Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-09-19 · Administracinė byla Nr. A-438-3434-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-1788-365/2011Sprendimas · 2011-05-16Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Ik-1788-365/2011Nutartis · 2011-09-19Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2011-09-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-19
Bylos Nr.
A-438-3434-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00256-2009-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
L. B.
Trečiasis asmuo
V. R., Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
Kategorijos
  • 9.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A438 – 3434/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00256-2009-7Procesinio sprendimo kategorija 9.3.1; 9.8.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjai L. B.,pareiškėjos atstovui Aidui Venckui,trečiajam suinteresuotajam asmeniui V. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. B. ir trečiojo suinteresuotojo asmens V. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, V. R. dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) 2008 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04) – K3 – 330 nurodė pareiškėjai sumokėti 29003 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 6906 Lt PVM delspinigių, 2900 Lt PVM baudos, 28372 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 4416 Lt GPM delspinigių, 2934 Lt GPM baudos, 1290 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų bazinei pensijos daliai, 645 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai baudos, 1035 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 517 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Valstybinė mokesčių inspekcija) 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 68 – 269 patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (04) – K3 – 330.

Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2009 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. S – 43(7 – 323/2008) panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 68 – 269 ir pareiškėjos skundą perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Šalies argumentai

Pareiškėja skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė:

1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2009 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. S – 43(7 – 323/2008) dalį, kuria nutarta perduoti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo nagrinėti skundo dalį dėl PVM apskaičiavimo, sumokėjimo ir deklaravimo už 2005 metus, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 68 – 269 dalį, kuria patvirtinta Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. (04) – K3 – 330 dalis dėl 2931 Lt PVM apskaičiavimo nuo pareiškėjos 119226 Lt pajamų, gautų pardavus žemės ūkio paskirties žemės sklypus laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 3 d. iki 2005 m. gruodžio 21 d.;

2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. S – 43(7 – 323/2008) dalį, kuria nutarta, jog pareiškėjos gautas 54637,75 Lt pajamas už 2006 metais parduotas jai bendrosios nuosavybės teise priklausiusias žemės sklypų dalis, gavo pareiškėjos tėvas V. R.;

3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. (04) – K3 – 330 dalį, kuria nutarta pareiškėjos 2006 metų pajamoms priskirti V. R., R. R. ir N. R. gautas 163913,25 Lt (218551 Lt – 54637,75 Lt = 163913,25 Lt) pajamas už jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusių žemės sklypų dalies pardavimą 2006 metais, ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 68 – 269 dalį, kuria patvirtinta Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. (04) – K3 – 330 dalis dėl V. R., R. R. ir N. R. 2006 metais gautų 163913,25 Lt pajamų už jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusių žemės sklypų dalies pardavimą priskyrimo pareiškėjos 2006 metais gautoms pajamoms.

Pareiškėja nurodė, kad šiuo atveju nepagrįstai buvo konstatuota, jog jos 2005 metais parduota žemė, esanti buvusiame Romainių kaime, Šilainių seniūnijoje, Kaune, buvo statyboms skirta žemė ir jog dėl to ji turi mokėti PVM. Pareiškėja iš tikrųjų pardavė žemės ūkio paskirties žemę, kurioje bet kokios statybos yra draudžiamos, ir ji negalėjo nuspėti, ką su iš jos įsigyta žeme darys naujieji jos savininkai. Išvados, jog pareiškėja pardavė statyboms skirtą žemę, yra pagrįstos tik prielaidomis. Pareiškėja nurodė, kad tiek mokesčių administratoriai, tiek Mokestinių ginčų komisija, vertindami žemės, esančios Romainiuose, Užliedžių seniūnijoje, Kaune, pirkimo, dovanojimo ir pardavimo aplinkybes, padarė neteisingą, tik prielaidomis pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju buvo siekiama mokestinės naudos. Tarp mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos šiuo atveju tik išsiskyrė pozicija dėl to, kas turi būti laikomas mokestinės naudos gavėju. Mokesčių administratoriai mokestinės naudos gavėju laikė pareiškėją ir visas 218551 Lt žemės, esančios Romainiuose, Užliedžių seniūnijoje, Kaune, pardavimo pajamas priskyrė pareiškėjai, o Mokestinių ginčų komisija, panaikindama centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą, mokestinės naudos (minėtų pardavimo pajamų) tikruoju gavėju laikė pareiškėjos tėvą V. R.. Tokie vertinimai yra nepagrįsti, nes iš tikrųjų šiuo atveju jokios mokestinės naudos nebuvo siekiama, sudaryti žemės pirkimo, dovanojimo ir vėlesnio jos pardavimo sandoriai atitiko tikrąją padėtį ir iš minėto žemės pardavimo pareiškėja gavo jos dalį bendrojoje žemės nuosavybėje (po dovanojimo sandorių sudarymo kitais bendrasavininkiais buvo tapę V. R., R. R. ir N. R.) atitinkančią pardavimo pajamų dalį – 54637,75 Lt, kurią įstatymų nustatyta tvarka deklaravo. Ši pajamų dalis negali būti laikoma pareiškėjos tėvo V. R. pajamomis, lygiai kaip ir pareiškėjos pajamomis negali būti laikoma kitiems bendrasavininkiams tenkanti likusi 163913,25 Lt pardavimo pajamų dalis. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija iš viso neturėjo teisės pasisakyti dėl jos tėvo V. R. pajamų gavimo ir jo tikslo gauti mokestinę naudą, nes jo mokestinis patikrinimas neatliktas ir jis šiame mokestiniame ginče nedalyvauja.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad, vykdant žemės, esančios Romainiuose, Užliedžių seniūnijoje, Kaune, įsigijimo ir jos dovanojimo bei pardavimo sandorius, buvo siekiama mokestinės naudos. Dovanojimo sutartys buvo sudarytos turint tikslą keliems susijusiems asmenims (žemės bendrasavininkiams: pareiškėjai, V. R., R. R., N. R.), parduodant padalinus žemę atsiradusius atskirus žemės sklypus, išvengti mokesčių mokėjimo. Pareiškėja ir jos šeimos nariai, ketindami išvengti mokesčių mokėjimo, iš anksto suplanavo nekilnojamojo turto dovanojimą vienas kitam, tokiu būdu siekdami padidinti žemės sklypų vertę ir išvengti atitinkamų mokesčių mokėjimo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2005 metais įsigijo žemę, esančią buvusiame Romainių kaime, Šilainių seniūnijoje, Kaune, kuri buvo padalinta į 44 sklypus. Įsigijusi žemę, pareiškėja vykdė ją padalinus atsiradusių žemės sklypų pardavimą. Ši pareiškėjos žemės įsigijimo ir pardavimo veikla atitiko Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatytus individualios veiklos požymius. Šie pareiškėjos parduoti žemės sklypai taip pat atitiko žemės sklypų, skirtų statyboms, požymius, todėl jų pardavimas, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi, turi būti apmokestintas PVM. Nors šių žemės sklypų nurodyta paskirtis buvo žemės ūkio, tačiau, dar nepardavus jų, jau buvo žinoma, kad juose bus vykdomos statybos (jau buvo atliekami veiksmai dėl žemės sklypų paskirties keitimo ir jų parengimo statyboms).

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjos skundu taip pat nesutiko.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjos L. B. skundo netenkino ir jį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog byloje nagrinėjami teisiniai santykiai atsirado 2005 metais, po to, kai Kauno savivaldybė 2005 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. T-98 patvirtino detalųjį planą, kuris numatė pareiškėjai priklausančio žemės sklypo suskaidymą į mažesnius sklypelius ir pasiūlė Kauno apskrities viršininkui keisti šių sklypų paskirtį. Po to pareiškėja pardavė jai priklausančius žemės sklypelius. Teismas konstatavo, kad jam pateiktose Žemės pardavimo sutartyse nurodoma, jog parduodama žemės ūkio paskirties žemė. Teismo vertinimu, pirkėjų prašymai, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai, Kauno apskrities viršininko įsakymai patvirtina, kad žemės paskirtis, leidžiant vykdyti sklypuose statybas, buvo keičiama ne pardavėjo - pareiškėjos ar jos įgalioto asmens, o pirkėjų - naujų žemės sklypų savininkų po to, kai jie įsigijo tuos naujai suformuotus sklypelius. Kauno apskrities viršininko administracija priimdama sprendimus dėl sklypų paskirties pakeitimo, rėmėsi minėtu Kauno savivaldybės sprendimu, kuris patvirtino žemės sklypų suskaidymą ir siūlė keisti sklypų paskirtį. Teismas akcentavo, kad vykstant sklypų pardavimui – 2005 metų vasarą - pareiškėjos įgaliotas asmuo V. R. (pareiškėjos tėvas) 2005 m. rugpjūčio 12 d. sudarė sutartį dėl elektros tinklų iškėlimo (rekonstrukcijos) ir atsiskaitė už šiuos darbus, o 2005 m. spalio 25 d. tas pats R. sudarė naujojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį dėl 42 gyvenamųjų namų kvartalo, esančio Šalčių, Horizonto ir Linažolių gatvėse prijungimo prie operatoriaus tinklų. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, naujieji savininkai teigė mokėję pinigus buvusiems sklypų savininkams ir pastarieji organizavo prijungimą prie tinklų.

Teismas taip pat pabrėžė, jog Kauno miesto savivaldybei 2005 m. vasario 10 d. patvirtinus detalųjį planą buvo viešai paskelta, kad bus keičiama sklypų paskirtis į kitą, leidžiančią vykdyti statybas. Sklypų pirkėjai teigė rinkęsi sklypus pagal patvirtintą planą, t. y. žinojo, kad sklypo skaidymas patvirtintas ir žinojo, kad rekomenduota keisti naujų sklypų paskirtį į kitą. Visos šios aplinkybės buvo žinomos ir pardavėjams – šiuo atveju pareiškėjai ar jos įgaliotam asmeniui R. (pareiškėjos tėvui). Todėl, teismo nuomone, patikrinimo metu padarytos pagrįstos išvados, kad parduodami sklypai buvo skirti statyboms. Teismo vertinimu, pareiškėjos pretenzijos dėl neteisingai pritaikytos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies yra nepagrįstos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog teisminio nagrinėjimo metu pareiškėja ir jos tėvas R. teigė, kad juos sieja artimos giminystės - šeimyniniai santykiai, kad vienas kitam pinigus perdavė nerašydami tą veiksmą patvirtinančių raštelių. Pareiškėja teigė buvusi užsienyje tuo metu, kai vyko sklypų pardavimas, o jos interesus atstovavo tėvas V. R., kuris realiai vykdė sklypų pardavimą ir gaudavo iš pirkėjų pinigus. Tačiau, teismo nuomone, duomenų, kurie paneigtų mokestinio patikrinimo metu padarytas išvadas dėl to, kuris buvo tikrasis, o kuris formalus sklypų pirkėjas, kuris realiai gavo pajamas, teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, todėl tenkinti pareiškėjos prašymą nėra pagrindo.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja L. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, papildomai nurodo, jog šią bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime padarė dvi kardinaliai priešingas ir tarpusavyje niekaip nesuderinamas išvadas, kurios, pareiškėjos manymu, neleidžia skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo laikyti nei teisėtu, nei pagrįstu. Pareiškėjos teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad įsigyjant ir parduodant sklypus, pareiškėja veikė savarankiškai ir vykdė individualią veiklą, o, pasak pareiškėjos, analizuodamas antrą skundo dalį dėl Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies taikymo, Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė kardinaliai priešingą išvadą, t. y. kad 54637,75 Lt už žemės sklypų pardavimą 2006 m. priskirtinos trečiojo asmens, nedalyvaujančio šiame mokestiniame ginče, V. R. pajamoms.

Apeliaciniu skundu tretysis suinteresuotasis asmuo V. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. S-43 (7-323/2008) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 68-269 bei perduoti šį mokestinį ginčą teritoriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo įpareigojant atlikti bendrą V. R. ir jo dukters L. B. veiklos (mokesčių sumokėjimo) patikrinimą už 2005 - 2006 m.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog akivaizdu, kad šiuo atveju buvo pažeistos jo, kaip mokesčių mokėtojo, procesinės teisės, o kartu ir Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinti mokesčių mokėtojų lygybės bei apmokestinimo aiškumo principai. Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, susipažinus su skundžiamu Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. S-43 (7-323/2008), akivaizdu, kad nurodytų sprendimu Mokestinių ginčų komisija sukūrė jam mokestines pareigas ateityje, nurodytu sprendimu neteisėtai ir nepagrįstai priskirdama jam 218551 Lt pajamų, kurias 2006 m. gavo jis, jo dukra L. B., žmona R. R. ir mama N. R.. Tretysis suinteresuotasis asmuo pabrėžia, kad joks jo veiklos mokestinis patikrinimas šiai dienai nebuvo atliktas, jam nebuvo suteikta teisė ne tik pateikti pastabas teritoriniam mokesčių administratoriui ar apskųsti sprendimą centriniam mokesčių administratoriui, taip pat nesuteikta procesinė teisė apskųsti nurodytą Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. S-43 (7-323/2008), kuriuo sukurtos mokestinės pareigos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas bei tretysis suinteresuotasis asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą. Atsiliepimuose savo poziciją grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais. Atsakovas papildomai nurodo, jog Mokesčių administravimo įstatymo 114 straipsnyje nurodyta, kad mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju mokestinis patikrinimas atliktas pareiškėjos atžvilgiu ir būtent jos atžvilgiu apskaičiuoti papildomi mokesčiai ir su jais susijusios sumos. Aplinkybė, kad Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės savo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, jog 218551 Lt pajamos už 2006 m. parduotą sklypų dalį (9 sklypus) pareiškėjai priskirtos nepagrįstai, savaime nereiškia mokestinės prievolės suformavimo V. R. atžvilgiu. V. R. atžvilgiu mokestinė prievolė atsiras tuo atveju, jeigu jo atžvilgiu bus atliktas mokestinis patikrinimas ir jo metu bus nustatyta, kad jis gavo apmokestinamųjų pajamų nuo kurių nesumokėti mokesčiai. Jeigu bus atliktas V. R. mokestinis patikrinimas ir jo metu bus apskaičiuoti papildomi mokėtini mokesčiai, V. R. vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 131 straipsnio nuostatomis įgis teisę pateikti rašytines pastabas, o inicijavus mokestinį ginčą naudotis kitomis MAĮ nustatytomis teisėmis. Taigi, pasak atsakovo, priešingai nei skunduose teigia V. R. ir pareiškėja, V. R. nėra suformuota mokestinė prievolė, todėl nebuvo pažeidžiamos ir jo teisės teikti įrodymus, pastabas, skundus ir pan.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas byloje kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, Komisija) 2009 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. S-43(7-323/2008), kuriuo buvo panaikintas Valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 68-269 ir pareiškėjos skundas perduotas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Iš ginčijamo Mokestinių ginčų komisijos sprendimo bei mokesčių administratorių sprendimų turinio matyti, jog ginčo dalyką sudaro aplinkybės, susijusios su pareiškėjos dovanojimo sandoriu jos tėvui V. R. perleistu turtu (sklypu Romainiuose, Užliedžių seniūnijoje, Kaune) bei dėl šio sandorio taikant turinio viršenybės prieš formą principą (Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnis) papildomai apskaičiuotu GPM ir su juo susijusiomis sumomis, taip pat aplinkybės dėl pareiškėjos 2005 – 2006 metais vykdytos veiklos pripažinimo individualia ir jos apmokestinimo GPM, VSD įmokomis bei PVM. Bylos medžiaga patvirtina, jog Komisija padarė išvadą, kad mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo, jog mokestinę naudą dėl sandorių su sklypu, esančiu Romainiuose, Užliedžių seniūnijoje, Kaune (įsigytas pagal 2004 m. gegužės 5 d. pirkimo – pardavimo sutartį) gavo pareiškėja, perkėlusi mokesčio bazę kitiems šeimyniniais ryšiais susijusiems asmenims. Atsižvelgdama į tai, Komisija pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir perdavė jį centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo (t. 1, b. l. 49 – 66), šį Komisijos sprendimą paliko galioti ir pirmosios instancijos teismas (t. 6, b. l. 20 – 33). Taigi nagrinėjamu atveju ginčo esmė yra susijusi su tuo, ar pagrįstai ir teisėtai Mokestinių ginčų komisija perdavė pareiškėjos skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tokia teisė Mokestinių ginčų komisijai yra suteikta Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 155 straipsnio 4 dalies 5 punktu, kuris numato, kad Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės gali perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostatų aiškinimą, suformuluotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-438-163/2008 (J. K. v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos). Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad „Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 5 punkte, nustatyta elgesio taisyklė, leidžianti Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, yra tinkamai pritaikoma tik tuomet, kai tokiam sprendimui priimti egzistuoja teisinis pagrindas. Paprastai toks pagrindas atsiranda, kai yra nustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo. Tokia situacija gali susidaryti dėl padarytų esminių procesinių teisės normų pažeidimų padarymo, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras, arba nepilnai ištyrus visas reikšmingas bylai aplinkybes, be kurių yra negalimas pagrįsto sprendimo priėmimas ir kt..“ Taigi, kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. taip pat 2009 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-563/2009), Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostatų taikymas ir skundo perdavimas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo yra galimas tik tais atvejais, kai būtina naujai atlikti tam tikrus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus objektyvius veiksmus, susijusius su teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo, pašalinimu (pavyzdžiui, iš naujo pakartoti tam tikras administracines procedūras, surinkti papildomų įrodymų, ištirti nenagrinėtas faktines aplinkybes, įrodymus ir pan.).

Nagrinėjamu atveju Mokestinių ginčų komisija konstatavo, jog pareiškėja buvo tik formali sklypo, esančio Romainiuose, Užliedžių seniūnijoje, Kaune, pirkėja, o realiai už savo pinigus sklypą pirko ir visus su šio sklypo dovanojimu, paskirties keitimu, tolesniu dovanojimu ir pardavimu susijusius reikalus tvarkė pareiškėjos tėvas V. R.. Atitinkamai, Komisijos nuomone, nėra pagrindo pareiškėją laikyti mokestinės naudos gavėja ir jos atžvilgiu taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio nuostatas, nes, kaip Komisija nustatė iš bylos aplinkybių, pareiškėja tik formaliai dalyvavo sandorių grandinėje, negaudama iš to jokios naudos, atitinkamai jai negali būti priskirtos ir 218551 Lt pajamos už 2006 m. parduotą minėto sklypo dalį. Dėl šių aplinkybių vertinimo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 18 d. nutartimi pareiškėjos tėvas V. R. į administracinės bylos nagrinėjimą buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu (t. 1, b. l. 182), t. y. administracinės bylos nagrinėjimo metu jam sudaryta galimybė pateikti savo papildomus paaiškinimus bei atsikirtimus dėl mokesčių administratoriaus ir Komisijos nustatytų aplinkybių, susijusių su sklypo, esančio Romainiuose, Užliedžių seniūnijoje, Kaune, dovanojimo ir pirkimo – pardavimo sandoriais. Bylos teisminio nagrinėjimo metu, pareiškėja ir jos tėvas V. R. nurodė, kad juos sieja artimi giminystės - šeimyniniai santykiai, todėl pinigines lėšas, gautas iš sklypo perleidimo sandorių, jie perdavė nefiksuodami šių operacijų jokiais papildomais dokumentais. Be to, pareiškėja su šiuo žemės sklypu susijusių sandorių sudarymo metu (t. y. sklypų, gautų suskaidžius sklypą, esantį Romainiuose, Užliedžių seniūnijoje, Kaune, pardavimo metu) teigė buvusi užsienyje, o jos interesus atstovavo tėvas V. R., kuris realiai vykdė sklypų pardavimą ir gaudavo iš pirkėjų pinigus (t. 6, b. l. 10 – 17). Kitų, papildomų duomenų (įrodymų), patvirtinančių aplinkybę kuris asmuo buvo tikrasis, o kuris formalus sklypų pirkėjas bei kuris realiai gavo pajamas, pirmosios instancijos teismui bei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, jog teisėtas bei pagrįstas sprendimas dėl kilusio mokestinio ginčo gali būti priimtas tik naujai atlikus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus objektyvius veiksmus, susijusius su minėtų teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymu (t. y. surinkus bei ištyrus papildomus įrodymus, patvirtinančius kas buvo tikrasis mokestinės naudos gavėjas). Teisėjų kolegijos nuomone, visa tai suponuoja būtinybę grąžinti mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo centriniam mokesčių administratoriui (Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 5 punktas), todėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimas ir jį palikęs galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės pripažintini teisėtais bei pagrįstais. Papildomai akcentuotina, jog pareiškėjos tėvas V. R. apeliaciniame skunde teigia, kad Mokestinių ginčų komisija priėmė sprendimą, sukeliantį jo atžvilgiu atitinkamas teisines pasekmes, t. y. priskyrė jam 218551 Lt pajamų, gautų 2006 m. pardavus žemės sklypo dalį, tačiau jis tinkamai, kaip mokesčių mokėtojas, nebuvo įtrauktas į mokestinį ginčą bei į pareiškėjos L. B. mokestinį patikrinimą, ir negalėjo pasinaudoti visomis procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto V. R. argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Visų pirma, kaip jau buvo minėta, V. R. į administracinės bylos nagrinėjimą buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu, todėl bylos nagrinėjimo metu galėjo pasinaudoti visomis Administracinių bylų teisenos įstatymo jam, kaip administracinės bylos proceso šaliai, suteiktomis procesinėmis teisėmis (pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams bei samprotavimams ir kt.; Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 2 dalis). Antra, V. R. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog Mokestinių ginčų komisijos sprendimas jam, kaip mokesčių mokėtojui, sukėlė tiesiogines teisines pasekmes. Kaip jau ir buvo minėta, šioje byloje ginčijamas Komisijos sprendimas yra tik procedūrinio pobūdžio, juo mokestinis ginčas grąžintas iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui, t. y. ginčijamu sprendimu Komisija nei pareiškėjos, nei jos tėvo V. R. atžvilgiu nepatvirtino jokių teisiškai privalomų įpareigojimų (nurodymų) susijusių su konkrečiomis mokestinėmis prievolėmis sumokėti tam tikras mokesčių sumas ir pan. Todėl darytina išvada, kad jokių esminių procedūrinių pažeidimų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas), susijusių su galimu V. R. procesinių teisių neužtikrinimu nagrinėjant šį mokestinį ginčą nebuvo padaryta.

Dėl kitų šio mokestinio ginčo epizodų (pareiškėjos 2005 m. parduoto 41 žemės sklypo, esančio buvusiame Romainių k., Šilainių sen., Kaune) bei pareiškėjos vykdytos žemės sklypų pardavimo veiklos pripažinimo individualia veikla teisėjų kolegija konstatuoja, jog iš esmės sutinka su Mokestinių ginčų komisijos bei pirmosios instancijos teismo išvadomis. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija, įsigaliojusi nuo 2002 m. liepos 1 d. ir išlikusi nepakitusi iki šiol) nustato, kad „PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne.“. Aiškinant šią teisės normą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai - apskrities viršininko sprendimo; specialiųjų teritorinio planavimo dokumentų ir/ar detaliųjų planų; Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenys, yra pirminiai bei tiesioginiai įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas apie konkretaus žemės sklypo priskirtinumą (arba ne) sklypų, skirtų statyboms kategorijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-1346/2009). Iš bylos medžiagos matyti, jog 41 žemės sklypas, esantis buvusiame Romainių kaime, Šilainių seniūnijoje, Kaune buvo parduoti nuo 2005 m. gegužės 3 d. iki 2005 m. gruodžio 21 d. (mok. byla, t. 1, b. l. 81), tačiau Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. T-98 buvo patvirtintas šių sklypų detalusis planas, numatantis juose mažaaukščių gyvenamųjų namų statybą (t. 5, b. l. 32 – 33). Todėl akivaizdu, jog Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo prasme pareiškėja 2005 pardavė žemę statyboms (41 žemės sklypą, esantį buvusiame Romainių k., Šilainių sen., Kaune), todėl nuo šių sklypų pardavimo sandorių pagrįstai apskaičiuotas PVM. Taip pat konstatuotina, jog vien šių 2005 m. parduotų sklypų kiekis (nevertinant net ir 2006 m. sudarytų kitų žemės sklypų pardavimo sandorių, kuriuose dalyvavo pareiškėjos tėvas V. R.) ir su sklypų pardavimu susijusių pareiškėjos veiksmų pobūdis (siekis išskaidyti sklypus ir parduoti juos kuo palankesnėmis komercinėmis sąlygomis, nesant įrodymų apie šių sklypų reikalingumą pareiškėjos asmeniniams poreikiams tenkinti), vadovaujantis GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies nuostatomis, pagrindžia individualios veiklos vykdymo faktą. Tačiau įvertinus tai, jog galutiniam pareiškėjai tenkančių mokesčių dydžio apskaičiavimui turi reikšmės aplinkybė, kuriam mokesčių mokėtojui (pareiškėjai ar jos tėvui) bus priskirtos 218551 Lt pajamos už 2006 m. parduotus žemės sklypus Romainiuose, Užliedžių seniūnijoje, Kaune, teisėjų kolegijos nuomone, atitinkamos mokesčių bei su jais susijusios sumos (baudos ir delspinigiai) privalo būti perskaičiuoti mokesčių administratoriui išnagrinėjus mokestinį ginčą iš naujo.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tenkinti pareiškėjos L. B. ir trečiojo suinteresuotojo asmens V. R. apeliacinius skundus jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos L. B. ir trečiojo suinteresuotojo asmens V. R. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusRomanas Klišauskas