Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Editos Lapinskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo G. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį areštu 45 paroms, bausmę atliekant areštinėje.

Nuosprendžiu iš G. R. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 90,35 Eur gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. R. nuteistas už tai, kad 2018 m. liepos 31 d., apie 17.30 valandą, daugiabučio gyvenamojo namo antro aukšto bendro naudojimo koridoriuje, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė smūgį kumščiu į kairįjį petį A. M., dėl ko lūžo raktikaulis, taip nukentėjusiajai A. M. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo G. R. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. R. nuteistas dėl nesunkaus A. M. sveikatos sutrikdymo, sudavus kumščiu pastarajai į kairįjį petį, dėl ko lūžo raktikaulis. Apygardos teismas, patikrinęs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. R. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015). Teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti teismui padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

7. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas paminėtų reikalavimų laikėsi, ištirtus įrodymus išdėstė, išanalizavo, sugretino tarpusavyje, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu padarytomis išvadomis bei jų motyvacija dėl G. R. kaltės. Vien tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog apylinkės teismo išvados dėl jo kaltumo yra nepagrįstos. Skundžiamu nuosprendžiu G. R. nuteistas pagrįstai, jo kaltę įrodo būtent visuma ištirtų įrodymų.

8. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia nukentėjusiosios nemušęs, o nukentėjusioji ir liudytoja meluojančios. Nukentėjusioji A. M. teik ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai nurodė, kad įvykio vakarą išėjusi į bendrą koridorių, pamatė, kad S. R. su buvusiu vyru G. R. rūko bendrame balkone, todėl jiems papriekaištavo, grįžusi į kambarį negalėjo pailsėti, nes triukšmavo S. R. vaikai, todėl ji vaikus sudrausmino, o vėliau jai vėl išėjus į koridorių, sutiko G. R., kuris priėjęs sudavė kumščiu į kairįjį petį, smūgis buvo stiprus, todėl ji nukrito ant grindų. Atsistojusi ji grįžo į savo kambarį ir iškvietė pagalbą. Nukentėjusiosios A. M. parodymus atitinka ir įvykį mačiusios liudytojos S. L. parodymai. Liudytoja apklausta S. L. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme nurodė, kad išeidama matė A. M. ir G. R. ginčą, kurio metu G. R. pastūmė kumščiu į petį A. M.. Nors apeliantas teigia, kad nukentėjusioji ir liudytoja iš keršto meluoja, tačiau tokie argumentai vertinami tik kaip pasirinkta nuteistojo gynybinė pozicija. Netikėti A. M. ir S. L. nėra jokio pagrindo, kadangi jų parodymus iš esmės atitinka ir paties G. R. bei jo sutuoktinės S. R. parodymai, kuriuose neigiama tik sudavimo nukentėjusiajai aplinkybė. Kaip matyti iš G. R. parodymų tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme jis pripažino, kad byloje nustatytu laiku tarp jo ir A. M. įvyko konfliktas iš pradžių dėl rūkymo balkone, vėliau dėl jo vaikų, tačiau neigia A. M. sudavęs, o pastaroji, būdama neblaivi, nugriuvo pati. Tokią įvykių seką nurodė ir G. R. sutuoktinė, liudytoja apklausta S. R., tačiau visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas ja netikėjo, kadangi, dėl sutuoktinio turėdama suintersuotumą bylos baigtimi, pasakodama įvykio aplinkybes ji galo būti neobjektyvi. Taigi, kaip matyti, apeliantas, kaip ir nukentėjusioji, nurododė tas pačias konflikto priežastis bei aplinkybes, tik neigia fizinį kontaktą, t. y., kad sudavė A. M., kuri buvo neblaivi ir, kaip teigia, eidama griuvinėjo. Atsitiktinio susižalojimo nugriuvus tikimybę pašalina specialisto išvada, kuri visiškai atitinka nukentėjusiosios nurodytą bei liudytojos S. L. patvirtintą A. M. sužalojimo mechanizmą. Specialisto išvadoje (b. l. 34-35) nurodyta, kad A. M. nustatytas kairiojo raktikaulio dislokuotas lūžimas galėjo atsirasti paveikus raktikaulio sritį kietu buku daiktu vienu traumuojančiu poveikiu; neįtikima, kad sužalojimas būtų atsiradęs dėl griuvimo bei atsitrenkimo metu. Todėl, vadovaujantis ne pavieniais, o būtent visuma šioje byloje teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, galima pagrįstai spręsti apie konflikto tarp A. M. bei G. R. seką bei pripažinti, jog nagrinėjamu atveju nuteistasis vis dėlto sudavė smūgį nukentėjusiajai, dėl kurio jai lūžo raktikaulis.

9. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad prokurorė rėmėsi ta aplinkybe, jog jis praeityje teistas dėl smurto artimoje aplinkoje. Tokie argumentai nepagrįsti. Asmens kaltė nustatoma atsižvelgiant į surinktų bei teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, tai šiuo atveju ir buvo padaryta.

10. Taigi, atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog G. R. padarė inkriminuotą nusikaltimą. Todėl kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. R. apeliacinį skundą atmesti.