Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Dzedulionio, teisėjų Jolantos Čepukėnienės ir Daivos Kazlauskienės, sekretoriaujant Ertikai Jasmontaitei, dalyvaujant prokurorui R.Ivanauskui, advokatei Liudmilai Karvelienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-18 nuosprendžio, kuriuo M. A. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteista 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, iš M. A. priteista 49,24 eurų nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo G. Š. naudai, bei nuteistosios M. A. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-10 nutarties, kuria kaltinamajai M. A. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 1 (vieno) mėnesiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2015-02-10,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. A. nuteista už tai, kad ji pagrobė svetimą turtą, o būtent: ji, 2014-06-13 laikotarpiu nuo 00.30 val. iki 05.30 val., turėdama tikslą pagrobti svetimą turtą, bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam G. Š. miegant, iš jo kelnių kišenės pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia C1“, 80 litų vertės, piniginę, 20 litų vertės, kurioje buvo 90 litų grynųjų pinigų, asmens tapatybės kortelė, išduota G. Š. vardu, padarydama nukentėjusiajam G. Š. 190 litų žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistosios apeliacinį skundą ir skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas ir skundas dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo atmestini.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis (kaltinamasis) galėjo padaryti nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad asmeniui pareikšti įtarimai turi būti pagrįsti. Vilniaus apygardos teismas pažymi, jog šioje proceso stadijoje nesprendžiama, ar įtariamasis (kaltinamasis) iš tikrųjų padarė veiką, dėl kurios jam pareikšti įtarimai (kaltinimai). Skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą nėra būtina, kad duomenų byloje būtų tiek, kiek jų reikia norint priimti pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad jokiomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-02-10 nutartyje, paskirdamas kaltinamajai M. A. kardomąją priemonę – suėmimą 1 mėnesio terminui, nurodė tokio sprendimo pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte – bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, ar teismo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 50 8 p. išaiškinta, kad BPK 122 str. 1 d. 1 p. nurodytu pagrindu skiriant suėmimą, būtina atsižvelgti į visas BPK 122 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. M. A. kardomosios priemonės paskyrimo metu buvo kaltinama, vieno apysunkio nusikaltimo padarymu, jai paskirta švelnesnė kardomoji priemonė neužtikrino kaltinamosios dalyvavimo teisme, jos atvesdinti į teismo posėdį nepavyko, be to, ji yra netekėjusi ir nedirbanti, jai buvo paskelbta paieška. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, buvo pagrindas manyti, jog kaltinamoji, siekdamas išvengti jai gresiančios realios laisvės atėmimo bausmės, gali bandyti bėgti (slėptis) nuo teismo, tokiu būdu trukdyti įvykdyti teismo nuosprendį, kas sudaro BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytą pagrindą paskirti jai pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą.

Nuteistosios skundo argumentai – tai, kad pažeidė anksčiau paskirtą švelnesnę kardomąją priemonę, nes negalėjo atvykti dėl svarbios priežasties, niekur nesislapstė, turi gyvenamąją vietą, vertintini kaip niekuo nepagrįsti ir deklaratyvaus pobūdžio, todėl nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-10 nutarties.

Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo argumentų, nuteistoji prašo sušvelninti jai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-18 nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Nors nuteistoji skunde nurodo, kad liudytojas D. R. davė melagingus parodymus, nes tarp jo ir apeliantės buvo kilęs konfliktas, šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nuteistojo negalėjo paaiškinti kodėl R. teigia pirkęs iš jos MRT, dėl kurio pretenzijas reiškia Š.. Nuteistosios kaltė įrodyta ne tik liudytojo D. R. parodymais, tačiau ir nukentėjusiojo G. Š. parodymais, rašytiniais byloje esančiais įrodymais. Be to, tokią versiją, kad anksčiau konfliktavo su D. R. nuteistoji iškėlė tik apeliaciniame skunde, todėl tokie jos parodymų pakeitimai vertintini kritiškai, kaip deklaratyvus siekis išvengti ar sušvelninti baudžiamąją atsakomybę.

Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 54 str. nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 str. 2 d. įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, ir skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę.

BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes (padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę), motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Iš bylos duomenų matyti, kad M. A. anksčiau teista, bausta administracine tvarka, yra netekėjusi, nedirbanti, gydyta VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistoji dėl anksčiau padarytų nusikaltimų jokių išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nekeičia, anksčiau paskirtos bausmės jos nesulaikė nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, jos nepaveikė. Įvertinus aukščiau paminėtų aplinkybių visumą, teismas pagrįstai paskyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Be to, pažymėtina, jog apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistosios atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, daro išvadą, jog skundžiamu nuosprendžiu M. A. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistosios M. A. apeliacinį skundą ir skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo atmesti.