Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Donato Vansevičiaus,

atsakovių Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovei V. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, S. G. ir T. T. (T. T.), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus rajono 4-ojo notaro biuro notarei V. P., valstybės įmonei Vilniaus miškų urėdijai dėl sprendimų dalies panaikinimo, sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu (1 t., b. l. 133–141) pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino: 1) panaikino Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 79-4548 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje piliečiui T. T.“ dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 1/2 dalį (0,465 ha) žemės bendrame 0,93 ha žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dalyje dėl 0,17 ha valstybinės reikšmės miško žemės; 2) panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 79-4549 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje pilietei Z. T.“ dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 1/2 dalį (0,465 ha) žemės bendrame 0,93 ha žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dalyje dėl 0,17 ha valstybinės reikšmės miško žemės; 3) pripažino negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 11 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties dalį (reg. 1686), kuria S. G. įgijo 1/2 dalį bendrame 0,93 ha žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) dalį dėl 0,085 ha valstybinės reikšmės miško; 4) taikė restituciją natūra – įpareigojo atsakovą T. T. (T. T.) ir S. G. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį kurią sudaro 0,17 ha plotas, priskiriamas valstybinės reikšmės miškui, esančią (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. savivaldybėje; 5) priteisė iš Lietuvos valstybės atsakovams T. T. – 234 Eur, o S. G. – 234 Eur.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 8 d. nutartimi (2 t., b. l. 1–12) atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo dalį, kuria iš Lietuvos valstybės priteista atsakovams T. T. (T. T.) – 234 Eur, S. G. – 234 Eur, panaikino, ir bylą šioje dalyje grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; likusią teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad kompensacijos taikymo būdas prieštarauja šios nutarties 53, 54 punktuose nurodytoms kompensacijos vertinimo taisyklėms, kuomet kompensacija yra susijusi su turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita, todėl klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas, bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (atvirai, sąžiningai) nuosavybės savininkui. Pažymėjo, kad teismo sprendime nėra motyvų, kuo grindžiamas tokios sumos priteisimas, juo labiau, kad T. T. nebuvo sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos šalimi. Nagrinėjamoje byloje tinkamos viešojo ir privataus intereso pusiausvyros užtikrinimas reiškia ir adekvatų praradimų kompensavimą atsakovams S. G. ir T. T. atsižvelgiant į visas byloje reikšmingas aplinkybes – ilgą laiko tarpą po sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimą, turto rinkos vertės pokyčius. Pripažinus administracinius aktus ir sandorius negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyviesiems teisės aktų reikalavimams, tinkamas restitucijos taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo pareiga.

Šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl kompensacijos atsakovams už valstybei grąžinamą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) dydžio nustatymo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.145 straipsnio 1 dalis nustato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnis nustato, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.147 straipsnio 1 dalis nustato, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad restitucija reiškia negaliojančio sandorio šalių grąžinimą į status quo – iki sandorio įvykdymo buvusią padėtį. Ji taikoma pagal CK šeštosios knygos normas (CK 1.80 straipsnio 3 dalis), atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklosčiusių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2012), taip pat į restitucijos objekto specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Nagrinėjamu atveju taikant restituciją žemės sklypas grąžinamas valstybei, panaikinus administracinius aktus dėl jų neteisėtumo, t. y. dėl valstybės padarytos klaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad kai restitucija taikytina dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme (žr.2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Sprendžiant dėl piniginės sumos taikant restituciją, atsižvelgtina į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Valstybės klaidų taisymo kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas (žr. 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06, 65–66 punktus). Nurodytas principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (2011 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 29979/04, 70 punktas). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, 40 punktas; 2009 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Trgo prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35298/04, 67 punktas). Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr. 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05, 69 punktą), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide nuosavybės savininkui (žr. 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/9, 53 punktą). Sprendžiant dėl protingos kompensacijos priteisimo, turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė (2014 m. gruodžio 2 d. sprendimas byloje Romankevič prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 25747/07, 46–47 punktai). Šia Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota pozicija rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-793-415/2017, 2018 m. vasario 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-55-492/2018.

Bylos duomenimis nustatyta, kad administraciniai aktai priimti 1998 m. rugpjūčio 12 d. ir Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis sudaryta 2003 m. rugpjūčio 11 d., o prokuroras, gindamas viešąjį interesą, dėl šių administracinių aktų ir sandorio dalių panaikinimo kreipėsi į teismą su pradiniu prašymu 2015 m. birželio 22 d., t. y. praėjus beveik 10 metų. Ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant dėl teismų praktikoje suformuotų restitucijos taikymo taisyklių taikymo, nustatant kompensacijos dydį paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžinamas valstybei.

Nagrinėjamai bylai taip pat reikšmingi teisingo atlyginimo už valstybei grąžinamą turtą dydžio nustatymo principai, išdėstyti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime byloje P. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 45092/07, kuriame Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna pareiškėjai neproporcingos naštos. Teisinga pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu (sprendimo 65–67 punktai). Tokia Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-40-492/2018.

Byloje atsakovų S. G. ir T. T. sąžiningumas nėra paneigtas, be to, įvertinus, kad ginčo žemės sklypu kaip rinkos vertę turinčiu objektu buvo disponuojama ilgą laiką, darytina išvada, kad atsakovai S. G. ir T. T. įgijo teisėtus ekonominio pobūdžio lūkesčius, kurie betarpiškai susiję su disponavimu ginčo žemės sklypais, kaip turinčiais rinkos vertę objektais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 8 d. nutartyje konstatavo, kad kompensacija yra susijusi su turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu (2018 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-40-492/2018). Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teismų praktiką, darytina išvada, kad atsakovams S. G. ir T. T. kompensacija už prarastą turtą turi būti atlyginama proporcingai turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu, t. y. 2018 m. vasario 8 d., kuomet įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimas dalyje dėl administracinių aktų dalies panaikinimo ir sutarties dalies pripažinimo negaliojančia (1 t., b. l. 133–141, 2 t., b. l. 1–12).

VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pateiktais duomenimis nekilnojamojo daikto - žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, 2018 m. vasario 19 d. yra 25 748 Eur (2 t., b. l. 20). Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad įvertinus proporcingai valstybei grąžintinos žemės sklypo dalį atsakovams S. G. ir T. T. galėtų būti priteista po 2 188,58 (25 748 Eur x 0,17 ha : 2) Eur kompensacija. Atsakovė S. G. ir jos atstovas teismo posėdyje nurodė, kad įvertinus proporcingai valstybei grąžintinos žemės sklypo dalį atsakovams S. G. ir T. T. galėtų būti priteista po 2 353,31 (25 748 Eur x 0,17 ha : 0,93 : 2) Eur kompensacija ir su tokiu kompensacijos dydžiu sutinka. Teismui įvertinus, pateiktus skaičiavimus darytina išvada, kad pareiškėjo atstovės pateiktas kompensacijos skaičiavimas nėra tikslus, nes netinkamai pritaikyta formulė apskaičiuojant turto vertės proporcingumą. Įvertinus VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pateiktus duomenis darytina išvada, kad atsakovams S. G. ir T. T. iš Lietuvos valstybės priteistina 4706,62 Eur., t. y. kiekvienam po 2 353,31 (25 748 Eur x 0,17 ha : 0,93 : 2) Eur, kompensacija, kuri atitinka vidutinę ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertę, esančią šio nekilnojamojo turto praradimo, t. y. grąžinimo valstybės nuosavybėn, metu. Atsakovė S. G. su tokio dydžio kompensacija sutinka.

Pažymėtina, kad atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba, sutikdama sumokėti ekspertizės išlaidas, prašo teismo skirti ekspertizę, kurios metu teismo ekspertui būtų pavesta atsakyti į klausimą: „Kokia buvo 0,17 ha ploto valstybinės reikšmės miško, esančio Žemės sklype, rinkos kaina 2003 m. rugpjūčio 11 d., apskaičiuota, nesiejant valstybinės reikšmės miško ploto su likusia Žemės sklypo dalimi ir jos naudingosiomis savybėmis ir, atsižvelgiant į tai, kad pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą ekspertizės objektas buvo ir yra priskiriamas valstybinės reikšmės miškams, t. y. valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantiems objektams, kuriuose gali būti vykdoma tik griežtai reglamentuota teisės aktuose numatyta veikla, kurie gali būti naudojami tik griežtai laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų (pavyzdžiui, negali būti keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas, nustatyti griežti veiklos apribojimai).“ Atsakovų atstovė šį prašymą palaikė ir teismo posėdyje (2018 m. lapkričio 19 d. teismo posėdžio garso įrašas).

ABTĮ 61 straipsnio 1 dalis numato, jog tuo atveju, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialiųjų mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda ekspertizės įstaigai atlikti ekspertizę. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, eksperto išvada kaip įrodymas administracinių bylų procese yra tik iškeltoje administracinėje byloje teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išdavoje gauta išvada (žr., pvz., 2009 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1304/2009). ABTĮ 61 straipsnio 4 dalis nustato, kad eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Taigi, eksperto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti vertinamas kitų įrodymų visumoje, nesuteikiant jam jokios viršenybės kitų įrodymų atžvilgiu. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, nesant individualaus prarasto turto rinkos vertės vertinimo paprastai remiasi Nekilnojamojo turto registre nustatyta nekilnojamo turto rinkos verte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-247-261/2018).

Teismui įvertinus teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose ir šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartyje išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad atsakovams S. G. ir T. T. kompensacija už prarastą turtą turi būti atlyginama proporcingai turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu, o ne sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos sudarymo metu. Nacionalinė žemės tarnyba iš esmės nepagrindė, kodėl prašoma skirti ekspertizę būtent žemės sklypo 2003 m. rugpjūčio 11 d. rinkos kainai apskaičiuoti, o ne prarasto turto metu esančią turto rinkos kainą. Teismo nuomone, VĮ Registro centro Vilniaus filialo pateikti duomenys yra objektyvūs ir šiais duomenimis abejoti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prašymas dėl ekspertizės skyrimo žemės sklypo 2003 m. rinkos vertei nustatyti netenkintinas.

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą, ir priteisti iš Lietuvos valstybės atsakovams S. G. ir T. T. 4 706,62 Eur dydžio kompensaciją už valstybei grąžinamą nekilnojamąjį turtą – 0,17 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Iš 2015 m. birželio 19 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad šis žemės sklypas priklauso atsakovams S. G. ir T. T. lygiomis dalimis – kiekvienam po 1/2 dalį (1 t., b. l. 14–15). Todėl kiekvienam atsakovui priteistina po 1/2 dalį kompensacijos, t. y. po 2 353,31 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Priteisti S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir T. T. (T. T.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 2 353,31 Eur (dviejų tūkstančių trijų šimtų penkiasdešimt vieno euro ir trisdešimt vieno cento) dydžio kompensaciją iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, už valstybei grąžinamą nekilnojamąjį turtą – 0,17 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.