Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Svetlanos Jurgaitienės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, V. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys patenkintas ir iš V. T. civiliniam ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 259,26 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje, neteisėtai apgaulės būdu įgijo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos bei neteisėtai atliko finansines operacijas, neteisėtai panaudodamas svetimos elektroninės mokėjimo priemonės bei jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. K., kuris mirė (duomenys neskelbtini), atlikdamas bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iš anksto ketindamas apgaule įgyti svetimą turtą, tuo tikslu bendrininkams atliekant atskirus sutartus veiksmus, 2011 m. gruodžio 15 d., 9.46 val., naudodamasis mobiliojo ryšio abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), paskambino į R. J. priklausantį fiksuoto ryšio telefono abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) ir, melagingai prisistatęs (duomenys neskelbtini) policijos departamento darbuotoju, nurodė melagingas aplinkybes, kad tariamai banko darbuotojas neteisėtai pervedė pinigines lėšas į jos banko sąskaitą, dėl to reikalinga užšaldyti jos banko sąskaitą, nurodęs kad sujungs su banku, vėl melagingai jai prisistatė esantis (duomenys neskelbtini) banko paslaugų skyriaus konsultante I., ir nurodė melagingas aplinkybes, kad per jos banko sąskaitą buvo daromos nelegalios finansinės operacijos ir būtina blokuoti jos sąskaitą, dėl to reikalingi jos bankinės sąskaitos elektroninės bankininkystės visi duomenys, o R. J. padiktavo visus jai priklausančios AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis (PIN kodą, identifikavimo kodus, slaptažodį), kuriuos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis perdavė A. K., kuris 2011 m. gruodžio 15 d., neteisėtai panaudodamas minėtus duomenis, apgaule, panaudodamas kompiuterį, kurio kompiuterinės sistemos IP adresas (duomenys neskelbtini), priklausantis A. K., vykdė V. T. nurodymus, apgaule, save identifikuojant kaip teisėtą banko sąskaitos savininkę R. J. bei neteisėtai prisijungiant prie informacinės sistemos, pažeidžiant informacinės sistemos apsaugos duomenis, neteisėtai inicijavo finansines operacijas: 2011 m. gruodžio 15 d., 10.11 val. prisijungė prie internetinės svetainės „(duomenys neskelbtini)“, kurią valdo UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir neteisėtai R. J. vardu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė greitojo kredito teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu 2011 m. gruodžio 15 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ į R. J. AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą pervedė 217,21 Eur (750 Lt), ir 2011 m. gruodžio 15 d., neteisėtai prisijungęs prie R. J. priklausančios AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos, pervedė į R. M. priklausančią AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias pinigines lėšas 217,21 Eur (750 Lt) ir R. J. priklausančius 43,44 Eur (150 Lt), kuriuos 2014 m. lapkričio 15 d. V. T. nurodymu A. D. ir D. M., naudodamiesi R. M. AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos mokėjimo kortele, išgrynino bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), bei pervedė į V. T. nurodytas, kitiems asmenims priklausančias, banko sąskaitas, tokiu būdu savo ir kitų asmenų naudai įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 217,21 Eur (750 Lt) ir R. J. priklausančius 43,44 Eur (150 Lt), padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 217,21 Eur (750 Lt) ir R. J. 43,44 Eur (150 Lt) turtinę žalą. Alytaus rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai yra pakankami išvadoms dėl V. T. kaltės pagrįsti, jo kaltė įrodyta ir abejonių nekelia, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai. Nuteistasis V. T. apeliaciniame skunde prašo peržiūrėti bylą iš esmės ir išteisinti iš visų nusikalstamų veikų, dėl kurių buvo nuteistas. Skunde nuteistasis nurodo, kad teismas rėmėsi nukentėjusiosios R. J., liudytojo E. B., kuris nurodė, kad 2011 m. gruodžio 15 d., kai buvo apgauta R. J., su nuteistuoju ir A. K. atlikinėjo bausmę ir nėra girdėjęs nuteistojo skambinančio bei apgaudinėjančio žmones, parodymais. Kompiuterį sekcijoje turėjo tik A. K. ir tik jis juo naudojosi bei pervedinėdavo apgautų žmonių pinigus į kitas sąskaitas, kurių parūpindavo pats E. B.. Nuteistajam E. B. nebuvo davęs jokių sąskaitų, o nusikaltimus darė kartu su A. K.. Ši aplinkybė nėra nurodyta nuosprendyje, tačiau ji yra nurodyta teismo posėdžio garso įraše. Taip pat E. B. nurodė, kad su nuteistuoju buvo susipykęs dėl bendros draugės, todėl ikiteisminio tyrimo metu nuteistąjį apkalbėjo. Pats nuteistasis nurodo neatsimenantis, kad būtų susipykęs su E. B..V. T. skunde pateikia savo versiją, kaip buvo padaryta nusikalstama veika. Teigia, kad nuteistasis E. B. susitarė su tyrėja A. K., kad ši pateiktų jam įtarimus iki E. B. išėjimo į laisvę. Taip 2012 m. sausio 23 d. atsiranda E. B. parodymai, kad neva V. T. įkalbino, viliojo, privertė A. K. pervedinėti pinigus, imti greituosius kreditus, nors greičiausiai pirminių parodymų metu, kol A. K. dar nebuvo miręs, apie jį nebuvo užsiminęs, nes su juo palaikė labai artimus ryšius. E. B. buvo ramus, nes žinojo, kad pagal sutarties su tyrėja sąlygas apeliantas negrįš į (duomenys neskelbtini) pataisos namus iki to laiko, kol E. B. išeis į laisvę. Šios aplinkybės patikrinimui reikėtų išsiųsti užklausimą į (duomenys neskelbtini) pataisos namus apie E. B. išėjimo į laisvę tikslią datą nuo 2012 m. iki 2013 m. Įtarimai buvo pareikšti tik 2013 m. sausio 23 d., todėl neaišku, kodėl tyrėja, dar 2012 m. žinodama apie neva padarytą nusikaltimą, įtarimus pareiškė tik po pusmečio. Nuteistasis atsisakė duoti parodymus, nes nieko apie nusikaltimą nežinojo. Nuteistasis mano, kad teismas net supyko dėl jo įsitikinimų, kad jis net nesistengė išreikšti savo nuomonės dėl nusikaltimų padarymo. V. T. prašė atlikti akistatą su E. B., tačiau jam buvo pasakyta, kad E. B. atsisako. E. B. buvo išėjęs į laisvę, bet paskui vėl pateko į kalėjimą, suprato, kad susitikimo su nuteistuoju tikimybė yra didelė, todėl pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad nuteistąjį apkalbėjo. Skunde nuteistasis kritikuoja byloje esančios specialisto išvados objektyvumą ir patikimumą teigdamas, kad specialistai išvadą surašė siekdami padėti jaunai tyrėjai. Nuteistasis teigia, kad, išklausęs balso garso įrašą teismo posėdyje, savo balso neatpažino. Įrašu suabejojo ir prokuroras, paprieštaraudamas prašymui iškviesti į teismo posėdį ir apklausti specialistus. Teisėja vis tik patenkino prašymą dėl specialisto iškvietimo. V. T. buvo pasiruošęs klausimų, kurių eiliškumas turėjo įrodyti loginį ryšį, tačiau pradėjus teisėjai apklausinėti pirmai iš esmės tuos pačius klausimus, nuteistasis pasimetė ir jo apklausa virto parodija. V. T. teigia kategoriškai nepripažįstantis išvados skaidrumo, todėl prašo paskirti ir atlikti papildomą tiriamojo garso įrašo bei jo balso lyginamųjų pavyzdžių fonetinę ekspertizę, pavedant ją atlikti nepriklausomiems ekspertams. Nuteistasis taip pat nurodo, kad jam abejonių kilo ir tada, kai teismo posėdžio metu pateikė ekspertei klausimą apie tiriamame balso įraše išgirstą moterišką balsą. Specialistė atsakė, kad pagal suformuotą ekspertizės praktiką netiriami iškraipyti, imituoti, nenatūralūs moteriški, vaikiški balsai. Duodama parodymus nukentėjusioji R. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme paaiškino, kad jai paskambino vyras, prisistatęs policijos darbuotoju. Po to, ją sujungė su banku, kur atsiliepė moteris. Iš nukentėjusiosios paaiškinimų galima matyti, jog jai nepasirodė, kad tas moteriškas balsas buvo iškraipytas, imituotas ar nenatūralus, todėl ji padiktavo savo prisijungimo kodus ir slaptažodžius. Jei tas balsas nebuvo tiriamas, kaip nurodė specialistė, tai kaip ji nustatė, kad balsas iškraipytas, imituotas ir nenatūralus. Tokiai specialistės nuomonei įtakos turėjo ikiteisminio tyrimo metu E. B. duoti parodymai, kad neva V. T., pakeitęs balsą, prisistatė dar ir moterimi bankininke. Šiuo atveju specialistams buvo pateikta informacija apie surinktus bylos duomenis, kas prieštarauja nešališkumo principui. Bet kokia informacija, kuri pateikiama iš šalies, susijusi su tiriamais objektais, gali turėti įtakos išvados pateikimui. Gal tie specialistai iš viso netyrė tų balso pavyzdžių, prirašė savo išvadas ir visiems gerai. Skunde taip pat nurodoma, kad policija nustatė, jog nusikalstama veika buvo daroma per internetinės prieigos modemą „Mezon“, kuris buvo registruotas A. K. vardu. Ši paaiškino, kad modemą buvo perdavusi savo vyrui R. K. į pataisos namus. R. K. šią aplinkybę patvirtino. Taip pat nurodė, kad modemą pardavė. Tiksliai neatsimena kam, bet lyg A. K., kuris mirė (duomenys neskelbtini) A. K. R. K. pažinojo, o apie apeliantą nieko nebuvo girdėjęs. Liudytoja L. D., kurios parodymai buvo pagarsinti teismo posėdyje remiantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad savo AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos numerį ir prisijungimo kodus buvo davusi (duomenys neskelbtini) pataisos namuose bausmę atliekančiam savo draugui D. M., kuris sakė, kad draugas iš užsienio nori jam pervesti pinigų. Taip pat liudytoja nurodė, kad po kurio laiko D. M. jai vėl skambino, prašė prisijungimo duomenų, bet ji pradėjo įtarinėti, kad D. M. gali jos duomenis panaudoti blogiems kėslams, todėl duomenų nebedavė. Liudytojas D. M. paaiškino, kad gavo sugyventinės L. D. prisijungimo duomenis, buvo juos kartą davęs apeliantui, kad šis galėtų grąžinti 600 Lt skolą. Tuos pinigus jis vėliau persivedė sau į bendrą (duomenys neskelbtini) pataisos namų sąskaitą. V. T. atkreipia dėmesį, kad net sugyventinei L. D. kilo abejonių dėl D. M. nuoširdumo, tačiau teismui nekilo jokių abejonių dėl jo parodymų patikimumo. Be to, D. M. nurodė, kad bausmę su apeliantu ir R. K. atlikinėjo viename būryje. Tačiau R. K. patvirtino, jog tuo metu bausmę atlikinėjo (duomenys neskelbtini) lokaliniame sektoriuje, apeliantas bausmę atlikinėjo (duomenys neskelbtini) būryje, kuris randasi (duomenys neskelbtini) lokaliniame sektoriuje. Dėl šios aplinkybės nustatymo tikslinga pateikti užklausimą (duomenys neskelbtini) pataisos namams apie apelianto, R. K. ir D. M. buvimo vietą 2011 m. gruodžio 15 d. Tik tokiu būdu bus galima išsiaiškinti, ar meluoja R. K., ar D. M.. Nuteistasis V. T. skunde tvirtina, kad R. K. tuo metu bausmės (duomenys neskelbtini) lokaliniame sektoriuje neatlikinėjo, o D. M. jis iš viso nepažįsta ir neprisimena. D. M. parodymai prieštaringi ir kelia abejonių, todėl teismui reikėjo juos patikrinti prieš tai, kai jais rėmėsi priimdamas nuosprendį. Liudytojų D. Č. ir M. Z. parodymai neturi nieko bendro su inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, nes visiškai neatitinka sumos. Iš D. Č. sąskaitos buvo paimta apie 4500 Lt ir pervesta į jai pažįstamos R. M. sąskaitą, iš kurių ji 2000 Lt atgavo. Tai įvyko tą pačią dieną, kai nuo R. J. sąskaitos į tą pačią R. M. sąskaitą buvo pervesti 900 Lt. M. Z. paaiškino, kas pervesdavo pinigus į sąskaitą ir jo parodymai neturi nieko bendro su įrodymais, kuriais galima remtis. Šie duomenys yra pridėti prie bylos siekiant supainioti teismą. A. D. ir D. M. patvirtino, kad V. T. nepažįsta, o vykdė E. B. nurodymus, tačiau E. B. šioje byloje liudytojas. Apeliantas teigia nesuprantantis, kaip gali būti, kad žmogus, veikęs tuo pačiu metu ir tomis pačiomis nusikaltimų schemomis, vienose bylose įtariamasis, o kitur liudytojas. V. T. prašo pateikti užklausimą (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismui apie E. B. nusikalstamas veikas, dėl kurių jis buvo nuteistas ir šiuo metu yra teisiamas. Skunde nuteistasis teigia, kad, jo manymu, teisėja nelabai norėjo kreipti dėmesį į jo nurodytas aplinkybes dėl asmeninių ambicijų, nes jis rašė skundus į apeliacinę instanciją dėl teisėjos priimtų sprendimų, kreipėsi į teisėjų etikos ir drausmės komisiją su skundu, bandė ją nušalinti teismo proceso metu. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo V. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis V. T. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jo kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir 198¹ straipsnio 1 dalyje. Savo nesutikimą su nuosprendžio motyvais nuteistasis grindžia subjektyviu byloje surinktų įrodymų vertinimu tvirtindamas, kad būtent apeliaciniame skunde, o ne nuosprendyje, išdėstytas įrodymų vertinimas yra teisingas. Įrodymų vertinimą baudžiamajame procese reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnis, kurio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė, prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2013).Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad paminėtų BPK reikalavimų, priešingai, negu skunde tvirtina nuteistasis, pirmosios instancijos teismas nepažeidė, BPK normas taikė tinkamai. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo V. T. kaltės grindė įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais ir objektyviais sprendžiant dėl V. T. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Nuteistasis V. T. viso proceso metu savo kaltę dėl inkriminuotų nusikaltimų neigė tvirtindamas, kad nusikaltimus darė E. B. su A. K.. Tokios pozicijos nuteistasis laikosi ir apeliaciniame skunde, pateikdamas savo versiją dėl nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių. Pažymima, kad asmens kaltės neigimas nėra pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nepaisant to, kad nuteistasis savo kaltės nepripažino, kaltais dėl nusikalstamų veikų asmenimis įvardino E. B. ir A. K., pirmosios instancijos teismas šią versiją patikrino ir pagrįstai bei motyvuotai nuosprendyje nurodė, kodėl šia versija netiki. E. B., apklausiamas liudytoju pirmosios instancijos teisme, teigė, kad skambindavo žmonėms ir prisistatydavo pareigūnu A. K.. Jis turėjo kompiuterį, tik jis kompiuteriu naudojosi, pervesdavo pinigus iš nukentėjusiųjų sąskaitų, V. T. jokių nusikaltimų nedarė. Ikiteisminio tyrimo metu V. T. apkalbėjo tik dėl to, kad buvo susipykę. Vėliau pasakė teisybę, kad nusikaltimus darė A. K.. Tuo metu nežinojo, kad A. K. miręs. Pirmosios instancijos teismas E. B. paaiškinimus, duotus posėdžio metu, pagrįstai vertino kritiškai, kaip siekį padėti V. T. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Liudytojas E. B. negalėjo įtikinamai ir logiškai paaiškinti, kodėl jis ikiteisminio tyrimo metu ne kartą nurodė, kad nusikalstamas veikas darė būtent V. T., o asmens atpažinimo pagal nuotrauką metu V. T. taip pat atpažino kaip asmenį, prisistačiusį pareigūnu ir iš nukentėjusiosios melagingai išviliojusį elektroninės bankininkystės duomenis. Nuteistasis V. T. skunde teigia, kad E. B. jį apkalbėjo dėl to, kad buvo susitaręs su tyrėja A. K., tačiau ši nuteistojo versija nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Tyrėjos suinteresuotumas byloje nenustatytas, taip pat nenustatyta jokių kitų aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas netinkamai, nesilaikant BPK nuostatų.Nepagrįstais laikytini nuteistojo skundo teiginiai dėl specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, objektyvumo ir patikimumo. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vienu iš pagrindinių įrodymų, paneigiančių V. T. versiją, taip pat ir teisme duotus E. B. paaiškinimus, laikė Lietuvos teismo ekspertizių centro specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), gautą atlikus fonoskopinį V. T. lyginamųjų balso pavyzdžių ir telefoniniame pokalbyje tarp nukentėjusiosios R. J. bei policijos darbuotoju prisistačiusio ir elektroninės bankininkystės duomenis išviliojusio asmens fiksuoto balso tyrimą. Atlikus tyrimą buvo pateikta kategoriška išvada, kad lyginamajame garso įraše ir tiriamajame garso įraše užfiksuotas asmens, kalbančio apie banko duomenų gavimą, balsas ir kalba yra vieno ir to paties asmens, t. y. išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiajai skambino būtent V. T.. Nors nuteistasis skunde ginčija minėtos specialisto išvados objektyvumą ir patikimumą, išskyrus savo subjektyvų vertinimą, nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą ja abejoti. Abejonės išvadoje nustatytomis aplinkybėmis buvo keliamos ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Į teismo posėdį buvo iškviesta ir apklausta išvadą surašiusi specialistė L. L., kuri savo duotą išvadą patvirtino, paaiškino taikytus tyrimo metodus, tyrimo eigą, pasisakė dėl surašytų išvadų patikimumo, tikslumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra jokio pagrindo netikėti fonoskopinio tyrimo išvada ir ją atlikusių specialistų profesine kompetencija ir pagrįstai ją laikė vienu iš V. T. kaltę pagrindžiančių įrodymų.Nuteistasis V. T. savo abejones specialisto išvados objektyvumu ir patikimumu grindžia tuo, kad specialistams buvo pateikta visa bylos medžiaga, o tai lėmė nepagrįstą tyrimą atlikusių specialistų manymą, kad garso įraše girdimas moters balsas yra nenatūralus, iškraipytas, o tuo pačiu lėmė ir nešališkumo principo pažeidimą. Tokie nuteistojo skundo argumentai yra nepagrįsti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Teismo ekspertizės centrui buvo pateikta užduotis atlikti V. T. fonoskopinį tyrimą, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolas, pokalbio suvestinė ir du kompaktiniai diskai su lyginamuoju balso pavyzdžiu ir pokalbio garso įrašu (1 t., b. l. 169). Tyrimo metu buvo vertinama tik tai, ar lyginamajame pavyzdyje fiksuotas vyro balsas ir balsas, fiksuotas telefoninio pokalbio metu, yra vieno ir to paties asmens. Garso įraše fiksuotas moteriškas balsas nebuvo tiriamas. Dėl telefoninio pokalbio įraše fiksuoto moters balso specialistė L. L. pasisakė teismo posėdyje nurodydama, kad išvada duodama tik dėl to, ką galima lyginti su lyginamuoju įrašu. Buvo pateiktas normalios kokybės lyginamasis vyriško balso pavyzdys, todėl jis ir buvo lyginamas su pokalbyje fiksuotu vyro balsu. Be to, priešingai negu teigia V. T., specialistė nekonstatavo, kad pokalbio garso įraše girdimas moters balsas yra iškraipytas ar imituotas. Specialistė nurodė tik tai, kad tyrimo apimtį apsprendžia pateiktas lyginamasis balso pavyzdys. Jei jis yra vyriškas, tai ir lyginamas su garso įraše fiksuotu vyrišku balsu. Jei garso įraše yra kitokių balsų (moteriškų, vaikiškų, iškraipytų ir pan.), lyginamasis balso pavyzdys su kitokiu balsu, fiksuotu garso įraše, nėra lyginamas. Paminėtų aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad specialus tyrimas buvo atliktas objektyviai ir nešališkai, buvo įvertinti tik tie duomenys, kurie reikšmingi pateikiant išvadas pagal užduotyje suformuluotą klausimą, išvadoje aiškiai aprašyta tyrimo eiga, naudoti metodai, pateikta kategoriška išvada, kurios patikimumas teismui abejonių nekelia.Nuteistasis skunde kritikuoja ir nuosprendžio motyvus dėl byloje apklaustų liudytojų D. M., D. Č., M. Z., A. D. ir D. M. parodymų vertinimo pateikdamas savo interpretacijas dėl minėtų asmenų paaiškinimų. Pasak V. T., D. M. parodymai yra prieštaringi, D. Č. ir M. Z. parodymais buvo remtasi be pagrindo, nes jie neturi ryšio su byla, o liudytojai A. D. ir D. M., priešingai, negu nustatė teismas, patvirtina nuteistojo versiją, kad jis nusikalstamų veikų nedarė. Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, BPK reikalavimų nepažeidė, liudytojų parodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas su kitais bylos duomenimis, aiškiai nurodė, kuriais parodymais, ar jų dalimi, remiasi, o kuriais spręsdamas dėl V. T. kaltės nesivadovauja. Nuteistasis V. T., teigdamas, kad D. M. parodymai prieštaringi, skunde nenurodo, kuo parodymų prieštaringumas pasireiškia (kokias aplinkybes liudytojas nurodė skirtingai, dėl kokių faktinių aplinkybių liudytojo parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams ir jų pagrindu nustatytoms faktinėms aplinkybėms). Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas D. M. teisiamajame posėdyje apklaustas nebuvo, jo parodymai buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka. Minėtas liudytojas nurodė, kad vieną kartą savo sugyventinės L. D. banko sąskaitos numerį buvo perdavęs V. T., kad šis grąžintų skolą. V. T. į šią sąskaitą pervedė 600 Lt. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja L. D., kurios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu. D. M. paaiškinimus dėl 600 Lt sumos pervedimo į jo sugyventinės sąskaitą patvirtina ir AB „(duomenys neskelbtini)“ išrašas (1 t., b. l. 119). Nors pinigai į L. D. banko sąskaitą buvo pervesti A. D. vardu, ši, apklausiama teismo posėdyje, nors V. T. ir neįvardino, patvirtino, kad pinigus išgrynindavo ir į kitas sąskaitas pervesdavo iš pataisos namų skambindavusių asmenų nurodymu. Liudytojas D. M. teismo posėdyje apklaustas nebuvo, tačiau teismo posėdžio metu BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka buvo pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis patvirtino A. D. nurodytas aplinkybes. Minėti liudytojai V. T., kaip nusikalstamas veikas dariusio asmens, neįvardino, tačiau pažymima, kad ši faktinė aplinkybė yra nustatyta kitais, aukščiau paminėtais ir skundžiamame nuosprendyje detaliai aprašytais bei tinkamai įvertintais, įrodymais, kurių patikimumas ir objektyvumas nekelia abejonių. Apeliantas skunde jokių naujų esminių faktinių aplinkybių ar duomenų, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nenurodė. Apeliaciniame skunde yra keliamos tos pačios versijos, kurios buvo keliamos ir patikrintos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o nesutikimas su nuosprendyje padarytomis išvadomis iš esmės yra grindžiamas tik nuteistojo subjektyviu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir nustatytų faktinių aplinkybių interpretavimu, iš įrodymų visumos išskiriant tik atskirus įrodymus ar jų dalis. Atkreipiamas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467/2013, 2K-109/2014 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl V. T. kaltės, apeliantui nenurodžius jokių naujų esminių šiai bylai aplinkybių ar įrodymų, nuosprendžio motyvų dar kartą nekartoja. Nuosprendyje detaliai ir argumentuotai pasisakyta tiek dėl paties nuteistojo, tiek dėl liudytojų parodymų, rašytinių bylos įrodymų vertinimo, todėl vien tai, kad nuteistojo netenkina jo atžvilgiu priimtas nepalankus sprendimas, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas įrodymus vertino netinkamai, dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nenustatė, jog byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, V. T. kaltė dėl nusikaltimų padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Nusikalstamų veikų požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir nurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir skundžiamą nuosprendį naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. T. apeliacinį skundą atmesti.