Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagalatsakovės antstolės J. J. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-56-547/2014 pagal ieškovės L. J. ieškinį atsakovei antstolei J. J., tretiesiems asmenims V. J., G. J. ir „BTA InsuranceCompany“ SE filialui dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas sprendime neatsižvelgė į byloje esančių įrodymų visetą. Ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad apie piniginių lėšų nurašymą jai tapo žinoma dar 2011 m. rugpjūčio mėnesį, tačiau į antstolę ji kreipėsi tik praėjus metams, t. y. 2012 m. liepos 12 d. Ieškovė taip pat žinojo ir apie 2011 m. liepos 5 d. patvarkymą areštuoti lėšas ir jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą, tačiau šio patvarkymo neskundė, nors ir naudojosi teikiama nemokama teisine pagalba. Ieškovės neveikimas laiku ir tinkamai sąlygojo, kad iš jos išieškotos lėšos buvo paskirstytos ir pervestos išieškotojai. Nurodyti ieškovės veiksmai leidžia pripažinti buvus abiejų šalių kaltę, tačiau teismas neįvertino ieškovės elgesio, t. y. ar ji elgėsi taip, kaip tokiomis aplinkybėmis būtų elgęsis sąžiningas, teisingas ir protingas asmuo.Teismas nepagrįstai sprendė, kad yra visos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti. Neteisėti veiksmai, jei ir būtų daroma prielaida, kad ieškovės piniginių lėšų areštas buvo neteisėtas, ir priežastinis ryšys kilo ir iš trečiojo asmens skolininko G. J. procesinių pareigų nevykdymo bei ieškovės ir skolininko nepateisinamo neveikimo laiku nepateikiant pinigų kilmę patvirtinančių dokumentų. Svarbu įvertinti ir ieškovės veiksmus, kai ši už trečiąjį asmenį mokėdavo pinigų sumas nurodydama, kad tai yra alimentai. Be to, patikrinus visas vykdomąsias bylas dėl skolos iš trečiojo asmens išieškojimo paaiškėjo, kad ieškovė ne tik 2009 m. kovo 5 d. mokėjo išlaikymą už sutuoktinį, bet tą darė ir 2008 m. vasario 29 d. bei 2008 m. kovo 18 d.Teismas nepagrįstai nurodė, kad dėl ginčų, kilusių tarp ieškovės ir atsakovės, nei ieškovė, nei atsakovė į draudiką nesikreipė ir šis įvykis draudimo bendrovėje nebuvo administruojamas, dėl ko jisnegali būti pripažintas draudžiamuoju. Antstolė, gavusi pranešimą apie pareikštą ieškinį ir laikydamasi teisės aktų reikalavimų, apie tai informavo draudiką, todėl ginčas dėl žalos atlyginimo pripažintinas draudiminiu. Iki tol ieškovės pareikšti prašymai dėl lėšų grąžinimo negali būti laikomi atitinkančiais visas draudiminiam įvykiui keliamas sąlygas, t. y. nebuvo nustatyta žala, kuri yra viena iš būtinų sąlygų, taip pat žalos padarymo faktas nenustatytas ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės L. J. ieškinys atsakovei antstolei J. J., tretiesiems asmenims V. J., G. J. ir „BTA InsuranceCompany“ SE filialui dėl žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimasiš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas. Ribotos apeliacijos pranašumas tas, kad ginčo šalys yra verčiamos atidžiau rūpintis proceso eiga ir jau pirmojoje instancijoje pateikti visus turimus įrodymus. Ribotos apeliacijos procese taip pat siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti siekiant greitai ir išsamiai ištirti bylą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK 314 straipsnyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – nurodymų pervesti įmokėtus grynuosius pinigus kopijas, kurie, apeliantės teigimu, patvirtina, jog ieškovė ne kartą yra mokėjusi išieškotojai išlaikymą vietoje skolininko. Apeliantė prašo priimti pateiktus naujus įrodymus, tačiau jokių aplinkybių, dėl kurių šie įrodymai negalėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nenurodo. Apeliacinės instancijos teismo manymu, apeliantė, turinti teisinį išsilavinimą ir kuriaiyra keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai,turėjo pareigą ir galimybę naujus įrodymus pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Objektyvių priežasčių, dėl kurių apeliantė anksčiau negalėjo patikrinti visų vykdomųjų bylų ir pateikti visų ieškovės išieškotojai atliktus mokėjimus patvirtinančių įrodymų, nenustatyta, todėl pateiktus naujus įrodymus, kuriuose esančius duomenis patvirtina byloje esantis trečiojo asmens V. J. sąskaitos išrašas (b.l. 68), siekiant užtikrinti proceso operatyvumą, atsisakytina priimti.

Dėl antstolio civilinės atsakomybės

Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Aiškindamas ir taikydamas šią teisės normą kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad, sprendžiant ginčą dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008). Dėl to nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos būtinos deliktinės atsakomybės sąlygos, bei įvertinti tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai. Būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei taikyti yra neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų bei žalos ir kaltė (išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės) (CK 6.246–6.249 str.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra visos būtinos sąlygos taikyti civilinę atsakomybę dėl neteisėtų antstolės J. J. veiksmų. Apeliaciniame skunde antstolė J. J. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad buvo nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos antstolio atsakomybei atsirasti, tačiau iš esmės argumentus nurodo tik dėl šių civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. dėl neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir kaltės. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl atsiradusios žalos ir jos dydžio, dėl šios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos nepasisako.

Remiantis vykdomosios bylos Nr. 573/2013 duomenimis nustatyta, kad antstolės J. J. kontoroje yra vykdomas išieškojimas pagal 2006 m. rugsėjo 11 d. Varėnos rajono apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-529-445/2006 dėl materialinio išlaikymo iš skolininko G. J. išieškojimo nepilnamečiams vaikams D. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir K. J., gim. (duomenys neskelbtini), atstovaujamiems įstatyminės atstovės motinos V. J., periodinėmis kas mėnesį mokamomis išmokomis po 150 Lt kiekvienam vaikui nuo 2003 m. birželio 13 d. iki vaikų pilnametystės (vykdomosios bylos Nr. 573/2013 b.l. 3). Taip pat nustatyta, kad 2011 m. liepos 5 d. patvarkymu vykdomojoje byloje Nr. 0052/11/00573 areštuoti lėšas ir jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą antstolė J. J. areštavo ieškovės, kuri patvarkyme įvardinta kaip skolininkė, pinigines lėšas 31 423,76 Lt sumai, esančias sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Swedbank“ AB (vykdomosios bylos Nr. 573/2013 b.l. 6). Nors vykdomojoje byloje duomenų apie tai, kad šis patvarkymas būtų išsiųstas ieškovei nėra, tačiau ieškovė neneigia aplinkybės, jog ji šį patvarkymą yra gavusi. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad į pirmiau nurodytą ieškovės sąskaitą 2011 m. rugpjūčio 18 d. buvo pervesta 1 324 Lt atkurtų santaupų suma (b.l. 18–19, 24). 2011 m. rugpjūčio 19 d., t. y. kitą dieną po to, kai į ieškovės sąskaitą buvo pervestos atkurtos santaupos, antstolė J. J. nuo ieškovės sąskaitos nurašė 1 322,05 Lt ir 2011 m. rugsėjo 7 d. patvarkymu dėl išieškotų lėšų paskirstymo išieškotą 1 323,60 Lt sumą, į kurią įeina ir nuo ieškovės sąskaitos nurašyta suma, paskirstė bei 1 215,05 Lt sumą pervedė išieškotojai (vykdomosios bylos Nr. 573/2013 b.l. 6 (antra lapo pusė)). 2012 m. liepos 12 d. prašymu (b.l. 11) ieškovė kreipėsi į antstolę prašydama grąžinti iš jos išieškotą sumą ir nurodė, kad tai yra jos asmeninės lėšos, į kurias išieškojimas pagal asmeninę jos sutuoktinio prievolę negali būti nukreiptas. Antstolė prašymo dėl lėšų grąžinimo netenkino nurodydama, kad ieškovė per įstatymo nustatytus terminus neskundė 2011 m. liepos 5 d. patvarkymo areštuoti lėšas ir jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą, taip pat piniginių lėšų pervedimo, o apie grąžintą indėlių sumą tinkamai ir laiku nepranešė (b.l. 8). Ieškovė pakartotinai, skųsdama antstolės 2013 m. birželio 18 d. patvarkymą, kuriuo išieškojimas pagal pirmiau nurodytą vykdomąjį dokumentą buvo nukreiptas į ieškovės gaunamą darbo užmokestį, prašė įpareigoti antstolę grąžinti jai nepagrįstai nurašytus 1 322 Lt (vykdomosios bylos Nr. 573/2013 b.l. 42, 44–46), tačiau šis prašymas nebuvo tenkintas.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prievolė išlaikyti nepilnamečius vaikus atsirado dar iki ieškovės ir trečiojo asmens G. J. santuokos sudarymo, į prievolės pobūdį, pripažino, kad G. J. pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus yra jo asmeninė prievolė. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti, kadangi pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus numatyta tėvams (CK 3.192 str. 1 d.), išskyrus atvejus, kai mirus asmeniui, iš kurio priteistas materialinis išlaikymas, išlaikymo pareiga pereina jo įpėdiniams (CK 3.194 str. 5 d.). Pagal CK 3.110 straipsnio, reglamentuojančio sutuoktinių atsakomybę pagal iki santuokos įregistravimo atsiradusias prievoles, 1 dalį, iš bendro sutuoktinių turto negali būti tenkinamos sutuoktinių prievolės, kurios atsirado iki santuokos įregistravimo, išskyrus atvejus, kai išieškoma iš bendro turto sutuoktinio dalis. Pripažinus, kad trečiojo asmens G. J. prievolė išlaikyti savo nepilnamečius vaikus D. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir K. J., gim. (duomenys neskelbtini), yra jo asmeninė prievolė, atsiradusi iki santuokos su ieškove sudarymo, ši prievolė turi būti vykdoma iš asmeninio trečiojo asmens turto, išskyrus, kai išieškojimas nukreipiamas į bendro turto sutuoktinio dalį.

Remiantis CK 3.81 straipsnio 1 dalimi yra skiriamas pagal įstatymus ir pagal sutartis nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas. Kadangi duomenų apie tai, jog ieškovė ir jos sutuoktinis būtų sudarę vedybų sutartį byloje nėra, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas (CK 3.82 str.). Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 d.). CK 3.89 straipsnyje reglamentuota, koks turtas yra pripažįstamas asmenine sutuoktinių nuosavybe ir nurodyta, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus tam tikrus atvejus. Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas abiejų sutuoktinių atskirai iki santuokos sudarymo įgytas turtas (CK 3.89 str. 1 d. 1 p.). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, pripažintina, kad antstolė, areštavusi skolininko sutuoktinės lėšas ir neturėdama duomenų apie šių lėšų kilmę, pagrįstai galėjo manyti, kad į ieškovės asmeninę sąskaitą 2011 m. rugpjūčio 18 d. pervestos lėšos yra bendroji jungtinė ieškovės ir trečiojo asmens nuosavybė, kadangi šis turtas buvo įgytas jau po šių asmenų santuokos sudarymo. Ir tik pateikus duomenis apie ieškovės sąskaitoje esančių lėšų kilmę, t. y. kad šios lėšos yra ieškovei atkurtos santaupos, turėtos iki santuokos su trečiuoju asmeniu sudarymo, antstolei tapo žinoma tikroji šių lėšų kilmė. Tačiau net ir nurodyta prielaida dėl galimybės antstolei ieškovės sąskaitoje esančias lėšas laikyti bendra jungtine ieškovės ir jos sutuoktinio nuosavybe, nesudaro pagrindo neteisėtų antstolės veiksmų išieškant iš šių ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančių lėšų pripažinti teisėtais. Ginčo vykdymo veiksmų atlikimo metu galiojusio CPK 666 straipsnyje buvo nurodyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. CPK 667 straipsnyje, reglamentuojančiame skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymą, numatyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Tik įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta bendrąja nuosavybe esančio turto skolininko turto dalis, išieškojimas gali būti nukreipiamas į skolininko turto dalį. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas CPK nuostatas, antstolė, turėdama pagrindą manyti, kad ieškovės sąskaitoje esančios lėšos gali būti bendroji jungtinė ieškovės ir jos sutuoktinio nuosavybė, turėjo teisę areštuoti šias lėšas, tačiau nenustačius skolininko turto dalies bendrame turte šių lėšų nebuvo galima išieškoti ir jas paskirsčius pervesti išieškotojai. Duomenų apie tai, kad būtų kreiptasi į teismą dėl skolininko turto dalies bendrame turte nustatymo nėra, todėl antstolės veiksmai išieškant iš ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančių piniginių lėšų laikytini neteisėtais. Taigi net ir nesant pateiktiems duomenims apie piniginių lėšų, esančių ieškovės sąskaitoje, kilmę, antstolė neturėjo teisės nukreipti išieškojimą į šias lėšas. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl ieškovės netinkamų veiksmų nepateikiant duomenų apie lėšų kilmę, nelaikytinos reikšmingomis sprendžiant antstolės veiksmų teisėtumo klausimą.Tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad esant pateiktiems duomenims apie piniginių lėšų kilmę antstolė nepagrįstai atsisakė grąžinti ieškovei iš jos išieškotas asmenine nuosavybės teise jai priklausiusias lėšas, į kurias nebuvo galima nukreipti išieškojimo pagal ieškovės sutuoktinio asmeninę prievolę. Be to, net ir įvertinus ieškovės elgesį šioje situacijoje, negalima pripažinti, kad jos veiksmai galėjo sąlygoti žalos atsiradimą ar gali būti laikomi pateisinančiais antstolės neteisėtus veiksmus. Antstolei, kaip profesine veikla užsiimančiam asmeniui, yra keliami griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai, todėl ji privalo veikti laikydamasi teisės aktų reikalavimų nepriklausomai nuo vykdymo proceso dalyvių elgesio ar veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus motyvus, nepagrįstais laiko apeliacinio skundo argumentus, jog pirmiau nurodyti antstolės veiksmai buvo sąlygoti būtent ieškovės ir skolininko veiksmų ar neveikimo. Net ir tuo atveju, jei skolininkas tinkamai nevykdė savo pareigų vykdymo procese, nebendradarbiavo su antstole, nemokėjo priteisto materialinio išlaikymo, antstolė neturėjo teisės pažeisdama teisės aktų reikalavimus išieškoti iš turto, iš kurio išieškojimas tuo metu nebuvo galimas. Taip pat ir duomenų apie ieškovės sąskaitoje esančių piniginių lėšų kilmę laiku nepateikimas negali būti laikomas pateisinančiu antstolės neteisėtus veiksmus ar sudarančiu pagrindą pripažinti esant ieškovės kaltę dėl atsiradusios žalos. CPK 510 straipsnio 4 dalyjenurodyta, kad skundo dėl antstolio veiksmų nepateikimas neatima teisės kreiptis į teismą dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytosžalos atlyginimo, todėl apeliantės argumentai, jog ieškovė, žinodama apie 2011 m. liepos 5 d. patvarkymą dėl lėšų arešto irjų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą, taip pat lėšų nurašymą, šių antstolėsveiksmų neskundė, nesudaro pagrindo netenkinti ieškovės pagrįsto ieškinio ir pripažinti, kad ieškovė, teisės aktų nustatyta tvarka neskundusi antstolės neteisėtų veiksmų, parado galimybę gauti jos patirtos žalos atlyginimą.Nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog teismas skundžiamame sprendime neįvertino šių ieškovės veiksmų/neveikimo, kadangi, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas šiuo klausimu pasisakė, ieškovėsveiksmus vertino ir ieškovės kaltės neskundžiant antstolės neteisėtų veiksmų iš karto po jų atlikimo nepripažino.

Apeliaciniame skunde keliamas ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos egzistavimo klausimas. Pripažintina, kad ne skolininko netinkamas savo pareigų vykdymas ar ieškovės veiksmai neskundžiant antstolėsveiksmų, bet būtent antstolės neteisėti veiksmai išieškojus iš lėšų, iš kurių nebuvo galimasišieškojimas, lėmė žalos atsiradimą, todėl tarp antstolės neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Taip pat jokiosreikšmės ieškovėspatirtos žalos atsiradimui negalėjo turėti ieškovės veiksmai pervedant pinigus kaip materialinį išlaikymą išieškotojai. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė įmokėdavo grynuosius pinigus ir juos pervesdavo skolininko vardu išieškotojai, dar nesudarė pagrindo antstolei pripažinti ieškovės skolininke ar nukreipti išieškojimą į jai priklausančias lėšas, iš kurių išieškojimas nebuvo galimas.Įmokos už kitą asmenį sumokėjimas nėra pagrindas pripažinti buvus ieškovės sutikimą išieškoti iš jai priklausančių asmeninių lėšų. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad nėra pagrindo pripažinti buvus ir ieškovės kaltę dėl antstolės neteisėtais veiksmais jai padarytos žalos atsiradimo ir nustačius neteisėtus antstolės veiksmus jos kaltei esant preziumuojamai, išsamiau dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos nepasisakytina.

Apeliacinės instancijos teismas,remdamasis pirmiau nurodytais argumentais, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas materialinėsteisės normų, reglamentuojančių deliktinę civilinę atsakomybę, taip pat tinkamai taikydamas procesinės teisės normas, reglamentuojančias antstolio veiksmus vykdymo procese bei išieškojimą iš fizinio asmens turto, nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, pagrįstai antstolės veiksmusišieškant iš ieškovei asmeninės nuosavybėsteise priklausančių lėšų vykdant išieškojimą pagal ieškovės sutuoktinio asmeninę prievolę pripažino neteisėtais ir nustatęs visas sąlygas civilinei atsakomybei atsirasti ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo tenkino.

Apeliacinės instancijosteismas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įvykio pripažinimu draudiminiu, pažymi, kad civilinis procesas yra grindžiamas dispozityvumo principu, kurisreiškia, kad bylos nagrinėjamos pareikšto ieškinio ribose, išskyrus įstatymo numatytas išimtis, kai teismas gali išeiti už ieškinio ribų (CPK 265 str. 2 d.). Ieškovė, reikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo, reikalavimo dėl įvykio pripažinimo draudiminiu ar nedraudiminiu nereiškė, todėl teismas, priimdamas sprendimą byloje, be pagrindo sprendė klausimą dėl žalos padarymo įvykio pripažinimo draudiminiu. CPK 312 straipsnyje įtvirtintasdraudimas apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kadangi reikalavimas dėl įvykio pripažinimo draudiminiu ar nedraudiminiu nebuvo reiškiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijosteisme, apeliaciniame skunde apeliantės pareikštasreikalavimas įvykį pripažinti draudiminiu laikytinas nauju reikalavimu, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Be to, kadangi pirmosiosinstancijos teismas šį klausimą nesant pareikšto reikalavimo taip pat sprendė nepagrįstai, iš pirmosiosinstancijosteismo sprendimo motyvuojamosios daliesšalinami motyvai dėl įvykio pripažinimo nedraudiminiu.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, remdamasis bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, keisti ar naikinti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantės valstybei bylinėjimosi išlaidas už ieškovei suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Byloje esantys įrodymai (b.l. 113–116, 120) patvirtina valstybės 200 Lt išlaidas teikiant ieškovei L. J. valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nurodyto maksimalaus dydžio, todėl atmetus apeliacinį skundą šios išlaidos priteistinos valstybei iš apeliantės (CPK 96 str., 98 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies1punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimąiš esmės palikti nepakeistą.

Pašalinti iš Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus dėl antstolės veiksmų, aptartų byloje, pripažinimo nedraudiminiu įvykiu.

Priteisti iš antstolės J. J., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 200 Lt (du šimtus litų) išlaidų, turėtų teikiant ieškovei J. J. valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Nurodyti, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT247300010112394300, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – „Swedbank“, AB, įmokos kodą – 5630 ir mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.