- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-17
- Bylos Nr.
- I-995-208/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 3 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2016 m. birželio 17 d. ir nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. birželio 11 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Šiais laikotarpiais jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kameros plotą mažino kameroje buvę baldai. Sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusio kameros ploto, pareiškėją, besinaudojant tualetu, galėjo matyti kiti kameroje buvę asmenys arba pareigūnai per duryse įrengtą stebėjimo langelį. Be to, sanitarinio mazgo patalpa buvo per maža. Kamerose ant langų įrengtos grotos ir metalinis tinklas. Dėl jų, pareiškėjo teigimu, kamerų apšvieta buvo netinkama, pareiškėjas negalėjo vėdinti kamerų per langus, o oro šalinimo, vėdinimo sistemos įstaigoje nebuvo. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo dūmų detektoriaus, kamerose buvo nepakankamai kėdžių, nebuvo įrengta lentyna maistui. Dėl to pareiškėjas patyrė nepatogumų ir jam turi būti atlyginta neturtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 17–23) su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus, nustatytus Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Eksploatavimo taisyklės). Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Nuolatinis nuteistųjų stebėjimas yra jų elgesio kontrolės dalis, Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi jiems privalomų etikos taisyklių. Lukiškių TI-K visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, sanitarinio mazgo patalpa, kurios matmenys apie 0,56 kv. m. Lukiškių TI-K kamerų langai vėdinimui pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Grotos ir metalinis tinklas apsaugo saugo įstaigoje laikomus asmenis nuo neteisėtų veiksmų atlikimo, o jų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Kiekvieno pastato kiekviename aukšte yra pirminės gesinimo priemonės (gesintuvai). Lukiškių TI-K įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis. Gaisriniai čiaupai įrengti visose gyvenamosiose korpusuose kiekviename aukšte. Vidaus gaisrinis vandentiekis yra tikrinamas teisės aktų nustatyta tvarka. Teisės aktai nenumato pataisos įstaigos pareigos įrengti gyvenamosiose kamerose dūmų signalizaciją, o elektros instaliacijos įrengimas Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose ir kitose patalpose atitinka teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pažymi, kad Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų ar skundų dėl laikymo sąlygų. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 3 000,00 Eur neturtinės žalos už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2016 m. birželio 17 d. ir nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. birželio 11 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K per mažo ploto kamerose, sanitarinio mazgo įrengimas buvo netinkamas, dėl kamerose įrengtų grotų ir metalinio tinklo buvo netinkama ventiliacija, apšvieta, pareiškėjui kamerose trūko baldų (kėdžių, lentynų maistui laikyti), dėl neįrengtų dūmų detektorių pareiškėjui kilo grėsmė jo sveikatai.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 17 d. ir nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 11 d. jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 16 d. ir nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 11 d. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais duomenimis, todėl vadovausis būtent jais, spręsdamas šioje byloje pareiškėjo keliamą ginčą.
Remiantis Lukiškių TI-K atsiliepimo duomenimis ir šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 17–18, 24), nustatyta, kad pareiškėjas: 2016 m. birželio 10 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 114 (plotas – 7,31 kv. m), kurioje iki 2016 m. birželio 12 d. buvo laikomas vienas; 2016 m. birželio 13 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 375 (plotas – 7,37 kv. m) ir joje tą dieną buvo laikomas vienas; 2016 m. birželio 14 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 316 (plotas – 3,18 kv. m), kurioje iki 2016 m. birželio 15 d. buvo laikomas vienas; 2016 m. birželio 16 d. išvyko į Kybartų pataisos namus; 2018 m. birželio 5 d. pareiškėjas iš Kauno tardymo izoliatoriaus atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 104, kurioje buvo tą dieną buvo laikomas su dar vienu asmeniu, 2018 m. birželio 6 d. kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas; 2018 m. birželio 7 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 380 (plotas – 7,35 kv. m), kurioje buvo laikomas iki išvykimo į Kybartų pataisos namus dienos, t. y. 2018 m. birželio 11 d. Kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu. Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 14 dienų.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose trūko vietos; dalį ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose įrengtos sanitarinio mazgo patalpos išmatavimai yra apie 0,56 kv. m. LVAT suformuotoje praktikoje buvo laikomasi pozicijos, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkto nuostatas skaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, kameros inventorius (baldai, sanitarinis mazgas ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017). Tačiau naujausioje EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas (mažiau nei 3 kv. m asmeniui tenkančio ploto daugiavietėje kameroje) prilygo kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr. LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).
Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių) pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kamerų ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėtina, jog pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m (2018 m. birželio 10 d., kamera Nr. 380) iki 7,38 kv. m (2018 m. birželio 6 d., kamera Nr. 104). Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą metodika, kai iš bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, matyti, kad nebuvo pažeista iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, buvo pažeidžiamas jo privatumas. Pažymėtina, jog pareiškėjo minima Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ nustato pagrindinius viešųjų tualetų statybos, rekonstrukcijos, įrengimo ir priežiūros reikalavimus (1 punktas), todėl ji nagrinėjamam ginčui nėra aktuali.
Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.
Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.
LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitais asmenimis. Kaip nurodė pareiškėjas ir Lukiškių TI-K, šiose gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo nukrypti nuo LVAT suformuluotos praktikos vertinant sanitarinio mazgo izoliavimą nuo likusio kameros ploto. Taigi, nesant duomenų, kad sanitarinis mazgas buvo pilnai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista, o šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas pagrįstu.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose buvo įrengtos grotos ir metalinis tinklas.
Eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Atkreiptinas dėmesys, kad Lukiškių TI-K atsiliepime paaiškina, kad nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius ar pan. iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, jog kamerose buvo netinkama apšvieta ir vėdinimas.
Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kurios 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad negalėjo kamerų vėdinti per jose įrengtus langus, tačiau nenurodo, kokiose būtent kamerose jis negalėjo atidaryti langų. Be to, byloje nenustatyta, jog pareiškėjas dėl netinkamo kamerų vėdinimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Pažymėtina, jog Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma, atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Iš teismui pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – VSC) patikrinimų aktų ir fizikinių veiksnių tyrimų protokolų (b. l. 31–33, 34–35, 36–40, 41–43, 44–45) matyti, kad juose užfiksuoti Lukiškių TI-K atliktų patikrinimų duomenys nesusiję su vertinamu laikotarpiu. Iš 2016 m. balandžio 21 d. (t. y. iki pareiškėjui atvykstant į Lukiškių TI-K) patikrinimo akto (b. l. 31–33) matyti, kad buvo tikrinta kamera Nr. 114. Tikrinta buvo kameros oro temperatūra, bendra dirbtinė apšvieta – pažeidimų nenustatyta. Iš VSC 2016 m. vasario 2 d. patikrinimo akto (b. l. 34–35) matyti, jog tikrinta buvo kameros Nr. 316 oro temperatūra. Pažeidimų nenustatyta. VSC 2018 m. vasario 6 d. patikrinimo akte (b. l. 36–40) nurodyta, jog kameroje Nr. 104 pelėsio požymių nenustatyta, kameroje patikrinimo metu buvo valymo priemonės. Patikrinimo akte konstatuota, kad kameroje Nr. 106 esančio lango viename iš rėmų nėra stiklo ir laikinai uždėta plėvelė, taip pat sanitarinis mazgas nėra tinkamai pritvirtintas. Lukiškių TI-K 2018 m. vasario 27 d. raštu (b. l. 46) informavo, kad minėti pažeidimai pašalinti.
Byloje nėra duomenų, to nenurodė ir pats pareiškėjas, kad jis būtų kreipęsis su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į VSC. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl jo laikymo sąlygų (į bylą pateiktas atsakymas į pareiškėjo skundą dėl dūmų signalizatorių (b. l. 7), kuriame nurodoma, jog teisės aktai neįtvirtinta dūmų detektoriaus įrengimo, bei 2016 m. birželio 22 d. atsakymas (b. l. 29) į pareiškėjo 2016 m. birželio 14 d. skundą (b. l. 30). Minėtu skundu pareiškėjas prašė sudaryti sąlygas jam kreiptis į nepriklausomus ekspertus, dėl pažeistų jo teisių, tačiau nenurodė, kokios būtent teisės buvo pažeistos, kokie Lukiškių TI-K veiksmai buvo neteisėti. Atsakymu pareiškėjas buvo informuotas, jog 2016 m. birželio 16 d. jis išvyko į Kybartų pataisos namus, todėl dėl susitikimo su dominančiais asmenimis jis turi kreiptis į įstaigos, kurioje atlieka bausmę, administraciją). Teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimai dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų atmestini.
Pareiškėjas nurodė, jog Lukiškių TI-K nebuvo įrengta dūmų detektorių, todėl dėl netinkamos elektros instaliacijos, kilo grėsmė jo sveikatai. Atsakovas Lukiškių TI-K nurodė, kad kiekvieno pastato kiekviename aukšte yra pirminės gaisro gesinimo priemonės – gesintuvai. Gesintuvų gesinimo medžiagos, kiekis ir kokybė tikrinami teisės aktų nustatyta tvarka, be to, yra įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis. Gaisriniai čiaupai įrengti visuose gyvenamuosiuose korpusuose kiekviename aukšte. Paaiškino, jog kiekviename gyvenamajame korpuse yra du evakuaciniai išėjimai tiesiai į lauką, kurie visada parengti žmonėms evakuoti. Koridoriuose ir virš evakuacijos keliuose esančių durų yra evakuacijos kryptį nurodantys ženklai. Žmonių evakavimo planai statiniuose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K elektros instaliacijos įrengimas gyvenamosiose kamerose atitinka „Elektros įrenginių įrengimo taisyklių“ reikalavimus. Elektros instaliaciniai laidai nėra seni, nes dėl nuolatinio gadinimo instaliacija remontuojama. Apsaugai nuo galimų perkrovų ant elektros įvado į kameras sumontuoti automatiniai išjungimai, kurie apsaugo nuo trumpo jungimo. Teismas neturi pagrindo abejoti minėtais Lukiškių TI-K teiginiais. Teismas taip pat pažymi, jog nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintu Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nei Eksploatavimo taisyklės nenumato pareigos įrengti dūmų signalizacijos. Pareiškėjo skundo argumentai dėl dūmų detektoriaus neįrengimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad kamerose jam trūko kėdžių ir spintelės maistui susidėti.
Eksploatavimo taisyklės nustato, kad kameroje turi būti: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.6–14.8 papunkčiai).
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, įrengti stalai su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti. Kamerų įrengimo atitikimą teisės aktams patvirtina ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. lapkričio mėn. pranešimas „Dėl A. K. skundo“ (b. l. 27–28). Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė konkrečios kameros, kurioje trūko inventoriaus. Taip pat nenurodė ir nepateikė duomenų, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl trūkstamo kietojo inventoriaus. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai yra pernelyg abstraktūs, neparemti jokiais įrodymais, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis ir konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.
Pareiškėjas skunde išdėstė daugiau argumentų, susijusių su jam nepriimtinomis laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Kaip minėta, CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Įvertinus visas nustatytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas priteisti 3 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nebuvo nustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, o tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.