- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-29
- Bylos Nr.
- Ik-2827-426/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01984-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- K. J.
- Atsakovas
- Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovams Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1 - 8) ir jo patikslinimais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 25 000 Lt neturtinę žalą ir įpareigoti atsakovą nukopijuoti visus skunde nurodytus Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Vilniaus VGTPT, ir Tarnyba) nusiųstus dokumentus, kad įvykdytų iš Vilniaus VGTPT atsiųstus sprendimus dėl nutarčių visų nuobaudų atžvilgiu.
Nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus VGTPT, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje surašant skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui. Teigė, kad Vilniaus VGTPT atsisakė tai atlikti, tuo pažeisdama jo teisėtus interesus. Tvirtino, kad Tarnyba neatlieka savo funkcijų, nuo 2007 metų nesurašo nė vieno skundo pagal daugybinius jo prašymus, reikalavimus. Pažymėjo, kad dėl Tarnybos neveikimo patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, kančias, skausmą.
Atsiliepimas
Atsakovai Vilniaus VGTPT ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus VGTPT, atsiliepimu į skundą (b. l. 15 - 18) prašė jį atmesti.
Nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 27 d. gavo K. J. prašymą reg. Nr. ATP-(1.7.)-1403-02-07 suteikti antrinę teisinę pagalbą parengiant peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui. Išnagrinėjusi minėtą pareiškėjo prašymą, Tarnyba nustatė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-21/2003 Vilniaus apygardos teismas 2003 m. sausio 13 d. priėmė nuosprendį, kuriuo K. J. pripažino kaltu ir nuteisė laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo 2003 m. sausio 13 d. nuosprendžiu, K. J. jį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui. Lietuvos apeliacinis teismas 2003 m. birželio 4 d. priėmė nuosprendį, kuriuo K. J. apeliacinį skundą atmetė. Atkreipė dėmesį, kad kadangi K. J. apeliacinės instancijos teismo 2003 m. birželio 4 d. nuosprendžio neskundė kasacine tvarka, todėl 2007 m. rugsėjo 27 d. Tarnyba priėmė sprendimą Nr. S-(1.7.)-1403-2-1205-l-07 atsisakyti teikti K. J. antrinę teisinę pagalbą rengiant peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui. Nurodė, kad 2010 m. balandžio 1 d. gavo teismo 2010 m. kovo 31 d. lydraščiu Nr. 4RT-4662 persiųstą K. J. prašymą reg. Nr. (1.33.)-GD-453-10 suteikti antrinę teisinę pagalbą atnaujinant procesą administracinėje byloje Nr. I-1688-281/2009. 2010 m. balandžio 7 d. Tarnyboje gautas K. J. pakartotinis prašymas reg. Nr. (1.33.)-ATP-960-10 dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo atnaujinant procesą. Pažymėjo, kad 2010 m. balandžio 7 d. raštu Nr. (1.33.)-SD-1422-10 Tarnyba paprašė pareiškėjo nurodyti aplinkybes, kurios būtų pagrindu (-ais) kreipiantis į teismą dėl proceso atnaujinimo, bei pateikti dokumentus (įrodymus), kurie patvirtintų minėtas aplinkybes. Taip pat šiuo raštu pareiškėjo paprašė tinkamai užpildyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintą prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą ir pateikti įrodymus (dokumentus), kurie patvirtintų, kad pareiškėjas turi teisę į antrinės teisinės pagalbos teikimą. 2010 m. liepos 19 d. gavo teismo 2010 m. liepos 15 d. lydraščiu Nr. L2251-562/2010 persiųstą K. J. metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (kartu su kitu pareiškėjo prašymu reg. Nr. (1.33.)-ATP-1892-10). Atsižvelgdama į tai, Tarnyba 2010 m. liepos 21 d. priėmė sprendimą Nr. (1.33.)-S-1939-10 atsisakyti suteikti K. J. antrinę teisinę pagalbą atnaujinant procesą administracinėje byloje Nr. I-1688-281/2009. Pažymėjo, kad išnagrinėjusi pareiškėjo prašymų turinį, Vilniaus VGTPT nustatė, jog pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų pagrindu (-ais) kreipiantis į teismą dėl proceso atnaujinimo, ir nepateikė jokių dokumentų (įrodymų), kurie patvirtintų minėtas aplinkybes, todėl manė, kad minėtuose prašymuose nurodytas reikalavimas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas pareiškėjo interesams byloje yra neperspektyvus. Nurodė, kad 2009 m. spalio 8 d. Tarnyba priėmė sprendimą Nr. (1.33.)-S-2418-09 suteikti antrinę teisinę pagalbą K. J. administracinėje byloje dėl Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2009 m. rugsėjo 8 d. rašto Nr. 2S-2544 apskundimo rengiant procesinius dokumentus teismui ir atstovaujant pareiškėjo interesams pirmosios instancijos teisme. Teikti antrinę teisinę pagalbą buvo paskirtas advokatas A. M.. 2009 m. spalio 23 d. Tarnyba gavo advokato A. M. pranešimą reg. Nr. (1.33.)-NP-261-09, kuriame advokatas Tarnybai siūlė nutraukti K. J. antrinės teisinės pagalbos teikimą. Tarnyba, išnagrinėjusi advokato A. M. pranešimą, nustatė, kad nesant jokių objektyvių duomenų ir pareiškėjui nepateikus jokių įrodymų, pagrindžiančių K. J. reikalavimą, advokatas negali tinkamai paruošti procesinio dokumento – skundo, bei tolesnis atstovavimas pareiškėjo interesams administracinėje byloje yra neperspektyvus. Atsižvelgdama į tai, Vilniaus VGTPT 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. (1.33.)-NSP-326-09 nutraukė K. J. antrinės teisinės pagalbos teikimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas kitus, jo teigimu, Tarnybos neteisėtus veiksmus įvardijo abstrakčiai. Nurodė, kad, nuo 2006 metų K. J. nuolatos teikia prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Manė, kad Tarnyba neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl K. J. neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėjo, jog pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra formalus ir akivaizdžiai nepagristas jokiais įrodymais. Abejojo, ar pareiškėjo skunde nurodyti atsakovo veiksmai galėjo priversti pareiškėją patirti kančias, prarasti gyvenimo prasmę, sukelti emocinę ir dvasinę depresiją, psichologiškai traumuoti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 10 d sprendimu (b. l. 63 -67) administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą nukopijuoti visus skunde nurodytus Vilniaus VGTPT nusiųstus dokumentus, kad įvykdytų iš Vilniaus VGTPT atsiųstus sprendimus dėl nutarčių visų nuobaudų atžvilgiu nutraukė ir kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą patenkinti visiškai ar iš dalies reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad pateiktame skunde apsiribojama neturtinės žalos dydžio įvardijimu, abstrakčiu teiginiu dėl jos atsiradimo esant Tarnybos kaltei, nepaisant pareiškėjui tenkančios pareigos ne tik suformuluoti konkretų skundo reikalavimą, nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, bet ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teigė, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad K. J. teismine tvarka būtų nuginčijęs Tarnybos priimtus sprendimus, kuriais buvo atsisakyta jam suteikti antrinę teisinę pagalbą ar nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal atitinkamą Tarnybos sprendimą. Minėti administraciniai sprendimai yra galiojantys, sukeliantys pareiškėjui atitinkamas teisines pasekmes. Pažymėjo, kad Tarnybos sprendimuose aiškiai buvo nurodyti atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą ar jos teikimo nutraukimo pagrindai: 1) nepasinaudojus kasacija, peticija Europos Žmogaus Teisių Teismui negali būti rengiama (2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. S-(1.7)-1403-2-1205-07; 2) nepateikus įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodomų aplinkybių egzistavimą, atstovavimas pareiškėjo interesams byloje yra neperspektyvus (2009 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. (1.33.)-NSP-326-09); 3) nepateikus įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-1688-281/2009, atstovavimas pareiškėjo interesams byloje yra neperspektyvus (2010 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. (1.33.)-S-1939-10). Nurodė, kad K. J., grįsdamas savo poziciją, nepateikė nei įrodymų, kurie teismui leistų daryti priešingas išvadas toms, kurias minėtuose sprendimuose padarė Tarnyba, nei nurodė teisės aktų, kuriuos galimai pažeidė Tarnyba. Teigė, kad pareiškėjas, ketindamas kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, nebuvo išnaudojęs visų vidaus teisinių gynybos priemonių (kasacijos), o kitais atvejais nepateikė įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodomų aplinkybių egzistavimą, todėl Tarnybos veiksmai pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą (toliau – ir VGTP įstatymas, VGTPĮ) yra juridiškai pateisinami. Konstatavo, kad nagrinėtinu atveju neteisėtų Tarnybos veiksmų nenustatyta, o tai eliminuoja galimybę taikyti civilinę atsakomybę. Nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad Tarnybos darbuotojų veiksmai sukėlė jam gilius dvasinius išgyvenimus, jis dėl tokių veiksmų patyrė didelius nepatogumus, skausmą ar pan. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl neturtinės žalos atsiradimo yra abstrakčios, visiškai neparemtos konkrečiais įrodymais. Konstatavo, kad jo teiginiai apie padarytą žalą iš esmės yra prielaidos, todėl negali būti pagrindu reiškiamo reikalavimo patenkinimui. Teigė, kad kitos K. J. skunde nurodomos aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 25 000 Lt neturtinę žalą yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad atsiliepime į skundą Tarnyba nurodė, kad nėra gavusi K. J. prašymo nukopijuoti visus skunde nurodytus Tarnybai siųstus dokumentus, įvykdyti iš Tarnybos atsiųstus sprendimus dėl nutarčių visų nuobaudų atžvilgiu. Atkreipė dėmesį, kad tai, jog nebuvo pateikęs tokio prašymo Tarnybai, pareiškėjas pripažino teisminio nagrinėjimo metu, o dėl šio skunde iškelto reikalavimo iki paduodant teismui skundą tarp šalių net nebuvo kilęs ginčas. Konstatavo, kad administracinė byla dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą nukopijuoti visus skunde nurodytus Tarnybai nusiųstus dokumentus, kad įvykdytų iš Tarnybos atsiųstus sprendimus dėl nutarčių visų nuobaudų atžvilgiu, nutrauktina.
III.
Pareiškėjas K. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 71-73), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priteisti jam 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino ir neišanalizavo visų bylos aplinkybių bei priėmė vienpusišką ir šališką sprendimą. Pažymi, kad Tarnyba neatliko savo funkcijų ir ignoravo jo teisėtus prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą, dėl ko jis negalėjo tinkamai ginti savo pažeistų teisių. Teigia, kad dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, stresą, yra apimtas nevilties, prislėgtas, nuolat kamuoja dvasinė emocinė depresija, kenčia fizinį skausmą, vartoja raminamuosius vaistus. Nesutinka su Tarnybos teiginiu ir nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. birželio 4 d. nuosprendį buvo apskundęs kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Kartu su apeliaciniu skundu pateikia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 2 d. nutartį. Pažymi, kad buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6 straipsnis
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus VGTPT, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 82-83) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodo, kad apeliaciniu skundu pareiškėjas neįrodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė, neteisingai išaiškino ar pritaikė procesines ir/ar materialines teisės normas, ar išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Teigia, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių reikšmingų motyvų ir nepateikia jokių įrodymų, kodėl, jo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesuteikia teisės pareiškėjui į neturtinės žalos atlyginimą, kadangi jie neįrodo Tarnybos veiksmų neteisėtumo, kaip vienos būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Nurodo, kad pareiškėjas yra praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytą vieno mėnesio terminą Tarnybos 2007 m. spalio 1 d. sprendimo apskundimui, todėl ginčyti šį sprendimą nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu priteisti 25 000 Lt neturtinę žalą iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir siejo šios neturtinės žalos atsiradimą su Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos priimtais sprendimais, kuriais jam buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą arba tokios pagalbos teikimas nutrauktas (Tarnybos 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. S-(1.7.)-1403-2-1205-1-07, 2009 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. (1.33.)-NSP-326-09 ir 2010 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. (1.33.)-S-1939-10).
Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuoti Lietuvos Respublikos CK, kurio 6.245–6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta šio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalis reglamentuoja, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi sprendžiant pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą, pirmiausia būtina nustatyti, ar dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų buvo pažeistos pareiškėjo teisės, t. y. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų ar juos atliko netinkamai.
Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šia nuostata vadovaujamasi ir kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą ar atlyginti žalą, padarytą neteisėtais veiksmais vykdant teisingumą. Pabrėžtina, kad turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nagrinėjamoje pareiškėjas nėra nuginčijęs jo nurodomų Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimų, kuriais atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą arba šios pagalbos teikimas buvo nutrauktas, minėti sprendimai yra galiojantys bei sukeliantys pareiškėjui ir kitiems suinteresuotiems asmenims atitinkamas teisines pasekmes. Nors minėtuose Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimuose yra aiškiai nurodyti jų priėmimo teisiniai pagrindai, siejami su atstovavimo pareiškėjo interesams neperspektyvumu bei akivaizdžiu jo reikalavimų nepagrįstumu (b. l. 19 – 20, 35 – 36, 30 – 31), tačiau nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių teisinių argumentų bei nepateikė įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodomų Tarnybos sprendimų nepagrįstumą bei neteisėtumą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas papildomai nurodo, jog Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. S-(1.7.)-1403-2-1205-1-07, atsisakė suteikti jam teisinę pagalbą parengiant peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui dėl to, jog baudžiamojoje byloje Nr. 1-21/2003 nebuvo panaudotos visos valstybės nacionalinės teisinės gynybos priemonės. Anot pareiškėjo, priešingai nei buvo konstatuota minėtame Tarnybos sprendime, jis išnaudojo visas teisinės gynybos priemones ir buvo pateikęs kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris šį skundą išnagrinėjo 2003 m. gruodžio 2 d. nutartimi (b. l. 74 – 78). Tačiau, kaip jau buvo minėta, šio Tarnybos 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo pareiškėjas įstatymo nustatytais terminais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis) neskundė ir įstatymo nustatyta tvarka jo teisėtumo nenuginčijo.
Taigi remiantis anksčiau išdėstytu nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas įrodė, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, priimdama nurodytus sprendimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju, nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos) veiksmų, nėra ir būtinos Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos negali kilti ir atsakomybė už žalą. Kita vertus, nors pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą, teigia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos darbuotojų veiksmai sukėlė jam gilius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, skausmą, visos šios aplinkybės nėra patvirtintos jokiais konkrečiais įrodymais (pvz. sveikatos priežiūros specialistų pažymomis, išvadomis ir pan.), nepateiktas ir neturtinės žalos piniginio įvertinimo pagrindimas.
Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl 25 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra juridinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisėtai ir pagrįstai nutraukė bylą kitoje pareiškėjo reikalavimų dalyje (dėl reikalavimų įpareigoti atsakovą nukopijuoti visus skunde nurodytus Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai nusiųstus dokumentus), nustatęs, jog šioje dalyje tarp proceso šalių nebuvo kilęs ginčas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.