- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-01-29
- Bylos Nr.
- 1A-36-768/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33259-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė, Sigitas Bagdonavičius
- Kaltinamasis
- A. K.
- Advokatai
- Lidija Blinkevičienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Liudmilos Galič apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisintas neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. K. išteisintas kaltinant jį tuo, kad 2018 m. liepos 13 d., 02.12 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, smurtavo prieš šeimos narę – sugyventinę M. A., t. y. stvėrė pastarąją už kaklo ir vieną kartą ranka sudavė į dešinę ausį, tokiu būdu nukentėjusiajai M. A. sukėlė fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: A. K. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir skirti laisvės atėmimo bausmę 1 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis skirtą bausmę subendrinti su Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi iš dalies ją pridedant ir skirti subendrintą galutinę laisvės atėmimo bausmę 1 metams 6 mėnesiams. Į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme bei suėmime išbūtą laiką, taip pat bausmės laiką, atliktą pagal Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendį.
Šalies argumentai
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas priėmė neteisėtą bei nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nesilaikydamas įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis) išsamiai neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepakankamai atsižvelgė į įrodymų tarpusavio santykį, įrodymus vertino selektyviai, pirmenybę teikė išteisintojo, neprivalančio duoti prieš save teisingų parodymų, gynybinei pozicijai, nesivadovavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
2.2. Tvirtinama, jog byloje esančių įrodymų visuma neleidžia abejoti išteisintojo kalte. Nukentėjusiosios, liudytojos – kaimynės L. J. bei liudytojo – policijos pareigūno M. T. parodymai bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai (tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje, įvykio vietos apžiūros protokolas ir jį lydintys priedai, nukentėjusiosios apklausos bei apžiūros protokolai, išteisintojo apklausos protokolas, medicininiai dokumentai) patvirtina nukentėjusiosios sužalojimą faktą. Teigiama, jog teismas nepagrįstai nepatikėjo nukentėjusiosios parodymais bei atmetė minėtus netiesioginius bylos įrodymus.
2.3. Prieštaraujama dėl tyrimo tendencingumo nurodant, kad tyrimas buvo atliekamas pagal tas aplinkybes, kurios buvo nustatytos bei užfiksuotos procesiniuose dokumentuose, t. y., dėl smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo. Versija dėl išteisintojo smaugimo buvo atmesta, ne tik dėl to, kad ant jo nebuvo matomos smaugimo žymės, tačiau ir dėl to, kad įvertinus sugyventinių fizinį sudėjimą, neįtikima, jog nukentėjusioji būtų pajėgi realiai atlikti kokius tai smaugimo veiksmus, juolab su plona virvele, skirta kryželiui ant kaklo laikyti. Be to, nukentėjusioji neneigė, kad gindamasi nuo išteisintojo, stvėrė už virvelės ir galėjo ją patempti.
3. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėja advokatė - apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Teismo argumentai ir išvados
Žemesnės instancijos teismas
4.1. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmenes, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu prokurorė nesutinka su A. K. išteisinimu ir iš esmės kelia klausimą dėl neteisingo įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių neatitinkančių išvadų padarymo, todėl teisėjų kolegija šią baudžiamąją bylą patikrina apeliaciniame skunde nurodytais aspektais.
4.2. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas konstatavo, jog nepašalinus abejonių dėl įvykio mechanizmo – aplinkybių, kuriomis nukentėjusioji buvo sužalota, negalima daryti išvados, patvirtinančios nusikalstamos veikos padarymo faktą. Apylinkės teismas sprendė, jog nukentėjusiosios parodymai apie konflikto pradžią, įvykio eigą, nėra tikslūs, prieštarauja ne tik byloje nustatytoms aplinkybėms, tačiau nepaneigia ir išteisintojo versijos, kad būtent nukentėjusioji, keldama jam pretenzijas dėl neištikimybės, iniciavo konfliktą – pradėjo jį smaugti ant kaklo buvusiu kaproniniu siūlu, ant kurio kabėjo kryželis, todėl darė išvadą, kad išteisintojo veiksmai galėjo atitikti būtinosios ginties požymius, o nukentėjusioji, būdama stipriai neblaivi, galėjo neteisingai įvertinti sužalojimo padarymo aplinkybes.
4.3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi bei patikrinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, apylinkės teismo nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis dėl A. K. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nėra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ar priimtas neišsamiai ir netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, nesusiejus jų į visumą, išteisintojo parodymams suteikiant išskirtinę įrodomąją reikšmę, todėl naikinti skundžiamo nuosprendžio, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, – teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, šių duomenų palyginimu tarpusavyje, o išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas asmens kaltumo klausimą, teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei pagrįsti atitinkamą sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-P-89/2014). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra padaryta jokių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų ir sutinka su išteisinamuoju nuosprendžiu. Vien ta aplinkybė, kad prokurorė nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, savaime nereiškia, jog buvo padaryti BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimai.
4.4. Baudžiamojoje byloje nustatyta, jog konflikto tarp sugyventinių metu, išteisintasis atliko smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją sugyventinę – sudavė delnu jai į ausies sritį. Išteisintasis nuo pat proceso pradžios to neneigė, tačiau kategoriškai tvirtino taip pasielgęs tik todėl, kad sugyventinė smaugė jį kaproniniu siūlu, buvusiu jam ant kaklo, jam miegant. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ši išteisintojo pateikta įvykio versija, kaip visiškai teisingai akcentuota ir skundžiamame nuosprendyje, tikrinta iš tiesų nebuvo, nepaisant to, jog liudytojas O. M. patvirtino, jog sulaikomas išteisintasis jam sakė, kad nukentėjusioji jį smaugė, tačiau buvo ar ne smaugimo žymės, jis negalėjo prisiminti. Taip pat ir kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo metu, išteisintasis savo pozicijos taip pat nekeitė. Be to, atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme išteisintasis dar kartą patvirtino įvykio aplinkybes tapačiai nurodytas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, kartu akcentuodamas ir tai, jog smaugimo žymes, atsiradusias ant kaklo dėl sugyventinės tyčinių veiksmų, rodė jį sulaikiusiems policijos pareigūnams bei advokatui, atvykusiam į areštinę. Akivaizdu, kad šiuo metu nebėra įmanoma patikrinti išteisintojo nurodytos versijos, kadangi konflikto aplinkybės buvo tiriamos neišsamiai, didesnį dėmesį skiriant būtent nukentėjusiosios įvykio versijos tyrimui bei skubotų išvadų darymui. Pastebėtina, kad vien tai, jog policijos pareigūnams tiek nukentėjusioji, tiek išteisintasis buvo žinomi iš darbinės patirties kaip asmenys, nuolat konfliktuojantys bei smurtaujantys tarpusavyje, kuomet didžioji dalis konfliktų baigėsi būtent nukentėjusiosios sužalojimu (teismų sistemos „LITEKO“ duomenys), niekaip negalėjo suponuoti išankstinės kategoriškos išvados dėl išteisintojo kaltės, juolab, kai šis iš karto nurodė tokio savo netinkamo elgesio priežastis. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog įvykio aplinkybės ištirtos paviršutiniškai, nesurenkant visų reikšmingų bylai duomenų, dėl ko išteisintojo versijos iš tiesų nėra įmanoma paneigti, todėl tokiu atveju, nesant galimybei pašalinti kilusių abejonių dėl smurtavimo priežasties, išteisintojo veiksmus traktuoti kaip tyčinius, šiuo aspektu nėra pagrindo.
4.5. Vertinant byloje esančius įrodymus matyti, jog nukentėjusiosios fizinio skausmo sukėlimo (sužalojimo) fakto tiesiogiai nematė nei vienas liudytojas. Liudytoja L. J. parodė, kad pas kaimynus išgirdusi triukšmą, tik iškvietė policijos pareigūnus. Policijos pareigūnai (M. T. ir O. M.) taip pat patvirtino, jog apie nukentėjusiosios patirtą smurtą sužinojo tik iš nukentėjusiosios pasakojimų. Nukentėjusioji apie patį sužalojimo padarymo mechanizmą papasakoti apskritai nieko negalėjo dėl neblaivumo (nustatytas vidutinis 2,06 promilės). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad apie 22.00 val. grįžus sugyventiniui konflikto metu jis smurtavo prieš ją ir jai sukėlė fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusioji parodė, kad apie 23.00 val. kilus konfliktui, gindamasi stvėrė sugyventiniui už ant kaklo buvusios virvutės tam, kad jam taip pat skaudėtų, ir daugiau nieko nepamena. Taigi esant situacijai, kuomet liudytojų (policijos pareigūnų) parodymai dėl baudžiamojoje byloje esminės aplinkybės – sužalojimo mechanizmo – yra išvestiniai, nes jie konflikto nematė, o nukentėjusioji pati aiškiai negalėjo prisiminti visų jos sužalojimo aplinkybių, nurodydama, kad sugyventinis ją mušė, nors kitų objektyvių sužalojimų, išskyrus žaizdą ausyje, nustatyta nebuvo, taip pat, kad ji neneigė, jog ji sąmoningai stvėrė sugyventiniui už virvutės, nes norėjo, kad jis jaustų skausmą, kad sugyventiniai nuolat emocingai aiškinasi tarpusavio santykius bei kuomet jų pateikta įvykio situacija kardinaliai skiriasi, akivaizdu, kad nukentėjusiosios parodymų patikimumas taip pat kelia pagrįstų abejonių, kadangi tampa neaišku, kurie gi vis tik iš jų yra teisingi. Šiuo atveju vien tai, kad atvykę pareigūnai matė kraujuojančią nukentėjusiosios ausį bei iš nukentėjusiosios paaiškinimų suprato, kad ji buvo mušama sugyventinio, abejonių dėl įvykio aplinkybių nešalina.
4.6. Nagrinėjamos bylos kontekste, kaip jau minėta, nėra aiškus ir pats nukentėjusiajai nustatyto sužalojimo padarymo mechanizmas (ausies muštinė žaizda), kadangi išteisintasis viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, jog nukentėjusiajai sudavė tik vieną kartą dešinės rankos delnu. Iš byloje esančių fotonuotraukų ir medicininių dokumentų matyti, kad nukentėjusiajai konstatuota dešinės ausies kriauklės muštinė žaizda, kurią reikėjo siūti, todėl nesant byloje specialisto išvados dėl nukentėjusiajai padaryto sužalojimo mechanizmo, neabejotinai negalima daryti išvados, jog tokio pobūdžio sužalojimą, kuris, apygardos teismo vertinimu, atitiktų nežymų sveikatos sutrikdymą, sukėlė delnu suduotas smūgis. Pastebėtina, kad išteisintasis parodė, kad sudavus nukentėjusiajai delnu, iš karto išėjo iš namų, kas vyko toliau nematė, o tai savaime nepaneigia galimos prielaidos, jog nukentėjusioji, būdama stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, galėjo susižaloti pati. Šiuo aspektu pagrįstai galima manyti, kad sužalojimas (ausies kirstinė žaizda) galėjo atsirasti dėl kontakto su kitokiu traumuojančio daikto paviršiumi, juolab, iš buto apžiūros protokolo matyti, kad miegamajame yra daiktų, turinčių kampuotas briaunas: spintelės, spinta, lovos viršugalvis, lova, tačiau šiuo atveju nei kokiomis aplinkybėmis įvyko sužalojimas, nei koks sužalojimo pobūdis, nei kokio trauminio daikto pasekoje galėjo atsirasti toks sužalojimas, aiškintasi nebuvo, kaltinime apsiribojant vien tuo, jog nukentėjusiajai fizinis skausmas sukeltas suduodant delnu į dešinę ausį. Taigi, atsižvelgus į tai, kas aptarta, apygardos teismas neabejotinai sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad išteisintojo kaltei pagrįsti nepakanka vien tik nukentėjusiosios parodymų, kurie, beje, iš esmės neinformatyvūs, ar sužalojimo fakto konstatavimo, tačiau būtina nustatyti visas esmines įvykio aplinkybes, tame tarpe ir paties sužalojimo mechanizmą, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Akivaizdu, jog nepašalinus minėtų abejonių, konstatuoti išteisintojo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo negalima.
4.7. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos, kuriose sprendžiami šeiminiai konfliktai, yra specifinės tuo, jog dalyvių parodymai, jų patikimumas bei elgesys turi būti vertinamas itin atsargiai, kadangi situacijoje, kuomet proceso šalių parodymai esmingai skiriasi, o kaip yra šiuo atveju, be nukentėjusiosios parodymų, kurie iš esmės negali būti vertinami dėl nenuoseklumo kaip absoliučiai patikimi, kitų kaltinimo versiją patvirtinančių įrodymų nėra pakankamai, visos abejonės bei neaiškumai vertinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-317-719/2018 ir kt.). Atsižvelgiant į nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą bei į kitų byloje esančių įrodymų buvimą, abejones kelia dar ir pats fizinį skausmą galėjęs sukelti objektas – ausies žaizda, kuri netgi tiesiogiai nesiejama su išteisintajam pateiktu kaltinimu. Kaltinamajam inkriminuojamas smūgis delnu, tačiau kaltinime nenurodyta, ar dėl inkriminuojamo smūgio buvo prakirsta ausis, ar šis sužalojimas atsirado dėl kitų priežasčių. Šių abejonių, kolegijos nuomone, pašalinti nebeįmanoma, todėl, apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad, nesurinkus byloje neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių dėl nuteistojo veiksmų tyčia sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl nukentėjusios sugyventinio nekaltumo ir jį išteisino.
4.8. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino A. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tačiau pastebi, kad išteisindamas A. K., pirmosios instancijos teismas nurodė netinkamą išteisinimo pagrindą, t. y. jog neįrodyta, kad išteisintasis padarė nusikalstamą veiką, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas. Pažymėtina, kad kaltinamo asmens išteisinimas neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką reiškia, kad pati veika buvo padaryta, tik kaltinime nurodytas konkretus asmuo ją padarant nedalyvavo. Tokiu atveju, laikantis BPK 303 straipsnio 6 dalies nuostatų, teismas, po nuosprendžio įsiteisėjimo, perduoda bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas, išteisindamas A. K. BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą. Neįrodžius jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, jis turi būti išteisinamas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, kaip nepadaręs veikos, kuria buvo kaltinamas. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. nuosprendis dalyje dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo keistinas, pakeičiant A. K. išteisinimo pagrindą iš BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto į BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
pakeisti Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. nuosprendyje
nurodytą A. K. (A. K.) išteisinimo pagrindą iš BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto į BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.