- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-14
- Bylos Nr.
- I-2665-422/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01651-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- K.S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant pareiškėjui K. S., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-7) ir jo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad nuo 2014 m. gruodžio mėn. septynias dienas gyveno LAVL, pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, dėl to negalėjo laisvai judėti. Palatoje buvo įrengtas atviras tualetas, kuris neatitiko jokių sanitarinių reikalavimų, dėl to atlikdamas gamtinius reikalus patyrė pažeminimą. Palatoje buvo rūkoma, tai kenkė pareiškėjo sveikatai. Kalint tokiomis sąlygomis, buvo kilusi grėsmė pareiškėjo sveikatai, pareiškėjas patyrė nepatogumų, papildomą diskomfortą, t.y. neturtinę žalą, kurią vertino 150 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į skundą (b.l. 22-25) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios yra nepertraukiamas procesas. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, taip pat privalo užtikrinti pacientų izoliaciją, todėl vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma galėjo būti pažeista. Pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. ne režimo zonos korpuso Vidaus ligų skyriaus nerakinamoje palatoje Nr. 3, todėl galėjo laisvai judėti savo gydomojo skyriaus lokalinio sektoriaus ir jam skirto pasivaikščiojimo kiemelio teritorijos ribose. Vidaus ligų skyriuje sanitarinio mazgo kabinos buvo įrengtos ne palatose, o atskirose šio skyriaus bendrojo naudojimo patalpose, todėl pacientų privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo užtikrintas tinkamai. Draudimas rūkyti galioja visoje LAVL teritorijoje ir jos patalpose. LAVL 2015 m. rugsėjo 9 d. buvo atliktas patikrinimas dėl rūkymo, kurio metu rūkymo faktų nenustatyta. Pareiškėjo skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų LAVL nebuvo gauta. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo gydomas itin trumpą laiką, delsė pasinaudoti teismine gynyba beveik trejus netus, todėl jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nėra pakankama nustatyti, kad LAVL deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė žalos atsiradimo fakto. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais jį gydant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, pažeidžiant reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei nesilaikant higienos reikalavimų.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – LAVL ) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11 ⁴ punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Teismas pažymi, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau ir – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016,; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03)).
Šiuo atveju LAVL nepateikė informacijos, kiek tiksliai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju ginčo patalpose, todėl apskaičiuojant plotą vadovaujamasi gyvenamosiose patalpose esančių lovų skaičiumi.
Atsakovas pateikė teismui duomenis, patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3, kurios gyvenamasis plotas 19,80 kv. m., joje įrengtos 6 lovos, todėl vienam asmeniui šioje palatoje teko 3,3 kv. m. (b. l. 26).
Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų neginčijo, todėl jais vadovaujamasi sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo.
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui, ginčui aktualiu laikotarpiu gydantis LAVL, reglamentuota gyvenamojo ploto norma buvo pažeista, minėta aplinkybė šiuo aspektu sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su palatoje netinkamai įrengtu atviru sanitariniu mazgu, kuriuo naudodamasis, patyrė pažeminimą.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas gyveno ne režimo zonos korpuso Vidaus ligų skyriuje, jame sanitarinio mazgo kabinos buvo įrengtos ne palatose, o šio skyriaus bendrojo naudojimo patalpose (b. l. 23), kuriose privatumas buvo užtikrintas. Dėl šių argumentų pareiškėjas jokių prieštaravimų ir įrodymų, paneigiančių atsakovo aplinkybes nenurodė, atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo palatoje įrengimo (privatumo neužtikrinimo) atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl kartu su juo kalėjusių asmenų rūkymo.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau- Higienos norma HN 76:2010) 14 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Aukščiau nurodytos teisės aktų nuostatos suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nerūkantiems nuteistiesiems būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, t.y. nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad LAVL patalpose ir teritorijoje draudžiama rūkyti (b. l. 24), LAVL iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai (b. l. 30-32).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl rūkymo patalpose raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Į bylą nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į LAVL pareigūnus, administraciją dėl kitų pacientų rūkymo gyvenamosiose patalpose, todėl teismas daro išvadą, jog atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šia skundo apimtimi negali būti nustatyta.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus tai, kad pareiškėjas LAVL pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą buvo laikomas 7 paras, nors gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai, tačiau pareiškėjas kalėjo ne kamerų tipo patalpoje, pažeidimas truko gana trumpai, be to, jis turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų buvimo LAVL metu būtų kreipęsis į LAVL pareigūnus, administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė, jam būnant LAVL, būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 60 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti K. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 60 Eur (šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimui.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.