Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. J. ir I. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. J. ir I. J. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Ignalinos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atsakovas savo poziciją grindė tokiais argumentais. Pareiškėjai klaidina teismą, kad nebuvo išreikšta valia dėl servituto nustatymo, jog servitutas nebuvo patvirtintas teritorijų planavimo dokumente. Ignalinos rajono valdyba dar 1998 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 159 „Dėl visuomenės poreikiams naudojamų paplūdimių teritorijų patvirtinimo“ patvirtino paplūdimių sąrašą, kuriame buvo parinkta teritorija visuomenės poreikiams (duomenys neskelbtini) kaime, nustatant paplūdimių teritorijų plotus. Utenos apskrities viršininko 2009 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 16-120 „Dėl Ignalinos rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ buvo patvirtintas 0,50 ha ploto paplūdimys prie (duomenys neskelbtini) ežero, kuriam suteiktas projektinis Nr. 758. Be to, Utenos apskrities viršininko 2010 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 16-285 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Ignalinos rajone“ patvirtinta Ignalinos rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto (toliau – ir Projektas) rengimo pradžia, Projektas viešam visuomenės svarstymui pateiktas nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2011 m. gegužės 29 d., apie tai paskelbta Ignalinos rajono laikraštyje „Mūsų Ignalina“, pareiškėjai dėl servituto nustatymo Žemės sklype taip pat buvo informuoti raštu, todėl nepagrįstas pareiškėjų teiginys, kad jiems apie servituto nustatymą nebuvo pranešta. Nepagrįstas pareiškėjų teiginys, jog nebuvo patvirtintas ir galiojantis teritorijų planavimo dokumentas, kuris numatytų servitutą Žemės sklype, kadangi servitutas S1 buvo nustatytas NŽT Ignalinos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 39VĮ-(14.39.2.)-88 „Dėl Ignalinos rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Ignalinos rajone, kelio servitutas (tarnaujantis daiktas), Projekto plane pažymėtas indeksu „S“, kurio kelio plotis – 4 m. Pažymėjo, jog servituto nustatymas yra numatytas specialiajame plane, jame numatyta kryptis nustatant servitutą S1 nebuvo keičiama, jo nustatymui buvo išreikšta savininko valia – Ignalinos rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2010 m. spalio 27 d. prašymas Nr. S-51 „Dėl servitutinio kelio atstatymo“, todėl NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius nepažeidė jokių teisės aktų, nustatydamas ir patvirtindamas servitutą S1. Atsakovas taip pat pabrėžė, jog pareiškėjai nekėlė klausimo dėl nuostolių dėl servituto S1 nustatymo jų Žemės sklype atlyginimo bei nepateikė patirtų nuostolių apskaičiavimo, todėl teigti, kad pareiškėjai dėl servituto nustatymo patyrė nuostolius, kuriuos atsakovas atsisakė padengti, yra neteisinga. Jei pareiškėjai pateiktų savo nuostolių apskaičiavimą, šis klausimas būtų svarstomas ir būtų sprendžiama dėl nuostolių atlyginimo. NŽT atstovė teismo posėdyje papildomai paaiškino, jog dar 1991 m. (duomenys neskelbtini) miestelyje piliečiui V. Č., kaip ūkininkui, buvo suteiktas 1,24 ha žemės sklypas, sklypo plane buvo nurodytas bendro naudojimo kelias ir 1993 m. gegužės 28 d. servitutinis kelias įregistruotas, nurodant plotį – 6 m, paskirtis – bendro naudojimo kelias. Ši aplinkybė patvirtina, jog servitutinis kelias natūroje buvo anksčiau, nei Žemės sklypą iš V. Č. įsigijo pareiškėjai. Tačiau 2006 m. ortofoto plane tokio kelio jau nebėra, t. y. jis nepažymėtas sutartiniais ženklais dėl neaiškių priežasčių. Vėliau iškilus būtinybei atstatyti servitutinį kelią tam, kad būtų galima patekti į paplūdimį, buvo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose iš naujo Žemės sklype nustatytas servitutas S1. Pareiškėjai raštu buvo kviečiami į viešą Projekto svarstymą, tačiau jie neatvyko, jokių pastabų dėl projektuojamo servituto nepareiškė, todėl Projekte buvo patvirtintas servitutas S1. Pažymėjo, jog Žemės įstatyme įtvirtinta nuostata, kad galima nustatyti servitutą privačiam sklypui administraciniu aktu, jei yra aiškiai išreikštas visuomenės poreikis. Nagrinėjamu atveju visuomenės poreikis aiškiai išreikštas, t. y. servitutas reikalingas prieiti prie bendro paplūdimio, viešpataujančio daikto savininko valia buvo išreikšta, Sklypas 758 suformuotas paplūdimio teritorijai ir patvirtintas teritorijų planavimo dokumente, patvirtintas servitutas S1, numatyta jo kryptis, plotas, šiuo metu viešajame registre NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus vedėjo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo pagrindu įregistruotas paplūdimio teritorijos sklypas. Visi nurodyti argumentai rodo, jog NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių servituto nustatymą administraciniu aktu.

Atsakovo VĮ RC Utenos filialo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje prašė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Sprendimą spręsti ir sprendimą priimti teismo nuožiūra, kadangi tai nesusiję su VĮ RC Utenos filialo veiksmais.

Pabrėžė, jog pareiškėjų reikalavimas įpareigoti VĮ RC Utenos filialą išregistruoti 2013 m. sausio 16 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypo pakeitimus ir servitutus, atstatant iki Sprendimo priėmimo buvusius Nekilnojamojo turto registro duomenis, yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo. Patenkinus pirmąjį reikalavimą – panaikinus ginčijamą Sprendimą, VĮ RC Utenos filialas privalėtų Nekilnojamojo turto registre pakeisti Žemės sklypo duomenis, išregistruojant servitutą S1 ir atliekant kitus pakeitimus. Taip pat paaiškino, jog VĮ RC Utenos filialas, gavęs NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus 2012 m. spalio 31 d. prašymą ir pateiktą ginčijamą 2012 m. spalio 29 d. sprendimą, turėjo teisinį ir faktinį pagrindą įregistruoti servitutą S1 Žemės sklypui, kadangi pagal nustatytą teisinį reglamentavimą teritoriniam registratoriui nėra suteikta teisė revizuoti kitų institucijų sprendimus. Visa tai rodo, jog VĮ RC Utenos filialas jokių teisės aktų nepažeidė ir neatliko neteisėtų veiksmų.

II.

Išanalizavęs aktualias nagrinėjamai bylai teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad servitutas, suteikiantis teisę prieiti prie gyventojų bendram naudojimui skirtos teritorijos, t. y. viešo paplūdimio, juo naudotis pagal patvirtintą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, nustatomas administraciniu aktu – NŽT vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. Tokiam aktui priimti iki teritorijų planavimo dokumento, šiuo atveju (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo, prašymą nustatyti servitutą NŽT turi pateikti viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas. Nagrinėjamu atveju viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko Ignalinos rajono savivaldybės valia dėl servituto reikalingumo NŽT buvo išreikšta 2010 m. spalio 27 d. prašymu Nr. S-51 „Dėl servitutinio kelio atstatymo“. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjų žemės sklype nustatant servitutą, jų sutikimas dėl servituto nustatymo nebuvo reikalingas.

Servitutas nustatytas NŽT Ignalinos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 39VĮ-(14.39.2.)-88 „Dėl Ignalinos rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas žemės sklypui kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Ignalinos rajone, kelio servitutas (tarnaujantis daiktas), Projekto plane pažymėtas indeksu „S“, kurio kelio plotis – 4 m. Apie ginčo servituto nustatymą ir patvirtinimą Projekte pareiškėjai informuoti raštu. Tai, kad Ignalinos rajono savivaldybė prašyme dėl servituto nustatymo nenurodė viešpataujančiu tampančio žemės sklypo unikalaus numerio, nedaro priimto Sprendimo neteisėtu ir dėl to nesudaro pagrindo jį naikinti, kadangi 0,50 ha paplūdimio sklypas suprojektuotas teritorijų planavimo dokumente – Ignalinos rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, šiam sklypui suteiktas projektinis Nr. 758. Be to, šiuo metu nurodytam sklypui atlikti kadastriniai matavimai, jis yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, jam suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindas – NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus vedėjo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. 39SK-(14.39.110.)-402.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas laikė pareiškėjų argumentus dėl to, kad šalia Žemės sklypo ir Sklypo 758 yra kitų žemės sklypų, kuriems buvo galima nustatyti servitutą Sklypo 758 naudai, nepagrįstais. Nustatyta, kad pareiškėjų minimas A. Ž. privačios nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra apstatytas namų valdos pastatais, todėl sprendimas nustatyti servitutinį kelią, einantį pro šiuos statinius, neatitiktų protingumo kriterijaus.

Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus argumentus, teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjų skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atmetęs pirmąjį skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, teismas netenkino ir antrojo skundo reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovą VĮ RC Utenos filialą išregistruoti 2013 m. sausio 16 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypo pakeitimus ir servitutus, atstatant iki Sprendimo priėmimo buvusius Nekilnojamojo turto registro duomenis, kadangi laikė jį išvestiniu iš pirmojo reikalavimo.

Vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjai dėl nuostolių atlyginimo su prašymu turėtų kreiptis į NŽT Ignalinos ir Visagino skyrių ir tokiu būdu išspręsti jiems rūpimus klausimus. Ir tik tuo atveju, jei šalys nesutartų dėl nuostolių dydžio ir jų atlyginimo, ginčas būtų sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs pagrindinis ginčas dėl servituto administraciniu aktu nustatymo pareiškėjų nuosavybės teise valdomam žemės sklypui teisėtumo ir pagrįstumo. Antrasis skundo reikalavimas, susijęs su Nekilnojamojo turto registre padarytų žemės sklypo duomenų pakeitimų išregistravimu, laikytinas išvestiniu iš pagrindinio reikalavimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamu administraciniu aktu servitutas nustatytas pagrįstai bei laikantis esminių procedūrų, numatytų tokiam aktui priimti, todėl pareiškėjų skundą atmetė.

Apeliaciniame skunde pakartoti pirminio skundo argumentai bei papildomai išsakyta pirmosios instancijos teismo sprendimo kritika netinkamu faktinių aplinkybių įvertinimo aspektu, be to, pabrėžiama, jog buvo nesilaikyta teisės aktuose nustatytos tvarkos servitutui administraciniu aktu nustatyti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta apimtimi, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė aktualias teisės normas, iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jų nekartoja, o tik jas papildo, atsakydama į konkrečius apeliacinio skundo argumentus.

Pareiškėjai visu pirma apeliaciniame skunde teigia, kad servitutas nėra pagrįstas, o tų pačių tikslų buvo galima pasiekti neribojant jų nuosavybės teisių.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją pažymėtina, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, jog ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir / arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir / arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-367/2012) yra pažymėjęs, kad administraciniu aktu servitutai gali būti nustatomi tais atvejais, kai jie reikalingi viešajam interesui, numatytam įstatyme, tenkinti. Atvejai, kai servitutai gali būti nustatomi privačios žemės sklypams, negavus tos žemės savininkų sutikimo, nurodyti Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose. Jie pagrįsti socialine nuosavybės funkcija ir viešojo intereso viršenybės virš privačios nuosavybės principu, įtvirtintais Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Byloje nustatyta, kad ginčijamu teisės aktu nustatytas servitutas buvo ir yra reikalingas viešiesiems interesams tenkinti : tinkamam trečiųjų asmenų patekimui prie viešo paplūdimio bei valstybės sienos apsaugos užtikrinimui, kas rodo šio servituto pagrįstumą. Objektyvių įrodymų, kad tuos pačių tikslų būtų galima pasiekti kitomis, mažiau įtakojančiomis žemės sklypų savininkų nuosavybės teises, priemonėmis, byloje nėra pateikta, proceso šalių duodami paaiškinimai šiais klausimais prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl servituto nustatymo pagrįstumo pripažintina teisinga.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 0,5004 ha), nustatyto ir ginčijamo servituto S1 plotas (atitinkamai 0,0176 ha), akivaizdžiai nesudaro tokios viso žemės sklypo dalies, kuri leistų neabejotinai konstatuoti, kad pareiškėjų žemės sklypas yra neproporcingai per daug apsunkintas, atimant galimybę jį valdyti bei juo naudotis pagal šio sklypo paskirtį ir pan. Įrodymų vertinimo prasme darytina išvada, kad pareiškėjai minėtų savo teiginių neįrodė, o faktinės bylos aplinkybės juos paneigia.

Pirmosios instancijos teismas teisingai apibrėžė Civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalyje numatytą servituto sampratą, įvertino Žemės įstatymo 23 straipsnyje bei Taisyklėse išdėstytas servitutų nustatymo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką.

Patikrinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prieš atsakovui priimant ginčijamą sprendimą buvo įvykdytos bei egzistavo sąlygos, numatytos Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punkte, leidžiančios jam priimti teisėtą sprendimą dėl servituto nustatymo. Pagal Taisyklių 6 punktą, valią dėl servituto nustatymo reikalingumo gali pareikšti ne tik viešpataujančiu tampančio daikto savininkas, bet ir valstybinės žemės patikėtiniai. Tokiu patikėtiniu 0,50 ha ploto viešojo paplūdimio prie (duomenys neskelbtini) ežero atžvilgiu yra Ignalinos rajono savivaldybė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog viešpataujančiu tampančio daikto savininko Taisyklių 6 punkto prasme valia dėl ginčo servitutų reikalingumo buvo pareikšta Ignalinos rajono savivaldybės 2010 m. spalio 27 d. prašymu Nr. S-51 „Dėl servitutinio kelio atstatymo“.

Iš ginčijamo atsakovo akto taip pat matyti, jog jį priėmė Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino rajono skyriaus vedėjas, t. y., tas viešojo administravimo subjektas, kuriam pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalį yra suteikti įgalinimai priimti tokio pobūdžio sprendimus. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, veikė pagal teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius jo funkcijas ir kompetenciją šių teisinių santykių srityje, dėl ko pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu ginčijamą aktą šiuo aspektu pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.129 str.). Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad žemės savininkas ar valstybinės žemės patikėtinis dėl nuostolių, patiriamų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką, o kai nustatytas servitutas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – į valstybės ar savivaldybės instituciją, atsakingą už šių kompleksų ir objektų apsaugą. Nuostolių dydis ir atlyginimo terminai nustatomi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų ar valstybinės žemės patikėtinių susitarimu, o tais atvejais, kai servitutas nustatytas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – valstybės ar savivaldybės institucijos, atsakingos už tokių kompleksų ir objektų apsaugą, ir tarnaujančiojo daikto savininko ar valstybinės žemės patikėtinio susitarimu. Šalims nesusitarus, ginčus dėl nuostolių dydžio ir atlyginimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka sprendžia teismas. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką tvirtina Vyriausybė.

Vien galimai atsiradusių nuostolių dėl servituto nustatymo atlyginimo klausimo neišsprendimas ginčijamame sprendime nedaro jo neteisėtu ir neužkerta kelio pareiškėjams šį klausimą išspręsti tarpusavio derybų ar teismine tvarka.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinusi pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija.

nutaria:

pareiškėjų D. J. ir I. J. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.