Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ (filialas „Kelmės šiluma“) (toliau –pareiškėjas, Bendrovė, apeliantas) skundu (1 t., b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – atsakovas, Komisija) 2011 m. gruodžio 12 d. nutarimą Nr. O3-425 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Kelmės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas) ir įpareigoti Komisiją priimti naują nutarimą, atitinkantį Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos Nutarimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Komisija, priimdama Nutarimą, pažeidė Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktą, 15 straipsnio 2 dalį, Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kurio neatsiejami elementai yra teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo ir saugumo principai. Be to, Komisija pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Todėl, pareiškėjo vertinimu, dėl nurodytų teisės aktų nesilaikymo buvo pažeista Bendrovės teisė į atliktų investicijų atsipirkimą. Pažymėjo, kad priimant Nutarimą atitinkama tvarka nebuvo ir iki šio momento vis dar nėra priimti visi (tiek Komisijos, tiek kitų atsakingų institucijų) būtini Šilumos ūkio įstatymo pakeitimą įgyvendinantys teisės aktai, kurie išspręstų teisėtai padarytų ir nustatyta tvarka suderintų investicijų į šilumos punktus atsipirkimą, tai patvirtina ir 2011 m. gruodžio 9 d. Komisijos posėdžio medžiaga, taip pat Komisijos atsakymas Bendrovės akcininkui „Dalkia Eastern Europe“. Toks Komisijos elgesys yra neteisėtas ir akivaizdžiai pažeidžiantis nuostatas, numatančias Komisijos funkcijas ir pareigas, konkrečiai Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktą. Vykdydama su savivaldybe suderintą investicijų planą, Bendrovė nuo 2002 m. į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą Kelmėje investavo 1,348 mln. Lt. Nusidėvėjimo sąnaudos, apskaičiuotos nuo investicijų, atliktų iki 2005 m., buvo įskaičiuotos į Kelmės pirmojo laikotarpio bazines šilumos kainas. Atsižvelgiant į tai, kad buvęs miesto šilumos ūkio valdytojas nesukaupė/neperdavė nuosavų lėšų šilumos punktų įrengimui, šios Bendrovės investicijos buvo finansuojamos iš skolintų lėšų, mokant palūkanas, kurios taip pat dar nebuvo įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias. Tačiau priimdama skundžiamą Nutarimą Komisija grubiai nukrypo nuo Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir išlaidas, būtinas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui, išėmė iš šilumos kainos, neįvertindama, kaip jos turėtų būti padengiamos, t. y. nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iš šilumos kainų išėmus teisės aktų nustatyta tvarka suderintų bei atliktų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas ir nebenumačius kitokios tvarkos, buvo pažeista imperatyvi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta investicijų atsipirkimo (pagrįstų sąnaudų padengimo) per valstybės reguliuojamas kainas/tarifus taisyklė. Pažymėjo, kad Komisija 2011 m. spalio 18 d. rašte Nr. R2-2025, adresuotame Bendrovei, paminėjo, kad ji 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. R2-2006 yra kreipusis į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją (toliau – Energetikos ministerija) ir nurodžiusi, kad „lieka neaišku dėl šilumos tiekėjams priklausančių šilumos punktų remonto ir būklės atstatymo“, taip pat kad „jei šilumos tiekėjams priklausančių šilumos punktų remonto ir būklės atstatymo (nusidėvėjimo) lėšos nuo 2011 m. lapkričio 1 d. nebus įskaičiuotos į šilumos kainą, galimai susidarys sunkumai šilumos tiekėjams vykdyti nenutrūkstamą jiems nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų priežiūrą, remontą ir būklės atstatymą“. Pareiškėjo vertinimu, Komisija tokia išdėstyta pozicija pripažįsta, kad turi būti imamasi priemonių, jog iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įsigaliojimo atliktų investicijų grąžinimo/jų nusidėvėjimo padengimo klausimas taip pat turi būti išspręstas (ką ir numato Energetikos įstatymo 15 str. 2 d.), nes priešingu atveju šilumos tiekėjai patirs veiklos sunkumus. Pareiškėjo nuomone, Komisija turėtų ir toliau nuosekliai laikytis tokios pozicijos ir nenukrypti nuo Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Be kita ko, tvirtino, kad Komisija, priimdama Nutarimą, pažeidė Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kurio neatsiejami elementai yra teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo ir saugumo principai, o taip pat Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Bendrovės nuomone, Nutarimas priimtas visiškai neįgyvendinus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo, pažeidžia Bendrovės teisę susigrąžinti pagrįstas investicijas į šildymo punktų priežiūros sistemą, kartu pažeidžia ir teisėtumo principą. Teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai įpareigoja viešojo administravimo subjektus, šiuo atveju Komisiją, savo reguliavimą vykdyti teisėtai, proporcingai, protingai, pagrįstai, aiškiai ir darniai, nustatant naują reguliavimą privalu paisyti protingumo reikalavimo (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Reguliuojami ūkio subjektai savo ruožtu turi teisę turėti galimybę prognozuoti Komisijos veiksmus tam, kad galėtų efektyviai planuoti savo veiklą taip, kad ji ir atitiktų valstybės keliamus reikalavimus ir kad nekeltų ūkio subjektui nuostolių. Reguliuojami ūkio subjektai taip pat turi teisę tikėtis, kad Komisijos nustatyti veiklos apribojimai nebus drastiškai griežtinami, nepagrindžiant būtinybės tai daryti, taip pat tikėtis, kad apskritai bet kokie Komisijos reguliavimo pakeitimai bus vykdomi palaipsniui, nustatomi pereinamieji laikotarpiai. Bendrovė, vadovaudamasi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir atitinkamai investuodama į šilumos punktų sistemą, pagrįstai tikėjosi, kad Komisija nevykdys tokio teisinio reguliavimo, kuris šias investicijas pavers neatlygintinais Bendrovės nuostoliais. Būtinųjų sąnaudų padengimo principas, įtvirtintas Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje, leido įmonei pagrįstai tikėtis, kad Komisija, įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus bei kartu laikydamasi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepriims nutarimų, užkertančių kelią jos atliktos investicijos padengimui, ir kad naujasis Komisijos reguliavimas nesukels reguliuojamos veiklos nuostolių. Tačiau Nutarimas ne tik neužtikrino Energetikos įstatyme įtvirtinto būtinųjų sąnaudų padengimo principo, bet apskritai paneigė Bendrovės teisę į šių investicijų apsaugą ir taip grubiai pažeidė jos teisėtus lūkesčius, kad atlikdama šilumos punktų renovaciją ir, atitinkamai, įgyvendindama susijusias investicijas, vėliau ji nebus verčiama patirti nuostolių. Akcentavo, kad Bendrovė, iš anksto žinodama tokią Komisijos poziciją, tokių investicijų nebūtų vykdžiusi. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Nutarimas pažeidžia ne tik Bendrovės, bet ir Bendrovės (akcijų) savininko, arba investuotojo, teisėtus lūkesčius, kad valdoma įmonė ne tik neštų pelną, bet bent jau nesukeltų jam nuostolių. Priėmus Nutarimą, pagal kurį yra paneigiama Bendrovės teisė susigrąžinti atliktas, suderintas ir pripažintas investicijas į šilumos punktus, Bendrovės (akcijų) savininkas bus priverstas iš tokios valdomos įmonės patirti nuostolius. Todėl padarė išvadą, kad Nutarimas pažeidžia teisinio reguliavimo proporcingumą, protingumą, pagrįstumą ir darnumą bei teisinių santykių subjektų įgytas teises, taip pat pažeidžia jų teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, o tuo pačiu ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, todėl yra naikintinas. Komisijai tenka pareiga užtikrinti Bendrovės nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą, t. y. apsaugoti Bendrovės investicijas į šilumos punktų sistemą, kurias ji atliko vykdydama tuo metu galiojančiuose įstatymuose jai priskirtą ir su savivaldybe suderintą veiklą. Tačiau Komisija, priimdama Nutarimą, elgėsi visiškai priešingai – ir su pačia savivaldybe suderintas Bendrovės investicijas tiesiog išėmė iš šilumos kainos, nespręsdama klausimo iš esmės. Taigi Komisija, priimdama Nutarimą, pažeidė ir konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, nes priimtas reguliavimas paneigė Bendrovės galimybes atgauti investicijas, kurias, laikydamasi tuo metu galiojusių teisės aktų, ji atliko.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad pareiškėjo atstovė teismo posėdyje pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo (2011-09-29 redakcija) 8 straipsnio 6 dalis ir Šilumos ūkio įstatymo (2011-10-11 redakcija) 32 straipsnio 2 dalis, nei vienai iš šių nuostatų nenurodžius ir nedetalizavus tvarkos, kokiu būdu investicijos, atliktos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą, turėtų būti sugrąžintos, atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą konstitucinį teisinės valstybės principą, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, ir Konstitucijos 23 straipsnį, įtvirtinantį nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Kadangi teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės normų konstitucingumo, todėl pareiškėjo prašymą dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetė kaip nepagrįstą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 str. 2 d.). Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas, o ginčo objektas – Komisijos teisė vienašališkai nustatyti šilumos kainos dedamąsias. Teismas vadovavosi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 2 dalimi. Teismas įvertino Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas nustatė, kad pareiškėjo šilumos kainų dedamosios buvo nustatytos Komisijos 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. O3-38 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Kelmės šiluma“ vienašališko laikinų šilumos kainų dedamųjų nustatymo“. Nustatant šilumos kainų dedamąsias, Komisija vadovavosi tuo metu galiojusios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos nuostatomis ir įvertino įmonės atliktas investicijas, turto nusidėvėjimo sąnaudas, įskaitant ir investicijų į šilumos punktus sąnaudas. Pareiškėjui nustatytos šilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, t. y. tais atvejais, kai šiluma tiekiama iš šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų, į šilumos kainą buvo papildomai įtrauktos šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudos. Teismas pažymėjo, jog 2011 m. rugsėjo 29 d. Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas pakeitė šilumos punktų priežiūros bei su tuo susijusių kainodaros taikymo reglamentavimą, buvo nustatyti šilumos kainodaros reglamentavimo pakeitimai (32 str. 2, 3 d.). Pasikeitus anksčiau nurodytam teisiniam reglamentavimui, nėra galimybės šilumos kainas, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijuoti pagal šilumos punktų nuosavybę. Pagal anksčiau galiojusią įstatymo redakciją, šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, buvo diferencijuojamos pagal šilumos punktų nuosavybę (Šilumos įstatymo 32 str. 3 d.). Teismas akcentavo, kad pareiškėjo šilumos bazinės kainos dedamosios buvo nustatytos Komisijos 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. O3-38 ir į šilumos kainą buvo papildomai įtrauktos šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudos, t. y. pareiškėjui nustatytos šilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę. Tačiau, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-325 buvo pakeista Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (toliau – Metodika), panaikinant galimybę įtraukti į šilumos kainą sąnaudas, susijusias su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Teismas vadovavosi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog Komisija yra viešojo administravimo subjektas, todėl ji savo veikloje privalo vadovautis įstatymais (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Taigi Komisija, įgyvendindama Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje nustatytas funkcijas, privalo vadovautis Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatomis. Komisija, perkeldama šiuo įstatymu nustatytus reikalavimus ir priimdama Nutarimą, negalėjo nesilaikyti jame numatyto reglamentavimo ir nustatyti kitokį teisinį reguliavimą. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 patvirtintus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatus (toliau – Komisijos nuostatai) (5 p.). Teismas, be to, vadovavosi ABTĮ 57 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi. Remdamasis aptartų teisės normų sistemine analize ir ištirtų rašytinių bylos įrodymų visuma, teismas konstatavo, kad Komisija, priimdama skundžiamą Nutarimą, nepažeidė aukštesnės galios teisės aktų ir neviršijo jai teisės aktų suteiktos kompetencijos. Komisija nepažeidė ir Konstitucijos preambulėje įtvirtinto teisinės valstybės principo, nes ūkinės veiklos specifika, įvairumas, dinamiškumas suponuoja tai, kad konkrečių santykių tam tikroje srityje reguliavimas nebūtinai turi būti visą laiką vienodas, t. y. jis gali kisti; tai inter alia taikytina ir vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimui, kuris gali kisti, o tam tikrais atvejais turi būti keičiamas (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas). Teismas rėmėsi kitais Konstitucinio Teismo aktais (2000 m. spalio 18 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai). Teismas padarė išvadą, kad Komisija, priimdama Nutarimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo kompetencijos, jos veiksmai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nutarimo naikinti ir įpareigoti Komisiją priimti naują nutarimą, atitinkantį Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio nuostatomis, nurodytais ir kitais motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.). Atmetęs pareiškėjo skundą nurodytais motyvais, teismas nepasisakė dėl kitų skunde išdėstytų argumentų, nes jie nagrinėjamos bylos kontekste pripažintini teisiškai nereikšmingais. Be kita ko, nurodytais motyvais atmetęs pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsniu, teismas taip pat nepatenkino.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (1 t., b. l. 171–179) prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31 ir 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) 8 straipsnio 6 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo (2011 m. spalio 11 d. redakcija) 32 straipsnio 2 dalies konstitucingumo; 3) sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas; 4) priteisti iš atsakovo jo naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ginčijamas sprendimas naikintinas, nes teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.). Pasisakydamas dėl Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31 ir 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2, 3 dalių, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies, teismas taikė ir aiškino jas netinkamai, nesistemiškai, nevertindamas šių nuostatų galiojimo sąryšio su kitomis Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir Energetikos įstatymo nuostatomis.

2. Ginčijamas sprendimas naikintinas, nes teismas nemotyvavo dalies savo išvadų (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.). Teismas nevertino dalies Bendrovės argumentų, byla nėra tinkamai išnagrinėta, pažeista ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis.

3. Ginčijamame sprendime nurodytas Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31 ir 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies išaiškinimas ir taikymas prieštarauja Konstitucijai, todėl keltinas šių teisės normų atitikimo Konstitucijai klausimas.