Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (suinteresuoto asmens) M. Š. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą dėl teismo leidimo paimti vaikus iš jų atstovų pagal įstatymą, suinteresuoti asmenys – N. Š. ir M. Š.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atskiruoju skundu apeliantas (suinteresuotas asmuo) M. Š. nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2025 m. sausio 15 d. nutartimi ir prašo atmesti pareiškėjos Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą išduoti teismo leidimą paimti nepilnamečius T. Š., M. Š., L. Š., M. Š. iš jų tėvų N. Š. ir M. Š. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo (ir atsiliepimo į jį) faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde (atsiliepime į jį) nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis).

12. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.

13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2025 m. sausio 15 d. nutarties, kuria teismas leido paimti nepilnamečius T. Š., M. Š., L. Š., M. Š. iš jų tėvų N. Š. ir M. Š., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl prašymo nagrinėjimo tvarkos

14. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad atsižvelgiant į bylose dėl teismo leidimų paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą išdavimo sprendžiamų klausimų svarbą, esant bent menkiausiai abejonei ar neaiškumui dėl faktinių bylos aplinkybių arba kai yra bent vieno byloje dalyvaujančio asmens prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, teismas turėtų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, suteikdamas galimybę tėvams ar kitiems atstovams pagal įstatymą ir vaikui, sugebančiam suformuluoti savo nuomonę, būti išklausytiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-969/2019), tačiau teismas pažymi, kad ši nuostata taikytina pirmiausia kalbant apie procesą pirmosios instancijos teisme, siekiant užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų teisę būti išklausytiems betarpiškai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias aplinkybes ir situaciją, tai, kad šiuo atveju yra tikrinamas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties ir proceso pirmosios instancijos teisme teisėtumas, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir abu suinteresuoti asmenys paskirtame žodiniame teismo posėdyje betarpiškai patys (kartu su atstovais) dalyvavo, sprendžia nesant išimtinio pagrindo suinteresuoto asmens M. Š. atskirąjį skundą nagrinėti iš esmės žodinio proceso tvarka. Tuo labiau, jog pats apeliantas neprašo žodinio bylos nagrinėjimo.

Dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo

15. Apeliantas M. Š. kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus – nepilnamečių M. Š., T. Š. ir L. Š. 2025 m. sausio 23 d. medicininių dokumentų išrašus ir prašo juos priimti. Nurodo, jog pateikti dokumentai įrodo, kad vaikų sveikata pablogėjusi, nes jie pergyvena, jog bus atskirti nuo tėvų; kadangi šie dokumentai išduoti po teismo sprendimo priėmimo, todėl jie nebuvo pateikti pirmos instancijos teismui.

16. Savo ruožtu Tarnyba, susipažinusi su apelianto atskiruoju skundu ir prie jo pridėtais rašytiniais įrodymais, prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pridėjo ir prašo prie bylos prijungti 2025 m. vasario 4 d. šeimai sudarytą naują pagalbos planą, kuriame, kaip akcentuoja, pateikiama informacija apie tai, jog apeliantas ir jo sutuoktinė vis dar nėra pakeitę esamos situacijos ar bent jau ėmęsi realių veiksmų.

17. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai).

18. Kaip matyti iš apelianto ir Tarnybos pateiktų įrodymų turinio, naujai teikiami rašytiniai įrodymai neegzistavo iki teismo posėdžio ir skundžiamos nutarties priėmimo, todėl negalėjo būti pateikti dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o teismas negalėjo juos įvertinti ir dėl jų pasisakyti skundžiamojoje nutartyje. Be to pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiami itin jautrūs su nepilnamečių vaikų teisėmis ir interesais susiję, viešą interesą turintys klausimai, kurių išsprendimui būtinas kuo visapusiškesnis ir išsamesnis aplinkybių suvokimas, todėl įvertinus tai, kad minėtų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo ir šie įrodymai gali būti reikšmingi sprendžiant dėl atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį pagrįstumo, skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, jie priimtini ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl atskirojo skundo esmės

19. Vadovaujantis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 9 straipsniu, valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams. Tai nustatyti gali prireikti tam tikru konkrečiu atveju, pavyzdžiui, kai tėvai žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina, arba kai tėvai gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas (1 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje išaiškinta, kad valstybės valdžios institucijos, spręsdamos dėl būtinumo patikėti vaiką ne jo biologiniams tėvams ypač skubiomis aplinkybėmis, egzistuojant grėsmei vaiko sveikatai ir gerovei, naudojasi plačiomis vertinimo laisvės ribomis (žr. K. v. Germany, no. 46544/99, 26 February 2002, § 58).

20. CK 3.254¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai yra CK 3.254 straipsnyje nustatyti pagrindai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Pagal CK 3.254 straipsnį vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko: 1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); 2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; 3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. VTAPĮ 36⁵ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą CK 3.254 straipsnyje nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei arba 2) šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei.

21. EŽTT savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs ir tai, kad nors valdžios institucijos, vertindamos būtinybę paimti vaiką globai, turi didelę vertinimo laisvę, ypač susidarius vaikui pavojingai situacijai, teismas vis tiek turi įsitikinti, kad egzistuoja aplinkybės, pateisinančios vaiko paėmimą iš šeimos, ir valstybė atsakovė turi įrodyti, kad prieš įgyvendinant tokią priemonę buvo kruopščiai įvertintas siūlomos priežiūros priemonės poveikis tėvams ir vaikui, taip pat galimos vaiko paėmimo į viešąją globą alternatyvos (pvz., EŽTT 2006 m. gruodžio 26 d. sprendimas byloje H. K. prieš Suomiją, peticijos Nr. 36065/97, 108 punktas). Be kita ko, EŽTT yra nurodęs, kad svarbu, jog nacionaliniai teismai išsamiai pagrįstų, kodėl nėra kitos galimybės apsaugoti vaikus, kuri mažiau varžytų šeimos teises (pvz., EŽTT 2018 m. kovo 22 d. sprendimas byloje W. ir kiti prieš Vokietiją, peticijos Nr. 68125/14 ir 72204/14).

22. Nagrinėjamoje byloje apelianto – vaikų tėvo M. Š. teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino dabartinės realios situacijos šeimoje, sprendimą paimti vaikus priėmė senų duomenų, kurie neaktualūs šiuo metu, pagrindu, o nuo to karto, kai teismas atsisakė išduoti teismo leidimą paimti vaikus, atsirado tik nauji pranešimai iš policijos, tačiau pastarieji užfiksuoti tik dėl kaimynų, su kuriais nepalaikomi draugiški santykiai, skundų. Apelianto vertinimu, šiuo metu apelianto šeimoje vaikams aplinka yra saugi, vaikais tinkamai rūpinamasi, pavojaus vaikų fiziniam ar psichiniam saugumui, galinčio sukelti reikšmingą žalą vaikų sveikatai ar grėsti jų gyvybei šeimoje nėra, šeima deda pastangas, keičia savo elgesį ir šeimoje nėra realaus pavojaus vaikų fiziniam ir psichiniam saugumui. Todėl nebuvo teisinių pagrindų išduoti teismo leidimą paimti vaikus.

23. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su visa byloje surinkta medžiaga, su apelianto atskirojo skundo argumentais negali sutikti, kadangi juos paneigia byloje esantys įrodymai, iš kurių matyti, jog vaikams gyvenant šeimoje tebeegzistuoja tos pačios problemos, susijusios su vaikų neprižiūra, nuolatiniais konfliktais vaikų akivaizdoje ir tinkamų gyvenimo sąlygų vaikams neužtikrinimu, kokios egzistavo ir dar iki apelianto akcentuojamo pirminio sprendimo – Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eS2-10559-901/2023, kuria ankstesnis Tarnybos pareiškimas dėl vaikų paėmimo iš tėvų buvo atmestas, priėmimo, apeliantui ir jo sutuoktinei, nepaisant specialistų dedamų pastangų, vis dėl to nesugebant sukurti ir užtikrinti vaikams saugios aplinkos.

24. Teismas sutinka, jog tam tikri teigiami pokyčiai nepilnamečių vaikų tėvų gyvenime yra įvykę, ko neneigia ir Tarnyba atsiliepime į atskirąjį skundą nurodydama, jog apeliantas ir jo sutuoktinė išsprendė alkoholio vartojimo ir lošimų problemas, tačiau šie pokyčiai nors ir byloja apie pastangas keisti suinteresuotų asmenų gyvenimo būdą, visgi nagrinėjamu atveju nėra pakankami vaikų saugiai aplinkai užtikrinti dėl kitų vaikus liečiančių probleminių aspektų, dėl kurių jokių teigiamų pokyčių nenustatyta, o besitęsiantis tėvų pasyvus ir (ar) nerūpestingas elgesys, nesikreipiant psichologinės pagalbos, neieškant tinkamų pragyvenimo šaltinių, kurie leistų užtikrinti vaikams tinkamą gyvenamąjį būstą ir sveikatai palaikyti būtiną mitybą, nesilaikant vaikų gydymo režimo ir nuolat konfliktuojant vaikų akivaizdoje, kelia realią žalą vaikų fiziniam ir psichiniam saugumui, kelia reikšmingą žalą vaikų sveikatai ir netgi kelia pavojų vaikų gyvybei. Tokios išvados apeliacinės instancijos teismo prieita dėl toliau dėstomų argumentų.

25. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, dar iki pirmojo kreipimosi į teismą dėl teismo leidimo paimti vaikus iš suinteresuotų asmenų išdavimo buvo užfiksuoti 5 policijos pareigūnų iškvietimai dėl smurtinių ir žodinių konfliktų suinteresuotų asmenų šeimoje. Nuo 2023 m. gruodžio 22 d., kuomet buvo priimtas galutinis sprendimas neišduoti leidimo dėl vaikų paėmimo ir nepilnamečiai vaikai buvo grąžinti jų tėvams, tokių pranešimų iki pakartotinio Tarnybos kreipimosi į teismą gauta dar 5 ir visais atvejais smurto liudininkais tapdavo vaikai, o pavojų keliančiais asmenimis buvo pripažįstami tiek apeliantas M. Š., tiek jo sutuoktinė N. Š., kurie, bylos duomenimis, niekuomet neskundė jų atžvilgiu išduotų apsaugos nuo smurto orderių. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su apelianto atskirajame skunde dėstomu faktinių aplinkybių apie policijos pareigūnų iškvietimus ir tariamai nepagrįstų apsaugos nuo smurto orderių išrašymo vertinimu, pastarasis vertintinas kaip apelianto gynybinė pozicija, kurios šiuo atveju nepagrindžia byloje surinktų įrodymų visuma.

26. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų – Administracinių nusižengimų registro išrašo taip pat matyti, jog tiek iki pirmojo kreipimosi į teismą dėl teismo leidimo išdavimo, tiek prieš kreipiantis į teismą pakartotinai, policijos pareigūnų buvo užfiksuoti atvejai, kuomet N. Š. naudojo narkotines medžiagas: 2023 m. rugsėjo 29 d. paskirta administracinė nuobauda už tai, kad ši 2023 m. rugsėjo 13 d. be gydytojo paskyrimo inhaliaciniu būdu vartojo narkotinę medžiagą metamfetaminą (kristalus) (administracinio nusižengimo numeris (ROIK)23220942405); 2024 m. spalio 11 d. kilus įtarimams dėl narkotinių medžiagų vartojimo ir (ar) apsvaigimo, N. Š. buvo atliktas narkotinių medžiagų vartojimo testas, kuris buvo teigiamas; nustatytas metanfetaminas ir katinas (administracinio nusižengimo numeris (ROIK)24258652239). Nurodytos faktinės aplinkybės paneigia apelianto atskirojo skundo argumentus apie tai, jog skundžiamas sprendimas buvo priimtas senų ir bylai neaktualių duomenų pagrindu, taip pat apelianto teiginius apie tai, jog apelianto sutuoktinė N. Š. jau kelis metus nevartoja priklausomybę sukeliančių priemonių.

27. Be to, nors apeliantas nurodo, kad vaikų sveikata buvo rūpinamasi tinkamai, nes jo sutuoktinė N. Š. visada nupirkdavo vaikams vaistus bei inhaliatorius, ir vaikus jie gydė pagal medikų nurodymus, byloje esančių įrodymų visuma suponuoja priešingą išvadą. Pažymėtina, kad nepakankamas rūpinimasis vaikų sveikata pastebėtas tiek vaikų ugdymo įstaigų auklėtojų, tiek socialinių darbuotojų ir vaikus gydžiusių gydytojų: 2024 m. sausio 9 d. (duomenys neskelbtini) gydytoja nurodė, jog apelianto ir jo sutuoktinės vaikų išgyvenimas iki pilnametystės sunkiai tikėtinas, tėvai negeba tinkamai rūpintis jų medicinine priežiūra; 2024 m. gegužės 10 d. su socialine darbuotoja susisiekė M. Š. auklėtoja ir nurodė, kad vaikui baigėsi vaistai nuo (duomenys neskelbtini); motinai išvakarėse suteikta informacija, tačiau moteris atvedė vaiką ir pasišalino su auklėtoja nekontaktavus, vaistų nepaliko, telefonas išjungtas; 2024 m. lapkričio 14 d. vykusio atvejo vadybos posėdžio metu (duomenys neskelbtini) gydytoja nurodė, jog vaikams yra skirti labai brangūs vaistai, kurie stabdo ligą ir gerina vaikų gyvenimo kokybę, tačiau reikalavimas atvykti vaikų sveikatos priežiūrai kiekvieną mėnesį nėra vykdomas, vizitai ne visada būna laiku, kartais pati gydytoja turi skambinti ir ieškoti šeimos; gydymo režimo yra laikomasi ne visada (tėvai neneigia, jog rytais neatlieka inhaliacijų); matoma, jog vaistai ne visada yra išperkami, kartais nuperkami vieniems vaikams, kartais išperkami kito vaiko vaistai, kartais visai nenuperkami. (duomenys neskelbtini) atstovė nurodė, jog mama nepakankamai įsitraukusi į vaikų auklėjimą, labiau linkusi daugiau laiko skirti naršymui telefonu.

28. Byloje surinktu duomenų visuma taip pat paneigia apelianto argumentus apie suinteresuotų asmenų galimybes ir pastangas užtikrinti vaikams gyvenamąjį būstą. Byloje nustatyta, jog Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-1607-1071/2025 buvo nuspręsta iškeldinti apelianto ir jo sutuoktinės šeimą iš socialinio būsto; šiuo metu sprendimas nėra įsiteisėjęs, vyksta procesas dėl priimto sprendimo už akių peržiūrėjimo (Klaipėdos apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-5258-1071/2025 Liteko duomenys). Apeliantas neneigia susidariusio įsiskolinimo už socialinio būsto nuomą, tačiau teigia, jog 2 000 Eur skolą šeima gali išsimokėti dalimis, o tuo atveju, jei nepavyktų panaikinti teismo sprendimo dėl jų iškeldinimo iš socialinio būsto, jie planuoja išvykti gyventi į apelianto sesers L. Ž. gyvenamąjį namą, kuriame apelianto šeimai leista gyventi panaudos pagrindais. Tokią apelianto poziciją byloje esančių duomenų kontekste apeliacinės instancijos teismas vertina kaip deklaratyvią, nes apeliantas nepateikė jokių rašytinių įrodymų jai pagrįsti, byloje nėra jokių duomenų apie apeliantų pastangas susitarti dėl susidariusio įsiskolinimo mokėjimo dalimis, kaip ir nėra jokių duomenų apie deklaruojamą apelianto sesers būstą ir galimybes jame apsigyventi apelianto šeimai (ar būste jau gyvena kiti asmenys, ar yra pakankamai vietos apsigyventi apelianto šeimai, ar būstas yra mieste, kur yra vaikų ugdymo įstaigos ir pan.). Be to, byloje taip pat nėra jokių duomenų apie apelianto ir jo sutuoktinės pastangas susirasti darbą ir gauti pajamas, būtinas vaikų poreikiams užtikrinti. Nors apeliantas pažymi, jog jo sutuoktinė N. Š. šiuo metu yra susiradusi darbą ir pradės dirbti artimiausiu laiku, visgi tokių duomenų byloje nėra, pats apeliantas neatskleidžia sutuoktinės deklaruojamo darbo pobūdžio ir kitų duomenų, o iš Tarnybos pateiktų duomenų matyti, kad apelianto sutuoktinė šiuo metu nedirba, ką N. Š. pati patvirtino 2025 m. vasario 4 d. atvejo vadybos posėdyje, nurodydama, jog ieškosi darbo, o šeimos situacija šiuo metu yra sudėtinga.

29. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad akcentuodamas pragyvenimo pajamų šeimai užtikrinimo galimybes, apeliantas nukreipia dėmesį į sutuoktinės įsidarbinimo galimybes ir (ar) pastangas (kurios šiai dienai nėra sėkmingos), tačiau pažymėtina, jog bylos duomenimis pats apeliantas yra darbingo amžiaus ir turi visas galimybes prisidėti prie šeimos išlaikymo, tačiau jų neįgyvendina. Be to, iš minėto 2025 m. vasario 4 d. atvejo vadybos posėdžio duomenų matyti, jog apeliantas jame nedalyvavo, su šeima bendraujanti socialinė darbuotoja nuo 2024 m. gruodžio mėnesio su juo kontakto neturi, nes šis galimai pasikeitė telefono numerį, tačiau apie tai neinformavo. Nurodytų aplinkybių kontekste, sutiktina su Tarnybos atstovų nuomone, jog pats apeliantas elgiasi pasyviai, atsakomybę dėl vaikų poreikių užtikrinimo perkeldamas sutuoktinei, o pats jam teikiamų pagalbos priemonių neįgyvendina ir bent šiuo metu su specialistais nebendradarbiauja.

30. Vertindamas apelianto prie apeliacinio skundo pateiktus medicininių dokumentų išrašus, kurie, apelianto nuomone, patvirtina vaikų sveikatos pablogėjimą dėl to, kad jie pergyvena, jog bus atskirti nuo tėvų, apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia dėmesį, jog iš pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog 2024 m. gruodžio 19 d. atvykus profilaktiniam patikrinimui pas vaikus gydantį (duomenys neskelbtini), buvo pastebėta pablogėjusi vaikų sveikatos būklė, kuri pasireiškė kosuliu, sloga, pablogėjusia kvėpavimo funkcija, dėl ko vaikai buvo stacionarizuoti dėl (duomenys neskelbtini) paūmėjimo; tačiau jokių duomenų apie vaikų psichologinę būklę minėtuose dokumentuose neužfiksuota; kaip ir neužfiksuota, jog vaikų ligos paūmėjimas yra susijęs su vaikų išgyvenimais dėl galimo atskyrimo nuo tėvų. Kita vertus, iš Tarnybos prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pateiktų duomenų matyti, jog šiuo metu vyksta vaikų adaptacinis laikotarpis naujoje gyvenamojoje aplinkoje, tad natūralu, jog tai vaikams sukelia daug išgyvenimų ir būtent dėl to tiek apeliantas, tiek vaikų motina privalo prisidėti prie šio adaptacinio periodo palengvinimo ir vaikų psichologinės būsenos ir saugumo jausmo pagerinimo. Kaip matyti iš 2025 m. vasario 4 d. Pagalbos plano, tiek apeliantui, tiek jo sutuoktinei yra numatytos konkrečios priemonės, kurių tikslas įgalinti šeimą savarankiškai rūpintis vaikais, spręsti pasikartojančių tarpusavio konfliktinių santykių ir priklausomybės problemas, ir kt. ir tik nuo abiejų suinteresuotų asmenų pastangų priklauso, ar ir kokiu mastu minėtos pagalbos priemonės bus įgyvendintos.

31. Teismas pažymi, kad įstatymas įpareigoja Tarnybą pirmiausia siekti suteikti pagalbą šeimai, tačiau jei tėvų elgesys nekinta, tai, nepaisant jų pažadų keistis, vaikas turėtų būti paimamas iš šeimos, jei joje jam nesudaromos sąlygos saugiai augti ir vystytis. Tai atitinka ir EŽTT praktiką tokio pobūdžio bylose, kad kiekvienu atveju reikia nustatyti teisingą interesų pusiausvyrą, ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams, kurie gali būti viršesni už tėvų; tėvams negali būti suteikta teisė į priemonių, kurios padarytų žalą vaiko sveikatai ir raidai, taikymą (pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje J. prieš Norvegiją, peticijos Nr. 17383/90, 78 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, spręsdamas teismo leidimo paimti vaiką išdavimo klausimą, teismas turi įvertinti vaiko paėmimo iš šeimos organizavimo procesą, t. y. dėl kokių priežasčių buvo paimtas vaikas ir ar nebuvo galimybės užtikrinti vaikui saugią aplinką kitu būdu, pavyzdžiui, teikiant pagalbą šeimai, ar buvo išnaudotos galimybės sustiprinti šeimą ir palikti joje vaiką. Vertindamas valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimo paimti vaiką pagrįstumą, teismas turi atsižvelgti ne tik į aplinkybes, buvusias vaiko paėmimo metu, bet ir į visą vaiko ir jo šeimos situaciją bei galimybes jai keistis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

32. Atmesdamas apelianto atskirąjį skundą teismas tuo pačiu akcentuoja, kad teismo leidimas paimti vaiką iš šeimos yra laikino pobūdžio, t. y. situacijai pasikeitus vaikas turi būti nedelsiant grąžinamas į šeimą, kitaip tariant, teismo leidimas paimti vaiką nesukelia negrįžtamų padarinių (VTAPĮ 37 straipsnio 8 dalis). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje, vaiko paėmimas iš tėvų nėra nei jų valdžios ribojimas, nei bausmė tėvams, siekis paneigti jų valdžią vaikams, nutraukti jų tarpusavio ryšį, priešingai, tai yra pagalba, kuri teikiama siekiant vieno bendro tikslo – atkurti šeimos ryšius, juos sustiprinti, padėti tėvams išsiugdyti tinkamus vaikų auginimo ir auklėjimo, šeimos bendravimo įgūdžius, nes vaikų paėmimas iš tėvų leidžia sustabdyti neigiamą situaciją, užtikrinti vaikams saugią aplinką, o tėvams sudaro galimybę įvertinti tai, kas įvyko, padaryti išvadas, imtis aktyvių veiksmų, parodant realias pastangas ir ryžtą keistis. Nagrinėjamu atveju pirmiausia pats apeliantas, kaip ir jo sutuoktinė turėtų imtis visų įmanomų, tiek savo pačių iniciatyva, tiek su Tarnybos specialistų pagalba siūlomų priemonių, būtinų užtikrinti jų vaikams saugią ir vaikų poreikius atitinkančią aplinką ir tinkamas gyvenimo sąlygas.

33. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, aktualaus teisinio reglamentavimo ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas prioritetinio vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo kontekste apeliacinės instancijos teismui leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas šiuo metu pagrįstai išdavė teismo leidimą paimti nepilnamečius vaikus iš apelianto ir jo sutuoktinės, o apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti. Esant šioms aplinkybėms apelianto atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Suinteresuoto asmens M. Š. atskirąjį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.