Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-07-03 · Civilinė byla Nr. 2A-1652-392/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2013-06-20Vilniaus apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2014-03-04Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2014-07-03Vilniaus apygardos teismas
  4. KasacijaNutartis · 2015-04-30Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-03
Bylos Nr.
2A-1652-392/2014
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-04396-2012-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė
Ieškovas
V. G.
Atsakovas
VĮ „Turto bankas“
Kategorijos
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1652-262/2014Teisminio proceso Nr. 2-01-3-04396-2012-3Procesinio sprendimo kategorija: 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos respublikos vardu2013 m. liepos 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičius (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Kutrienės ir Loretos Lipnickienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. G. ir atsakovo VĮ „Turto bankas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui Valstybės įmonei „Turto bankas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, darbo užmokesčio už pavadavimą, delspinigių ir neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo Valstybės įmonės „Turto bankas“ Teisės departamento Komercinės teisės skyriaus teisininko pareigose pagal DK 129 str. d. neteisėtu, nes ieškovas atleistas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – DK) 134 str.; grąžinti ieškovą į ankstesnes pareigas; priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką; prašė priteisti 3 261,65 Lt už tiesioginio vadovo L. M. pavadavimą laikotarpiais nuo 2009-04-29 iki 2009-04-30, nuo 2009-06-22 iki 2009-07-19, nuo 2010-03-08 iki 2010-03-10 ir nuo 2010-08-16 iki 2010-09-12 bei 1850,93 Lt delspinigius už pradelstą atsiskaityti laikotarpį bei 0,07 procento dydžio delspinigius nuo neišmokėtos 3 261,65 Lt sumos nuo 2012-05-04 iki teismo sprendimo priėmimo; priteisti iš atsakovo 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Nurodė, kad jis pas atsakovą teisininku išdirbo 10 metų. Atsakovas po 2012 02 21 įspėjimo atleido ieškovą iš užimamų pareigų. Ieškovo atleidimas iš darbo yra neteisėtas nes: atsakovo nurodyta įmonės reorganizacija buvo fiktyvi, t.y. nors ieškovas ir kiti įmonės teisininkai buvo atleisti, tačiau į jų vietas buvo priimti kiti asmenys, ieškovui nebuvo tinkamai pasiūlytos kitos pareigos įmonėje; atsakovas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas buvo Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos valdymo organų narys; atsakovas nesilaikė DK nustatytų įspėjimo ir atleidimo terminų. Atsakovas taip pat skolingas ieškovui darbo užmokestį už kitų pareigų atlikimą- savo viršininko pavadavimą jo atostogų metu. Todėl 3 261,65 Lt skola ir delspinigiai turi būti priteisti iš atsakovo. Ieškovas dėl jo atleidimo iš darbo ir įtemptų santykių su darbdaviu patyrė neturtinę žalą, kuri taip pat turi būti priteista iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas teisėtai, nes atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, laikėsi visų imperatyvių DK nuostatų. Atsakovas ieškovui įspėjimą dėl atleidimo iš darbo pateikė per DK nustatytą terminą, dėl ieškovo atleidimo konsultavosi su Darbuotojų profesine sąjunga, o apie ieškovo narystę kitose profesinėse sąjungose atsakovas nebuvo tinkamai ir laiku informuotas. Atsakovas siūlė ieškovui visas tuo metu laisvas darbo vietas, tačiau jokio atsakymo nesulaukė. Atsakovo reorganizacija buvo reali, nes buvo ruošiamasi įmonę sujungti su VĮ Turto fondu. Šalys nebuvo susitarę, kad ieškovas, pavaduodamas savo vadovą, gaus kokį nors papildomą atlyginimą. Kadangi ieškovo atleidimas buvo teisėtas, jis jokios neturtinės žalos nepatyrė.

Trečiasis asmuo Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga atsiliepimu palaikė ieškovo poziciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pakeitė Valstybės įmonės „Turto bankas“ generalinio direktoriaus 2012-03-01 įsakymo Nr. P2-20 1-ą punktą, nurodant, kad ieškovas V. G. atleidžiamas iš darbo Valstybės įmonės „Turto bankas“ Teisės departamento Komercinės teisė skyriaus teisininko pareigų pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 129 str. – 2012 m. balandžio 23 d.; pakeitė Valstybės įmonės „Turto bankas“ generalinio direktoriaus 2012-03-01 įsakymo Nr. P2-20 2-ą punktą ieškovo V. G. atleidimo iš darbo Valstybės įmonėje „Turto bankas“ datą iš 2012 m. gegužės 8 d. perkeliant į 2012 m. birželio 28 d.; ieškovui iš atsakovo priteisė 9 755,58 Lt priskaičiuoto darbo užmokesčio; kita ieškinio dalį atmetė; sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio 5 600 Lt V. G. priteisimo pavedė vykdyti skubiai.

Teismas nurodė, kad atsakovas, 2012-01-04 įspėjimo pratęsime įspėjimo terminą nukėlęs iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o po to 2012-02-21 įspėjime nurodęs konkrečią ieškovo atleidimo iš darbo datą, pažeidė įspėjimo pateikimo procedūrą ir savo veiksmais buvo nenuoseklus, todėl 2012-02-21 turėjo pateikti ieškovui naują įspėjimą, o ne pratęsti ankstesnį (2012-01-04), kurio terminas, sprendžiant iš turinio, net nebuvo pasibaigęs. Pagal CPK 414 str. 3 d. ir 417 str. nuostatas teismas darbo byloje gali taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą. Todėl ieškovo įspėjimo bei atleidimo iš darbo datos perkeltos taip, kad būtų laikytasi DK 130 str. numatyto dviejų mėnesių įspėjimo termino atitinkamai pakeičiant Valstybės įmonės „Turto bankas“ generalinio direktoriaus 2012-03-01 įsakymo Nr. P2-20 1-ą ir 2-ą punktus atsižvelgiant į ieškovui suteiktas 62 kalendorines dienas kasmetinių atostogų. Ieškovo atleidimo iš darbo data pripažinta 2012-04-23, todėl už 35 darbo dienas jam priteistinas 9 755,58 Lt (278,788*35) darbo užmokestis neatskaičius mokesčių. Teismas pripažinęs, kad pagal DK 129 str. ieškovas buvo atleistas iš darbo dėl svarbios priežasties, ieškovui buvo pasiūlytos laisvos darbo vietos, kurių jis atsisakė, dėl ko negalėjo būti perkeltas į kitas pareigas, kitą ieškinio dalį atmetė. Todėl ieškovas nebuvo grąžintas į darbą ir jam nepriteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl 3 261,65 Lt už tiesioginio vadovo L. M. pavadavimą priteisimo. Atsakovo įsakymuose, kuriais V. G. buvo pavesta eiti Teisės departamento Komercinės teisės skyriaus viršininko pareigas, nebuvo nurodyta apmokėti ieškovui už pavadavimą, už padidintą darbo mastą. Be to, tai atskirai tai nebuvo aptarta ieškovo 2001-01-19 darbo sutartyje su 2007-09-03 pakeitimu. Netenkino reikalavimo priteisti neturtinę žalą, nes šiuo atveju ieškovo atleidimas iš esmės laikytinas teisėtu, pažeista tik atleidimo procedūra.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškinį tenkinti visiškai.

Nurodė, kad teismas, spręsdamas bylą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos sprendžiant klausimą dėl sutikimo gavimo iš Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos būtinumo. T.y. nors ieškovas buvo minėtos profesinės sąjungos valdymo organų narys, tačiau atsakovas į tai visiškai neatsižvelgė atleisdamas ieškovą iš darbo. Ieškovas neprivalėjo informuoti atsakovo apie narystę minėtoje profesinėje sąjungoje, šiuos duomenis atsakovas galėjo gauti iš VĮ registrų centro. Teismas, spręsdamas bylą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos sprendžiant klausimą dėl VĮ Turto banko struktūros pertvarkymo realumo/fiktyvumo nustatymo. Iš visų bylos aplinkybių matyti, kad įmonės reorganizavimas nebuvo realus, jis buvo vykdomas tik tam, kad ieškovas bei kiti įmonės teisininkai būtų atleisti iš darbo, o į jų vietas buvo priimti kiti teisininkai. Teismas nenagrinėjo, neanalizavo byloje esančių įrodymų dėl Komercinės teisės skyriaus, kuriame ieškovas dirbo, išbraukimo iš VĮ Turto banko valdybos patvirtinto etatų sąrašo bei struktūros momento, o neištyrus visų esminių įrodymų sprendimas dalyje dėl struktūros pertvarkymo realumo negali būti pagrįstas. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos spręsdamas klausimą dėl išmokų priteisimo už papildomą darbo sutartyje nesutartą darbą - Teisės departamento Komercinės teisės skyriaus viršininko pavadavimą bei už papildomą darbo mastą. Spręsdamas klausimą dėl moralinės žalos atlyginimo neįvertino visų darbdavio atliktų ieškinyje išvardintų pažeidimų, be to nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. T.y. teismas visiškai neatsižvelgė į ieškovo nurodytas aplinkybes, kad ieškovas neturtinę žalą patyrė ne tik dėl paties atleidimo, bet ir dėl neteisėtų darbdavio veiksmų iki ieškovo atleidimo. Teismas netinkamai ištyrė įvairias bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo reorganizavimu, naujų darbuotojų priėmimu, siūlymu ieškovui užimti kitas pareigas ir kt.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad skundžiama sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta. Visos ieškovo atleidimo procedūros buvo vykdomos laikantis DK ir Profesinių sąjungų įstatymo nuostatų. Atsakovas konsultavosi su Darbuotojo profesine sąjunga, kurios narys ieškovas buvo. Atsakovas nebuvo informuotas, kad ieškovas priklauso dar ir kitai profesinei sąjungai. Prieš pateikiant paskutinį įspėjimą iš darbo, atsakovas kelis kartus siūlė ieškovui užimti kitas laisvas darbo vietas, tačiau ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu. Ieškovo ir atsakovas nebuvo sutarę, kad ieškovas už papildomą darbą gaus papildomą darbo užmokestį. Ieškovas nepatyrė jokios neturtinės žalos, nes atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Trečiasis asmuo Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, nurodė motyvus iš esmės palaikančius ieškovo poziciją

Šalies argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį, kuria buvo pakeisti VĮ Turto banko generalinio direktoriaus 2012-03-01 įsakymo Nr. P2-20 pirmas bei antras punktai, o V. G. priteisti 9 755,58 litai priskaičiuoto darbo užmokesčio, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, pripažįstantį, kad VĮ Turto bankas įspėjimo V. G. įteikimo procedūros nepažeidė; išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą, t.y. įpareigoti pinigų gavėjus V. G., Valstybinę mokesčių inspekciją ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą grąžinti Turto bankui sumokėtas lėšas. Nurodė, kad teismas nepagrįstai atsakovo 2012 02 21 įspėjimą ieškovui laikė nauja darbdavio iniciatyva, o ne 2011 11 04 įspėjimo pratęsimu. Įstatymas suteikia teisę pratęsti įspėjimo terminą, kai yra kilęs ginčas dėl profesinės sąjungos sutikimo atleisti darbuotoją iš darbo. Šiuo atveju taip ir buvo padaryta. 2011 11 25 VĮ turto banko darbuotojų profesinė sąjunga atsisakė duoti išankstinį sutikimą atleisti V. G. iš darbo motyvuodama tuo, kad jis iki 2012 03 03 buvo darbo ginčų komisijos nariu. Atsakovas šį profesinės sąjungos atsisakymą apskundė teismui, be kita ko, motyvuodamas dar ir tuo, kad pats ieškovo paskyrimas į darbo ginčų komisiją yra neteisėtas. Dėl šios priežasties atsakovas 2012 01 04 pratęsė ieškovo atleidimo terminą iki teisme bus išnagrinėtas minėtas ginčas su profesine sąjunga. Iki ieškovo kadencijos darbo ginčų komisijoje pasibaigimo ginčas teisme išnagrinėtas nebuvo. Šią aplinkybę žinojo ir ieškovas. Kadangi ginčo nagrinėjimas teisme užsitęsė neribotą laiką, ieškovas tiek iš 2011 11 04, tiek iš kitų aplinkybių (atsakovo ieškinio teismui dėl profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą ir kt.), turėjo suprasti, kad jis bet kokiu atveju bus atleistas iš darbo tada, kad baigsis jo kadencija ginčų komisijoje.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o skundžiamą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nurodė, kad 2012 02 21 įspėjimas turi būti laikomas nauja darbdavio iniciatyva, o ne 2011 11 04 įspėjimo pratęsimu. Šie abu įspėjimai skiriasi, juose nurodytos atleidimo aplinkybės nėra identiškos. Taip pat skiriasi ir atleidimo datos- 2011 11 04 įspėjime nėra nurodyta konkreti atleidimo data, o 2012 02 21 įspėjime yra- 2012 03 02. Kadangi nuo paskutinio 2012 02 21 įspėjimo iki ieškovo atleidimo nebuvo praėjęs įstatymo nustatytas 2 mėnesių terminas, teismas pagrįstai jį pratęsė.

Trečiasis asmuo Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o skundžiamą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Palaikė ieškovo poziciją.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka 2013 m. birželio 20 d. nutartimi nutarė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad atsakovas buvo aiškiai informuotas apie ieškovo dalyvavimą Darbuotojų profesinėje sąjungoje, taigi įmonėje buvo nusistovėjusi tvarka, jog darbuotojas ar profesinė sąjunga privalo individualiai, o ne viešo paskelbimo būdu, informuoti darbdavį apie darbuotojo dalyvavimą profesinės sąjungos veikloje, atmetė ieškovo argumentą, kad atsakovas turėjo nuolat tikrinti viešojo registro duomenis tam, jog išsiaiškintų, ar ieškovas nepriklauso kitai profesinei sąjungai. Kolegijos vertinimu, toks ieškovo argumentas neatitinka protingumo principo; VĮ Turto banke jau veikiant vienai profesinei sąjungai, atsakovas, nežinodamas jokios papildomos informacijos, neturėjo pagrindo nuolat tikrinti viešojo registro duomenų vien tik tam, kad sužinotų, ar jo darbuotojai neįkūrė dar vienos profesinės sąjungos ir ar jie netapo jos valdymo organų nariais; atsakovas aiškiai užklausė ieškovo, ar nėra kokių nors papildomų aplinkybių, apie kurias turėtų žinoti atsakovas, tačiau ieškovas nepateikė jokios informacijos apie dalyvavimą Kolektyvo profesinės sąjungos veikloje. Tai teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad informaciją apie dalyvavimą Kolektyvo profesinės sąjungos veikloje ieškovas atsakovui atskleidė tik tada, kai jam pačiam buvo palanku, taip piktnaudžiaudamas savo teisėmis. Esant tokioms aplinkybėms kolegija sprendė, kad atsakovas pagrįstai atsiklausė tik Darbuotojų profesinės sąjungos, t. y. nepažeidė teisės aktų, susijusių su ieškovo dalyvavimu profesinių sąjungų veikloje, nuostatų. Teisėjų kolegija pripažino reikšmingais VĮ Turto banko struktūrinius pokyčius, vykusius 2011 m., o ne 2010 m., nes 2010 m. gruodžio 17 d. visi ankstesni atsakovo įspėjimai dėl ieškovo atleidimo iš darbo buvo anuliuoti, iki 2011 m. lapkričio 4 d. įspėjimo ieškovas nebeturėjo atleidžiamo darbuotojo statuso. Kadangi G. P., E. G. į darbą priimti 2010 m., pradėjo dirbti 2011 m. pradžioje, tai teisėjų kolegija laikė, kad ieškovo atleidimas niekaip nesusijęs su G. P., E. G. ar kitų asmenų priėmimu į VĮ Turto banką, ieškovo argumentai dėl fiktyvaus reorganizavimo pripažinti nepagrįstais. Kolegija konstatavo, kad ieškovas tinkamai nesirūpino tinkamu savo teisių įgyvendinimu, nebendradarbiavo su atsakovu (nereagavo į atsakovo pasiūlymus dirbti kitose darbo vietose), todėl atmetė ieškovo argumentus dėl atsakovo neteisėtų veiksmų atleidžiant ieškovą, sprendė, jog, atleisdamas ieškovą iš darbo, atsakovas nepadarė esminių DK nuostatų pažeidimų (išskyrus dėl įspėjimo termino). Nutartyje pažymėta, kad apmokėjimas už papildomą darbą nebuvo nustatytas nei kokiame nors atsakovo vadovo įsakyme, nei ieškovo darbo sutartyje; teisėjų kolegija nesutiko su ieškovo teiginiu, kad pareiga įforminti apmokėjimą už šiuos papildomus darbus tenka tik atsakovui, nes ieškovas buvo vienas iš įmonės teisininkų, jam tiek dėl einamų pareigų, tiek pagal išsilavinimą keliami aukštesni atidumo, informuotumo, savo teisių žinojimo ir kt. reikalavimai, todėl teismas laikėsi pozicijos, jog ieškovas išmano darbo teisės normas, jis pats turėjo pasirūpinti, kad papildomas darbas bei apmokėjimas už jį būtų tinkamai įforminti tiek įmonės vidaus teisės aktuose, tiek jo paties darbo sutartyje. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad, pripažinus, jog ieškovas iš darbo buvo atleistas iš esmės teisėtai, jis dėl atleidimo jokios neturtinės žalos nepatyrė, teigdamas, kad neturtinę žalą patyrė ir iki atleidimo iš darbo, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis), iš bylos aplinkybių galima padaryti priešingą išvadą, t. y. jog pats ieškovas elgėsi nesąžiningai atsakovo atžvilgiu (neinformavo atsakovo apie dalyvavimą Kolektyvo profesinės sąjungos veikloje, ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu).

Atkreipusi dėmesį į tai, kad 2011 m. lapkričio 4 d. įspėjime buvo nurodyta, jog ieškovas bus atleistas iš darbo nuo 2012 m. sausio 4 d., o kilus atsakovo ir Darbuotojų profesinės sąjungos ginčui dėl ieškovo atleidimo, šis terminas pratęstas tol, kol ginčas bus išnagrinėtas teisme, teisėjų kolegija nurodė, jog turėjo būti laukiama teismo sprendimo įsiteisėjimo VĮ Turto banko ir Darbuotojų profesinės sąjungos teisminiame ginče, jokių kitų sąlygų (taip pat ir ieškovo Darbo ginčų komisijos nario kadencijos pasibaigimo) nei 2011 m. lapkričio 4 d. įspėjime, nei 2012 m. sausio 4 d. jo pratęsime nebuvo nurodyta, ši sąlyga atsirado tik 2012 m. vasario 21 d. įspėjime. Kadangi atsakovas nei 2011 m. lapkričio 4 d. įspėjime, nei jo pratęsime konkrečiai nebuvo nurodęs sąlygos, kad ieškovas bus atleistas iš darbo tada, kai pasibaigs jo kadencija Darbo ginčų komisijoje, tai teisėjų kolegija laikė, jog jis nebuvo apie tai tinkamai įspėtas; darbo teisės normose esant nustatytiems aiškiems kriterijams dėl įspėjimo apie atleidimą iš darbo termino, teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas apie konkretų atleidimo iš darbo terminą galėjo sužinoti iš kitų duomenų. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes kolegija nurodė, kad 2012 m. vasario 21 d. dokumentas buvo ne ankstesnių įspėjimų pratęsimas, o naujas įspėjimas, kuriame, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovo atleidimui turėjo būti nustatytas naujas dviejų mėnesių terminas.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. kovo 4 d. nutartimi nutarė:

Panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį, kuria pakeisti VĮ Turto banko generalinio direktoriaus 2012 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. P2-20 1 ir 2 punktai, atmesti ieškovo V. G. reikalavimai pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 3261,65 Lt atlyginimo už papildomą darbą ir delspinigius nuo šio sumos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutarties dalį, kuria ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista.

Dėl dalies reikalavimų priimti naują sprendimą – V. G. atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir V. G. bei VĮ Turto banko darbo sutartį laikyti nutraukta teismo sprendimu pagal DK 297 straipsnio 4 dalį nuo šios teismo nutarties priėmimo dienos, t. y. nuo 2014 m. kovo 4 d.

Priteisti ieškovui V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo VĮ Turto banko (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) 3261,65 Lt (tris tūkstančius du šimtus šešiasdešimt vieną Lt 65 ct) atlyginimo už papildomą darbą ir 1862,85 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus šešiasdešimt du Lt 85 ct) delspinigių.

Bylos dalį dėl reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir uždelsimą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartyje klausimu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų kaip svarbios priežasties nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnio 1 dalį pripažino, pagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad egzistavo svarbios priežastys, dėl kurių galimas darbuotojų atleidimas iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Dėl darbdavio pareigos siūlyti atleidžiamam darbuotojui kitą darbą vykdymo pripažino, kad ieškovui buvo siūlomos laisvos įmonėje buvusios pareigybės, o tuo laikotarpiu, kai dėl kasatoriaus nebuvo galiojančio įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo, darbdavys neprivalėjo jam siūlyti laisvų darbo vietų. Dėl garantijų darbuotojų atstovams (profesinių sąjungų renkamų organų nariams) taikymo Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek kasatoriaus, tiek atsakovo elgesį nagrinėjamoje situacijoje, sprendė, kad nors kasatorius, iš karto nepranešęs atsakovui apie savo narystę Kolektyvo profesinės sąjungos renkamajame organe, savo pareigas, nustatytas DK 35 straipsnyje, atliko ne visiškai sąžiningai, tačiau tai neapribojo atsakovo galimybės vykdyti jam tenkančią pareigą – kreiptis į Kolektyvo profesinės sąjungos renkamąjį organą išankstinio sutikimo atleisti ieškovą iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu. Todėl Kasatoriaus atleidimą negavus profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo, pripažino neteisėtu. Pažymėjo, kad tarp šalių egzistuoja konfliktinė situacija, konfliktai yra nuolatiniai, ilgalaikiai, daug darbo laiko išeikvojama jiems spręsti, atmosfera nepalanki efektyviam darbo funkcijų vykdymui, todėl, grąžinus kasatorių į darbą, jam būtų nepalankios sąlygos dirbti. Dėl šios priežasties ir atliktų atsakovo struktūros pertvarkymų sprendė, kad ieškovas negrąžintinas į darbą, darbo sutartis laikytina nutraukta teismo sprendimu nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. 2014 m. kovo 4-osios, ieškovui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.). Reikalavimą priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką grąžino nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Dėl apmokėjimo už papildomą darbą sprendė jog šis reikalavimas yra pagrįstas ir jį tenkino priteisiant ieškovui iš atsakovo 3261,65 Lt atlyginimo už papildomą darbą pavaduojant tiesioginį vadovą ir 1862,85 Lt delspinigių. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pripažinus kasatoriaus teisė į kompensaciją už priverstinę pravaikštą, tikslinga ieškovo patirtų praradimų kompensavimo klausimą spręsti kartu, parenkant tokio dydžio išmoką, kuri apimtų tiek kompensaciją už laiku neišmokėtą darbo užmokestį, tiek ir už priverstinės pravaikštos laiką, perduodant šį klausimą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Pagrindo priteisti neturtinę žalą nenustatė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui iš esmės išsprendus šį ginčą 2014 m. kovo 4 d. nutartimi ir bylą apeliacinės instancijos teismui grąžinus nagrinėti iš naujo tik kompensacijų dydžio nustatymo dalyje, teisėjų kolegijai telieka nustatyti teisingą atlyginimą ieškovui parenkant protingo dydžio išmoką, kuri apimtų tiek kompensaciją už laiku neišmokėtą darbo užmokestį, tiek kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įpareigojo apeliacinės instancijos teismą nustatyti faktinius duomenis reikšmingus priteistinos kompensacijos nustatymui. Todėl teismas pasiūlė šalims pateikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus liečiančius galimai priteistinos kompensacijos dydį.

Ieškovas pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad jis atleidimo iš darbo dieną buvo dirbęs daugiau nei 10 metų. Bylinėjimosi laikotarpis buvo kelis kart trumpesnis - nuo 2012-03-30 iki 2014-03-04. 2012-06-01 įsidarbino BUAB „Tikras kelias“ teisininko pareigose už 5263,16 Lt dydžio pareiginį atlyginimą. Darbo trukmė 8 valandos per savaitę. Tai laikinas darbas be karjeros galimybių. Kitas papildomo pobūdžio ne pilnos darbo dienos darbas, tai darbas VšĮ „Pro et contra“ teisininko pareigose. Jo trukmė šiai dienai 15 valandų per mėnesį. Visas VĮ Turto banke gautinas darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpi yra realiai negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs net ir dirbdamas papildomus darbus. Vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už priverstinį pravaikštos laikotarpį nuo 2012-05-07 iki 2014-03-04 būtų mažesnis nei pajamos, kurias būtų gavęs dirbdamas VĮ Turto banke atitinkamu laikotarpiu. Taip yra dėl to, kad dirbdamas VĮ Turto banke gaudavo atlyginimą, susietą su minimalia alga, kuri nuolat didėjo. Dėl viso priklausančio darbo užmokesčio už uždelstą laiką išmokėjimo darbdavys jokių neigiamų finansinių pasekmių nepatirtų, nes jis nuolat samdosi ir brangiai apmoka advokatų profesinės bendrijos „Marger“ teisininkų paslaugas ir tikrai nėra skurstantis juridinis asmuo. Darbdavys pats kaltas dėl susiklosčiusios situacijos, nes atleido darbuotoją nepaisant jo įspėjimų apie neteisėtą atleidimą, visiškai nekomunikavo su ieškovu dėl atlyginimo už pavadavimą, o tai rodo, kad jis siekė įstatyme numatytų neigiamų pasekmių. Atsakovas visą bylinėjimosi laikotarpį turėjo galimybę taikos sutartimi nutraukti bylinėjimąsi bei sumažinti gresiančias pasekmes, bet to nepadarė. Be to ieškovo kolegai L. M., iš darbo VĮ Turto banke atleistam tuo pačiu įsakymu kaip ir jis, Vilniaus apygardos teismas priteisė vidutinį mėnesinį darbo užmokestis už visą pravaikštos laiką neatsižvelgiant į jo gaunamas po atleidimo pajamas.

Atsakovas VĮ Turto bankas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas V. G. atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu tik todėl, kad darbdavys dėl to negavo Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos išankstinio sutikimo. Tačiau V. G. tinkamai buvo pasiūlyta būti perkeltu iš vieno įmonės padalinio į kitą bei už tokį patį darbo užmokestį (tiek dydžiu, tiek struktūra) toliau pagal specialybę dirbti VĮ Turto banke. Pats ieškovas savo atsisakymu sukūrė tokią situaciją, kai darbdavys buvo tiesiog priverstas jį atleisti iš darbo. Laikytina, kad V. G. nurodyti pajamų praradimai kilo ir dėl jo kaltės. Dėl šios priežasties, ieškovo prašomas priteisti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydis šiuo atveju teismo turėtų būti įvertintas kaip neproporcinga sankcija darbdaviui. V. G. yra nurodęs, kad VĮ Turto bankas naudojosi (naudojasi) advokatų kontoros paslaugomis ir už tai yra sumokėjęs atitinkamus pinigus. To darbdaviui prireikė todėl, jog tiek anuomet, kai įmonėje dirbo septyni teisininkai, tiek ir šiandien, kai yra likę keturi, visi jie be išimčių buvo (yra) išrinkti į abiejų VĮ Turto banke veikiančių profsąjungų valdymo organus, skelbiasi atstovaują darbuotojus ir, atsižvelgdami į Darbo kodekso 19 straipsnio 2 dalies reikalavimą, konsultacijas darbdaviui darbo teisės klausimais teikti atsisako.

Kaip minėta, ieškovas V. G. iš darbo atleistas 2012 m. gegužės 7 d.

Jo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu ir V. G. bei VĮ Turto banko darbo sutartis laikytina nutraukta teismo sprendimu pagal DK 297 straipsnio 4 dalį nuo šios teismo nutarties priėmimo dienos, t. y. nuo 2014 m. kovo 4 d. Pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, ieškovui priteistinas vidutinis darbo užmokestis, kuris sudaro 5600 litų per mėnesį už priverstinės pravaikštos laiką.

Darbdaviui neįvykdžius DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos, taikytini 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai. Todėl ieškovui priteistina ir piniginė kompensacija už laiku neišmokėtą 3261,65 Lt dydžio atlyginimą už papildomą darbą.

Nagrinėjamu atveju ginčo sprendimui yra aktuali kasacinio teismo praktika dėl DK 141 straipsnio 3 dalies ir 297 straipsnio 4 dalies santykio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, abi šios išmokos atlieka tiek kompensavimo, tiek poveikio priemonės darbdaviui funkciją ir turi būti taikomos taip, kad būtų abu šie tikslai būtų pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. AB „Vilniaus Vingis“, bylos Nr. 3K-3-70/2007; 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „ Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. A. V. IĮ, bylos Nr. 3K-3-545/2010; kt.). Kasacinio teismo taip pat pasisakyta, kad šios kompensacijos taikytinos skirtingoms faktinėms situacijoms ir jas abi mokant vienu metu gali būti paneigta šių išmokų kompensacinė prigimtis ir toks mokėjimas lemtų nepagrįstą darbuotojo praturtėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. UAB „Einhell Balticum“, bylos Nr. 3K-3-265/2012). Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl išmokos, mokamos DK 141 straipsnio pagrindu, pasisakyta, kad ji gali būti mažinama atsižvelgiant į laiku neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008), taip pat jeigu išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinama su darbo teisės principais, taip pat proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu, neatskiriamu nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB „Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2012 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. S. v. UAB „Eurėja“, bylos Nr. 3K-3-179/2012; kt.). Atsižvelgiant į šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kompensacija, mokėtina už laiku neišmokėtą 3261,65 Lt dydžio atlyginimą už papildomą darbą, įskaitytina į priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką – viena iš įstatymo nustatytų garantijų darbuotojui. Jos paskirtis – socialinė, t. y. kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą. Dėl to kompensacija negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB ,,Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011; kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką, vertinant kompensacijos dydį proporcingumo aspektu atsižvelgtina į šalis siejusių darbo santykių trukmę, atleisto darbuotojo įsidarbinimą kitur ir darbo užmokesčio gavimą ryšium su tuo, šalių elgesio įtaką teismo proceso trukmei, darbdavio atleidžiant iš darbo jau išmokėtas kompensacinio pobūdžio išmokas, į tai, ar priteista kompensacija nelems darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB „Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. A. V. IĮ, bylos Nr. 3K-3-545/2010, 2012 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „Baltijos baldų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-245/2012; kt.). Ieškovo priverstinės pravaikštos laikotarpis tęsėsi nuo 2012-05-07 iki 2014-03-04, t.y. beveik 22 mėnesius. Šalių darbo santykiai truko daugiau nei 10 metų. Ieškovas visą bylinėjimosi laiką dirbo BUAB „Tikras kelias“ ir VšĮ „Pro et contra“, kur uždirbo ir uždirba daugiau nei 5.200 litų. Dėl savo atleidimo iš dalies buvo kaltas ir pats ieškovas, tai pripažinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, nagrinėjusio šią bylą nutartimi. Ieškovui darbdavio buvo siūloma užimti kitas pareigas, mokant tokį patį darbo užmokestį. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, paties ieškovo kaltę ginče, ieškovui priteistina, kolegijos nuomone pakankama, bendra sumažinta kompensacija apimanti tiek kompensaciją už laiku neišmokėtą darbo užmokestį, tiek ir už priverstinės pravaikštos laiką, kurią sudaro vidutinis darbo užmokestis už 10 mėnesių, t.y. 56.000 litų.

Ieškovo argumentas kad jo kolegai L. M., iš darbo VĮ Turto banke atleistam tuo pačiu įsakymu kaip ir jis, Vilniaus apygardos teismas priteisė vidutinį mėnesinį darbo užmokestis už visą pravaikštos laiką neatsižvelgiant į jo gaunamas po atleidimo pajamas yra teisiškai nereikšminga, nes jo nurodoma byla nebuvo peržiūrėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

V. G. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas V. G. reikalavimas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką ir uždelsimą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju priteisimo.

Priteisti ieškovui V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo VĮ Turto banko (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) 56.000 litų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką ir uždelsimą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju.

Teisėjai Virginijus KairevičiusDanutė KutrienėLoreta Lipnickienė