- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-23
- Bylos Nr.
- e2A-349-589/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01795-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Dambrauskaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal balance“
- Atsakovas
- A. K.
- Kategorijos
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal balance“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. sausio 14 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-266-228/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal balance“ ieškinį atsakovei A. K. dėl skolos, palūkanų, netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Legal balance“ (toliau – ir ieškovė) ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės A. K. (toliau – ir atsakovė) 384,03 Eur negrąžinto kredito, 768,34 Eur palūkanų, 34,56 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, jog 2014 m. rugsėjo 25 d. UAB „Halex“ (buvęs pavadinimas UAB „Ferratum“) ir atsakovė A. K. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 113347 (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu atsakovei buvo suteiktas 434,43 Eur kreditas. Atsakovė įsipareigojo kreditą grąžinti iki 2015 gruodžio 19 d., tačiau savo prievolės nevykdė. Nurodė, kad 2016 m. liepos 22 d. tarp pradinės kreditorės UAB „Ferratum“ bei UAB „Ferratum Finance“ buvo sudaryta sutartis dėl paskolos sutarčių perkėlimo, 2019 m. gegužės 9 d. UAB „Ferratum Finance“ kartu su UAB „Credit day“ sudarė Subrogacijos sutartį, kurios pagrindu perleido reikalavimo teisę į UAB „Ferratum Finance“ skolingus asmenis. 2019 m. gegužės 10 d. UAB „Credit day“ ir ieškovė UAB „Legal Balance“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kuria ieškovei perleista reikalavimo teisė į atsakovės įsiskolinimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2020 m. sausio 14 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės A. K. ieškovės UAB „Legal balance“ naudai 384,03 Eur negrąžinto kredito, 192,02 Eur palūkanų, 34,56 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 610,61 Eur sumą už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 14 Eur žyminio mokesčio, 61,71 Eur išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti, o į valstybės biudžetą – 3,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
4. Teismas nustatė, jog pradinė kreditorė UAB „Halex“ su atsakove 2014 m. rugsėjo 25 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 113347, pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 434,43 Eur vartojimo kreditas terminui iki 2015 m. gruodžio 19 d., taip pat atsakovė įsipareigojo sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą. Atsakovė nevykdė sutartinių įsipareigojimų, nesilaikė sutartimi nustatytos paskolos grąžinimo tvarkos, į raginimus nereagavo.
5. Taip pat nustatė, kad 2016 m. liepos 22 d. tarp pradinės kreditorės UAB „Ferratum“ bei UAB „Ferratum Finance“ buvo sudaryta sutartis dėl paskolos sutarčių perkėlimo, o 2019 m. gegužės 9 d. UAB „Ferratum Finance“ kartu su UAB „Credit day“ sudarė Subrogacijos sutartį, kurios pagrindu perleido reikalavimo teisę į UAB „Ferratum Finance“ skolingus asmenis. 2019 m. gegužės 10 d. UAB „Credit day“ ir ieškovė UAB „Legal Balance“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kuria ieškovei perleista reikalavimo teisė į atsakovės įsiskolinimą. Ieškovė pranešė atsakovei apie reikalavimo perleidimą ir ragino sumokėti susidariusią skolą. Byloje įrodymų, galinčių patvirtinti, kad atsakovė atsiskaitė, nėra.
6. Konstatavo, kad atsakovei nuosavybės teise buvo perduota paskolos suma, atsakovė ją gavo, prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, paskolos sumos pilnai ieškovei negrąžino (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.873 straipsnio 1 dalis), taigi atsakovė laikoma pažeidusia prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Darė išvadą esant pagrindui priteisti iš atsakovės 384,03 Eur negrąžinto kredito (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.101 straipsnis, 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnis) ir 34,56 Eur delspinigių (delspinigių norma 0,05 procento, paskaičiuota už 180 dienų) (CK 6.71-6.72 straipsnis, Sutarties 10.1 punktas).
7. Sprendė, jog atsižvelgiant į sutartinių santykių teisinį pobūdį, į tai, kad atsakovė yra vartotoja, sudarydama sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, teismas turi pareigą kontroliuoti, ar prašomos priteisti palūkanos nėra nepagrįstai didelės. Nagrinėjamu atveju palūkanų dydis, kuriuo remiasi ieškovė, yra nepagrįstai didelis, vertinant tai, kad buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl jos sąlygos aiškinamos vartotojo naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Sutarties Bendrųjų sąlygų 10.1. punkte numatytos palūkanos pagal šalių susitarimą mokamos nuo visos pradelstos sumos tik esant sutarties pažeidimui, atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl savo esme yra sutartinės netesybos. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsižvelgęs į tai, kad prašoma priteisti palūkanų suma (768,34 Eur) palyginus su skolos suma (384,03 Eur), yra neprotingai didelė, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ieškovė prašomo priteisti palūkanų dydžio nepagrindžia patirtais nuostoliais, o palūkanas paskaičiavo už 711 dienų, palūkanų dydis mažintinas iki 50 proc. skolos sumos, t. y. iki 192,02 Eur sumos, kuri pripažintina atitinkančia įstatymo keliamus reikalavimus bei šalių interesų pusiausvyrą, todėl ši palūkanų suma priteistina (CK 1.5 straipsnis, 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis), kita reikalavimo dėl palūkanų priteisimo dalis atmestina.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
8. Ieškovė UAB „Legal balance“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. sausio 14 d. sprendimą už akių dalyje dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po Sutarties termino pasibaigimo dienos ir priteisti iš atsakovės A. K. 768,34 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po Sutarties termino pasibaigimo dienos, 148 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą skundžiamo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovės A. K. 15 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.
9. Nurodo, kad teismas netinkamai identifikavo apeliantės prašomų priteisti palūkanų rūšį, kilmę bei paskirtį, neatsižvelgė į šalių sudarytos Sutarties Specialiųjų sąlygų 5.2 p., Bendrųjų sutarties sąlygų 1.3 p., numatančių mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo tvarką pasibaigus sutarties terminui bei nesivadovavo CK 6.872 straipsniu.
10. Atkreipia dėmesį, jog atsakovė Sutartimi įsipareigojo ne tik apeliantei grąžinti suteiktą 434,43 Eur vartojimo kreditą, sumokėti 347,54 Eur bendros vartojimo kredito kainos, kurios metinė norma – 168,07 procento, per 15 mėnesių laikotarpį, bet ir Sutarties specialiųjų sąlygų 5.2 p., Bendrųjų sutarties sąlygų 1.3 p., 10.1 p. Sutarties neįvykdymo atveju įsipareigojo toliau mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios skaičiuojamos pagal Sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą Bendrą vartojimo kredito kainą, ir sudaro 168,07 procento.
11. Pažymi, jog geranoriškai mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po Sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos paskaičiavo, taikydamas ne Sutartyje įtvirtintą 168,07 procento bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą, bet Sutartyje įvirtintą 102,71 procento metinę palūkanų normą.
12. Akcentuoja, jog kadangi atsakovė tinkamai ir laiku Sutarties nevykdė ir pasibaigė Sutarties įvykdymo terminas, atsakovė liko skolinga apeliantei 384,03 Eur negrąžinto vartojimo kredito bei 241,54 Eur bendros vartojimo kredito kainos pagal Sutarties specialiosiose sąlygose įtvirtiną kredito grąžinimo grafiką iki Sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos. Kaip minėta, po Sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos skaičiavosi toliau. Nei Sutartis, nei CK, nei Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas (toliau – ir VKĮ) nenumato mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo pabaigos momento, kadangi pagal bendrą taisyklę laikoma, kad tol, kol atsakovė negrąžina paskolintos vartojimo kredito sumos, jis ja naudojasi ir už šį naudojimąsi kreditoriui privalo mokėti sutartas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Naudojimasis paskolintais pinigais nesibaigia pasibaus Sutarties įvykdymo terminui, kreipiantis į teismą su ieškiniu, ar pateikiant vykdomąjį dokumentą antstoliui vykdyti.
Atsiliepimas
13. Atkreipia dėmesį, jog atsakovė teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo Sutarties sąlygų, nereikalavo Sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius ir mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.
14. Mano, kad teismas, spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovė privalėjo vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kadangi pasirašydama Sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą. Smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės.
15. Pažymi, jog atsakovė, turėjo pati įrodinėti skolinimosi rizikos neįvertinimą, pateikdama atsiliepimą ieškinį ir kitus šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Skolinimosi rizikos neįvertinimui įrodyti atsakovė privalėjo pateikti įrodymus apie savo išsilavinimą, šeimyninę padėtį, sveikatos būklę, dirbamą darbą bei užimamas pareigas ir kt. Tačiau jokių įrodymų atsakovė nepateikė, todėl laikytina, kad ji skolinimosi riziką įvertino bei priėmė apgalvotą sprendimą sudaryti Sutartį su pradine kreditore.
16. Pažymi ir tai, kad teismas skundžiamame sprendime neatsižvelgė į tai, jog apeliantė ne tik sumažino mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po Sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos normą, bet ir geranoriškai šias palūkanas paskaičiavo tik už 711 kalendorinių dienų laikotarpį, nors atsakovė pagal sudarytą Sutartį vėluoja atsiskaityti daugiau nei 4 metus.
Šalies argumentai
17. Nustačius, jog apeliantės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteisintos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 148 Eur.
18. Atsiliepimo į apeliacinį skundą atsakovė A. K. nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas UAB „Legal Balance“ apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
20. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas netenkino pilna apimtimi ieškinio dalies dėl 768,34 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų už naudojimosi vartojimo kredito suma po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo priteisimo, minėtas palūkanas įvertinęs kaip kompensuojamąsias bei nepriteisė visų bylinėjimosi išlaidų. Sprendimo dalis dėl tenkintų reikalavimų nėra skundžiama, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs absoliučių šios sprendimo dalies negaliojimo pagrindų bei atsižvelgdamas į apeliacinio skundo reikalavimus, dėl minėtos sprendimo dalies nepasisako. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų išsamiai ne kartoja.
21. Apeliantė pagrįstai nurodo, kad civilinėje teisėje yra išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir palūkanos, atliekančios kompensavimo (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai). CK 6.205 straipsnyje nustatyta, kad sutarties neįvykdymu laikomas ir jos įvykdymo termino praleidimas. Kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius (CK 6.260 straipsnio 2 dalis) ir palūkanos turi būti mokamos dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutartyje ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.210, 6.261 straipsniai). Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas arba šiuo atveju – kredito mokestį) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme).
22. Sutiktina ir su apeliantės argumentu, jog aplinkybė, kad palūkanos yra skaičiuojamos po sutarties pažeidimo ne visais atvejais leidžia tvirtinti, jog automatiškai yra skaičiuojamos netesybos (kompensuojamosios palūkanos). Kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, gali būti skaičiuojamos sutartyje nustatytos mokėjimo (pelno) palūkanos, taip pat sutartyje nustatytos kompensuojamosios ikiteisminės palūkanos (nebent pagal sutartį ar įstatymus kompensuojamosios ikiteisminės palūkanos neskaičiuojamos) arba (sutartyje nenustačius ir jei sutartis ar įstatymai nedraudžia) įstatyme (CK 6.210 straipsnis) nustatyto 5 ar 6 procentų dydžio kompensuojamosios ikiteisminės palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019). Atsižvelgęs į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino šalių pasirašytos vartojimo kredito sutarties nuostatas ir Sutarties Specialiųjų sąlygų 5.1 ir 5.2 punktuose, Bendrųjų sąlygų 1.3 ir 10 punktuose numatytas palūkanas laikė kompensuojamosiomis palūkanomis iš esmės vien tuo pagrindu, jog jų mokėjimas yra numatytas po sutarties pažeidimo.
23. Nepaisant pirmiau aptartos aplinkybės, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino Vartojimo kredito sutarties sąlygas, apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo išvada, jog palūkanų dydis (nagrinėjamu atveju 768,34 Eur) yra nepagrįstai didelis.
24. Apeliantė prašo priteisti palūkanų, kurias, kaip nurodo, paskaičiavo už 711 dienų, taikydama 102,71 procento dydžio vartojimo kredito metinę palūkanų normą.
25. Pažymėtina, jog palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Palūkanų, kaip ir netesybų, mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. Sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis). Spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, teismas turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes.
26. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, jog teismas neturėjo teisinio pagrindo mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, išaiškino, kad tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teismo procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-916/2015; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas, taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223 straipsnis, 6.228 straipsnis).
27. Nagrinėjamu atveju atsakovė A. K. su pradiniu kreditoriumi UAB „Halex“ 2014 m. rugsėjo 25 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 113347, kuria buvo suteiktas 434,43 Eur vartojimo kreditas 15 mėnesių laikotarpiui. Taigi, esant sudarytai vartojimo kredito sutarčiai, teismas savo iniciatyva galėjo vertinti sutarties sąlygas net ir nesant atsakovės prašymo, todėl atmestini kaip nereikšmingi skundo argumentai apie atsakovės neveiklumą proceso metu.
28. Kaip minėta aukščiau, mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose. VKĮ 21 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) nustatė bendrai vartojimo kredito kainai keliamus reikalavimus: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Dėl to teismas, spręsdamas ginčą dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Įstatyme nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu didesnė kaip 200 procentų (21 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad VKĮ 21 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2016 m. vasario 1 d. bei aktuali ir šiuo metu, numato vartojimo kredito palūkanų normą ne didesnę kaip 75 procentai.
29. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad bendrai vartojimo kredito kainos metinei normai atitinkant sutarties sudarymo metu galiojusios VKĮ redakcijos 21 straipsnio 2 dalies reikalavimus, sutartyje įtvirtinta metinė palūkanų norma, sudaranti dalį bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, negali būti mažinama. Pirmiau aptartas teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendrai vartojimo kredito kainai neviršijant įstatyme nustatyto dydžio, ji visais atvejais atitinka VKĮ 21 straipsnio reikalavimus.
30. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė, pasirašydama vartojimo kredito sutartį, sutiko su sąlyga, kad vartojimo kredito metinės palūkanos yra 102,71 procento, o bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 168,07 procento. Taigi, jei sudarytos sutarties sąlygas vertinti formaliai, sutarties sudarymo metu palūkanos neviršijo VKĮ 21 straipsnio galiojusios redakcijos nustatyto apribojimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad negrąžinto kredito suma yra 384,03 Eur, o prašoma priteisti palūkanų suma yra 768,34 Eur (nevertinant ir kitų priteistinų sumų), akivaizdu, jog palūkanos yra akivaizdžiai per didelės.
31. Atsižvelgdamas į aptartus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad teismas, nepaisant klaidingai identifikuotos palūkanų paskirties, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Dėl paminėto apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Kadangi apeliacinio skundo reikalavimas priteisti ieškiniu prašytą palūkanų dydį nėra tenkinamas ir apeliacinis skundas atmetamas, nėra pagrindo tenkinti ir apeliantės reikalavimą dėl pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei priteisti ir apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. sausio 14 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.