Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Leonarda Gurevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialisto Algio Grėbliūno 2015 m. vasario 9 d. nutarimas Nr. 10N-25565860-15 paliktas nepakeistas ir J. S. skundo netenkintas.

Teisėja išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir susipažinusi su administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-567-149/2015,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 28P-24969369-15 dėl to, kad jis 2015 m. sausio 27 d., 16.25 val., Elektrėnų sav., Balceriškių k., vairuodamas automobilį OPEL CORSA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į geležinkelio pervažą, degant draudžiamam šviesoforo signalui. Protokole nurodyta, kad tokiais savo veiksmais J. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 168 punkto reikalavimus ir jo veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 125 straipsnį.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialisto 2015 m. vasario 9 d. nutarimu J. S. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 125 straipsnyje, padarymą paskirta 144 € bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dviems mėnesiams.

Savo sprendimą apylinkės teismas motyvavo tuo, jog iš byloje esančios pažymos apie J. S. baustumą matyti, kad 2014-03-31 ir 2014-08-19 nutarimais jam už KET pažeidimus, t.y. už greičio viršijimą buvo skirtos baudos. Nors šiais nutarimais paskirtas baudas pažeidėjas sumokėjo, tačiau nagrinėjamą teisės pažeidimą jis padarė vienerių metų bėgyje po šių nuobaudų skyrimo, kas pripažintina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Be to, byloje esanti pažyma apie baustumą patvirtina, kad J. S. anksčiau taip pat ne kartą buvo baustas administracine tvarka ne tik už greičio viršijimą, bet ir už važiavimą esant draudžiamam šviesoforo signalui, už važiavimą automobiliu, kuriam neatlikta valstybinė techninė apžiūra, už naudojimąsi rankomis mobiliojo ryšio priemonėmis važiuojant. Nors šie teisės pažeidimai buvo padaryti pakankamai seniai – 2009-2013 metais, tačiau atsižvelgus į visus teisės pažeidimus, net ir į tą, už kurį buvo surašytas administracinis nurodymas (2014-02-17 jam buvo skirta 10 Lt dydžio bauda už ėjimą į kitą gatvės pusę ne per pėsčiųjų perėją), yra pagrindas manyti, kad J. S. nesilaiko KET reikalavimų, skiriamos nuobaudos prevencinių tikslų nepasiekia. Tai, kad paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas J. S. sukels neigiamų pasekmių – apsunkins jo galimybes dirbti, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

J. S. apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad J. S. padaryta veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos ATPK 125 str.

Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 125 str. važiavimas per geležinkelį tam neskirtose vietose, kitų transporto priemonių, sustojusių prieš pervažą praleisti traukinio, apvažiavimas, įvažiavimas į pervažą esant draudžiamam šviesoforo ar pervažos budėtojo signalui arba kai užtvaras yra nuleistas arba pradeda leistis, savavališkas užtvaro pakėlimas arba jo apvažiavimas, įvažiavimas į pervažą, jeigu už jos yra kliūtis, kuri verstų vairuotoją sustoti pervažoje, specialiai transportuoti neparengtų žemės ūkio, kelių, statybos ir kitų mašinų gabenimas per pervažą, taip pat kelio ženklo „Stop“ reikalavimo nesilaikymas, kai jis pastatytas prieš geležinkelio pervažą, – užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dviejų iki šešių mėnesių.

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, kad ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos iš tikrųjų leidžia skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, įvertinus ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal susiformavusią teismų praktiką ATPK 30¹ straipsnio nuostatos taikomos tik ypatingais, išimtiniais atvejais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N-146-436/2009, N-62-409/2009). Taigi administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kompleksą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, tai yra ATPK 30¹ str. taikytinas išimtinais atvejais, kai byloje nustatyta visuma aplinkybių, ypatingai palankiai charakterizuojančių administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį ir bylojančių jo naudai.

Tai, kad J. S. gailisi dėl padaryto pažeidimo, apylinkės teismas pagrįstai pripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.), kurią įvertino, charakterizuodamas pažeidėjo asmenybę ir paskirdamas jam ATPK 125 str. sankcijos ribose numatytą minimalią nuobaudą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad J. S. net trumpalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas gali nulemti, jog jis neteks darbo, pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką pažeidėjo darbo pobūdis nėra išimtinė aplinkybė, leidžianti jam skirti mažesnę nei įstatymo numatyta nuobaudą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas siejamas su būtinybe vairuoti transporto priemones, panašaus pobūdžio bylose savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N16-1756/2006, Nr. N1-1378/2007, Nr. N1-413/2007, Nr. N444?719/2011, Nr. N261-3042/2011 ir kt.).

Šiuo konkrečiu atveju nėra jokių išimtinių aplinkybių J. S. atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas, be to, esant nustatytai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, o būtent, kad jis, turėdamas galiojančių administracinių nuobaudų, pakartotinai per metus padarė tos pačios rūšies pažeidimą (ATPK 32 str. 1 d. 5 p.), ATPK 30¹ str. nuostatos J. S. atžvilgiu aplamai negali būti taikomos.

Taip pat pažymėtina, kad vien tik simbolinės, pažeidėją tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų, kadangi skiriama nuobauda siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet ir auklėti, kad būtų laikomasi įstatymų, gerbiamos bendro gyvenimo taisyklės, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N261-3042/2011).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-13 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, apeliantas vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais, bei subjektyviu skundžiamos apylinkės teismo nutarties vertinimu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti ar pakeisti šią nutartį.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartį nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.