Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Petraškienės ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro Juozo Bagdonavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje išteisintas, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus kardomąją priemonę nuspręstą panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2023 m. liepos 31 d. apie 22.00 val. namo palėpėje, esančioje (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, T. P. gulint ant grindų, tyčia, sudavė jam rankomis ir kojomis nemažiau keturių smūgių į įvairias kūno vietas padarydamas odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešinio momens srityje, muštinę žaizdą dešinio antakio srityje su aplinkine poodine kraujosruva, pereinančia į dešinės akies vokus, smilkinį, poodinę kraujosruvą kairio žasto išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą krūtinės priekinio paviršiaus kairėje pusėje, kairio smilkinkaulio skruostinės ataugos lūžį ir taip fiziškai smurtaudamas padarė T. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. Kauno apylinkės teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus nustatė, kad kategoriškai teigti, jog V. S. dalyvavo įvykdant nusikalstamą veiką, duomenų nepakanka, todėl nesant kitų neabejotinų duomenų, jog V. S. dalyvavo atliekant kaltinime nurodytus veiksmus, teismas visas abejones vertino kaltinamojo naudai dėl ko neturėjo pagrindo pripažinti V. S. įvykdžius inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, V. S. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu išteisintas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Taigi, apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį V. S. atžvilgiu.

6. Aukštesnysis teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, kad byloje nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog V. S. atliko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį T. P.. Apylinkės teismas nurodė nepagrįstas abejones dėl liudytojos I. Š. bei nukentėjusiojo parodymų, pernelyg sureikšminant parodymuose esančius aukštesniojo teismo vertinimu, neesminius prieštaravimus. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, nesujungdamas jų į nuoseklią, loginę grandinę, dėl ko pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus ir priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Dėl ko Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 10 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas).

7. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus nustatė, kad V. S. 2023 m. liepos 31 d. apie 22.00 val. namo palėpėje, esančioje (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, T. P. gulint ant grindų, tyčia, sudavė jam rankomis ir kojomis nemažiau keturių smūgių į įvairias kūno vietas padarydamas odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešinio momens srityje, muštinę žaizdą dėtinio antakio srityje su aplinkine poodine kraujosruva, pereinančia į dešinės akies vokus, smilkinį, poodinę kraujosruvą kairio žasto išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą krūtinės priekinio paviršiaus kairėje pusėje, kairio smilkinkaulio skruostinės ataugos lūžį ir taip fiziškai smurtaudamas padarė T. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

8. BK 138 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

9. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. S. kaltu neprisipažino ir parodė, kad jis gyvena 9 aukšte, jam būnant namuose išgirdo kaimynės riksmą. Išėjęs iš namų pamatė T. P., jį išvarė sugyventinė ir jis atėjo gyventi į daugiabučio namo laiptinę, kur jis nuolatos šiukšlina ir dergia. Tarp jų joks konfliktas neįvyko. V. S. parodė, kad paėmė T. P. už kapišono ir išvedė į lauką ir kieme paleido, tada uždarė geležines duris. Kaip jis išvedė T. P. matė ir kaimynė. Nežiūrėjo ar nukentėjusysis buvo sveikas, jis nėra matęs jo sveiko. Nukentėjusiojo sugyventinei paskambinęs pasakė, kad jeigu dar kartą ateis tai gaus „lupti“. Nukentėjusysis daugiau žmonių kaltino jo sumušimu. Tai, kad jis buvo sumuštas sužinojo kai gavo pranešimą iš policijos.

10. Iš V. S. parodymų matyti, jog jis kategoriškai neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje. Šiame kontekste, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant kaltinamojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, patvirtinanti ar paneigianti asmens kaltę. Aukštesnysis teismas V. S. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, laiko kaip pasirinktą gynybinę versiją siekiant išvengti atsakomybės. V. S. pateiktą įvykių versiją paneigia toliau aptariami byloje surinkti ir ištirti įrodymai bei jų visuma.

11. Nukentėjusiojo T. P. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu buvo pagarsinti. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad 2023 m. liepos 31 d. susipykus su I. Š., nusprendė miegoti namo, esančio (duomenys neskelbtini) palėpėje. Apie 22.00 val. atėjo į (duomenys neskelbtini) namo laiptinės palėpę kur miegojo. Miegodamas pajautė, jog jį kažkas žadina, prabudęs pamatė, jog tai V. S., kuris buvo su dar dviem draugais. V. S. paklausė, ką jis čia veikia, o šis jam atsakė, jog čia ne jo reikalas. Po šių žodžių V. S. rankomis bei kojomis pradėjo mušti į įvairias kūno vietas. Matė, jog jį mušą ir V. su V.. Tuo metu kai pradėjo jį mušti, jis gulėjo ant žemės. Daugiau įvykio aplinkybių neatsimena (1 t., b. l. 46–47).

12. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog byloje nekilo ginčo dėl to, kad 2023 m. liepos 31 d. apie 22.00 val. nukentėjusysis T. P. atėjo į daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), devinto aukšto laiptinės pagalbinę patalpą (esančią palipus laiptais iš devinto aukšto laiptinės link pastogės) ir ten miegojo. Šios aplinkybės neginčijamai nustatytos nukentėjusiojo T. P. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, liudytojos I. Š. parodymais, teigiant, jog T. P. pas ją atėjo apie 22.00 val. ir pasakė, kad miegos (duomenys neskelbtini) daugiabutyje bei liudytojos G. Č. parodymais, teigiant, jog apie 22.30 val. išėjus į laiptinę pamatė miegantį nukentėjusįjį. Bei paties kaltinamojo V. S. parodymais, kuris nurodė, jog išėjęs į laiptinę pamatė, kad į devinto aukšto laiptinės pagalbinę patalpą yra atėjęs nukentėjusysis T. P.. Tai, kad nukentėjusysis T. P. 2023 m. liepos 31 d. apie 22.00 val. buvo (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo laiptinės devintojo aukšto pagalbinėse patalpose, ginčo nėra, dėl šių aplinkybių prieštaravimų tarp asmenų parodymų nenustatyta. Visgi, dėl tolimesnių įvykio aplinkybių, asmenų parodymai išsiskiria, todėl būtina juos įvertinti itin atidžiai.

13. Skundžiamame nuosprendyje pažymima tai, jog asmenų, kurie būtų matę, kad V. S. būtų atlikęs fizinius smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, byloje nėra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog išties, byloje apklausti liudytojai nenurodė matę, jog V. S. būtų atlikęs smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Liudytojas R. J. apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam būnant pas V. S. apie 22.30 val. kaimynė pasiskundė, kad laiptinėje vėl kažkas šiukšlina. V. S. tą vyrą išlydėjo į lauką. Grįžęs V. S. pasakė, kad eilinį kartą tas pats vyras miega laiptinėje, šiukšlina ir jį už rūbų kalnieriaus išvedė į kiemą. Kad V. S. būtų mušęs vienas ar su kuo nors, jis nematė. Liudytoja L. S. taip pat parodė, kad apie 22.30 val. išgirdo laiptinėje garsiai kalbant moterį. V. S. nuėjo pažiūrėti, ji su kitais bute esančiais asmenimis liko bute. Grįžęs V. S. pasakė, kad eilinį kartą T. vėl miegojo palėpėje, šiukšlina, o jis jį paėmęs už rūbų kalnieriaus išvedė į kiemą ir pasakė, kad daugiau neitų. Nematė, jog V. S. būtų mušęs nukentėjusįjį. Visgi, aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, jog šie liudytojai, jų teigimu net nebuvo išėję į laiptinę iš buto, todėl įvykio aplinkybių jie nematė.

14. Liudytoja G. Č. parodė, jog 2023 m. liepos 31 d. apie 22.30 val. išėjo į laiptinę ir pamatė miegantį T. P., kuris buvo apsvaigęs. Ji jam liepė išeiti. Kai T. P. jau lipo laiptais, į koridorių išėjo V. S., kuris nukentėjusįjį paėmė už rūbų kalnieriaus ir nuvedė laiptais. Nukentėjusiojo T. P. V. S. nemušė. Nukentėjęs nebuvo sumuštas, jokio kraujo nematė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šios liudytojos parodymus laikė nuosekliais ir patikimais. Šiame kontekste, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, atkreipia dėmesį, jog nors pirmosios instancijos teismas laikė, jog V. S. pateiktą įvykių versiją patvirtina liudytojos G. Č. parodymai, tačiau įvertinus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotus parodymus bei lyginant juos su išteisintojo V. S. pateiktais paaiškinimais, nustatomi tam tikri prieštaravimai. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja G. Č. parodė, kad pamatė T. P. miegantį palėpėje ir liepė jam išeiti, tuo metu į koridorių išėjo kaimynas iš (duomenys neskelbtini) buto, t. y. V. S., kuris paklausė kas čia vyksta. Liudytojai papasakojus situaciją, V. S. priėjo prie T. ir pasakė, kad jis išeitų iš čia, tačiau T. neklausė, tuomet V. paėmė T. už rūbų kalnieriaus ir nuvedė laiptais (1 t., b. l. 94–95). Kiek kitokias aplinkybes liudytoja nurodė apklausiama pirmosios instancijos teisme. Liudytoja G. Č. parodė, kad T. P. išgąsdino pasakydama, jog iškvies policiją, todėl T. P. išeidinėjo, lipo laiptais ir tuo metu išėjo kaimynas V. S., kuris paėmė jį už pakarpos ir išvedė žemyn, daugiau nieko nematė. Nors ikiteisminio tyrimo metu liudytoja buvo nurodžiusi, jog V. S. buvo priėjęs prie T. P. kur jis miegojo ir pasakė, jog išeitų, tačiau T. jo neklausė, pirmosios instancijos teisme liudytoja jau nurodė kiek kitokias aplinkybes, t. y., jog V. S. iš buto į laiptinę išėjo jau kai T. P. lipo laiptais. Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju V. S. parodė, kad išgirdęs triukšmą ir išėjęs į laiptinę užlipo iki palėpės, kur jau buvo kaimynė, pamatė T., kuris buvo gerokai apsvaigęs nuo alkoholio ir jam pasakė, kad jis čia būti negali ir yra nepageidaujamas. Po to, paėmė už rūbų kalnieriaus ir išvedė laiptais iki lauko durų ir lauke paleido. Taigi, matyti, jog liudytojos G. Č. parodymai nebuvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu bei vietomis nesutampantys su išteisintojo V. S. parodymais.

15. Vertinant liudytojos G. Č. parodymų patikimumą, ne ką mažiau svarbu įvertinti ir tai, jog minėta liudytoja gali būti suinteresuota bylos baigtimi. Tiek pati liudytoja, tiek ir išteisintasis V. S. nurodė, jog jau kurį laiką T. P. ateina į daugiabučio namo palėpę, kur jis nuolatos teršia, nuo jo sklinda nemalonus kvapas, dėl ko dažnai jį tenka išvaryti iš laiptinės. Akivaizdu, jog tiek V. S., tiek ir liudytoja G. Č. turėjo vieną bendrą tikslą – T. P. išvaryti iš minėtos laiptinės. Neabejojama, jog šie asmenys buvo nepasitenkinę T. P. elgesiu, nuolatiniu buvimu minėto namo laiptinėje, keliamu triukšmu ir paliekama netvarka. Nukentėjusysis kėlė nepatogumus namo gyventojams, todėl, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, aukštesnysis teismas sprendžia, jog minėtos liudytojos parodymai kaip ir V. S. parodymai turėtų būti vertinami itin atidžiai, nesuteikiant išskirtinio pasitikėjimo jais. Be to, šios aplinkybės, aukštesniojo teismo vertinimu, leidžia pagrįstai manyti, jog V. S. turėjo motyvą smurtauti prieš nukentėjusįjį T. P..

16. Iš esmės byloje nenustatyta asmenų, kurie būtų nurodę, jog matė kaip V. S. atliko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį T. P.. Taigi, tiesioginių įvykio liudytojų nėra. Šiame kontekste, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-719/2018, 2K-204-689/2019). Kartu svarbu paminėti, kad įrodinėjant asmenų kaltę netiesioginiais įrodymais, teismas juos turi sujungti į logišką ir nuoseklią įvykių seką, kas reikalauja kruopštesnio ir tikslesnio esamų įrodymų susiejimo bei platesnės jų analizės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019, 2K-15-976/2021). Nagrinėjamu atveju, nors tiesioginių liudytojų, kurie patvirtintų, jog V. S. išties naudojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį T. P. nėra, tačiau svarbia aplinkybe laikytina tai, jog nukentėjusysis iš esmės viso ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai tvirtinto, jog V. S. kumščiais ir kojomis sudavė jam smūgius į įvairias kūno vietas, o šiuos jo parodymus patvirtina liudytojos I. Š. parodymai bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai.

17. Nors pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino T. P. parodymus, nurodant, jog nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs, tačiau visiškai pritarti šioms apylinkės teismo išvadoms, aukštesnysis teismas neturi pagrindo. Iš protokolo-pareiškimo matyti, jog T. P. apie įvykį parodė, kad 2023 m. liepos 31 d. vakaro metu apie 22.40 val. pastato esančio adresu (duomenys neskelbtini), laiptinėje V. S. gyvenantis tame pačiame name bei kartu su juo buvę dar du asmenys, jį sumušė, dėl to, jog šis norėjo miegoti minėto namo palėpėje. Konflikto metu asmenys jį mušė į įvairias kūno vietas, taip sukeldami jam fizinį skausmą. Mušimo iniciatorius buvo V. S. (1 t., b. l. 13). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas T. P. parodė iš esmės analogiškas aplinkybes, jog minėtą dieną, apie 22.00 val. jis atėjo į (duomenys neskelbtini) namo laiptinę ir palėpėje miegojo. Miegodamas pajautė, jog kažkas jį žadina. Prabudęs pamatė, kad tai V. S., kuris buvo kartu su dviem draugais. V. paklausė, ką jis čia veikia, o šis jam atsakė, jog ne jo reikalas. Po šių žodžių V. pradėjo rankomis bei kojomis jį mušti į įvairias kūno vietas. Matė kaip jį mušą ir V. su V.. Tuo metu kai jį pradėjo mušti, jis gulėjo ant žemės. Nuo smūgių susigūžė, užsidengė galvą, jautė didelį fizinį skausmą (1 t., b. l. 46–47). Papildomos apklausos metu nukentėjusysis patvirtino savo anksčiau duotus parodymus (1 t., b. l. 50–51). Iš byloje esančio akistatos protokolo matyti, jog T. P. nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, t. y., jog V. S. su dar dviem asmenimis prieš jį naudojo fizinį smurtą (1 t., b. l. 184–185). Nors nukentėjusysis nebuvo apklaustas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi jis yra miręs, tačiau skundą nagrinėjantis teismas, neturi pagrindo nesivadovauti nukentėjusiojo duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo pagarsinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog nukentėjusysis T. P. sirgo sunkia demencijos forma, tai patvirtina ir teismo išreikalautas teismo psichiatrijos ekspertizės aktas, iš kurio matyti, kad tiek ekspertizės atlikimo metu tiriamo įvykio metu (2023 m. birželio 8 d.), tiek ir ekspertizės darymo metu (2024 m. vasario 6-14 dienomis) nukentėjusysis negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo T. P. parodymų patikimumą, nepagrįstai atsižvelgė į jo psichinės sveikatos problemas. Kaip jau minėta, nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, jog V. S. smurtavo prieš jį, o jo šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys.

18. Aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiojo T. P. parodymuose įžvelgtina tam tikra nuoseklumo stoka bei tam tikri prieštaravimai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, priešingai nei nurodė nukentėjusysis, jog prieš T. P. smurtavo ir kiti asmenys, tačiau šiuo atveju esmine svarbia aplinkybe laikytina tai, jog nukentėjusysis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, jog būtent V. S. prieš jį atliko smurtinius veiksmus bei buvo to iniciatorius. Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo. Juolab, jog ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad T. P. konstatuota: odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva dešinio momens srityje, muštinė žaizda dešinio antakio srityje su aplinkine poodine kraujosruva, pereinančia į dešinės akies vokus, smilkinį, poodinė kraujosruva kairio žasto išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva krūtinės priekinio paviršiaus kairėje pusėje, kairio smilkinkaulio skruostinės ataugos lūžis. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais paveikus dešinį momenį, dešinio antakio-smilkinio sritį, kairį žastą, krūtinės priekinį paviršių, mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais, galimai tiriamojo nurodytu laiku, t. y. 2023 m. liepos 31 d. Sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairio smilkinkaulio skruostinės ataugos lūžio sveikata sutriks daugiau 10 dienų laikotarpiui (1 t., b. l. 61–63). Ši aptarta specialisto išvada patvirtina, jog T. P. 2023 m. liepos 31 d. išties buvo sužalotas.

19. Tai, kad būtent V. S. sužalojo nukentėjusįjį T. P., patvirtina ne tik nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada, tačiau ir liudytojos I. Š. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė, kad 2023 m. liepos 31 d. apie 22.00 val. pas ją į namus atėjo T. P. ir pranešė, kad nakvos (duomenys neskelbtini), devynaukštyje, esančioje palėpėje. Apie 23.30 val. paskambino telefonu V. S. ir pasakė, kad jis primušė T. P.. Netrukus į buto, esančio (duomenys neskelbtini) duris pasibeldė T. P., kuris buvo sumuštu veidu. T. P. jos paprašė iškviesti greitąją pagalbą, ką ji ir padarė. T. P. apie įvykį daug nepasakojo, pasakė tik tiek, kad jį sumušė devynaukštyje ir, jei ne kaimynai, tai nežino kaip būtų pasibaigę (1 t., b. l. 100–101). Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja I. Š. patvirtino parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu bei atsakant į proceso dalyvių klausimus parodė, jog tuo metu, t. y. apie 22.00 val., kuomet T. P. buvo atėjęs pas ją dar prieš įvykį, iš jos namų jis išėjo švarus, nesumuštas, o praėjus pusvalandžiui po V. S. skambučio nukentėjusysis pas ją atėjo jau būdamas visas purvinas, kruvinu viršugalviu. T. jai pasakė, kad jį sumušė V. S., V., kurio pavardės nežino ir D.. Nors pirmosios instancijos teismas, laikydamas I. Š. parodymus nenuosekliais atkreipė dėmesį į tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu ji nurodė aplinkybes, jog T. P. mušė ir kiti asmenys, kurių ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nurodžiusi, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog tai nepaneigia liudytojos parodymų patikimumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nuolatos teigė, jog jį sumušė keli asmenys, todėl neabejojama, jog būtent dėl to liudytoja tai nurodė pirmosios instancijos teisme. Visgi, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog reikšminga tai, jog liudytoja I. Š. nuo pat pradžių, t. y. vos paskambinusi į bendrąjį pagalbos centrą nurodė, jog V. S. jai paskambino telefonu ir prisipažino, jog būtent jis sumušė T. P., tai patvirtina bendrojo pagalbos centro įrašo apžiūros protokolas (1 t., b. l. 123, 125–126). Liudytojos I. Š. parodymus apie tai, jog V. S. įvykio dieną išties jai skambino patvirtina byloje esantys duomenys, t. y. tarnybiniame pranešime dėl išklotinės analizės matyti, jog susipažinus su V. S. mobiliojo ryšio telefonu (duomenys neskelbtini) gauta išklotine, nustatyta, kad 2023 m. liepos 31 d. 23.06 val. buvo kalbėta su I. Š. priklausančiu mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 155, 161). Išteisintasis V. S. šių aplinkybių neneigė ir nurodė, jog išties skambino I. Š. ir jai pasakė, jog jei dar kartą ateis T. P. į daugiabučio namo laiptinę, kur V. S. gyvena, T. P. „gaus lupti“. Visgi, teisėjų kolegija, šiuos V. S. parodymus vertina kaip jo gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog liudytoja I. Š. nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog V. S. paskambinęs jai telefonu pasakė, jog sumušė T. P.. Šiuos liudytojos parodymus patvirtina ne tik jau minėtas bendrojo pagalbos centro garso įrašas, tačiau ir liudytojo M. P. bei liudytojos A. M. parodymai, kurie dirbant Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriuje atvyko tiek į gydymo įstaigą, kur buvo atvežtas nukentėjusysis, tiek ir pas liudytoją I. Š. į namus. Abu policijos pareigūnai apklausti liudytojais parodė, jog nuvykus pas I. Š. į namus, ši nurodė, kad dar prieš T. P. ateinant pas ją į namus, ji apie 23.06 val. sulaukė skambučio iš V. S., kuris jai paaiškino, kad ką tik sumušė T. P.. Šios liudytojos nurodomos aplinkybės užfiksuotos ir kūno kameros „BODY“ vaizdo įrašuose (1 t., b. l. 128–129). Taigi, abejoti šiomis liudytojos I. Š. nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Nors pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nurodoma, jog minėta liudytoja gali būti suinteresuota bylos baigtimi, kadangi kaltinamojo teigimu ją su T. P. siejo artimi ryšiai, t. y. jis buvo jos sugyventinis, tačiau aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, jog tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Liudytoja I. Š. nurodė, jog ji buvo T. P. globėja, padeda jam. Nukentėjusysis apklaustas ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, jog I. Š. yra jo globėja. Taigi, byloje nėra duomenų, jog I. Š. ir T. P. būtų buvę sugyventiniai, vedę bendrą ūkį. Be to, byloje nėra jokių duomenų kurie patvirtintų, jog minėtą liudytoją bei V. S. sietų kokie nors santykiai, t. y. liudytoja turėtų piktumų kaltinamojo atžvilgiu, dėl ko pastarąjį norėtų apkalbėti. Liudytojos parodymai yra logiški, nuoseklūs, neprieštaraujantys kitiems byloje esantiems bylos duomenims. Dėl ko, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kurie galėtų rodyti nukentėjusiojo ar minėtos liudytojos galimą suinteresuotumą, ar motyvaciją V. S. nekaltai apkaltinti nusikaltimo padarymu. Priešingai, manytina, jog V. S. pykdamas dėl nuolatinių T. P. apsilankymų jo gyvenamojo namo laiptinėje, turėjo motyvą jo atžvilgiu panaudoti smurtą.

20. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai sureikšminamos aplinkybės dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriamos aplinkybės apie tai, ką nukentėjusysis veikė laikotarpyje nuo 22.30 val. (jo pažadinimo ir išvedimo į kiemą) iki atvykimo pas I. Š. (apie 23.50 val.). Dėl ko apylinkės teismas konstatavo, jog nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog būtent kaltinime nurodytu laiku V. S. prieš nukentėjusįjį smurtavo. Šiame kontekste, visų pirma svarbu pažymėti tai, jog tikslus laikas kada buvo smurtaujama prieš T. P. nenustatytas. Byloje apklausti liudytojai nurodė, jog V. S. T. P. iš laiptinės išvedė apie 22.30 val. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas V. S. nurodė, jog į laiptinę išėjo apie 22.30 val. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kaltinamasis nurodė, jog į laiptinę išėjo prieš 11 val. Iš byloje apklaustų asmenų parodymų matyti, jog nustatyti minučių tikslumu laiką, kuomet T. P. buvo sumuštas bei išvestas iš laiptinės, galimybės nėra. Be to, susipažinus su V. S. mobiliojo ryšio telefono analize matyti, jog liudytojai I. Š. jis paskambino 23.06 val., tikėtina, jog po to kai T. P. buvo išvarytas iš laiptinės, po ko nukentėjusysis nuėjo pas liudytoją I. Š. į namus. „Google maps“ duomenimis, (duomenys neskelbtini) adresas yra 900 metrų atstumu nutolęs nuo (duomenys neskelbtini), pasirenkant trumpiausią maršrutą einant pėsčiomis, o ėjimo laikas numatomas apie 13 minučių. Atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusysis buvo sumuštas bei į tai, jog buvo neblaivus, todėl manytina, jog nukentėjusiojo ėjimo laikas galėjo kažkiek prailgėti. Iš Bendrojo pagalbos centro garso įrašo apžiūros matyti, jog I. Š. į pagalbos centrą paskambino 23.48 val., t. y. nuo V. S. skambučio praėjus 45 minutėms. Iš to spręstina, jog praėjo sąlyginai trumpas laiko tarpas kuomet nukentėjusysis T. P. atėjo pas liudytoją I. Š., dėl ko pagrįstai manytina, jog būtent (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo laiptinėje ir buvo sumuštas T. P.. Juolab, jog šias aplinkybes nukentėjusysis nuosekliai tvirtino viso ikiteisminio tyrimo metu bei liudytoja I. Š. nurodė, jog V. S. tą vakarą iš jos išėjo būdamas švarus ir nesumuštas. Iš byloje esančių kūno kamerų vaizdo įrašų matyti, jog policijos pareigūnams atvykus į gydymo įstaigą, kur buvo pristatytas nukentėjusysis, T. P. nors ir nenuosekliai dėsto mintis, tačiau galima suprasti, jog nurodo, kad buvo sumuštas „devynaukštyje“. Be to, tai, kad nukentėjusysis išties buvo sumuštas (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, patvirtina ir įvykio vietos apžiūra. Įvykio vietos apžiūros protokolu nustatyta, kad devintojo aukšto koridoriuje, kairėje pusėje matomi esantys dar vieni laiptai, kurie veda į namo pagalbinį aukštą. Lipant minėtais laiptais link pagalbinio aukšto, patenkama į dar vieną koridorių, kuriame šalia laiptų pakopos matoma esanti raudonos spalvos dėmė (1 t., b. l. 20–30). Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos kriminalinių tyrimų valdybos specialisto išvadoje nurodyta, kad ant pateikto tampono su nuoplova, padaryta 2023 m. rugpjūčio 1 d. apžiūrint įvykio vietą (duomenys neskelbtini), rasta vyro kraujo, tinkamo asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurio genotipas sutampa su T. P. genotipu (1 t., b. l. 34–36). Duomenų, jog nukentėjusysis būtų grįžęs į minėto namo laiptinę po įvykio, nėra. Visų šių įrodymų visuma, juos jungiant į vientisą loginę grandinę, leidžia daryti neabejotina išvadą, jog nukentėjusysis T. P. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotus sužalojimus patyrė 2023 m. liepos 31 d. apie 22.00 val. namo palėpėje, esančioje (duomenys neskelbtini).

21. Iš naujo įvertinęs byloje surinktus įrodymus, juos įvertinęs kompleksiškai, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nepagrįstai rėmėsi išteisintojo V. S. ir jam palankiais liudytojos G. Č. parodymais, kaip nuosekliais ir vienodais. Kaip jau minėta, nors nukentėjusiojo parodymai vietomis nesutampantys, tačiau šioje dalyje svarbus aspektas, jog nukentėjusysis buvo neblaivus, tačiau tai nepaneigia jo parodymų patikimumo dėl esminių faktinių aplinkybių, kadangi viso ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, jog būtent V. S. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis prieš jį smurtavo. Įvykių įsiminimas ir prisiminimas yra individualus psichikos veiksnys, todėl kiekvienam asmeniui gali būti skirtingas, parodymų turinys, išsamumas gali būti nulemtas asmens atimties, apklausos ypatumų, stresinės situacijos. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog tam tikri nukentėjusiojo ar liudytojos I. Š. nurodyto laiko neatitikimai, nepaneigia kaltinime V. S. inkriminuojamų neteisėtų veiksmų egzistavimo. Aukštesnysis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, nesujungiant jų į nuoseklią, loginę grandinę, dėl ko nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį V. S. atžvilgiu.

22. Atsižvelgiant į tai kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad V. S. 2023 m. liepos 31 d. apie 22.00 val. namo palėpėje, esančioje (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, T. P. gulint ant grindų, tyčia, sudavė jam rankomis ir kojomis nemažiau keturių smūgių į įvairias kūno vietas padarydamas odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešinio momens srityje, muštinę žaizdą dėtinio antakio srityje su aplinkine poodine kraujosruva, pereinančia į dešinės akies vokus, smilkinį, poodinę kraujosruvą kairio žasto išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą krūtinės priekinio paviršiaus kairėje pusėje, kairio smilkinkaulio skruostinės ataugos lūžį ir taip fiziškai smurtaudamas padarė T. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą. V. S. veikė tiesiogine tyčia, suvokė daromos pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad tokiu neteisėtu veiksmu gali sukelti jam sveikatos sutrikdymą bei to norėjo. Darytina išvada, kad V. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir jam inkriminuota nusikalstama veika yra kvalifikuotina teisingai bei įrodyta šiame nuosprendyje aptartais įrodymais.

Dėl bausmės

23. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytos alternatyvios laisvės apribojimo arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmės. Prokuroras apeliaciniu skundu prašė V. S. už šio nusikaltimo padarymą paskirti 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

24. Teismas, parinkdamas ir skirdamas bausmes, vadovaujasi BK 54 straipsnyje išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą, veikų padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, į sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių santykį.

25. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas V. S. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad jis padarė tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis). Nusikaltimas baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Vertinant V. S. asmenybę, atsižvelgtina į tai, kad jis ne kartą teistas, paskutiniu 2024 m. sausio 18 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendžiu už smurtinio pobūdžio nusikaltimo padarymą, kuriuo jam paskirta laisvės atėmimo bausmė. V. S. už anksčiau padarytus nusikaltimus buvo skiriamos ir švelnesnės bausmės nesusijusios su laisvės atėmimu, tačiau tai V. S. elgesiui reikšmingos teigiamos įtakos nepadarė. Be to, eilę kartų yra baustas administracine tvarka, informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja V. S. ir leidžia daryti išvadą, kad nusikaltimas padarytas dėl susiformavusių neigiamų vertybių.

26. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, charakterizuojančius duomenis, įvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybes, pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, į tai, kad nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei tai, jog nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, daroma išvada, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje bus pasiekti V. S. paskyrus griežčiausią įstatymo sankcijoje numatytą bausmę - laisvės atėmimą, kurios dydis nustatytinas mažesnis nei sankcijoje numatytas vidurkis bei prokuroro prašomas apeliaciniame skunde, t. y. 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad V. S. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį teismo nuosprendį bei tai, jog praeityje yra teistas ne vieną kartą, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, dėl ko nagrinėjamu atveju taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.

27. Šiuo nuosprendžiu nustatytą nusikalstamą veiką V. S. padarė iki Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 18 d. nuosprendžio priėmimo, todėl vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, nuosprendžiais paskirtos bausmės subendrinamos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės. Pridedamos bausmės dalis parenkama atsižvelgiant į V. S. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, jo asmenybę, ankstesnius teistumus bei kitas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes.

28. V. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

29. Daiktai, turėję reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: galimai biologinis pėdsakas, T. P. kraujo lyginamasis pavyzdys ant marlės skiautės (voke) ir mėgintuvėlis bei tamponas, saugomi Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriuje, (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 38), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintini; skaitmeninės laikmenos su Bendrojo pagalbos centro garso įrašais ir kūno kamerų įrašais, supakuotos į voką, saugomos baudžiamojoje byloje (1 t., b. l. 131), nuosprendžiui įsiteisėjus paliktinos baudžiamojoje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Dėl proceso išlaidų

30. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Analogiškos nuostatos taikytinos ir sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.

31. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo gauta 2024 m. liepos 30 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patikslinta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad advokatei V. N. teikiant antrinę teisinę pagalbą V. S. šioje byloje, antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 333,33 Eur. Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. lapkričio 4 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, ginant V. S. sudaro 162,50 Eur.

32. Nagrinėjamu atveju būtinumą skirti V. S. gynėją, numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo V. S. valios. Taip pat teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑303/2014, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021). Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro skundą, kuris tenkinamas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad V. S. niekur nedirba, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį teismo nuosprendį, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už V. S. antrinę teisinę pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro Juozo Bagdonavičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

Pripažinti V. S. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, V. S. šiuo nuosprendžiu paskirtą 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 18 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir V. S. paskirti galutinę subendrintą 3 (trejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 18 d. nuosprendžiu atliktą bausmės dalį.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

- galimai biologinį pėdsaką, T. P. kraujo lyginamąjį pavyzdį ant marlės skiautės (voke) ir mėgintuvėlį bei tamponą, saugomus Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriuje, (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti;

- skaitmenines laikmenas su Bendrojo pagalbos centro garso įrašais ir kūno kamerų įrašais, supakuotas į voką, saugomas baudžiamojoje byloje (1 t., b. l. 131), nuosprendžiui įsiteisėjus palikti baudžiamojoje byloje.

Nepriteisti iš V. S. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.