- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2020-09-14
- Bylos Nr.
- AN2-313-935/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01122-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Panaikinti nutarimą (nutartį) ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme
- Teisėjas
- Ugnius Trumpulis (pirm.)
- Institucija
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal A. O. (A. O.) ir J. O. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. nutarimo, kuriuo A. O. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:
- pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 4 dalį 1300 Eur dydžio bauda;
- pagal ANK 427 straipsnio 1 dalį 1600 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu keturiems metams.
Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, paskirtos nuobaudos subendrintos ir A. O. buvo paskirta 1600 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams.
Vadovaujantis ANK 29 straipsniu, konfiskuotas J. O. nuosavybės teise priklausantis automobilis Seat Alhambra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
1. A. O. nubaustas už tai, kad jis 2020 m. kovo 29 d., apie 16.20 val., Vilniuje, Mūrinės Vokės g. 57, vairavo automobilį SEAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,43 promilės girtumas, neturėdamas teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemonę, kai 2019 m. rugsėjo 18 d. baustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį. Tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punktą ir padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 424 straipsnio 4 dalyje ir 427 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Apeliaciniame skunde A. O. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną jam nutraukti.
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. O. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas nepagrįstai ir neteisėtai, nes administracinio nusižengimo jis nepadarė ir buvo nubaustas už kito asmens padarytą teisės pažeidimą.
4. A. O. aiškina, jog įvykio dieną jo brolienė I. O. paprašė R. K., J. O. priklausančiu automobiliu, nuvežti jos motinai bulves. Automobiliu kartu su R. K. važiavo ir M. O.. Grįžtant R. K. ir M. O. sustojo miške prie susirinkusios pažįstamų asmenų kompanijos. M. O. užtruko, todėl R. K. paliko automobilį ir grįžo namo. I. O. paskambino vietiniai gyventojai ir pasakė, kad J. O. automobiliu važinėja girti asmenys. Apie tai I. O. pranešė policijai. A. O. teigia, kad I. O. padavė jam atsarginį automobilio raktą, jog jis jį perduotų pusbroliui, kuris parvairuotų automobilį namo, taip pat paprašė eiti kartu paieškoti automobilio. Jam beieškant automobilio, viename gyvenvietės namo kieme pamatė stovintį savo motinos automobilį, prie kurio priėjo ir pradėjo apžiūrinėti. Tuo metu į kiemą įvažiavo policijos pareigūnai, kuriems jis nurodė, kad jis automobilio nevairavo. Netrukus priėjo ir I. O. bei jo brolis M. O., kurie patvirtino, kad jis automobilio nevairavo. Vis tik policijos pareigūnai, patikrinę A. O. blaivumą, jį sulaikė.
5. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nurodo, jog skundžiamu nutarimu jis buvo nubaustas tik dėl to, kad liudytojas M. A., kurio kieme buvo paliktas J. O. automobilis, policijos pareigūnams nurodė, jog matė, kad jis galimai vairavo automobilį, nes išlipo iš vairuotojo pusės. A. O. įsitikinimu, paminėtas liudytojas suklydo arba akivaizdžiai jį apkalbėjo.
6. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad abu teismo posėdžio metu apklausti policijos pareigūnai išvadą, kad automobilį vairavo A. O., padarė remdamiesi tik prielaida. Policijos pareigūnas P. S. teigė, kad jis matė, kaip A. O. išėjo iš už automobilio nuo vairuotojo pusės, tačiau kartu su minėtu pareigūnu buvusi policijos pareigūnė S. M. nurodė, kad šalia automobilio stovėjo tamsiai apsirengęs vyras, kuris iš automobilio taukė daiktus. Be to, liudytoja S. M. nurodė, kad jiems liudytojas M. A. nurodė, kad A. O. galimai vairavo automobilį.
7. Skunde nurodoma, kad teisme liudytoja I. O. parodė, jog A. O. negalėjo vairuoti automobilio. Liudytojas M. O., miegojęs J. O. automobilyje, teismui nurodė, jog matė, kas vairavo automobilį ir tą asmenį įvardijo. Pirmosios instancijos teismas tokius liudytojų teiginius įvertino kritiškai, tačiau nenurodė jokių argumentų, kodėl jais negalima remtis. Pirmosios instancijos teismas vietoje to, kad apklaustų liudytojų nurodytą asmenį, kuris vairavo automobilį, apklausęs kitus pranešėjus, kurie informavo policijos pareigūnus apie neblaivų vairuotoją, padarė išvadą dėl A. O. kaltės remdamasis tik vienintelio liudytojo M. A. parodymais.
8. A. O. pažymi, jog liudytojas M. A. nurodė, kad automobiliui sustojus kieme, iš jo pabėgo trys asmenys. Taigi akivaizdu, jog tuo atveju, jeigu automobilį būtų vairavęs A. O., jis taip pat būtų bėgęs iš įvykio vietos. Be to, liudytojo M. A. parodymai turi būti vertinami kritiškai, kadangi jis nurodė, jog nepažįsta A. O., tačiau jie vienas kitą pažįsta, sveikindavosi, yra giminaičiai. Aplinkybę, kad liudytojas M. A. galėjo A. O. apkalbėti, patvirtina ir tai, jog jis su asmeniu, kuris vairavo automobilį, yra kaimynai ir draugai. Taip pat teismas visiškai nesiaiškino, ar apskritai liudytojas M. A. galėjo matyti atvažiavusį automobilį, kadangi tuo metu, kai į kiemą atvažiavo automobilis, liudytojas buvo garaže.
9. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokie asmenys I. O. pranešė apie asmenį, kuris vairavo J. O. automobilį, nepaklausė M. O., kokie asmenys kartu su juo buvo jo motinos automobilyje, nesiekė jų apklausti, kad būtų pašalintos visos abejonės dėl A. O. kaltės. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visiškai subjektyviai ir formaliai išnagrinėjo bylą, nesiaiškino aplinkybių, kurios paneigia A. O. kaltę. A. O. 2019 metais buvo nuteistas už panašaus pobūdžio teisės pažeidimą, tačiau tai nereiškia, kad jis yra linkęs daryti analogiškus nusižengimus.
10. Apeliantas pabrėžia, kad į procesą nebuvo įtraukta transporto priemonės savininkė J. O., jai nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, nebuvo sudarytos galimybės ginti savo nuosavybės teisę bei teisėtų interesų, o tai yra esminis proceso teisės pažeidimas.
11. Apeliaciniame skunde J. O. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. nutarimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.
12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nutarimas yra neteisėtas, nes J. O. nebuvo įtraukta į procesą kaip transporto priemonės savininkė, jai nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, jai nebuvo sudarytos galimybės ginti savo nuosavybės teisės bei teisėtų interesų – įrodyti, jog ji nėra atsakinga už jos nuosavybės panaudojimą teisės pažeidimo padarymo metu.
13. J. O. aiškina, kad po to, kai buvo nuvežtas jai priklausantis automobilis, ji pašto dėžutėje rado Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės pranešimą, kuriuo buvo informuojama apie transporto priemonės nuvežimą, taip pat išaiškinimą, kad automobilio savininkas turės apmokėti už automobilio saugojimą. Norėdama sužinoti išsamesnę informaciją, J. O. kreipėsi į policijos įstaigą. Policijos įstaigoje jai buvo paaiškinta, jog jos automobilį galimai vairavo neblaivus asmuo, vyksta tyrimas, o klausimą dėl automobilio spręs teismas, į kurį ji bus pakviesta. Jai buvo žinoma, kad transporto priemonę vairavo M. R., todėl ji suprato, jog atikus tyrimą automobilis jai bus grąžintas, nes ji niekam nedavė leidimo vairuoti jai priklausančios transporto priemonės, kuri buvo paimta be jos žinios savavališkai. Vis tik pirmosios instancijos teismas automobilio perdavimo aplinkybių išvis nesiaiškino, todėl priėmęs procesinį sprendimą konfiskuoti automobilį pažeidė jos teisę į nuosavybės neliečiamumą.
14. Apeliantės įsitikinimu, pritaikyta administracinio poveikio priemonė visiškai neatitinka ir nuobaudų taikymo tikslams keliamų reikalavimų ir proporcingumo principo. Byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad J. O. būtų atsakinga už jos automobilio panaudojimą nusižengimo padarymui. Taigi J. O. nukentėjo ne tik be jos valios paėmus automobilį, bet dar ir buvo nubausta jį konfiskuojant.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
A. O. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o apeliantės J. O. skundas tenkintinas.
15. ANK 567 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad, nagrinėjant administracinių nusižengimų bylas, teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, jog nagrinėjant administracinių nusižengimų bylas, turi būti laikomasi tiesioginio nagrinėjimo teisme principo, t. y. teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išklausyti proceso šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, specialistų paaiškinimus ir eksperto išvadas, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta, teismas privalo būti aktyvus, siekdamas nustatyti byloje tiesą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-18-693/2016, 2AT-27-976/2015 ir kt.). Taigi teigtina, jog nustatant bylai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų duomenų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei jų šaltinių patikimumas. Teismas privalo imtis įstatyme numatytų veiksmų, kurie sudarytų sąlygas nustatyti objektyvią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su A. O. ir J. O. apeliacinių skundų argumentais ir byloje užfiksuotais duomenimis, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės, taikant administracinio poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą. Pirmosios instancijos teismas paminėtą administracinio poveikio priemonę pritaikė formaliai, šioje dalyje procesinis sprendimas priimtas skubotai, jis negali būti vertinamas nei kaip pagrįstas, nei kaip teisingas.
16. ANK 29 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, jog turto konfiskavimas yra administracinio poveikio priemonė, kurią kartu su administracine nuobauda gali skirti teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Turto konfiskavimas – tai priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas pažeidėją ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotas gali būti tik turtas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus ANK 29 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus. ANK 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo administracinio nusižengimo įrankis, priemonė, dalykas ar įstatymų uždraustos veikos rezultatas. ANK 29 straipsnio 4 dalis leidžia už nusižengimus, numatytus ANK 424 straipsnio 4 dalyje ir 427 straipsnio 1 dalyje, konfiskuoti ir ne pažeidėjui priklausantį turtą, jei yra nustatyta bent viena minėto straipsnio dalyje numatyta sąlyga. Taigi nekyla jokių abejonių, jog pirmosios instancijos teismas turėjo teisę spręsti kausimą dėl transporto priemonės, kuri priklauso trečiajam asmeniui – J. O., konfiskavimo, tačiau tai padarė pažeisdamas transporto priemonės savininkės procesines teises.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ANK (575-588 straipsniai, 621 straipsnis, 626 straipsnis, 644 straipsnis, 650 straipsnis) nereglamentuoja asmens, kurio turtas konfiskuojamas, procesinių teisių administracinio nusižengimo byloje. Vis tik atkreiptinas dėmesys, kad administracinio nusižengimo bylos teisenoje, taikant turto konfiskavimą, yra sprendžiama dėl asmens civilinės teisės – teisės netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Taigi administracinio poveikio priemonės – turto konfiskavimo paskyrimas nagrinėjamu atveju tiesiogiai daro įtaką transporto priemonės, kuri gali būti konfiskuota, savininko teisėms. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo, kuriam nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė gali būti konfiskuota, privalo būti įtrauktas į bylos procesą ir jam turi būti sudaryta galimybė ginti savo nuosavybės teisę ir teisėtus interesus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-18-2013, 2AT-34-2013 ir kt.). Tokiais atvejais, kai yra duomenų, patvirtinančių, kad administracinis teisės pažeidimas padarytas naudojantis transporto priemone, nuosavybės teise priklausančia ne administracinėn atsakomybėn traukiamam, o kitam asmeniui, ir byla išnagrinėjama nepranešus šiam apie teismo posėdžio laiką ir vietą, konstatuojama, kad nebuvo užtikrintas teisingas teismo procesas bei efektyvi savininko teisių gynyba ir taip padarytas esminis proceso teisės pažeidimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-82-303/2016).
18. Iš byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog automobilio „Seat “, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė yra J. O.. Šį faktą patvirtina išraše iš VĮ „Regitra“ užfiksuoti duomenys, A. O. bei liudytojos I. O. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. Taigi pirmosios instancijos teismas taikydamas administracinio poveikio priemonę – transporto priemonės konfiskavimą sprendė klausimą ir dėl J. O. teisės netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad transporto priemonės savininkė J. O. buvo informuota apie posėdžio vietą ir laiką, nors akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismui buvo žinoma, kokiam asmeniui nuosavybės teisės priklauso konfiskuotas automobilis „Seat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš byloje užfiksuotų duomenų taip pat matyti, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nenustatinėjo ir skundžiamame nutarime nepasisakė dėl asmens, kuriam nuosavybės teise priklauso teisės pažeidimo padarymui panaudota transporto priemonė, veiksmų, kurie galėjo nulemti teisės pažeidimo padarymą, dėl aplinkybių, kaip automobilis atsirado kito asmens valdyme. Pirmosios instancijos teismas, neišsiaiškinęs visų administracinio poveikio priemonės – transporto priemonės konfiskavimo paskyrimui svarbių pažeidimo aplinkybių, nutarime tik formaliai konstatavo, kad transporto priemonė turi būti konfiskuojama, vadovaujantis ANK 29 straipsnio 4 dalies 3 punktu, kadangi J. O. priklausantis automobilis buvo perleistas kaip pažeidėjo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei siekiant, kad nebūtų nepagrįstai pritaikyta atsakomybė už administracinį nusižengimą visiškai neatsakingam asmeniui, teismas privalėjo neaiškumus pašalinti, apklausiant ne tik administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, liudytojus, bet ir transporto priemonės savininkę J. O., siekiant išsiaiškinti, ar egzistuoja ANK 29 straipsnio 4 dalies punktuose nurodytas kuris nors vienas iš pagrindų, kuriuo remiantis galima konfiskuoti ne pažeidėjui priklausančią transporto priemonę.
19. Atsižvelgus į visa tai, kas buvo aptarta anksčiau, konstatuotina, kad procesiniu sprendimu, kuriame pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl dalies esminių aplinkybių, turinčių reikšmę teisingam bylos išsprendimui, ar kuriame šias aplinkybes nustatė remdamasis prielaidomis, neatlikęs išsamios analizės, nėra vykdomas teisingumas. Darytina išvada, kad šioje administracinio nusižengimo byloje nebuvo užtikrintas teisingas teismo procesas ir efektyvi konfiskuotos transporto priemonės savininko teisių gynyba, suteikiant transporto priemonės savininkei galimybę pateikti savo argumentus bei įrodymus dėl automobilio buvimo A. O. žinioje teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šis proceso teisės pažeidimas yra esminis. Taigi, esant paminėtoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. nutarimas yra naikintinas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apylinkės teisme. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl A. O. kaltės padarius administracinius nusižengimus, numatytus ANK 424 straipsnio 4 dalyje ir 427 straipsnio 1 dalyje, kadangi jo kaltės klausimas turės būti įvertintas nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą iš naujo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog, vadovaujantis ANK 29 straipsnio 5 dalimi, nustačius, kad konfiskuotinas turtas priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismo nutarimu iš pažeidėjo išieškoma konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Taigi nagrinėjamu atveju nustačius, kad turi būti konfiskuota ne transporto priemonė, o jos vertę atitinkanti pinigų suma, apylinkės teismas turėtų byloje atlikti papildomus tyrimo veiksmus, išsireikalaujant duomenų iš atitinkamų informacinių registrų apie automobilio „Seat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ANK 632 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, jog baigiant bylą nagrinėti teisme, pradedama klausyti baigiamųjų kalbų. Teisę pasakyti baigiamąją kalbą turi ir administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Iš teismo posėdžio protokolo bei posėdžio garso įrašo turinio matyti, jog A. O. nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti ANK 632 straipsnio 6 dalyje numatyta teise. Teismo posėdžio metu, vykdant ANK 632 straipsnio 5 dalies reikalavimus, A. O. buvo klausiama, ar jis turi prašymų, tuomet jam buvo užduoti klausimai, pasiteirauta, ar jis dar nori ką nors pasakyti, į ką A. O. atsakė neigiamai, ir buvo pranešta apie tai, kada bus skelbiamas procesinis sprendimas byloje.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. nutarimą ir grąžinti administracinio nusižengimo bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.