Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012-09-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-675-350-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2012-06-14Utenos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-09-14Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-14
Bylos Nr.
1A-675-350-2012
Teisminio proceso Nr.
1-89-1-00589-2011-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algirdas Gaputis (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Evaldas Vanagas
Nukentėjusysis
M. M.
Kaltinamasis
V. M.
Advokatai
Mykolas Vytautas Kazlauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-675-350/2012
Teisėja L. D. Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00589-2011-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 14 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Evaldo Vanago,

sekretoriaujant Astai Railaitei,dalyvaujant:prokurorui Aidui Amparavičiui,nukentėjusiajam M. M.,nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą L. M.,gynėjui advokatui Mykolui Vytautui Kazlauskui,išteisintajam V. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos rajono apylinkės prokuroro Rimanto Jurkevičiaus ir nukentėjusiojo M. M. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012-06-14 nuosprendžio, kuriuo V. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 3 p., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 2 p., Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 108,01 Lt gydymo išlaidų atlyginimo šiuo nuosprendžiu paliktas nenagrinėtu,

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. liepos 24 d., apie 13.30 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, žodinio konflikto su sutuoktine L. M. metu, tarp jų įsiterpusiam sūnui M. M., gim. (duomenys neskelbtini), suėmė už dešinės rankos ir traukdamas ją sulaužė, tokiais veiksmais nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl dešinio spindulinio kaulo lūžimo be poslinkio.

Šalies argumentai

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos rajono apylinkės prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti išteisinamąjį Utenos rajono apylinkės teismo 2012-06-14 nuosprendį V. M. atžvilgiu ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį pripažįstant V. M. kaltu padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 str. 2 d. 3 p. ir nubausti jį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą pateikusio prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį netinkamai vertino ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu surinktus įrodymus, kurie, jo teigimu, yra pakankami pripažinti V. M. kaltu padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nurodo, kad nepagrįstai suabejota nukentėjusiojo M. M. nuosekliais parodymais viso proceso metu, o nuosprendis motyvuotas tik remiantis V. M. bei liudytojos R. S. parodymais, kurie palankūs išteisintajam, tuo tarpu kitų liudytojų parodymai, kaltinantys V. M. apskritai nebuvo įvertinti. Pažymi, kad nukentėjusiojo parodymus apie sužalojimo aplinkybes patvirtina ne tik specialisto išvada, liudytojų L. M. ir B. Z. parodymai, bet ir eksperto St. F. paaiškinimai teisme, kuriais jis iš esmės paneigė išteisintojo versiją, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti suduodamas ranka V. M. į nugarą. Apeliantas pabrėžia, kad nors V. M. kaltu neprisipažino, tačiau jis negalėjo ir nurodyti, kokiu būdu ir kas kitas galėjo padaryti M. M. nustatytą sužalojimą. V. M. aiškinimas, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti žaisdamas krepšinį ar kitur yra deklaratyvus ir grįstas spėlionėmis. Atkreipia dėmesį, kad liudytojas S. Z. parodė, kad iš M. kiemo išėjo kartu su liudytoja R. S., kai kieme nukentėjusiojo M. M. kieme net nebuvo, tad apelianto nuomone, R. S. parodymai, kad ji matė kaip nukentėjusysis daužė rankomis tėvui per nugarą vertintini kritiškai.

Apeliacinį skundą pateikęs prokuroras nesutinka, kad M. M. parodymai yra šališki, mano, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė, kad nukentėjusysis yra abiejų konfliktuojančių šalių sūnus, nerodantis neigiamo požiūrio į tėvo elgesį jo atžvilgiu. Teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį neįvertino ir tos aplinkybės, dėl ko įvyko konfliktas ir kas jį pradėjo, nevertino aplinkybės, kad atvykęs V. M. buvo nusiteikęs agresyviai, provokuojančiais savo veiksmais - ardydamas „plintusus“ iš esmės sukėlė konfliktinę situaciją ko pasėkoje nukentėjo jo sūnus M. M..

Šalies argumentai

Nukentėjusysis M. M. apeliaciniu skundu prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2012-06-14 nuosprendį panaikinti ir priimti byloje naują nuosprendį pripažįstant V. M. kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. Teigia, jo tėvų skyrybų procesas negali būti pagrindu abejoti jo parodymais apie rankos sulaužymo aplinkybes. Teismas neatkreipė dėmesio, kad kaltinamojo iškelta gynybos versija, kad jis pats galimai susižalojo suduodamas rankomis smūgius tėvui ar kitomis aplinkybėmis yra paneigta ne tik liudytojų (L. M., B. Z.) parodymais, bet ir nešališkų ekspertų paaiškinimais, kad tokiu būdu toks sužalojimas negalėjo būti padarytas. Nesutinka su teismo išvada, kad liudytoja L. M. teisme patvirtino nemačiusi sužalojimo momento, priešingai - ši liudytoja visuomet teigė mačiusi kada kaltinamasis V. M. jį traukė į šoną. Be to, jam būnant priešais motiną ir nugara užstojant matomumą, tikslesnių kaltinamojo veiksmų, motina galėjo ir nematyti.

Apelianto teigimu ištirtų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina faktą, kad dešinės rankos sužalojimą, vykusio konflikto metu jam padarė kaltinamasis, o teismo padarytos išvados, kad minėtų įrodymų nepakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti yra subjektyvios ir prieštarauja objektyvumo bei teisingumo principams.

Teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusysis ir jo įstatyminė atstovė prašė tenkinti apeliacinius skundus, o išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Teisėjų kolegija mano, V. M. dėl jam pareikšto kaltinimo nesunkiai sutrikdžius sveikatą savo šeimos nariui išteisintas pagrįstai. Ginčijamame nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai, pagrindžiantys teismo išvadas apie tai, kad remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, nėra galimybės konstatuoti, kad V. M. kaltinime nurodytais veiksmais tyčia ar dėl neatsargumo sužalojo nukentėjusiuoju pripažintą M. M..

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė išteisinamąjį nuosprendį.

Faktinės bylos aplinkybės, kad 2011 m. liepos 24 d., apie 13.30 val. konflikto, vykusio tarp L. M. ir V. M. metu prie abiejų besivaidijančių ir besistumdančių tėvų prisijungė ir jų sūnus M. M. neginčija nei išteisintasis V. M., nei nukentėjusysis M. M.. Tačiau skirtingai nei tolesnes įvykio aplinkybes aiškina išteisintasis - neigdamas savo kaltę dėl sūnaus sužalojimo ir nurodydamas, kad sūnaus už rankos paėmęs nebuvo, o sūnus pasakęs, kad neleis liesti mamos ėmė kumščiais trankyti jam per nugarą (2 t., b.l. 16), kai tuo tarpu nukentėjusiuoju pripažintas M. M. tvirtina, kad būtent tuo momentu, t.y. įsiterpus tarp konfliktuojančių tėvų ir bandant atstumti nuo motinos tėvą, šis jį traukė į šoną už dešinės rankos ties riešu jam suklupus ranka pasikreipė, po ko atsistojęs pajuto, kad ranka įkaito ir ištino (2 t., b.l. 17).

Prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas savo išvada išimtai grindė tik V. M. teisinančiais įrodymais, visiškai neanalizuodamas ir nepagrįstai atmesdamas jį kaltinančius, yra niekuo nepagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio apylinkės teismas pakankamai išsamiai ir argumentuotai pasisakė dėl visų byloje esančių duomenų ir nurodė, kuriuos ir dėl kurių priežasčių atmeta ir kuriais grindžia savo išvadas ir su šiuo vertinimu aukštesnysis teismas pilnai sutinka.

Teismas pagrįstai nuketėjusiuoju pripažinto M. M. parodymus vertino kaip ne visiškai patikimus, t. y. remiantis kuriais būtų galima daryti neabejotiną išvadą apie jo atžvilgiu tėvo pavartotą fizinį smurtą. Nors nukentėjusysis apeliaciniame skunde neigia, kad jo santykiai su tėvu yra įtempti, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo duomenys, susiję su išteisintojo ir nukentėjusiojo santykiais iki šio įvykio ir po jo patvirtina priešingas aplinkybes ir nepaneigia jo suinteresuotumo šios bylos baigtimi.

Teismas negali sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad nukentėjusiojo parodymus dėl sužalojimo atsiradimo mechanizmo neabejotinai patvirtina liudytojų L. M. ir B. Z. parodymai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nei vienas iš liudytojų nematė ir apklausiami negalėjo nurodyti tikslių nukentėjusiuoju pripažinto M. M. sužalojimo aplinkybių. Ką patvirtina ir teisme duoti L. M. parodymai, kad sūnus į konfliktą įsikišo, kai V. M. ėmė ją „tampyti“, ir tiesiog siekdamas ją apsaugoti „sukiojosi“ tarp abiejų tėvų. Liudytoja nenurodė, kad ji matė, kad V. M. būtų paėmęs sūnų už rankos, tiesiog patvirtino, kad tėvui išvažiavus iš jų namo kiemo, M. M. ėmė purtyti ranką ir pasakė, kad jam labai skauda. Nukentėjusiojo nurodoma liudytoja B. Z. taip pat tepatvirtino aplinkybę, kurios niekas ir neginčijo, kad ji mačiusi kaip prie šuns budos kieme stumdėsi abu M. ir jų sūnus. Detalesnių įvykio aplinkybių, konkretizuojant kokius „stumdymosi“ metu veiksmus atliko kiekvienas konflikto dalyvis ji negalėjo nurodyti, tiesiog abstrakčiai nupasakodama, kad matė kaimynų kieme susistumdymą.

Skirtingai nei nurodo apeliantas liudytoja R. S. buvo viena iš konflikto dalyvių ir nėra pagrindo išvadai, kad ji įvykio dieną apskritai nematė M. M., nes jam priėjus prie besivaidijančių tėvų jau buvo išvažiavusi. Priešingai teismo posėdžio, vykusio 2011-12-08 metu nukentėjusiuoju pripažintas M. M. patvirtino, kad išėjus į kiemą su mama jis matė kaip ji nuėjo prie R. S. sėdėjusios automobilyje kur jos susivaidijo. M. M. teigimu, mama šią liudytoją vijosi aplink automobilį, grasino paleisti šunį. M. M. teiginiai, kad tėvų stumdymosi metu R. S. nebebuvo, nes ji pabėgo, todėl negalėjo matyti konflikto kelia pagrįstų abejonių jų patikimumu, nes jis kartu patvirtino, kad po susistumdymo tėvas išvažiavo automobiliu, kurį kaip matyti iš ankstesnių teiginių vairavo būtent R. S.. Tai iš esmės patvirtino ir L. M. teigdama, kad ji R. S. išvijo tik iš kiemo, o po konflikto V. M. išvažiavo minėtu automobiliu bei liudytoja B. Z. nurodžiusi, kad matė R. S., išbėgusią iš kiemo ir stovėjusią už vartų (2 t., b.l. 49) ir Z. vaikštantį po gatvę ir girdėjusi tuos pačius M. M. žodžius, kuriuos atkartoja parodymuose ir R. S. „tu mamos neliesi“ (2 t., b.l. 18-19). Šių aplinkybių neneigia ir pati R. S. tvirtindama, kad konfliktą periodiškai stebėjo ne kieme, o už aptvertos kiemo teritorijos vartelių ir mačiusi kaip M. M. sudavė smūgius tėvui. Liudytojas S. Z. apklausiamas 2012-02-02 posėdžio metu patikslindamas savo ankstesnius parodymus pažymėjo, kad nors iš kiemo išvytas L. M. jis išėjo su R. S., tačiau jis nuėjo tolyn, o pastaroji liko arčiau vartų.

Tačiau akivaizdu, kad nei L. M., nei B. Z., nei R. S. parodymai, susiję su M. M. sužalojimu apskritai nėra informatyvūs, liudytojos B. Z. ir R. S. įvykį stebėjo tik periodiškai, pati situacija buvo chaotiška ir vystėsi gana sparčiai, liudytoja L. M. nurodė, kad nors buvo šalia, tačiau nemačiusi sūnaus sužalojimo momento (2 t., b.l. 18), todėl visų šių liudytojų parodymai iš esmės negali nei patvirtini nei paneigti V. M. kaltės sužalojus sūnų.

Aplinkybės kur buvo vienas ar kitas įvykio liudytojas, kokia konflikto priešistorė, kai abi konfliktuojančios pusės iš esmės nurodo skirtingas konflikto kilimo priežastis ir eigą, savaime V. M. tariamų veiksmų - rankos patraukimo nukentėjusiajam po ko galimai jis patyrė sužalojimą taip pat nepatvirtina.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo specialisto išvadoje konstatuotas dešinio spindulinio kaulo lūžimas be poslinkio, ištyrus bylos aplinkybės, jų visetą, neginčijamai nepatvirtina ir kelia pagrįstas abejones, kad sužalojimas galėjo būti padarytas tomis aplinkybėmis, kuriomis grindžiamas kaltinimas V. M., todėl tik teismo specialisto išvada šioje byloje nesudaro pagrindo pripažinti V. M. kaltu. Ypač įvertinus aplinkybę, kad teismo posėdyje ekspertas paaiškino, kad sužalojimas M. M. galėjo būti tiek padarytas jo nurodomomis aplinkybės, tiek neatmetė galimybės, kad nukentėjusysis susižalojo pats V. M. nurodytomis aplinkybėmis, t.y. suduodamas smūgius rankomis per tėvo nugarą (2 t., b.l. 19). Vien tai, kad po šio įvykio V. M. taip pat kreipėsi į gydymo įstaigą, negalima paneigti, kad konflikto metu sūnus atliko tam tikrus smurtinius veiksmus jo atžvilgiu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo.

Todėl atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai ir visapusiškai įvertino surinktus įrodymus, laikydamasis BPK 20 str. 5 d. nuostatų. V. M. pagrįstai buvo išteisintas, nepadarius jam veikos, turinčios šio nusikaltimo požymio, kadangi jo kaltė buvo grindžiama vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurie teismui kelia abejonių dėl jų patikimumo. Pirmos instancijos nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Rimanto Jurkevičiaus ir nukentėjusiojo M. M. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Algirdas GaputisTeisėjai Sigitas BagdonavičiusEvaldas Vanagas