Utenos apylinkės teismo nuosprendis

2012-06-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1-65-373/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2012-06-14Utenos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-09-14Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Utenos apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2012-06-14
Bylos Nr.
1-65-373/2012
Teisminio proceso Nr.
1-89-1-00589-2011-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Laima Dumskienė
Nukentėjusysis
M. M.
Kaltinamasis
V. M.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-65-373/2012Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00589-2011-5Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.3; 2.3.6.4.4. (S)
Utenos rajono apylinkės teismasNUOSPRENDISLietuvos Respublikos vardu2012 m. birželio 14 d.Utena

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Laima Dumskienė, sekretoriaujant Rasai Fedinienei, dalyvaujant prokurorui Rimantui Jurkevičiui, nukentėjusiajam M. M., jo atstovui Broniui Varnui, neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje V. M., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), dirbantis (duomenys neskelbtini), vedęs, lietuvis, LR pilietis, aukštojo išsilavinimo, teistas 2011-07-29 Utenos r. apyl. teismo pagal LR BK 227 str. 3 d. 5 MGL dydžio bauda, teistumas neišnykęs, kaltinamas pagal LR BK 138 str. 2 d. 3 p.,

Aprašomoji dalis

nustato

V. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. liepos 24 d., apie 13.30 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, žodinio konflikto su sutuoktine L. M. metu, tarp jų įsiterpusiam sūnui M. M., gim. (duomenys neskelbtini), suėmė už dešinės rankos ir traukdamas ją sulaužė, tokiais veiksmais nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl dešinio spindulinio kaulo lūžimo be poslinkio.

Kaltinamasis V. M. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2011-07-24 atvyko į namus (duomenys neskelbtini), pasiimti savo daiktų. Name tarp jo ir L. M. kilo konfliktas. L. M. jam sudavė į nugarą ir stūmė nuo laiptų, bet jis spėjo įsikibti kambario durų rankenos. Jam įėjus į sūnaus kambarį, L. M. jį trankė, stumdė. L. M. kieme norėjo paleisti šunį nuo grandinės, o jis, norėdamas ją sulaikyti, bėgo link šuns ir iš nugaros išgirdo M. M. sakant „mamos neliesi“ bei sūnus jam trankė į nugarą, petį, jam atsisukus trenkė į veidą ir prie akies buvo mėlynė. L. M. paleido šunį ir konfliktas pasibaigė. Sekančią dieną l.M. jam pasakė, kad jis M. M. sulaužė ranką. Jis sūnui už rankos nebuvo sugriebęs ir jos nesulaužė. Sūnus priešais jį atsidūręs nebuvo ir nebuvo tarp jo ir L. M.. Mano, kad nukentėjęs galėjo susilaužyti ranką smūgiuodamas jam.

Kiti byloje surinkti įrodymai.

Nukentėjęs M. M. parodė girdėjęs kaip tėvai stumdėsi name ant laiptų, tada nulipo į apačią ir išėjo į lauką. Jis taip pat išėjo ir matė kaip L. M. paleido šunį, o kaltinamasis prie jos puolė ir spyrė lyg tai į kojas ir ketino pradėti mušti. Tada jis stojo prieš V. M. kūnu užstodamas L. M.. Jis, stovėdamas priešais V. M., įsirėmė į jį rankom. Jis buvo veidu į kaltinamąjį. V. M. jį traukė į šoną už dešinės rankos ties riešu ir jis suklupo. Jis pajuto, kad ranka įkaito ir ištino. Nuvykus pas daktarą paaiškėjo, kad ranka lūžusi. Jis V. M. smūgių nesudavė ir jo nesužalojo. Jam atrodo, kad kaltinamąjį name laiptų aikštelėje bandė nustumti L. M., kai jis lupo anteną nuo grindų apvadų. Kieme svetimų žmonių nebuvo, kai tarp tėvų vyko kivirčas, nebent B. Z. žiūrėjo.

Liudytoja L. M. parodė, kad ji su V. M. namo laiptinėje susistumdė. Paskui kieme vyko konfliktas tarp jos ir R. S.. Ji paleido šunį, o V. M. pradėjo ją spardyti, tampyti už rankų, o M. M. atsistojo tarp jų, jis juos skyrė. V. M. vaiką traukė į šoną. Ji nežino kuriuo momentu buvo sužalotas M. M.. Ji konflikto metu sūnaus nestūmė ir nelietė. Po konflikto matė, kad sūnus purto ranką, sako labai skauda. Nukentėjęs nesudavė V. M. smūgių. Sužalojimai pas V. M. galėjo atsirasti, kai jie stumdėsi ant laiptų, jis į turėklą galėjo užsigauti. Ji V. M. smūgių nesudavė. Veido susižalojimų pas V. M. negalėjo būti jai pastūmus jį nuo laiptų.

Liudytoja R. S. parodė, kad kieme kilusio konflikto metu L. M. norėjo paleisti šunį, V. M. buvo už jos, o M. M., sakydamas „mamos neliesi“ iš nugaros mušė kaltinamąjį, trenkė jam į veidą, kaklą. V. M. nepalietė nei žmonos, nei sūnaus. Jis nesigynė, nebadė atstumti sūnaus.

Liudytoja B. Z. parodė, kad matė kaip prie šuns būdos stumdėsi L. M., V. M. ir nukentėjęs buvo tarp jų viduryje. Ji girdėjo kaip M. M. sakė „mamos neliesi“ ar panašiai.

Liudytojas T. S. parodė, kad kaltinamasis jam skambino ir sakė, kad sūnus šėrė jam į nugarą ir susilaužė ranką. Įvykio dieną nukentėjusio žaidžiant kamuoliu nematė, kokiomis aplinkybėmis jam lūžo ranka nežino.

Ekspertas S. F. paaiškino, kad nukentėjusiajam sužalojimas galėjo būti padarytas jo (M. M.) nurodytu būdu, tačiau neatmetė galimybės, kad jis ranką galėjo susilaužyti suduodamas smūgį.

Ekspertas G. S. paaiškino, kad V. M. užfiksuota dešiniajame žaste, priekiniame paviršiuje didelė 10x4 cm kraujosruva negalėjo būti padaryta nukentėjusiojo kumščių, nes jo kumštis per mažas tikiam sužalojimui padaryti. Dešiniajame antakyje sumušimas atsirado suduodant kietu buku daiktu, pargriūnant ar atsitrenkiant į sieną, gaunant smūgį į tą vietą. Šis sužalojimas nukentėjusio kaltinamajam galėjo būti padarytas, tačiau iš nugaros pusės tokio sužalojimo padaryti negalima, veidas turi būti atsuktas į smūgiuojančio žmogaus pusę.

Iš specialisto išvados matyti, kad M. M. padarytas dešinio spindulinio kaulo lūžimas be poslinkio, vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (b.l.17, t.1).

Specialisto išvadoje konstatuoti V. M. kūno sužalojimai – dešinio antakio srities minkštųjų audinių sumušimas, poodinės kraujosruvos dešiniame antakyje ir dešiniame žaste, odos nubrozdinimas dešinės alkūnės srityje, kurie galėjo būti padaryti 2011-07-24 ir vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b.l.179, t.1).

Teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl M. M. gydymo išlaidų – 108,01 Lt (b.l.27-32, t.1).

Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, L. M. ir nukentėjęs teigia, kad tarp kaltinamojo ir L. M. vyko susistumdymas, o nukentėjęs tarp jų įsiterpė, bandydamas nuo kaltinamojo apginti motiną. Jų parodymus dėl stumdymosi patvirtino liudytoja B. Z., kuri teigia mačiusi kaip stumdėsi L. M. ir V. M., o nukentėjęs buvo tarp jų viduryje, bet ji nematė ar kaltinamasis buvo suėmęs nukentėjusiajam už rankos.

Taip pat nukentėjęs ir liudytoja L. M. tvirtina, kad M. M. įsiterpęs tarp tėvų rankomis stūmė kaltinamąjį nuo savęs bei L. M.. Nukentėjusiojo parodymais tuo momentu V. M. abiem rankom suėmė jam už dešinės rankos ir patraukė į šoną. Po įvykio jam pradėjo skaudėti ranką bei paaiškėjo, kad ji lūžusi.

Tuo tarpu, kaltinamasis per visą bylos tyrimo eigą kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino. Jis tvirtina konflikto su L. M. metu nukentėjusiojo iš viso nelietęs ir rankos jam nesulaužęs. Jis bėgęs L. M. iš paskos, norėdamas sulaikyti, kad ji nepaleistų šuns ir tuo momentu nukentėjęs smūgiavęs jam į nugarą, galvą, rankas. Jo parodymus patvirtino liudytoja R. S., kuri teigia, kad L. M. bandant paleisti šunį, V. M. buvo už jos, o nukentėjęs iš nugaros mušė kaltinamąjį, trenkė jam į veidą, kaklą. V. M. nepalietė nei žmonos, nei sūnaus. Jis nesigynė, nebadė atstumti sūnaus.

Pagrindinis įrodymų šaltinis šioje byloje yra kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų L. M. ir R. S. parodymai. Tarp kaltinamojo ir R. S. iš vienos pusės bei L. M. ir nukentėjusiojo iš kitos pusės yra priešiški tarpusavio santykiai. Iš kaltinamojo pateiktų dokumentų matyti, kad jau prieš šį įvykį buvo prasidėjęs jo ir L. M. santuokos nutraukimo procesas (b.l.100-111, t.1). Iš kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojos L. M. parodymų akivaizdu, kad santykiai tarp nukentėjusiojo ir V. M. taip pat įtempti.

Esant tokiai konfliktinei situacijai, nukentėjusiojo parodymų negalima laikyti visiškai patikimais ir tuo labiau pakankamais kaltinamojo kaltei pagrįsti.

Liudytoja L. M., kuri pagal jos ir nukentėjusiojo versiją, turėjo būti visiškai arti M. M. ir kaltinamojo, parodė, kad nukentėjęs stūmė rankomis V. M. nuo jos, tačiau ji nematė ar kaltinamasis buvo suėmęs nukentėjusiajam už rankos ir traukė jį į šoną. Nukentėjusiojo teigimu, būtent tokiais veiksmais kaltinamasis sulaužė jam ranką.

Jokių kitų objektyvių ir visiškai nešališkų įrodymų, kurie patikimai patvirtintų, kad kaltinamasis tyčia ar dėl neatsargumo savo veiksmais sužalojo nukentėjusįjį, byloje nesurinkta.

Vien paties fakto, kad nukentėjusiajam konstatuotas dešinio spindulinio kaulo lūžimas be poslinkio ir kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis, nepakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti. Teismo medicinos ekspertas S. F. patvirtino, kad didesnė tikimybė, jog nukentėjusiojo ranka galėjo būti sulaužyta kaltinime nurodytu būdu, tačiau jis neatmetė galimybės, kad nukentėjusiojo ranka galėjo lūžti ir šiam suduodant smūgius kaltinamajam.

Kaltinamajam taip pat konstatuoti kūno sužalojimai – dešinio antakio srities minkštųjų audinių sumušimas, poodinės kraujosruvos dešiniame antakyje ir dešiniame žaste, odos nubrozdinimas dešinės alkūnės srityje, kurie galėjo būti padaryti 2011-07-24 kaltinamojo nurodytomis aplinkybėmis, t.y. nukentėjusiajam suduodant jam smūgius kumščiais į galvą, dešinę ranką ir nugarą (b.l.179, t.1). Todėl nėra pagrindo visiškai atmesti versiją, kad nukentėjęs galėjo susilaužyti ranką, suduodamas smūgius kaltinamajam. Tokio nukentėjusiojo rankos sužalojimo būdo, kaip minėta, neatmetė ir ekspertas.

Remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, nėra galimybės konstatuoti, kad V. M. kaltinime nurodytais veiksmais tyčia ar dėl neatsargumo sužalojo nukentėjusįjį. Aukščiau aptarti liudytojų parodymai prieštarauja vieni kitiems ir dėl anksčiau minėtų aplinkybių jie kaip įrodymų šaltinis nepatikimi ir nepakankami nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes bei neleidžia padaryti įrodymais pagrįstą išvadą dėl kaltinamojo kaltės.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, jame išdėstytos išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, nes išnaudojus visas galimybes, jų nepavyko pašalinti. Esant šioms aplinkybėms, kaltinamasis pagal LR BK 138 str. 2 d. 3 p. išteisintinas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BK 303 str. 5 d. 1 p.).

Motyvuojamoji dalis

Teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 108,01 Lt nukentėjusiojo gydymo išlaidų atlyginimo paliktinas nenagrinėtas (LR BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kaltinamajam paliktina kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

M. M. rentgeno nuotraukos grąžintinos VšĮ Utenos ligoninei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297str., 303str. 5d. 1p., 304str., 305str., 307str., teismas

nusprendžia

V. M., remiantis LR BPK 303 str. 5 d. 1 p., išteisinti pagal LR BK 138 str. 2 d. 3 p., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Remiantis LR BPK 115 str. 3 d. 2 p., Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 108,01 Lt gydymo išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kaltinamajam palikti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

M. M. rentgeno nuotraukas grąžinti VšĮ Utenos ligoninei.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą per Utenos rajono apylinkės teismą.

Teisėja Laima Dumskienė