkino tik keleto kreditorių reikalavimus, numatė, kad dėl šių veikų atsiras žala likusiems kreditoriams ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Tokia išvada daroma įvertinus visumą byloje surinktų ir ištirtų įrodymų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta teismas pažymi, kad visi nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 208 straipsnio 1 dalyje, materialiosios sudėties būtinieji požymiai, tame tarpe subjektyviosios pusės požymis – tyčia bei objektyviosios pusės požymis – pasekmės, nustatyti, todėl R. B. veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 208 straipsnio 1 dalį.

Dėl nusikalstamos veikos LR BK 208 straipsnio 2 dalį

Baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyta asmeniui, kuris dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams.

LR BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektai - pakaltinami asmenys, turintys specialius požymius, t. y. ūkinių bendrijų, UAB ar kitokių įmonių administracijos vadovas, pagal užimamas pareigas turintys teisę ir galintis disponuoti įmonės turtu. Nustatyta, kad nagrinėjamu laikotarpiu kaltinamoji R. B. buvo UAB „A.“ direktorė (1999-12-08 darbo sutartis Nr. 1). Pagal 1999-12-08 įregistruotų UAB „A.“ įstatų (perregistruotų 2000-07-13) 9.2 punktą R. B. suteikta teisė vadovauti administracijai, vykdyti bendrovės ūkinę veiklą, sudaryti bendrovės vardu visas sutartis su juridiniais ar fiziniais asmenimis visais bendrovės veikos klausimais (6 tomas, 8-10, 17-18 b. l.). Taigi, šio nusikaltimo subjektas yra tinkamas.

Nusikalstamo skolininko nesąžiningumo objektyviosios pusės požymiai pasireiškia dviejų aplinkybių sutaptimi - sunkia įmonės ekonomine padėtimi arba nemokumui, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir neturėjimu galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų.

Kaip buvo minėta anksčiau, įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę įjos balansą įrašyto turto vertės Specialisto išvadoje pažymima, kad tarp įmonės mokumo ir pelningumo yra ryšys: besikaupiantis ankstesnių ir ataskaitinių metų nepaskirstytasis nuostolis mažina nuosavo kapitalo dydį, o kai nuosavas kapitalas tampa neigiamas – įmonė nebeturi galimybių atsiskaityti su visais savo kreditoriais (6 tomas, 36 b. l.). Sunki įmonės ekonominė padėtis baudžiamosios teisės teorijoje aiškinama kaip padėtis, kai įmonė dar nepraranda mokumo, tačiau ekonominiai jos veiklos rodikliai rodo, kad bankrotas neišvengiamas arba labai tikėtinas.

Tai, kad UAB „A.“ akivaizdžiai grėsė bankrotas, neabejotinai suprato pati kaltinamoji R. B., nes jau pats bendrovės vadovės statusas įpareigojo ją žinoti apie įmonės finansinę padėtį. Šios aplinkybės neneigė ir pati kaltinamoji, kuri teisme teigė, kad 2008 m. įmonės padėtis pradėjo prastėti; buvo noras ir viltis išlipti iš prastos finansinės padėties. Įmonės nemokumas ir akivaizdi bankroto grėsmė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymu, yra būtent tos aplinkybės ir pagrindai pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ką kaltinamoji R. B. ir padarė, kreipdamasi į teismą dėl bankroto bylos UAB „A.“ iškėlimo.

Nusikaltimo, numatyto LR BK 208 straipsnio 2 dalyje, objektyvieji požymiai – turto, kuris galėtų būti pateiktas skolai grąžinti, paslėpimas; iššvaistymas; perleidimas tretiesiems asmenimis pervedimas į užsienį arba pardavimu nepateisinamai pigiai. Turto išvaistymas minėto straipsnio prasme yra tokie aktyvūs kaltininko veiksmai, kai kaltininkas savo įmonės turtą panaudoja savo ar kitų asmenų interesais ir naudai, už tai kaltininko įmonė negauna jokio ekonomiškai lygiaverčio ekvivalento ir dėl to sumažėja skolininko įmonės turto abstrakti vertė.

Kaltinamoji R. B., kaip UAB „A.“ direktorė, 2006-08-10 pasirašė laidavimo sutartį, kurios 2. 2 p., 3.1 p. įtvirtinta, jog UAB „A.“ įsipareigojo vykdyti lizingo gavėjo (šiuo atveju UAB „A. K.“) neįvykdytas prievoles pagal lizingo sutartis nesumokėtas sumas per 2 savaites nuo lizingo bendrovės raštiško pranešimo apie tai, kad lizingo gavėjas neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, išsiuntimo dienos (7 tomas, 147 b. l.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „A.“ laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2010-11-01 mokėjo lizingo įmokas UAB (duomenys neskelbtini) už susijusią įmonę UAB ,,A. K.“, viso sumokėjo 128 632,51 Lt. Kad minėtos sumos buvo mokamos, pripažino ir pati kaltinamoji. Teisme kaltinamoji teigė, kad UAB „A.“ turėjo pelno daugiau nei 1 milijoną 300 tūkstančių, buvo labai stiprūs ir mokūs, taigi buvo laiduotojai perkant įrangą (įrangą pirko su R. B. vyro įsteigta UAB „A. K.“; prasidėjus ekonominei krizei, „A. K.“ tapo nemokus, bankas pateikė, kad, kaip laiduotojai, turi mokėti; viskas surašyta, ką mokėjo, tai buvo „A. K.“ skola „A.“; mokėjo, nes kita įmonė „A. K.“ nebegalėjo susimokėti, o UAB „A.“ priėmė įsipareigojimus; jei pagal lizingo sutartį nebūtų mokėję, įmonė būtų bankrutavusi 2008 m. (7 tomas, 101 b. l.). Kad UAB „A.“ mokėjo lizinginius mokėjimus už UAB „A. K.“, patvirtina ir išrašas iš duomenų bazės apie UAB „A.“ mokėjimus pagal sutartis. Kai kurie mokėjimai, t. y. 2010 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais, prieš pat kreipimąsi į Šiaulių apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimą UAB „A.“, UAB „A.“ sumokėti už UAB „A. K.“ pagal pradelstus lizingo mokėjimus bei įmokas pagal laidavimo sutartį (1 tomas, 106-111 b. l.). Pagal byloje turimus įrodymus, duomenų, kad UAB „A.“ savo veikloje naudojosi UAB „A. K.“ priklausančiu turtu ar kad iš UAB „A. K.“ būtų gautas koks kitoks ekonomiškai lygiavertis ekvivalentas, nenustatyta. Anaiptol, specialisto išvadoje pažymėta, kad pagal UAB „A.“ apskaitos registrų duomenis UAB „A. K.“ skola pagal balansinę sąskaitą Nr. 2434 „Kitos gautinos skolos“ 2010-11-01 sudarė 267 936,59 Lt. Šis įsiskolinimas iki 2010-11-01 UAB „A.“ negrąžintas (6 tomas, 51 b. l.). R. B. buvo kaltinama, kad dėl UAB „A.” (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), Šiauliai), nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, iššvaistė įmonės turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams, o būtent: būdama UAB „A.” akcininke ir direktore bei pagal 2003-12-11 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2010-11-01, veikdama tyčia, žinodama, kad bendrovė dirba nuostolingai <...>, t. y. UAB „A.” esant nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, UAB „A.” mokėdama už susijusią įmonę UAB ,,A. K.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini) Klaipėda) lizingo įmokas UAB (duomenys neskelbtini), viso laikotarpiu sumokėjo 267 936,59 L, išvaistė UAB ,,A.“ piniginių lėšų ir turto už 267 936,59 Lt, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė 267 936,59 Lt turtinės žalos kreditoriams. Atsižvelgiant į tai, kad minėtoje specialisto išvadoje pažymėta, kad 2008-01-01 dienai UAB „A.“ apskaitos registrų duomenimis UAB „A. K.“ skola sudarė 139 304,08 Lt (7 tomas, 51 b. l.), o kaltinime nurodyta, kad R. B. laikotarpiu „nuo 2008-01-01 iki 2010-11-01, veikdama tyčia, ...“, tikslintinas kaltinimas nurodant, kad „viso laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2010-11-01 sumokėjo 128 632,51 Lt, išvaistė UAB ,,A.“ piniginių lėšų ir turto už 128 632,51 Lt, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė 128 632,51 Lt turtinės žalos kreditoriams“. Kaltinimas siaurinamas galutine žala kreditoriams - t. y. galutinė skola (267 936,59 Lt) – (minus) skola, buvusi iki 2008-01-01 (t. y. įmokos mokėtos, kol UAB „A.“ buvo moki ir akivaizdžiai negrėsė bankrotas) (139 304,08 Lt). Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinimo tikslinimas nekeičia veikos kvalifikacijos ir neblogina kaltinamosios teisinės padėties.

Tokiu būdu UAB „A.“, būdama pati nemoki ir negalėdama atsiskaityti su savo įmonės kreditoriais, laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2010-11-01 apmokėjo 128 632,51 Lt ne savo įmonės skolą, dėl ko bendrovė UAB „A.“ patyrė 128 632,51 Lt nuostolį. Be to, pateiktoje specialisto išvadoje kaip tik ir teigiama, kad negrąžinta skola blogino UAB „A.“ ekonominius rodiklius, sumažino apyvartines lėšas, mokumą bei galimybę atsiskaityti su darbuotojais, valstybės biudžetu, socialiniu draudimu ir paslaugų tiekėjais (6 tomas, 55 b. l.). Šią išvadą teisme patvirtino ir tyrimą atlikęs specialistas J. V., kuris teigė, kad teikiant specialisto išvadą buvo žiūrėtas ryšys tarp mokėjimo už kitą įmonę ir įmonės mokėjimo rodikliams; UAB „A.“ sumokėjimas bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ pablogino įmonės situaciją (7 tomas, 77 b. l.).

Aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad R. B. veikė tyčia, t. y. nors ir suprato, ir matė, jog įmonės „A.“ padėtis sunki, įmonė nemoki ir jai akivaizdžiai gresia bankrotas, tačiau mokėjo ekonomiškai nepagrįstus, akivaizdžiai neužtikrinančius ekonomiškai lygiaverčio akvivalento lizingo įmokas už kitą įmonę (UAB „A. K.“), kai įmonė tuo metu pati negalėjo atsiskaityti su visais savo kreditoriais. Būtent dėl šių neteisėtų veiksmų buvo padaryta 128 632,51 Lt žala likusiems kreditoriams.

Iš gynybos pusės buvo akcentuota, kad šiuo atveju buvo vykdomi akcininkų priimti sprendimai ir direktorės kaltės nėra. Pažymėtina, kad atsakomybė už tinkamą įmonės valdymą pagal jau paminėtas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatas kyla būtent vadovaujančiam asmeniui (šiuo atveju – direktorei). Direktorė, matydama, kad atitinkami akcininkų sprendimai yra neteisėti, galėjo spręsti klausimą dėl savo veiklos netęsimo minėtoje bendrovėje.

Kaltinamajai R. B. buvo reiškiamas kaltinimas dėl abiejų įmonės bankroto požymius įrodančių aplinkybių, tai yra ir dėl įmonės nemokumo, ir dėl sunkios įmonės ekonominės padėties. Specialisto išvadoje pažymėta, kad 2008-01-01 -2010-11-01 laikotarpiu UAB „A.“ buvo nemoki (6 tomas, 53 b. l.). Teisme specialistas taip pat teigė, kad UAB „A.“ nemokumo apraiškos pradėjo matytis nuo 2008 m. sausio 1 d., tiriamo laikotarpio pradžiai. Kaltinimas dėl sunkios įmonės ekonominės padėties požymio šiuo atveju šalintinas, kadangi nemokumo ir sunkios ekonominės padėties (tokia padėtis reiškia, kad įmonė dar nepraradusi mokumo) sąvokos viena kitai prieštarauja, be to, kaip minėta, specialistas pateikė išvadą, kad 2008-01-01 -2010-11-01 UAB „A.“ buvo nemoki.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, esant nustatytiems visiems nusikalstamos veikos požymiams, R. B. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 208 straipsnio 2 dalį.

Dėl skirtinų bausmių

Bausmės paskirtis pagal LR BK 41 str. 2 d. yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą – visumą. Bausmės paskirties požiūriu teisingumo principas reiškia, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį.

Skirdamas R. B. bausmes, teismas atsižvelgia į LR BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t. y. į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų stadijas, kaltinamosios asmenybę, į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

R. B. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (LR BK 11 str. 3 d.). Nusikalto būdama neteista (6 tomas, 130 b. l.), praeityje bausta administracine tvarka, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi (6 tomas, 135-138 b. l.). R. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (LR BK 59 str., 60 str.) nenustatyta. Kaltinamoji dirbanti UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktore; UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė A. B. charakterizuoja R. B. kaip pasižyminčią strateginiu mąstymu, sugebančią operatyviai priimti sprendimus, susijusius su bendrovės valdymu ir kt.; taip pat charakteristikoje pažymėta, kad R. B. yra stipri ir sugebanti lengvai sukoncentruoti savo dėmesį ir energiją į darbą, yra jautri, tolerantiška darbuotojų atžvilgiu, nestokoja humoro jausmo, stengiasi nuoširdžiai išklausyti tiek darbuotojus, tiek klientus, yra kruopšti ir pareiginga vadovė, imli įvairioms naujovėms ir pasiūlymams (7 tomas, 107 b. l.). Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas pripažįsta, jog bausmės tikslai (LR BK 41 straipsnis) bus pasiekti paskyrus R. B., kaip dirbančiai, už nusikalstamų veikų padarymą švelniausias sankcijose numatytas bausmes – pinigines baudas. Baudų dydžiai nustatytini kaip mažesni nei straipsnio sankcijose numatyti baudų vidurkiai.

Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės už atskirus nusikaltimus subendrintinos taikant bausmių apėmimo būdą.

Dėl civilinio ieškinio

2012-10-30 BUAB „A.“ kreditoriai pateikė prašymą, kuriuo prašė juos pripažinti civiliniais ieškovais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje (6 tomas, 84-87 b. l.). 2012-10-30 nutarimu BUAB „A.“ kreditoriai buvo pripažinti civiliais ieškovais (6 tomas, 88 b. l.). 2012-12-05 teismo posėdžio metu civilinio ieškovo atstovas R. P. teismui pateikė atsisakyma nuo pareikšto civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, nurodydamas, kad civilinį ieškinį pareikš bankroto byloje (6 tomas, 178-180 b. l.). Atsižvelgiant į šią aplinkybę, atsisakymas nuo civilinio ieškinio priimtinas.

Kardomosios priemonės nepaskirtos.

Nuosavybės teisės į turtą neapribotos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

R. B. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 1 dalį ir skirti jai 40 MGL dydžio (5 200 Lt) baudą.

R. B. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 2 dalį ir skirti jai 45 MGL dydžio (5 850 Lt) baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę R. B. paskirti 45 MGL dydžio (5 850 Lt) baudą.

Priimti civilinio ieškovo atstovo R. P. atsisakymą nuo pareikšto civilinio ieškinio.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teismui.

Teisėjas Bronius Vinciūnas