- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-25
- Bylos Nr.
- eI2-2785-505/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01651-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Asta Urbonienė, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Medvedevienės ir Astos Urbonienės,
dalyvaujant Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui Giedriui Kriūnui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėja, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir Darbo inspekcija) 2024 m. rugpjūčio 2 d. nutarimą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Nutarimas).
Pareiškėja skunde nurodė, kad Darbo inspekcija priėmė ginčijamą Nutarimą atsakomybėn traukiamam juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 57 straipsnio 3 dalimi, už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto pažeidimo padarymą paskyrė pareiškėjai 250 Eur dydžio baudą. Teigė, jog bylos nagrinėjimo metu Darbo inspekcija nustatė, kad Darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus vyriausieji darbo inspektoriai, vykdydami 2024 m. birželio 20 d. pavedimą Nr. 1284, atliko inspektavimą dėl galimo užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 19 d. raštu Nr. 24SD14036 Darbo inspekcijai pateikė pranešimą, kuriame nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2024 m. vasario 6 d. iki dabar yra įdarbintas (duomenys neskelbtini) pilietis A. M. (A. M.), kuris turi galiojantį leidimą laikinai gyventi, išduotą tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir ĮUTP) 62 straipsnio 4 dalimi, užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas. Teigė, kad Darbo inspekcija, įvertinusi tyrimo metu nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad turimų duomenų pakanka padaryti išvadai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, įdarbindama trečiosios šalies pilietį A. M., kuris turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą tarpininkaujant kitai įmonei (kvietėjas – įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“), pažeidė ĮUTP 62 straipsnio 4 dalies nuostatas ir padarė Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą pažeidimą.
Akcentavo, kad pareiškėja pažeidimą pripažino, tačiau jį laiko formaliu, vienkartinio pobūdžio, atsitiktiniu, sukeliančiu neadekvačias ir neproporcingas pasekmes – sankcijas (Migracijos departamente neišduodami leidimai užsieniečiams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir (ar) turimi leidimai panaikinami). Pareiškėjos nuomone, Nutarime neteisingai įvertinta kreipimosi į Migracijos departamentą pareiga, kuri nepagrįstai yra perkelta darbdaviui. Priešingai nei nurodyta Nutarime, keičiant darbdavį, naujas leidimas gyventi darbuotojui nėra išduodamas, be to, keičiant darbdavį, prašymą dėl darbdavio pakeitimo Migracijos departamentui gali ir privalo pateikti tik pats darbuotojas, o ne darbdavys. Darbdaviui nei tokia teisė, nei pareiga nėra numatyta. Pabrėžė, kad iš skundžiamo Nutarimo nėra aišku, kuri teisės aktų nuostata įpareigoja darbdavį kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo užsieniečiui išdavimo, todėl mano, jog atsakovė suklydo, kadangi galiojantys teisės aktai tokios darbdavio pareigos nenumato. Pažymėjo, kad darbdavys gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo tik ĮUTP 44 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu, t. y. kai būsimas darbuotojas iš viso neturi leidimo laikinai gyventi ar kito dokumento, leidžiančio teisėtai būti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos nuomone, ji atliko darbdavio pareigą pareikalauti, kad įdarbinamas trečiosios šalies pilietis pateiktų galiojantį leidimą laikinai gyventi arba kitą dokumentą, suteikiantį teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Pastebėjo, jog trečiosios šalies ((duomenys neskelbtini)) pilietis A. M. atvykęs įsidarbinti turėjo visus įdarbinimui reikalingus dokumentus, jo kvalifikacija atitiko darbdavio reikalavimus, apie darbuotojo įdarbinimą laiku ir tinkamai buvo pateikti pranešimai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, darbo sutarties vykdymo metu buvo periodiškai ir laiku deklaruojamos užsieniečiui išmokamos sumos, mokami teisės aktais nustatyti mokesčiai (pajamų, socialinio draudimo ir kt.), vykdomi kiti įstatymų nustatyti formalumai ir kitos darbdavio pareigos. Pabrėžė, kad pareiškėja neatliko jokių tyčinių veiksmų siekdama nuslėpti užsieniečio įdabinimo faktą, kaip tik siekė teisingai vykdyti įstatymų reikalavimus, todėl priimtas Nutarimas yra visiškai nepagrįstas. Nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnį, skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Prašė skundą patenkinti.
Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą Darbo inspekcija nurodė ir jos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad nesutinka su skundo teiginiais. Pažymi, kad Darbo inspekcijos Nutarimu pripažinta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, būdama darbdaviu, neužtikrino ir nekontroliavo, kad įmonės veikloje būtų laikomasi imperatyvių ĮUTP 62 straipsnio 4 dalies nuostatų, t. y., negavusi Migracijos departamento sprendimo, nuo (duomenys neskelbtini) įdarbino ir leido dirbti (duomenys neskelbtini) piliečiui A. M., turėjusiam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą tarpininkaujant kitai įmonei, ir tokiais veiksmais (neveikimu) UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeidė minėtas ĮUTP nuostatas ir taip padarė pažeidimą.
Paaiškino, kad administracinio tyrimo metu buvo gauta (duomenys neskelbtini) darbo sutartis, sudaryta su A. M., kuria darbuotojas nuo (duomenys neskelbtini)įdarbintas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Jam leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tai įrodo, kad pareiškėja nesilaikė ĮUTP 62 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų ir padarė Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą pažeidimą. Pažymėjo, kad administracinė nuobauda yra prievartinio pobūdžio valstybės taikoma atsakomybės priemonė, todėl ji neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais. Taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, siekdamas užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Vien tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios administracinės nuobaudos paskyrimas šiuo atveju akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Akcentavo, jog dėl galimo užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ tyrimas pradėtas 2024 m. birželio 20 d., gavus iš Migracijos departamento informaciją, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra įdarbintas (duomenys neskelbtini) pilietis A. M., kuris turi galiojantį leidimą laikinai gyventi, išduotą tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pabrėžė, kad galimybės dirbti pas kitą darbdavį laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu apribojimas reiškia, kad užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis ir to privalo laikytis ne tik užsienietis, bet ir darbdavys. Teigė, kad ĮUTP 44 straipsnio 6 dalyje ne tik nustatyta darbuotojo (užsieniečio) pareiga prieš pakeičiant darbdavį gauti Migracijos departamento leidimą, bet ir suponuoja darbdavio, planuojančio tokį užsienietį įdarbinti, pareigą įsitikinti, kad toks įdarbinimas nepažeis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Atsakovės atstovo nuomone, darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“, negavęs iš Migracijos departamento sprendimo, kuriuo būtų leista pakeisti darbdavį (duomenys neskelbtini) piliečiui A. M., neturėjo teisės sudaryti darbo sutarties su juo. Pabrėžė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius paaiškinime nurodė, jog užsienietis jį suklaidino dėl buvusio darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“, sakydamas, kad jis jau atleistas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, neturi iš ko gyventi ir labai nori dirbti pas juos. Todėl buvo pagailėta minėto piliečio ir jis priimtas į darbą nesulaukus Migracijos departamento leidimo įdarbinti.
Atsakovė teigė, kad tyrimo metu buvo byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Kartu pažymėjo, kad nagrinėjant bylą medžiaga buvo ištirta ypač kruopščiai, objektyviai, nešališkai bei motyvuotai ir pareiškėjai už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto pažeidimo padarymą, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimai padaryti dėl nerūpestingumo, t. y. nepakankamos įmonės veiklos vidaus kontrolės, į tai, kad įmonė jau buvo bausta už analogišką pažeidimą, nenustačius sunkinančių aplinkybių, nustačius lengvinančią aplinkybę – įmonės atstovas pažeidimą pripažino, dėl jo padarymo gailėjosi, pagrįstai skirta artima minimaliai 250 Eur dydžio bauda ir ją panaikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Darbo inspekcijos 2024 m. rugpjūčio 2 d. nutarimo Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. (duomenys neskelbtini)teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo (duomenys neskelbtini) įdarbino (duomenys neskelbtini) pilietį A. M., gim. (duomenys neskelbtini), turintį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą tarpininkaujant kitai įmonei (UAB (duomenys neskelbtini), įm. k. (duomenys neskelbtini)), darbo pagrindu.
2024 m. rugpjūčio 2 d. Darbo inspekcija priėmė ginčijamą Nutarimą atsakomybėn traukiamam juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir, vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalimi, nutarė už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto pažeidimo padarymą paskirti pareiškėjai 250 Eur dydžio baudą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas.
ĮUTP (redakcija nuo 2023 m. liepos 1 d.) 62 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad užsieniečio darbo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, šis Įstatymas ir Europos Sąjungos teisės aktai. ĮUTP 62 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas šio Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytu pagrindu, gali pakeisti darbdavį šio Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu darbdavys, įsipareigojęs užsienietį įdarbinti, nėra keičiamas, toks užsienietis gali dirbti pas kitą darbdavį. Reikalavimas dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo užsienietį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį užsienietis buvo įdarbintas, netaikomas užsieniečiams, kuriems leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 49⁵ straipsnio 1 dalies 1 punktą. ĮUTP 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas sąlygas, o tais atvejais, kai turi būti priimtas šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodytas Užimtumo tarnybos sprendimas, patikrinęs, ar šis sprendimas priimtas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Šis sprendimas galioja vieną mėnesį nuo jo priėmimo dienos.
Užimtumo įstatymo (redakcija nuo 2023 m. liepos 1 d.) 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimais laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmai, kai jis įdarbina trečiosios šalies pilietį nesilaikydamas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 62 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų.
Paminėta teisės aktų analizė leidžia padaryti išvadą, kad užsieniečio darbo santykius reglamentuoja ĮUTP; užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus (jei užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ir gauti Migracijos departamento sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją); užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimais laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmai, kai jis įdarbina trečiosios šalies pilietį nesilaikydamas ĮUTP 62 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų.
Toks teisės normų išaiškinimas ne kartą pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A-682-624/2023, Nr. eA-307-662/2023). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, šių įstatymo nuostatų privalo laikytis ne tik užsienietis, bet ir darbdavys, ši teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. eA-307-662/2023).
Byloje neginčijamai nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo (duomenys neskelbtini) įdarbino (duomenys neskelbtini) pilietį A. M., turintį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą UAB „(duomenys neskelbtini)“, darbo pagrindu, tačiau užsienietis neturėjo Migracijos departamento sprendimo leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimą. Už užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus darbdaviui taikoma atsakomybė, numatyta Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (Valstybinė darbo inspekcija, nustačiusi, kad darbdavys arba įmonė, į kurią užsienietis komandiruojamas laikinai dirbti, padarė šio straipsnio 1 ir (ar) 2 dalyje numatytą pažeidimą, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria darbdaviui arba įmonei, į kurią užsienietis komandiruojamas laikinai dirbti, baudą nuo 200 iki 400 eurų už kiekvieną padarytą pažeidimą. Tokie patys veiksmai, padaryti darbdavio arba įmonės, į kurią užsienietis komandiruojamas laikinai dirbti, jau baustų už šį pažeidimą per pastaruosius 2 metus, užtraukia darbdaviui arba įmonei, į kurią užsienietis komandiruojamas laikinai dirbti, baudą nuo 400 iki 800 eurų už kiekvieną padarytą pažeidimą).
Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas. Bauda išieškoma į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, jog asmuo, padaręs pažeidimą, užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, iki pažeidimo tyrimo pradžios pažeidimą nutraukė, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo įgaliotiems pareigūnams atlikti pažeidimo tyrimą, geranoriškai atlygino žalą, taip pat labai sunki juridinio asmens finansinė padėtis.
Pažymėtina, kad Darbo inspekcija, ginčijamu Nutarimu skirdama pareiškėjai artimą minimaliai sankcijoje nustatytą baudą (250 Eur), atsižvelgė į tai, jog pareiškėja pripažino padariusi pažeidimą, gailėjosi, sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Taigi, akivaizdu, kad, juridiniam asmeniui padarius pažeidimą, susijusį su nepakankama darbo teisinių santykių kontrole, yra pagrindas administracinei atsakomybei kilti, siekiant atgrasyti juridinį asmenį nuo pažeidimų darymo, skatinant jį laikytis įstatymų ir vengti naujų pažeidimų padarymo.
Teismas vertina, jog priimant Nutarimą buvo atsižvelgta į visas reikšmingas baudos individualizavimui aplinkybes, įvertinta padaryto pažeidimo trukmė, kad ginčijamas Nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, ekonominė sankcija yra proporcinga padarytam pažeidimui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad švelnesnės nei įstatymuose numatytos pagrindinės sankcijos skyrimas (arba jos neskyrimas) yra ne taisyklė, bet išimtis: kaip pabrėžiama konstitucinėje doktrinoje dėl teisinės atsakomybės, švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę teismas gali skirti tik esant ypatingoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyta bausmė, jeigu ji būtų paskirta, būtų akivaizdžiai neteisinga. Teismas turi pareigą švelnesnės nei įstatymo nustatyta bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai. Kiekvienu konkrečiu atveju teismo sprendimas skirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę turi būti motyvuotas. Nepagrįstai ir (arba) nemotyvuotai paskyrus švelnesnę nei įstatymo nustatytą bausmę teisingumas nebūtų įvykdytas. Tai prieštarautų teisingumui, konstituciniam teisinės valstybės principui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
Pareiškėja skunde teismui iš esmės nenurodė jokių kitų, išskyrus tas, kurias skirdama baudą jau įvertino Darbo inspekcija, išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo Užimtumo įstatyme nustatytų baudos dydžių ir skirti pareiškėjai mažesnę baudą. Byloje taip pat nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios objektyviai leistų vertinti, kad pareiškėjai paskirta bauda yra neproporcinga ir dėl to turėtų būti mažinama. Pažymėtina ir tai, kad teismui nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad pareiškėjos finansinė padėtis yra sunki. Be to, teismo posėdžio metu atsakovės atstovas patvirtino, kad Nutarimu skirta sankcija pareiškėjos jau yra sumokėta.
Apibendrindama aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Darbo inspekcija tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Ginčijamas Nutarimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas dėl jų nepasisakys.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.