- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-04-05
- Bylos Nr.
- Ik-1904-95/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00121-2012-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Liuda Arlauskienė, Donatas Vansevičius, Raimondas Blauzdžius
- Pareiškėjas
- UAB „Litesko“
- Atsakovas
- Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai
- Trečiasis asmuo
- Kelmės rajono savivaldybei
- Advokatai
- Dovilė Greblikienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Blauzdžiaus ir Donato Vansevičiaus, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Dovilei Greblikienei, atsakovės atstovams Vilmai Skinderytei ir Raimondai Ragelytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Litesko“ (filialas „Kelmės šiluma“) skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kelmės rajono savivaldybei dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja UAB „Litesko“ (filialas „Kelmės šiluma“) (toliau – ir pareiškėja, bendrovė, įmonė) su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovė, Komisija) 2011-12-12 nutarimą Nr. 03-425 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko filialo „Kelmės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas) ir įpareigoti Komisiją priimti naują nutarimą, atitinkantį Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimus. Taip pat prašė iš atsakovės priteisti pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodė, kad Komisijos Nutarimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Mano, kad Komisija, priimdama Nutarimą, pažeidė Energetikos įstatymo 17 str. 8 d. 6 p., Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kurio neatsiejami elementai yra teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo ir saugumo principai. Be to, Komisija pažeidė Konstitucijos 23 str. įtvirtintą nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Todėl, pareiškėja vertina, kad dėl nurodytų teisės aktų nesilaikymo, buvo pažeista bendrovės teisė į atliktų investicijų atsipirkimą. Pažymėjo, kad priimant Nutarimą atitinkama tvarka nebuvo ir šiam momentui vis dar nėra priimti visi (tiek Komisijos, tiek kitų atsakingų institucijų) būtini Šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) pakeitimą įgyvendinantys teisės aktai, kurie išspręstų teisėtai padarytų ir nustatyta tvarka suderintų investicijų į šilumos punktus atsipirkimą, patvirtina ir 2011-12-09 Komisijos posėdžio medžiaga, taip pat Komisijos atsakymas bendrovės akcininkui „Dalkia Eastem Europe“. Laiko, kad toks Komisijos elgesys yra neteisėtas ir akivaizdžiai pažeidžiantis nuostatas, numatančias Komisijos funkcijas ir pareigas, konkrečiai Energetikos įstatymo 17 str. 8 d. 6 p. Vykdydama su savivaldybe suderintą investicijų planą, Bendrovė nuo 2002 m. į šilumos punktų įrengimą / jų modernizavimą Kelmėje investavo 1,348 mln. Lt. Nusidėvėjimo sąnaudos, apskaičiuotos nuo investicijų atliktų iki 2005 m., buvo įskaičiuotos į Kelmės pirmojo laikotarpio bazines šilumos kainas. Atsižvelgiant į tai, kad buvęs miesto šilumos ūkio valdytojas nesukaupė / neperdavė nuosavų lėšų šilumos punktų įrengimui, šios bendrovės investicijos buvo finansuojamos iš skolintų lėšų, mokant palūkanas, kurios taip pat dar nebuvo įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias.Tačiau priimdama skundžiamą Nutarimą Komisija grubiai nukrypo nuo Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimų ir išlaidas, būtinas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui, išėmė iš šilumos kainos, neįvertindama, kaip jos turėtų būti padengiamos, t.y. nuo 2011-11-01 iš šilumos kainų išėmus teisės aktų nustatyta tvarka suderintų bei atliktų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, ir nebenumačius kitokios tvarkos, buvo pažeista imperatyvi Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. tvirtinta investicijų atsipirkimo (pagrįstų sąnaudų padengimo) per valstybės reguliuojamas kainas / tarifus taisyklė. Pažymėjo, kad Komisija savo 2011-10-18 rašte Nr. R2-2025 adresuotame bendrovei, mini, kad ji 2011-10-14 raštu Nr. R2-2006, yra kreipusis į Energetikos ministeriją ir nurodžiusi, kad „lieka neaišku dėl šilumos tiekėjams priklausančių šilumos punktų remonto ir būklės atstatymo“, taip pat, kad „jei šilumos tiekėjams priklausančių šilumos punktų remonto ir būklės atstatymo (nusidėvėjimo) lėšos nuo 2011-11-01 nebus įskaičiuotos į šilumos kainą, galimai susidarys sunkumai šilumos tiekėjams vykdyti nenutrūkstamą jiems nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų priežiūrą, remontą ir būklės atstatymą“. Pareiškėjos vertinimu Komisija, tokia išdėstyta pozicija, pripažįsta, kad turi būti imamasi priemonių, jog iki ŠŪĮ pakeitimo įsigaliojimo atliktų investicijų grąžinimo / jų nusidėvėjimo padengimo klausimas taip pat turi būti išspręstas (ką ir numato Energetikos įstatymo 15 str. 2 d.), nes priešingu atveju, šilumos tiekėjai patirs veiklos sunkumus. Mano, kad Komisija turėtų ir toliau nuosekliai laikytis tokios pozicijos ir nenukrypti nuo Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimų. Be kita ko, tvirtino, kad Komisija priimdama Nutarimą pažeidė Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kurio neatsiejami elementai yra teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo ir saugumo principai, o taip pat Konstitucijos 23 str. įtvirtintą nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Bendrovės nuomone, Nutarimas, priimtas pilnai neįgyvendinus ŠŪĮ pakeitimo, pažeidžia bendrovės teisę susigrąžinti pagrįstas investicijas į šildymo punktų priežiūros sistemą, kartu pažeidžia ir teisėtumo principą. Teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai įpareigoja viešojo administravimo subjektus, šiuo atveju Komisiją, savo reguliavimą vykdyti teisėtai, proporcingai, protingai, pagrįstai, aiškiai ir darniai, nustatant naują reguliavimą privalu paisyti protingumo reikalavimo (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Reguliuojami ūkio subjektai savo ruožtu turi teisę turėti galimybę prognozuoti Komisijos veiksmus tam, kad galėtų efektyviai planuoti savo veiklą taip, kad ji ir atitiktų valstybės keliamus reikalavimus, ir kad nekeltų ūkio subjektui nuostolių. Reguliuojami ūkio subjektai taip pat turi teisę tikėtis, kad Komisijos nustatyti veiklos apribojimai nebus drastiškai griežtinami, nepagrindžiant būtinybės tai daryti, taip pat tikėtis, kad apskritai bet kokie Komisijos reguliavimo pakeitimai bus vykdomi palaipsniui, nustatomi pereinamieji laikotarpiai. Bendrovė, vadovaudamasi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir atitinkamai investuodama į šilumos punktų sistemą, pagrįstai tikėjosi, kad Komisija nevykdys tokio teisinio reguliavimo, kuris šias investicijas pavers neatlygintinais bendrovės nuostoliais. Būtinųjų sąnaudų padengimo principas, įtvirtintas Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., leido įmonei pagrįstai tikėtis, kad Komisija įgyvendindamos ŠŪĮ pakeitimus bei kartu laikydamasi Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimų, nepriims nutarimų, užkertančių kelią jos atliktos investicijos padengimui, ir kad naujasis Komisijos reguliavimas nesukels reguliuojamos veiklos nuostolių. Tačiau Nutarimas ne tik kad neužtikrina Energetikos įstatyme įtvirtinto būtinųjų sąnaudų padengimo principo, bet apskritai paneigia bendrovės teisę į šių investicijų apsaugą ir taip grubiai pažeidė pareiškėjos teisėtus lūkesčius, kad atlikdamas šilumos punktų renovaciją ir, atitinkamai, įgyvendindamas susijusias investicijas, vėliau ji nebus verčiama patirti nuostolių. Akcentavo, kad bendrovė iš anksto žinodama tokią Komisijos poziciją, tokių investicijų nebūtų vykdžiusi. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Nutarimas pažeidžia ne tik bendrovės, bet ir bendrovės (akcijų) savininko, arba investuotojo, teisėtus lūkesčius, kad valdoma įmonė ne tik, kad neštų pelną, bet kad bent jau nesukeltų jam nuostolių. Priėmus Nutarimą, pagal kurį yra paneigiama bendrovės teisė susigrąžinti atliktas, suderintas ir pripažintas investicijas į šilumos punktus, bendrovės (akcijų) savininkas bus priverstas iš tokios valdomos įmonės patirti nuostolius. Todėl daro išvadą, kad Nutarimas pažeidžia teisinio reguliavimo proporcingumą, protingumą, pagrįstumą ir darnumą, bei teisinių santykių subjektų įgytas teises, taip pat pažeidžia jų teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, o tuo pačiu ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, todėl yra naikintinas. Komisijai tenka pareiga užtikrinti bendrovės nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą, t. y. apsaugoti bendrovės investicijas į šilumos punktų sistemą, kurias ji atliko vykdydama tuo metu galiojančiuose įstatymuose jai priskirtą ir su savivaldybe suderintą veiklą. Tačiau, Komisija priimdama Nutarimą elgėsi visiškai priešingai – ir su pačia savivaldybe suderintas bendrovės investicijas tiesiog išėmė iš šilumos kainos nespręsdama klausimo iš esmės. Taigi, Komisija priimdama Nutarimą pažeidė ir konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, nes priimtas reguliavimas paneigė bendrovės galimybes atgauti investicijas, kurias laikydamasi tuo metu galiojusių teisės aktų ji atliko.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė patvirtino skunde išdėstytus motyvus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai. Taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31 ir 32 str. pakeitimo ir papildymo (2011-09-29 redakcija) 8 str. 6 d. ir Šilumos ūkio įstatymo (2011-10-11 redakcija) 32 str. 2 d., nei vienai iš šių nuostatų nenurodžius ir nedetalizavus tvarkos, kokiu būdu investicijos atliktos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą turėtų būti sugražintos, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą konstitucinį teisinės valstybės principą, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., įtvirtinantį nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą (žr. teismo posėdžio protokolą).
Atsakovė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos UAB „Litesko“ (filialas „Kelmės šiluma“) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 54-61) nurodė, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes jis priimtas įgyvendinant aukštesnės teisinės galios Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą ir jame įstatymo leidėjo nustatytą šilumos kainų diferencijavimo režimą. Komisija, priimdama Nutarimą nepažeidė įstatymų ir kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos, o bendrovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių skundžiamo Nutarimo teisėtumą. Gi abstraktūs ir subjektyvūs samprotavimai negali būti laikomi pakankami įrodymų prasme. Taip pat tvirtino, kad Komisija, vykdydama jai įstatymais deleguotas funkcijas, privalo vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, jas tinkamai įgyvendinti bei nepažeisti jų nustatyto teisinio reguliavimo apimties. Todėl, Komisija, įgyvendindama įstatymų leidėjo suteiktas teises ir pareigas, privalo veikti pagal įstatymų nustatytus reikalavimus. Dėl to, įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytus reikalavimus ir priimdama skundžiamą Nutarimą Komisija negalėjo nukrypti nuo Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme nustatytų taisyklių ir neturėjo nustatyti kitokio teisinio reguliavimo, nei numato minėtas teisės aktas, bei išplėsti įstatymo leidėjo nustatytų kompetencijos ribų šilumos sektoriaus kainodaroje ir nustatyti kitus papildomus ir nenumatytus įstatymuose patirtų sąnaudų padengimo mechanizmus. Komisijos veikla reguliuojant licencijuojamą veiklą šilumos ūkyje yra ribota. Būtent veikdama savo kompetencijos ribose ir nustatė, kad dėl pasikeitusio įstatyminio reglamentavimo investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos nebebus sudėtinė šilumos kainų dalis. Pažymėjo, kad Komisija, atsižvelgdama į Energetikos įstatymo 6 str. 1 p. nustatytą Energetikos ministerijos funkciją įgyvendinti valstybės politiką energetikos srityje, kreipėsi į Energetikos ministeriją pareiškėjos minimu 2011-10-14 raštu Nr. R2-2006, siekdama atkreipti institucijos dėmesį į Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo svarbius klausimus. Akcentavo, kad Energetikos ministerija yra parengusi ir pateikusi derinimui suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl šilumos punktų ar jų įrenginių, priklausančių šilumos tiekėjams ar tretiesiems asmenims, išpirkimo ir (ar) perleidimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ projektą. Aprašas reglamentuoja šilumos tiekėjų ar trečiųjų asmenų lėšomis įrengtų, renovuotų (atstatytų) ir daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams bendrąja daline nuosavybės teise nepriklausančių bendrai naudojamų šilumos punktų ir (ar) jų įrenginių, skirtų šilumos energijai transformuoti pristatymui ir karštam vandeniui gaminti, išpirkimo tvarką. Atkreipė dėmesį, kad Komisija, priimdama skundžiamą Nutarimą būtent vadovavosi įstatymo leidėjo priimtu Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu ir jį tinkamai įgyvendino. Bendrą energetikos veiklą energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus, efektyvų energijos išteklių vartojimą reglamentuoja Energetikos įstatymas. Atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustato kiti įstatymai (Energetikos įstatymo 1 str. 1 d.). Šilumos ūkio valstybinį valdymą šilumos ūkio subjektų veiklą jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymas (Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 1 d.). Pagal Energetikos įstatymo 15 str. 1 d., valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose, todėl Šilumos ūkio įstatymo nuostatos Energetikos įstatymo atžvilgiu yra specialiosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos, o bendrosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos taikytinos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialiosios teisės normos ir kiek jos nenustato specialių taisyklių bendrųjų teisės normų atžvilgiu. Atsižvelgdama į tai, Komisija, įgyvendindama įstatymų leidėjo jai suteiktas funkcijas, numatytas Energetikos įstatymo 17 str. 8 d., neturi teisės keisti įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų ir priimdama įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus privalo laikytis ir nenukrypti nuo įstatymo nuostatų. Ginčo atveju, Komisija, priimdama skundžiamą Nutarimą įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytą teisinį režimą. Mano, kad būtent šiame kontekste turi būti aiškinamas ir Energetikos įstatymo 17 str. 8 d. 6 p., kuriame įtvirtinta bendra taisyklė, taikoma nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kurių nustatymo principai, atsižvelgiant į Energetikos įstatymo 15 str. 1 d., būtent ir yra įtvirtinti energetikos sektorių įstatymuose (nagrinėjamu atveju Šilumos ūkio įstatyme). Teigė, kad pareiškėjos teiginys, jog Komisija neva neįvykdė pareigos priimti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir įgyvendinimo įstatyme nustatytos pareigos priimti pakeitimą įgyvendinančius teisės aktus ir negali priimti nutarimų, kurių priėmimui būtini įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, yra visiškai nepagrįsti, nes skundžiamas Nutarimas yra priimtas įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo, pagal kurio 8 str. 1 d. Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. nuostata, kad šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, įsigaliojo nuo 2011-11-01 Komisija privalo vykdyti ir įgyvendinti imperatyvias Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, kurios įsigaliojo 2011-11-01, ir, atliekant reguliavimo funkcijas, užtikrinti, kad taikomos kainos šilumos sektoriuje atitiktų įstatymų reikalavimus. Mano, kad pareiškėja nepateikė argumentų, įrodančių jos reikalavimų pagrįstumą. Pareiškėja nepagrįstai siekia įrodyti, kad Komisija privalo nevykdyti specialaus įstatymo, reglamentuojančio šilumos sektoriaus santykius, imperatyvių reikalavimų. Be kita ko, nurodė, kad Nutarimas negali prieštarauti teisinės valstybės principui, nes Komisija, priimdama jį, įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, ir negalėjo nukrypti, numatyti kitokio teisinio reguliavimo nei numato Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas, ar išplėsti savo kompetencijos ribas, įgyvendinant minėtą įstatymą, bei nustatyto teisinio reguliavimo. Pastebėjo, kad įmonė klaidina teismą teigdama, kad buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai. Anot pareiškėjos, „būtinųjų sąnaudų padengimo principas, įtvirtintas Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., leido bendrovei pagrįstai tikėtis, kad Komisija, įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimus bei kartu laikydamasi Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimų, nepriims nutarimų, užkertančių kelią jos atliktos investicijos padengimui, ir kad naujasis Komisijos reguliavimas nesukels reguliuojamos veiklos nuostolių; kad bendrovė iš anksto žinodama tokią Komisijos poziciją (Nutarimu išimant šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudas iš šilumos kainų, tačiau tuo pačiu metu pagal Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. nenumačius, per kokias kitas valstybės reguliuojamas kainas ir/ar tarifus šios sąnaudos bus padengiamos), tokių investicijų nebūtų vykdžiusi“. Atsakovė pabrėžė, kad Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. ir Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., buvo ir yra įtvirtinti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant valstybės reguliuojamas kainas. Todėl pareiškėja negalėjo tikėtis, kad Komisija, priimdama Nutarimą taikys reikalavimus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. Pareiškėja, būdama atidi ir aktyvi rinkos dalyvė, privalėjo žinoti minėtų teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, priimdama Nutarimą taikys ir numatys kitus reikalavimus nei numatyta teisės aktuose. Be to, Metodikos nuostatos buvo pakeistos įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nustatytą teisinį reguliavimą šilumos kainodaroje. Įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai negali išplėsti įstatymu nustatyto reguliavimo ir nustatyti visiškai naujas, įstatyminio pagrindo neturinčias teisės normas. Komisija neturėjo teisinio pagrindo aptarti tuos klausimus, kuriuos turi teisę reglamentuoti tik įstatymo leidėjas. Verslo santykių subjektai veikia savo rizika ir turi būti ganėtinai apdairūs, jiems taikomi griežtesni atsakomybės kriterijai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad verslo siekiantis subjektas, verslo santykiuose veikia savo rizika ir privalo būti apdairus. Taigi, pareiškėja, kaip ne vienerius metus veikiantis juridinis asmuo, turėtų būti gerai susipažinusi su bendrovės veiklą reguliuojančiais teisės aktais bei jų nesilaikymo pasekmėmis. Be to, bendrovė skunde nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad Komisijos Nutarimas priimtas pažeidžiant Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriuo vadovaujantis ir buvo priimtas Nutarimas. Komisijos nuomone, ji, priimdama Nutarimą, tinkamai vadovavosi Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatomis, todėl institucijai tinkamai įgyvendinus įstatymų reikalavimus, jos veiksmų neatitikimas Konstitucijos įtvirtintiems principams galimas tik tuomet, kai Konstitucijai prieštaraujančiu būtų pripažintas institucijos taikomas įstatymas. Pagal Konstitucinio teismo įstatymo 63 str., įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Konstitucijai bylos yra žinybingos Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui.
Teismo posėdyje atsakovės atstovai patvirtino atsiliepime išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjos prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašė išspręsti teismo nuožiūra (žr. teismo posėdžio protokolą).
Tretysis suinteresuotas asmuo Kelmės rajono savivaldybė atsiliepimo į pareiškėjos UAB „Litesko“ (filialas „Kelmės šiluma“) skundą nepateikė. Kelmės rajono savivaldybė 2012-01-20 rašte Nr. (12.5) S-226 „Dėl atsiliepimo administracinėje byloje Nr. I-1904/2012 prašė bylą išnagrinėti teismo nuožiūra, taip pat nurodė, kad atstovas teismo posėdyje nedalyvaus (b. l. 136).
Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 154).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Kaip minėta, pareiškėjos atstovė teismo posėdyje pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31 ir 32 str. pakeitimo ir papildymo (2011-09-29 redakcija) 8 str. 6 d. ir Šilumos ūkio įstatymo (2011-10-11 redakcija) 32 str. 2 d., nei vienai iš šių nuostatų nenurodžius ir nedetalizavus tvarkos, kokiu būdu investicijos atliktos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą turėtų būti sugražintos, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą konstitucinį teisinės valstybės principą, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., įtvirtinantį nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą (b. l. 143-147).
Kadangi teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos nurodytų teisės normų konstitucingumo, todėl pareiškėjos prašymas dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 4 str. 2 d.).
Dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovė, Komisija) 2011-12-12 nutarimo Nr. 03-425 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko filialo „Kelmės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas) (b. l. 6).
Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas, o ginčo objektas – Komisijos teisė vienašališkai nustatyti šilumos kainos dedamąsias.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal LR ABTĮ 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Remiantis ABTĮ 3 str. 2 d., teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 5 d. 1 p., atsižvelgdama į tai, kad Komisija 2011-10-26 nutarimu Nr. 03-322 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Kelmės šiluma“ nustatė UAB „Litesko“ filialui „Kelmės šiluma“ šilumos bazinės kainos dedamąsias, bei remdamasi Komisijos Komunalinių paslaugų skyriaus 2011-12-05 pažyma Nr. 05-336 „Dėl šilumos kainos dedamųjų nustatymo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Kelmės šiluma“, konstatavo, kadangi Kelmės rajono savivaldybės taryba pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 5 d. 1 p. nuostatą, t. y. per 30 dienų po šilumos bazinės kainos dedamųjų nustatymo nepatvirtino UAB „Litesko“ filialui „Kelmės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų pirmiesiems bazinės kainos dedamųjų galiojimo metams, todėl skundžiamu Nutarimu nutarė vienašališkai nuo 2012-01-01 iki Komisijos nurodytų pažeidimų pašalinimo nustatyti laikinas šilumos kainos dedamąsias (b. l. 6, 7-8, 14, 120-121, 126-127, 132-133).
Kaip minėta, pareiškėja nesutinka su skundžiamu Nutarimu ir laiko jį neteisėtu bei nepagrįstu ir naikintinu, nes, bendrovės nuomone, Komisija pažeidė Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., o taip pat ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kurio neatsiejami elementai yra teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo ir saugumo principai bei Konstitucijos 23 str. įtvirtintą nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą.
Ginčo santykius reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymas, Energetikos įstatymas ir kiti teisės aktai susiję su jų įgyvendinimu.
Remiantis Energetikos įstatymo 17 str. 8 d., Komisija: 1) tvirtina valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikas; 2) nustato valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas; 3) kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymą; 4) tvirtina energetikos objektų (tinklų, sistemų, įrenginių) prijungimo įkainius; 5) vienašališkai nustato valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų; 6) nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą. Atlieka ir kitas šiame straipsnyje numatytas funkcijas.
Komisijos funkcijas bei kompetenciją centralizuoto šilumos tiekimo ir karšto vandens tiekimo sektoriuose nustato Šilumos ūkio įstatymas. Pagal šio įstatymo 32 str. 4 d., Komisija šilumos teikėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, nustato šilumos bazinę kainą, kuri nustatoma vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009-07-08 nutarimu Nr. 03-96.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjos šilumos kainų dedamosios buvo nustatytos Komisijos 2010-03-05 nutarimu Nr. 03-38 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Kelmės šiluma“ vienašališko laikinų šilumos kainų dedamųjų nustatymo“. Nustatant šilumos kainų dedamąsias, Komisija vadovavosi tuo metu galiojusios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos nuostatomis ir įvertino įmonės atliktas investicijas, turto nusidėvėjimo sąnaudas, įskaitant ir investicijų į šilumos punktus sąnaudas. Pareiškėjai nustatytos šilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, t. y. tais atvejais, kai šiluma tiekiama iš šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų, į šilumos kainą buvo papildomai įtrauktos šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudos (b. l. 9-10).
Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 str. pakeitimo ir papildymo 2011-09-29 įstatymas pakeitė šilumos punktų priežiūros bei su tuo susijusių kainodaros taikymo reglamentavimą. Įstatymo pakeitimu buvo nustatyta, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas ar asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais ar tiekiantys prekes ar teikiantys paslaugas šilumos tiekėjui, ar šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų ar kitų įrenginių gamintojai, taip pat asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba, ar asmenys, kartu su išvardytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą. Taigi, buvo nustatyti šilumos kainodaros reglamentavimo pakeitimai. Pagal Įstatymo 32 str. 2 d. nuostatas, šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka. Įstatymo 32 str. 3 d. nustatyta, kad šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo-pardavimo vietą, tiekimo-vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus. Diferencijuojant kainas, kryžminis subsidijavimas tarp vartotojų grupių yra draudžiamas.
Nurodytų teisės normų sisteminė analizė teisėjų kolegijai suponuoja, kad pasikeitus anksčiau nurodytam teisiniam reglamentavimui, nėra galimybės šilumos kainas, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijuoti pagal šilumos punktų nuosavybę. Teisėjų kolegija, be kita ko, pastebi, kad pagal anksčiau galiojusią įstatymo redakciją, šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, buvo diferencijuojamos pagal šilumos punktų nuosavybę (Šilumos įstatymo 32 str. 3 d.).
Kaip anksčiau minėta, pareiškėjos šilumos bazinės kainos dedamosios buvo nustatytos Komisijos 2010-12-05 nutarimu Nr. O3-38 ir į šilumos kainą buvo papildomai įtrauktos šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudos, t. y. pareiškėjai nustatytos šilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę. Tačiau, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, Komisijos 2011-10-26 nutarimu Nr. 03-325 buvo pakeista Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtintą Komisijos 2009-07-08 nutarimu Nr. 03-96, panaikinant galimybę įtraukti į šilumos kainą sąnaudas, susijusias su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis (b. l. 11-12).
Pagal Energetikos įstatymo 15 str. 1 d., kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugos ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose, ginčo atveju, Šilumos ūkio įstatyme.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Komisija yra viešojo administravimo subjektas, todėl ji savo veikloje privalo vadovautis įstatymais (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Taigi, Komisija, įgyvendindama Energetikos įstatymo 17 str. 8 d. nustatytas funkcijas, privalo vadovautis Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatomis. Įstatymo nuostatos įpareigoja atsakovę laikytis jose suformuluotų šilumos kainų dedamųjų nustatymo kriterijų, kurių taikymas yra būtinas, atsižvelgiant į valstybės saugomus šilumos energijos vartotojų interesus bei derinant šiuos interesus su šilumos tiekėjų strateginiais interesais. Teisėjų kolegijos nuomone, Komisija, perkeldama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytus reikalavimus ir priimdama Nutarimą, negalėjo nesilaikyti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme nustatyto reglamentavimo ir nustatyti kitokį teisinį reguliavimą. Komisijos nuostatų 5 p. aiškiai įstatymo leidėjo nustatyta, kad Komisija savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, Energetikos įstatymu kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kitais teisės aktais, taip pat Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatais. Pagrindinis komisijos uždavinys yra prižiūrėti elektros energijos, gamtinių dujų, šilumos ir vandens ūkio rinkas įstatymų nustatyta tvarka. Komisija, atliekanti reguliavimo funkcijas, privalo užtikrinti taikomų kainų šilumos sektoriuje atitikimą įstatymų reikalavimams.
ABTĮ 57 str. nustatyta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Remdamasi aptartų teisės normų sistemine analize ir ištirtų rašytinių bylos įrodymų visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad Komisija, priimdama skundžiamą Nutarimą, nepažeidė aukštesnės galios teisės aktų ir neviršijo jai teisės aktuose suteiktos kompetencijos. Teisėjų kolegija vertina, kad Komisija nepažeidė ir Konstitucijos preambulėje įtvirtinto teisinės valstybės principo, nes ūkinės veiklos specifika, įvairumas, dinamiškumas suponuoja tai, kad konkrečių santykių tam tikroje srityje reguliavimas nebūtinai turi būti visą laiką vienodas, t. y. jis gali kisti; tai inter alia taikytina ir vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimui, kuris gali kisti, o tam tikrais atvejais turi būti keičiamas (Konstitucinio Teismo 2009-03-02 ). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs jog „Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius“. Veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo užtikrinimas suponuoja inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti vartotojų teisių, interesų apsaugos institucinę sistemą, t. y. įstatymu turi būti nustatytos valstybės institucijos, aiškiai apibrėžta jų kompetencija, sudarytos teisinės prielaidos tokioms valstybės institucijoms užtikrinti realią vartotojų teisių, interesų apsaugą ir gynimą atitinkamoje ūkinės veiklos srityje (Konstitucinio Teismo 2000-10-18, 2003-03-17, 2004-01-26, 2008-03-05 nutarimai). Iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies, kylantis veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos užtikrinimo imperatyvas suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam vartotojui gauti elektros energiją nediskriminacinėmis sąlygomis, visiems vartotojams elektros energija būtų tiekiama saugiai ir patikimai (Konstitucinio Teismo 2009-03-02 nutarimas). Kaip konstatavo Konstitucinis Teismas šiame nutarime, kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus, tai inter alia taikytina ir elektros energijos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo srityje; įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu apibrėžti elektros energijos kainų ribų nustatymo kriterijus; šie kriterijai ir jų nustatymo metodika, tvarka turi būti aiški, skaidri, pagrįsta, kad nebūtų sudaryta prielaidų piktnaudžiauti nustatant elektros energijos kainas ir taip pažeisti elektros energijos vartotojų teises, interesus.
Todėl, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, remdamasi ištirtų rašytinių bylos įrodymų visuma, aptartų teisės normų sistemine analize, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Komisija, priimdama Nutarimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo kompetencijos, jos veiksmai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nutarimo naikinti ir įpareigoti Komisiją priimti naują nutarimą, atitinkantį Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimus, vadovaujantis ABTĮ 89 str. nuostatomis, nurodytais ir kitais motyvais nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Atmetus pareiškėjos skundą nurodytais motyvais, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų pareiškėjos skunde išdėstytų argumentų, nes jie, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos kontekste, pripažintini teisiškai nereikšmingais.
Be kita ko, nurodytais motyvais atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vadovaujantis ABTĮ 44 str., taip pat netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 44 str., 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjos UAB „Litesko“ (filialas „Kelmės šiluma“) prašymo dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31 ir 32 str. pakeitimo ir papildymo (2011-09-29 redakcija) 8 str. 6 d. ir Šilumos ūkio įstatymo (2011-10-11 redakcija) 32 str. 2 d., nei vienai iš šių nuostatų nenurodžius ir nedetalizavus tvarkos, kokiu būdu investicijos atliktos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą turėtų būti sugražintos, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą konstitucinį teisinės valstybės principą, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., įtvirtinantį nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą netenkinti.
Pareiškėjos UAB „Litesko“ (filialas „Kelmės šiluma“) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjos UAB „Litesko“ (filialas „Kelmės šiluma“) prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.