Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. I., R. I., J. V. Vilniaus radijo stoties ieškinį dėl nekilnojamojo turto pripažinimo antraeiliu pagrindinio turto daikto priklausiniu, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, tretieji asmenys Daugiabučio gyvenamojo namo Gedimino per. 34, Vilniuje savininkų bendrija, VĮ „Registrų centras“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kieme esantis Sandėliukas, kuris taip pat pastatytas dar iki 1940 m., Gyvenamojo namo gyventojų ir name veikusių įstaigų buvo bendrai ir nepertraukiamai naudojamas ūkinėms reikmėms – sandėliuoti kurui (anglims, malkoms), o name įrengus centrinį šildymą - įvairiems namo ir teritorijos priežiūros ūkiniams reikmenims bei kitam bendram turtui.

Nors Gyvenamojo namo gyventojams 1992 m. privatizuojant butus, pirkimo-pardavimo sutartyse buvo nurodyta, kad butai privatizuojami kartu su priklausiniais, tačiau jų duomenys nebuvo konkretizuoti, t. y. Sandėliuko nuosavybės klausimas sutartyse atskirai ir konkrečiai nebuvo aptartas, o Sandėliukas tuo metu apskritai nebuvo inventorizuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Vis dėl to, ir po butų privatizavimo gyventojai, o taip pat Gyvenamajame pastate veikusios įstaigos, Sandėliuką toliau naudojo bendroms reikmėms, jį faktiškai laikė namo priklausiniu, t. y. bendrai visiems priklausančiu turtu.

Ieškovai visiškai atsitiktinai sužinojo, jog Sandėliukas kartu su jam priskirta 0,0158 ha žemės sklypo (t. y. kiemo) dalimi yra parduodamas. Skelbime apie Aukcioną nurodyta, jog Sandėliuko savininkas yra Vilniaus miesto savivaldybė, pradinė jo pardavimo kaina yra 1 070 Eur, pradinė Sandėliukui priskirto žemės sklypo dalies kaina – 63 981 Eur, Aukciono pabaiga - 2018 m. birželio 14 d.

Paaiškėjo, kad Sandėliukas dar 1999 m. gegužės mėnesį, be ieškovų žinios, neaišku kokiu teisiniu pagrindu buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip priklausantis Vilniaus miesto savivaldybei. Registre nurodomas registravimo pagrindas – 1999 m. gegužės 14 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1531-01 ir 2007 m. liepos 3 d. priėmimo -perdavimo aktas.

Ieškovų įsitikinimu, bet koks aktas ar sandoris (sandoriai), kurių pagrindu Vilniaus miesto savivaldybė įregistravo nuosavybės teisę į Sandėliuką yra neteisėtas ir niekinis, kadangi Sandėliukas yra (ir visą laiką buvo) Gyvenamojo namo priklausinys, į kurį bendrosios nuosavybės teisę, privatizuodami butus, įgijo Gyvenamojo namo butų savininkai. Dėl šios priežasties paskelbtas Aukcionas taip pat yra neteisėtas, kadangi atsakovė, nebūdama Sandėliuko savininke, neturi teisės jo perleisti tretiesiems asmenims.

Nagrinėjamu atveju visos aplinkybės liudija, kad Sandėliukas pagal savo funkcinį ryšį ir naudojimo paskirtį yra neatsiejamai susijęs su Gyvenamuoju namu, turi bendrą ūkinę paskirtį ir jį aptarnauja.

Tai, kad Sandėliukas neturi jokios savarankiškos, nepriklausomos funkcijos patvirtina ir aplinkybė, kad jame nėra nei elektros, nei vandentiekio ar šildymo, kas, atsižvelgiant taip pat ir į jo nedidelį plotą, iš esmės reiškia, kad jis atskirai nuo Gyvenamojo namo negali būti naudojamas. Tokią išvadą papildomai sustiprina ir faktas, jog ir Nekilnojamojo turto registre Sandėliuko paskirtis yra nurodyta kaip „pagalbinio ūkio“.

Privatizuojant Gyvenamajame name esančius butus, Sandėliuką ištiko pagrindinio daikto (Gyvenamajame name esančių butų) likimas butų privatizavimo sutartyse Sandėliuko statusas nebuvo aptartas. Tuo metu Sandėliukas, ieškovų žiniomis, nebuvo inventorizuotas ir taip pat nefigūravo jokiuose kituose nuosavybės dokumentuose. Kaip matyti iš pateikto Nekilnojamojo turto registro išrašo, iki 1999 m. Sandėliukas apskritai net nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Sandėliukas, kaip Gyvenamojo namo butų priklausinys, jo nuosavybės klausimo aiškiai ir konkrečiai neaptarus butų privatizavimo sutartyse, vadovaujantis aukščiau cituojama CK 4.14 straipsnyje bei 1964 m. CK 153 str. 1 d. įtvirtinta bendrąja taisykle, perėjo Gyvenamojo namo butų savininkų bendrojon dalinėn nuosavybėn.

Nors atsakovės vardu ginčo Sandėliukas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas dar 1999 m. gegužės 14 d., tačiau senaties terminas reikalavimui pripažinti Sandėliuką Gyvenamojo namo priklausiniu nelaikytinas praleistu.

Ieškovai apie savo teisių pažeidimą, t. y. aplinkybę, kad atsakovė neteisėtai įregistravo nuosavybės teisę į Sandėliuką, sužinojo tik prieš keletą dienų iki ieškinio šioje byloje pateikimo, pastebėję informaciją apie Aukcioną. Iki pat minimo momento ieškovams nebuvo absoliučiai jokio pagrindo įtarti, jog oficialiai Sandėliukas priklauso ne Gyvenamojo namo gyventojams, bet atsakovei.

Trečiasis asmuo Daugiabučio namo Gedimino per. 34, Vilniuje savininkų Bendrija su ieškiniu visiškai sutiko, nes Ūkinis pastatas, dėl kurio yra kilęs ginčas, yra tiesiogiai susijęs su gyvenamuoju namu (Gedimino pr. 34, Vilnius), kurį administruoja Bendrija, ir yra skirtas namui aptarnauti. Kiek žinoma Bendrijai, ūkiniu pastatu visą laiką bendrai naudojosi tik namo gyventojai ir name veikiančių juridinių asmenų darbuotojai. Jokie kiti asmenys sandėliuku niekada nesinaudojo, jis nėra susijęs su jokiais kitais gyvenamaisiais pastatais. Ūkinis pastatas negali būti naudojamas savarankiškai, kaip savarankiškas pastatas, kadangi jame nėra nei šildymo, nei elektros, be to, jis yra Bendrijos administruojamo gyvenamojo namo kieme ir prie pastato nėra jokio atskiro patekimo.

Bendrija apskritai tik šių metų birželio mėnesį sužinojo, kad ieškinyje nurodytas ūkinis pastatas yra įregistruotas ne gyventojų, o savivaldybės vardu. Kada ir kokiu pagrindu tai buvo padaryta, Bendrijai nėra žinoma. Savivaldybė sandėliuku niekada pati faktiškai nesinaudojo, juo visiškai nesirūpino, jo neprižiūrėjo ir neremontavo. Bendrija iki šiol nėra gavusi iš savivaldybės jokių paklausimų apie sandėliuko būklę, jo naudojimą ir priežiūrą, ar pranešimų apie planuojamą sandėliuko pardavimą.

Bendrijos požiūriu, pripažinimas, kad sandėliukas yra gyvenamojo namo priklausinys, esamomis aplinkybėmis yra vienintelis logiškas sprendimas, geriausiai atitinkantis ilgametę faktinę situaciją - kaip minėta, sandėliukas buvo statytas ir visą laiką buvo naudoj amas tik kartu su gyvenamuoju namu, būtent kaip jo priklausinys. Tuo tarpu ieškinio atmetimas iš esmės reikštų pripažinimą, kad sandėliukas turi savarankišką funkciją, kas visiškai neatitinka tikrovės. Bendrija jokių kitų ūkinės paskirties pastatų ir/ar patalpų gyvenamajame name, kuriuose galėtų laikyti savo turtą, neturi, o naujo pastato statybos namo aplinkinėje teritorijoje teisiškai yra neįmanomos.

Apie tai, kad sandėliukas, kaip savarankiškas turtinis vienetas yra įregistruotas savivaldybės vardu, Bendrovė sužinojo 2017 m. pabaigoje, kai su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos buvo sudaroma žemės sklypo, kuriame yra gyvenamasis namas, dalies nuomos sutartis. Iki tol Bendrovė buvo įsitikinusi, kad sandėliukas yra priskirtas prie gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpų, kadangi jis yra šalia namo ir jokių kitų jo naudotojų, išskyrus namo gyventojus, pastebėta nebuvo. Tuo metu Bendrovė šiam faktui nesuteikė kiek didesnės reikšmės, nes buvo užsiėmusi kitų svarbesnių klausimų sprendimu.

Bendrovės nuomone, sandėliuko, kaip atskiro turtinio vieneto, savarankiškas naudojimas yra neįmanomas. Tai gana primityviai suręstas pastatėlis, neturintis elektros įvado, neprijungtas prie miesto vandentiekio ir kanalizacijos tinklų. Iš to darytina išvada, kad nuo pat jo atsiradimo pradžios jis buvo planuotas ir faktiškai naudotas aptarnauti gyvenamąjį namą.

Be to, apskritai neaišku, kokiems tikslams sandėliukas galėtų būti naudojamas atskirai nuo namo, nes jis neturi jokios savarankiškos paskirties. Sunkiai įsivaizduojama, kad pašalinis asmuo, įsigijęs sandėliuką, jame galėtų vykdyti kokią nors savarankišką veiklą, kadangi tam sandėliuko plotas yra per mažas, o įvedus būtinas bet kokiai veiklai komunikacijas, kurios privalomos bet kuriam savarankiškai naudotinam nekilnojamojo turto objektui, praktiškai nebeliktų veiklai būtino laisvo ploto.

Ieškovai daugiau kaip ketvirtį amžiaus Sandėliuku naudojęsi be jokio teisėto pagrindo ieškovai niekuomet nesidomėjo šio turto teisine nuosavybe, ieškovai ieškinyje vis dėlto teigia esantys nustebę, kad „be ieškovų žinios“ Sandėliukas jau nuo 1999 m. gegužės yra Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė, įregistruota viešame registre. Nepaisant to, jog Nekilnojamojo turto registre yra aiškiai nurodytas šios nuosavybės įgijimo ir registravimo pagrindas, t. y. 1999 m. gegužės 14 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1531-01 ir 2007 m. liepos 3 d. priėmimo -perdavimo aktas.

Ieškovai, vadovaudamiesi vien Sandėliuko savavališko ir neteisėto naudojimo aplinkybe, nurodo esantys įsitikinę, „kad bet koks aktas ar sandoris (sandoriai), pagal kurį Vilniaus miesto savivaldybė įgijo nuosavybės teisę į Sandėliuką, yra neteisėtas ir niekinis", kadangi, ieškovų manymu, „Sandėliukas yra (ir visą laiką buvo) Gyvenamojo namo priklausinys, į kurį bendrosios nuosavybės teisę, privatizuodami butus įgijo Gyvenamojo namo butų savininkai“.

Taigi matyti, kad ignoruodami faktinę bei teisinę aplinkybę, kad ieškovai nėra ir niekada nebuvo Sandėliuko savininkai, taigi - neturėdami šioje byloje materialinio teisinio suinteresuotumo - ieškovai, daugiau kaip 25 metus nesirūpinę savo savavališkai naudoto Sandėliuko įteisinimu, kreipiasi į teismą kvestionuodami teisėtos šio turto savininkės Vilniaus miesto savivaldybės teisės aktų nustatyta tvarka dėl jai nuosavybės teise priklausančio turto atliekamus veiksmus, t. y. turto viešą pardavimą Aukcione, ir prašydama šią nuosavybės teisę iš Vilniaus miesto savivaldybės atimti, pripažįstant šią teisę ieškovams.

Neturėdami materialinio teisinio suinteresuotumo ieškinyje nurodytiems reikalavimams reikšti, ieškovai šioje byloje neturi teisės kvestionuoti ir viešojo administravimo subjekto priimtų aktų (atliktų veiksmų), t. y. ginti viešojo intereso. Viešąjį interesą ginančių subjektų sąrašą numato CPK 5 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta, kad įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti. Analogiškai, CPK 49 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nurodoma, kad įstatymų numatytais atvejais valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti. Tai reiškia, kad aptariama galimybe gali pasinaudoti tik tie subjektai, kuriems teisė ginti viešąjį interesą yra numatyta jų veiklą ir įgaliojimus reguliuojančiuose įstatymuose. Remiantis minėtomis CPK normomis, asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti tik įstatymų numatytais atvejais. Akivaizdu, kad ieškovai šiuo atveju nėra nė vienas iš subjektų, pagal minėtus įstatytus turinčių teisę kreiptis į teismą viešojo intereso gynybos pagrindu.

Taigi akivaizdu, kad šiuo atveju ieškovai neįrodo, kad turi subjektinę teisę ginčyti administracinius aktus ir procedūras, susijusias su ginčo Sandėliuko pardavimu viešame Aukcione, kadangi nenurodo, kokias konkrečiai jų turimas, o ne numanomas teises ar teisėtus interesus ir kokiu būdu pažeidžia ginčo Sandėliuko aukciono organizavimas, atitinkamos kainos nustatymas ir būsimas Sandėliuko pardavimas aukščiausią kainą pasiūliusiam asmeniui.

Ieškovai praleido ieškinio senaties terminą savo tariamoms teisėms ginti.

Ieškovai neįrodinėja, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, tačiau bet kuriuo atveju manytina, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokios svarbios priežastys, kurios pateisintų praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimą.

Nėra pagrindo teigti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d., 1964 m. CK 90 str.), mat ieškinio senaties termino eigos metu neegzistavo jokių aplinkybių, kurios ieškovams būtų kliudę atlikti procesinius veiksmus bei laiku pateikti ieškinį siekiant apginti savo tariamai pažeistas teises.

Ieškovams buvo žinoma, kad ūkinis pastatas, kurį jie laiko nuosavu (bendru), teisiškai jiems vis dėlto nepriklauso, tačiau nepaisant to, vis tiek nesiėmė rūpintis šia savo galima nuosavybe - kaip patys teigia - naudojosi toliau.

Motyvuojamoji dalis

CK 4.19 straipsnyje nustatyta, kad priklausinys, tai 1) tai su pagrindiniu daiktu susijęs daiktas; 2) susijęs nuolatinai, bet ne trumpai ar laikinai; 3) sąsajos esmė funkcinis ryšys, t. y. kad daiktas pagal savo savybes tarnauja pagrindiniam daiktui, be to turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) patalpų paskirtis susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnauja bendram tikslui - tenkinti bute gyvenančių asmenų poreikius; bei 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka yra įgijęs teisę į pagalbines patalpas, Siekiant pripažinti konkrečią patalpą buto ar butų priklausiniu, turi būti nustatyta, jog ta patalpa susijusi su butu nuolatinai ir funkciniu ryšiu, kuris būtų susiklostęs iš teisėto naudojimosi patalpa.

Ieškovai, turėdami pareigas įrodyti minėtas aplinkybes, šių dviejų aplinkybių (sąlygų) neįrodė. Kaip tik - byloje esantys rašytiniai įrodymai bei pačių ieškovų paaiškinimai leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visiškai priešingos aplinkybės, nei yra reikalinga daiktą pripažinti priklausiniu.

Šioje byloje nagrinėjamu atveju ginčo patalpos yra savarankiškas nuosavybės teisės objektas, kurio nuosavybės teisė buvo teisėtai ir laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų perduota Vilniaus miesto savivaldybei.

Vien aplinkybė, kad ieškovai naudojosi ginčo Sandėliuku savo reikmėms, negali būti vertinama kaip suteikianti pagrindą pripažinti pastatą Gyvenamojo namo priklausiniu, t. y. ieškovams įgyti nuosavybės teisę į savavališkai naudojamą svetimą turtą.

Atsakovė mano, kad ieškovai neįrodė šios aplinkybės, kadangi funkcinis Sandėliuko nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys su Gyvenamuoju namu esamu atveju nėra aiškus - iš ieškovų pateikiamo Gedimino pr. 34 teritorijos plano matyti, jog ginčo ūkinis pastatas yra nutolęs nuo Gyvenamojo namo, todėl neaišku, kokiu būdu, kokiomis savybėmis šis ūkinis pastatas yra neišvengiamai reikalingas tarnauti pagrindiniam daiktui.

Ieškovai Sandėliuko kaip priklausinio statuso neįrodė, byloje esantys įrodymai kaip tik suponuoja Sandėliuko kaip savarankiško nuosavybės teisės objekto statusą, taigi tenkinti ieškovų reikalavimo ieškovams neįrodžius esminių Sandėliukui, kaip priklausiniui, keliamų reikalavimų, būtų nepagrįsta.

Kadangi, kaip ieškovai nurodo, Gyvenamojo namo butų 1992 metų privatizavimo sutartyse Sandėliuko privatizavimo klausimas neaptartas, t. y. nebuvo nurodyta, kad butą privatizuojantis asmuo įsipareigoja sumokėti ne tik už butą, bet ir Sandėliuko dalį ar kitus privatizuojamo buto priklausinius, negalima teigti, jog ginčo Sandėliukas gyventojų įskaitant ir ieškovų) buvo privatizuotos kartu su butais. Byloje nėra duomenų, jog ginčo patalpos apskritai buvo įkainotos atskirai, kaip to reikalaujama pirmiau nurodytų Taisyklių 7 punkte, bei kad už jas buvo sumokėta..

Iš byloje esančios ieškovų pateiktos privatizavimo sutarties matyti, kad sutartyje esančiame laukelyje „kiti pastatai“ nėra jokių įrašų, taigi nesuprantama, ką ieškovai turi galvoje ieškinyje teigdami, kad „sutartyse nurodyta, kad butai privatizuojami su priklausiniais“. Byloje esančioje sutartyje atskiras įrašas nurodytas tik laukelyje, skirtame aptarti kartu su butu privatizuojamą rūsį, t. y. atskirame laukelyje pavadinimu „...kv. m rūsį“, jame pažymint, kad „rūsys yra“. Taigi akivaizdu, kad jokie kiti pastatai, kurie galėtų būti laikomai byloje aptariamu Sandėliuku, nei tiesiogiai sutarties laukelyje „kiti pastatai“, nei kitoje privatizavimo sutarties dalyje nėra minimi; šioje sutartyje nėra ne tik galimo priklausinio (Sandėliuko) identifikacinių duomenų, bet net ir apskritai kokių nors bendrinių žodžių „sandėliukas“, „ūkinis pastatas“, „garažas“ ar pan.

Iš byloje esančios 1992 metų butų privatizavimo sutarties matyti, kad buto Gedimino pr. 34-9 savininkai P. P. ir I. R. nuosavybės teises įgijo tik į konkrečias šiose sutartyse nurodytas patalpas (sutartyse nurodyti patalpų adresai, plotai bei kiti identifikaciniai duomenys), šia sutartimi buto savininkai daugiau teisių nei aiškiai nurodyta pačioje sutartyje negalėjo įgyti. Akivaizdu, kad laikant priešingai, būtų vienareikšmiškai pažeidžiamas sutarties šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 str.) -vienos šalies interesai būtų statomi aukščiau kitos šalies interesų.

Faktinės bylos. Motyvai ir teisiniai argumentai

1. I. R. I. nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu Gedimino pr. 34-9, Vilniuje, unikalus Nr. 4400-4827-5169:4103, nuosavybės įregistravimo pagrindas 2007-04-25 apylinkės teismo sprendimas.

2. 1992-07-29 šį butą nupirko ieškovė I. R. ir P. P.. Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad parduodamas butas su rūsiu.

3. Pirkimo-pardavimo sutartyje nėra jokių įrašų dėl kitų buto priklausinių, sutartyje yra tik įrašas kur nurodoma, kad butas privatizuotas kartu su rūsiu, pažymint, kad „rūsys yra“.

4. Jokie kiti priklausiniai sandėliukas ir kiti sutarties laukelyje „kiti pastatai“, ar kitoje privatizavimo sutarties dalyje nėra minimi. Sutartyje nėra priklausinio (Sandėliuko) identifikacinių duomenų, bei panašių įrašų.

5. I. R. I. ir R. I. bendrosios jungtinės nuosavybės teise taip pat priklauso butas, esantis adresu Gedimino pr. 34-9A, Vilniuje, unikalus Nr. 1094-0084-0011:0007, įregistravimo pagrindas 2001-12-20 turto atidalijimo sutartis.

6. Ieškovei J. V. Vilniaus radijo studijai nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu Gedimino pr. 34-10, Vilniuje, unikalus Nr. 1094-0084-0011:0002, įregistravimo pagrindas 2010-09-27 pirkimo-pardavimo sutartis.

7. Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“, nuosavybės teise Gyvenamajame name turinti administracines 919,03kv.m. patalpas unik. Nr. 1094-0084-0011:0005.

8. Gyvenamojo namo kieme yra mūrinis sandėliukas, kuris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip pagalbinio ūkio paskirties ūkinis pastatas (unikalus Nr. 1094-0084-0088; adresas Gedimino pr. 34), priklausantis Vilniaus miesto savivaldybei.

9. Nekilnojamojo turto registre kaip priklausantis Vilniaus miesto savivaldybei. Registre nurodomas registravimo pagrindas – 1999 m. gegužės 14 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1531-01 ir 2007 m. liepos 3 d. priėmimo -perdavimo aktas

10. Nurodytas Sandėliukas kartu su jam priskirta 0,0158 ha žemės sklypo buvo parduodamas viešame aukcione, Sandėliuko savininku nurodyta Vilniaus miesto savivaldybė..

Motyvai ir teisiniai argumentai.

11. Pagal CK 4.13 str. 1-2 d. antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.

12. Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 str.).

13. CK 4.14 str. 1 d. nustatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Kai pagrindinio daikto perleidimo metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas ir antraeilis daiktas (CK 4.14 str. 2 d.).

14. Atsakovas nurodo, kad Ieškovai neturi teisės kreiptis į teismą su esamais reikalavimais, nes ieškovo subjektinių teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas yra būtinoji sąlyga atsirasti jo teisei kreiptis į teismą, kadangi pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami.

15. Teismas daro išvadą, kad ieškovai turėjo teisę kreiptis į teismą su šiuo ieškiniu, nes jų manymu pardavus jų namo kieme esantį sandėliuką aukcione būtų pažeistos jų teisės ir šis ginčas turi būti sprendžiamas, šiuo atveju priešingai negu teigia atsakovas, ieškovai bando ginti ne viešąjį interesą o jų, kaip butų, gyvenamųjų patalpų savininkų interesus.

16. Sprendžiant ieškovo reikalavimų pagrįstumą teismas daro išvadą, kad ieškovų reikalavimai negali būti patenkinti visų pirma dėl to kad Ieškovai praleido ieškinio senaties terminą savo teisėms ginti.

17. Ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).

18. CK 1.125 str. 1 d. numato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo 1964 m. CK, kurio 84 str. nustatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą. Ieškinio senaties termino eiga pradedama skaičiuoti, kuomet asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą.

19. Ieškovai nurodo, jog Sandėliukas nebuvo privatizuotas kartu su Gyvenamojo namo butais - t. y. į bylą pateiktoje 1992 metų buto privatizavimo sutartyje, kurios šalimi yra ir ieškovė R. I..

20. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad informacija apie Sandėliuko neprivatizavimą kartu su Gyvenamojo namo butais ieškovams tapo žinoma vėliausiai 1992 metais, tačiau iki pat ieškinio pateikimo ieškovai nesirūpino savo privatizavimo sutartimis, nesikreipė dėl galimo jų papildymų, nesidomėjo galimybe privatizuoti ir Sandėliuką

21. Dėl to Ieškovų teiginiai, jie senaties termino savo reikalavimams pareikšti nepraleido, nes „keletą dienų prieš šio ieškinio pateikimą ieškovai visiškai atsitiktinai pastebėjo“, jog Sandėliukas kartu su jam priskirta 0,0158 ha žemės sklypo (t. y. kiemo) dalimi yra parduodamas viešame Aukcione neatitinka tikrovės.

22. Senaties terminas neturi būti skaičiuojamas, kaip nurodo ieškovai, nuo to momento kai jie sužinojo apie sandėliuko pardavimą aukcione, o skaičiuotinas nuo gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo. Ieškovai nelaikydami kad ieškinio senaties terminas praleistas, neprašė patikslintame ieškininiame pareiškime praleistą senaties terminą atnaujinti kaip nustatyta CK 1.131 straipsnio 2 dalyje.

23. Nežiūrint į tai ieškovų reikalavimai yra nepagrįsti ir dėl; to kad jie Ieškovai neįrodo sąlygų, būtinų sandėliuką pagrindinio daikto pripažinti priklausiniu. (CPK 178 straipsnis).

24. 4.13 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.

25. 4.19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.

26. LAT 2012 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012 išaiškinta, kad siekiant pripažinti daiktą priklausiniu, turi būti nustatyta ir aplinkybė, kad patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. patalpa buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui.

27. Ieškovai šių dviejų aplinkybių (sąlygų) neįrodė. Ginčo patalpos yra savarankiškas nuosavybės teisės objektas, kurio nuosavybės teisė buvo teisėtai ir laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų perduota Vilniaus miesto savivaldybei.

28. Teikiant šį ieškinį ieškovai turėjo ginčyti Nekilnojamojo turto registro duomenis, kur nurodyta kas sandėliukas priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, nuginčyti Registre nurodomą registravimo pagrindą – 1999 m. gegužės 14 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. 1531-01 ir 2007 m. liepos 3 d. priėmimo -perdavimo aktą.

29. 1992 m. Gyvenamojo namo butų privatizavimo sutartyse nebuvo nurodytas privatizavimo objektas ginčo sandėliukas.

30. Ta aplinkybė, kad ieškovai naudojosi ginčo Sandėliuku savo reikmėms, negali būti vertinama kaip suteikianti pagrindą pripažinti pastatą Gyvenamojo namo priklausiniu. Tokiu atveju ieškovai turėjo reikšti ieškinį kitu pagrindu –CK4.48str.

31. CK 4.68 straipsnyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

32. Būtent šiuo pagrindu ieškovai galėjo kreiptis į teismą dėl sandėliuko nuosavybės teisių pripažinimo.

33. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo Įstatymo 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose pirkimo-pardavimo objektas yra butai. Buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymą butų daugiabučiuose namuose priklausiniais, turėjo teisę šias patalpas įsigyti asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, jeigu tai atitiko bendrosiose ir specialiosiose teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

34. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 12 papunktis nustatė kad nuosavybės teisė įgyjama tik privatizuojamą daiktą konkrečiai nurodžius sutartyje, jį įkainojus ir už jį sumokėjus.

35. Gyvenamojo namo butų 1992 metų privatizavimo sutartyse Sandėliuko privatizavimo klausimas neaptartas, t. y. nebuvo nurodyta, kad butą privatizuojantis asmuo įsipareigoja sumokėti ne tik už butą, bet ir Sandėliuko dalį ar kitus privatizuojamo buto priklausinius, negalima teigti, jog ginčo Sandėliukas gyventojų įskaitant ir ieškovų) buvo privatizuotos kartu su butais.

36. Taigi ta nėra pateikti įrodymai ir nustatyta ta aplinkybė kad patalpa (sandėliukas) buvo ieškovų buvo naudojama teisėtai, t. y. patalpa buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalį atmetus ieškinį bylinėjimosi išlaido atlyginamos iš ieškovų.

Atsakovas nepateikė jo išlaidas pagrindžiančių įrodymų.

Pagal LR CPK 92 straipsnį iš ieškovų priteistinos pašto išlaidos, ( šioje byloje jos sudaro 1,39Eur.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 straipsniais teismas,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų R. I., a. k. (duomenys neskelbtini) R. I., a. k. (duomenys neskelbtini) J. V. Vilniaus radijo stoties j. a. k.120041144, solidariai į Valstybės biudžetą 28,63 Eur (dvidešimt aštuonis eurus 63 ct) pašto išlaidų.

Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis: „bylinėjimosi išlaidos”, sąskaitos: LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ banke, LT74 4010 0510 0132 4763 Luminor Bank AB, LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, LT12 2140 0300 0268 0220 Luminor Bank AB, LT24 7300 0101 1239 4300 „Swedbank“, AB, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke. Sumokėjus minėtas išlaidas, teismui (raštinei) būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Sprendimas per 30 dienų galio būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per šį sprendimą priėmusį teismą.