Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas su skundu (I t., b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas i š dalies.

Iš teismui pateiktų duomenų (I t., b. l. 12–15) matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. rugsėjo 15 d. ir išvyko 2015 m. rugsėjo 16 d., todėl teismas spręs dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2005 m. balandžio 7 d. sprendimas Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimas Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08) ir kt.).

Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 m² vienam asmeniui. EŽTT, spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, išaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

LVAT yra išaiškinęs, kad nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, būtina įvertinti ir kameros plotą, tenkantį sanitariniam mazgui (2017 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017). Pagal LVAT praktiką, turi būti įvertinama, kiek laiko pareiškėjui buvo skirta asmeninio ploto, mažesnio nei 3 m², daugiavietėse kamerose, ir asmeninio ploto nuo 3 m² iki 3,6 m², atskaičius sanitariniam mazgui tenkantį plotą. Vertinant, kokie veiksniai gali paneigti ne tik ribotą asmeninio ploto, mažesnio nei 3 m², skyrimą daugiavietėse kamerose, tačiau ir riboto asmeninio ploto nuo 3 m² iki 3,6 m² (nustatytas nacionalinis vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto dydis), pažeidimą, Konvencijos 3 straipsnio prasme atsižvelgtina ir į kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų (ne)adekvatumą: ribojimo trukmę ir apimtį, judėjimo laisvę ir užimtumo už kameros ribų tinkamumą, taip pat – bendrą kalinimo įstaigos tinkamumą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 109 (plotas 7,31 m²), Nr. 140 (plotas 7,94 m²), Nr. 108 (plotas 7,38 m²), Nr. 128 (plotas 7,87 m²), Nr. 122 (plotas 7,38 m²), Nr. 113 (plotas 6,43 m²), Nr. 136 (plotas 7,94 m²), Nr. 110 (plotas 7,48 m²), Nr. 138 (plotas 7,44 m²), Nr. 111 (plotas 7,45 m²), Nr. 159 (plotas 7,94 m²), Nr. 112A (plotas 6,35 m²), Nr. 166 (plotas 7,94 m²), Nr. 106 (plotas 7,38 m²), Nr. 164 (plotas 7,86 m²), Nr. 152 (plotas 7,94 m²), Nr. 120 (plotas 7,38 m²), Nr. 160 (plotas 7,94 m²), Nr. 255 (plotas 24,38 m²), Nr. 269 (plotas 7,68 m²), Nr. 119 (plotas 7,31 m²), Nr. 281 (plotas 7,87 m²), Nr. 257 (plotas 34,57 m²), Nr. 292 (plotas 7,80 m²), Nr. 397 (plotas 20,14 m²), Nr. 282 (plotas 7,82 m²), Nr. 279 (plotas 7,77 m²), Nr. 315 (plotas 7,30 m²), Nr. 318 (plotas 7,81 m²), Nr. 273 (plotas 7,79 m²), Nr. 268 (plotas 7,30 m²), Nr. 275 (plotas 7,85 m²), Nr. 254 (plotas 34,71 m²), Nr. 112 (plotas 7,28 m²), Nr. 320 (plotas 7,76 m²), Nr. 262 (plotas 7,86 m²) nuo 1 iki 8 asmenų.

Minėti duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui 163 paras tekęs minimalus kameros plotas buvo mažesnis nei 3 m², o 23 paras šis plotas buvo nuo 3 m² iki 3,6 m². Teismas, įvertinęs tai, daro išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kaip buvo nustatyta, Lietuvos higienos norma HN 76:2010 neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo ginčui aktuali Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu tai, kad naujai patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama.

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad skunde nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas susijęs su jo privatumo pažeidimu. EŽTT yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05); 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07) ir kt.). Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara, užlaidomis, neužtikrinant galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje, nėra tinkamas Lietuvos higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimų laikymasis. Įvertinus Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pateiktus duomenis (I t., b. l. 26, 93), darytina išvada, kad pareiškėjui esant kamerose Nr. 254, 255, 257 nebuvo pažeista jo teisė į privatumą, kadangi šiose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atėmus laiką, kai pareiškėjas buvo laikomas minėtose kamerose, vertintina, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose 271parą neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Byloje pateikti pareiškėjo ambulatorinio gydymo statistinės kortelės duomenys (I t., b. l. 39–49), kurių analizė rodo, kad 2015-01-05 vidaus ligų gydytojas rekomendavo pareiškėjui laikytis mitybos rėžimo, nenaudoti keptų gaminių (I t., b. l. 43). Pirmiausia, pažymėtina, jog byloje nėra pateiktų duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, informuodamas apie tai, jog jis negali valgyti keptų gaminių. BVK 173 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas ne tik pilnavertis maistas, tačiau, be kita ko, atitinkantis ir jų sveikatą bei fizinę būklę. Kalėjimų departamento direktoriaus 2006-05-02 įsakymo Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. gegužės 1 d. su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 7 punkte nustatyta, kad ligoniai pagal medicinines indikacijas gali būti maitinami pagal kitus patvirtintus valgiaraščius, ligoniai, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas, maitinami pagal dietinio maitinimo valgiaraštį. Laisvės atėmimo įstaigos privalo bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą maitinimą iš vienos įstaigos į kitą perkeliamiems asmenims. Atsižvelgus į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs Lukiškių TI-K prašymus dėl maitinimo ar skundus dėl netinkamo maitinimo, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo teigti, jog TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus (Taisyklių 7 punktą) ši institucija privalėjo veikti. Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo teiginius dėl dietinio maitinimo atmeta kaip nepagrįstus.

Byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas yra Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojų specialistų, reguliariai gauna medikamentus, pablogėjus sveikatai – nukreipiamas į Laivės atėmimo vietų ligoninę, gydytojų specialistų konsultacijoms ir gydymui (I t., b. l. 39–49, 77). Pareiškėjas nenurodo, o byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas teigia Lukiškių TI-K patyręs neturtinę žalą, jis būtų skundęsis laikymo sąlygomis (I t., b. l. 8–10). Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat akcentuotina, kad EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01)). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)).

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose neužtikrinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą (163 paras), galimybė naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje (272 paros), nustatyti tam tikri Lietuvos higienos normų reikalavimų pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. LVAT analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (2011 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1774/2010, 2011 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-116/2011, 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairias pirmiau nurodytas aplinkybes. Todėl vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, viso 275 paras (iš jų 163 paras neužtikrinant teisęs į minimalų gyvenamą plotą), į kitus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus, nurodytus šiame sprendime, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad minimali mėnesinė alga – 380 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), minimalusis valandinis atlygis – 2,32 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija – 120 Eur (nuo 2017 m. sausio 1 d.), vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija – 273,86 Eur (2017 m. kovo mėn.), valstybės remiamos pajamos – 102 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), bazinė socialinė išmoka – 38 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3997-6022016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, už patirtą neturtinę žalą, kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje 5 dienas neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu, administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016 pareiškėjui priteisė 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas 14 dienų areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis tualetu), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 100 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 1 100 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė 1,74 Eur bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Lukiškių TI-K turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso – 29 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur (0,22 Lt). Tokiu būdu, Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimų, materialinė išraiška yra 29x0,06, t. y. 1,74 Eur.

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartį (I t., b. l. 5), kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 67 str. 1 d.

LVAT naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. J. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 100 Eur (vieną tūkstantį šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.