- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-24
- Bylos Nr.
- 2A-378/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- V., A. Z., V. P.
- Ieškovas
- K. P.
- Advokatai
- Zigmas Pečiulis, Mindaugas Banelis
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-118-479/2009 pagal ieškovės K. P. ieškinį atsakovams A. Z. , V. P. dėl paskolos sutarties bei įkeitimo lakšto pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė K. P. prašė pripažinti 2001 m. gegužės 11 d. 1 550 000 Lt paskolos sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. Z. ir V. P. , niekine CK 1.86 straipsnio pagrindu ir pripažinti negaliojančiu 2005 m. gegužės 12 d. keitimo lakštą, nes paskolos sutartis yra tariama, sudaryta tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių. Ieškovė teigė, kad šia sutartimi buvo siekiama patvirtinti mokesčių administratoriui atsakovo A. Z. nesąžiningas pinigines operacijas. Atsakovas A. Z. atsakovui (ieškovės sutuoktiniui) V. P. tokios sumos pinigų neskolino, nes jų neturėjo. Ieškovės nuomone, dėl niekinės paskolos sutarties netenka galios ir šios sutarties įvykdymą užtikrinanti priemonė.
Atsiliepimas
Atsakovas V. P. su ieškiniu sutiko ir teigė, kad ginčo sutartyje nurodytos paskolos iš atsakovo A. Z. negavo, nes pastarasis jų neturėjo.
Atsakovas A. Z. su ieškiniu nesutiko ir teigė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta raštu, pinigai perduoti atsakovui V. P. , o šiai prievolei užtikrinti buvo įkeistas J. P. ir V. P. nuosavybės teise priklausantis turtas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad neįrodytas tariamo sandorio sudarymo faktas (CPK 178 str.), nes atsakovas V. P. niekada, net nagrinėjant ginčus teisme dėl šios paskolos grąžinimo, neginčijo 2001 m. gegužės 11 d. sutarties; 2004 m. birželio 4 d. Klaipėdos apygardos teismas netenkino A. Z. ieškinio V. P. tik dėl to, kad dar nebuvo suėjęs paskolos grąžinimo terminas. V. P. minėtoje byloje 2001 m. gegužės 11 d. paskolos sutartį pripažino. Teismas įvertino ir tai, kad atsakovas A. Z. ginčo paskolą deklaravo, mokesčių administratorius mokesčių mokėjimo pažeidimų nenustatė, o teismo ekonominė ekspertizė nustatė, kad UAB „Klaipėdos Hekos“ prekyba“ 1998 metų gruodžio mėnesį galėjo sumokėti atsakovui A. Z. 5 400 000 Lt, todėl atsakovas A. Z. reikiamą pinigų turėjo ir galėjo A. P. suteikti ginčo paskolą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė K. P. prašo panaikinti šį teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepasisakė ir neanalizavo ieškovės nurodytų aplinkybių, o būtent to, kad ginčo sutartimi nė viena iš sutarties šalių neketino sukurti realių teisinių pasekmių ir jokių realių teisinių pasekmių nesukūrė, A. Z. realiai V. P. nepaskolino 1 550 000 Lt, paskolos sutartis buvo surašyta kitais šalių motyvais, siekiant kitų nei sutartyje nurodyta teisinių pasekmių, t. y. atsakovai vykdė bendrą veiklą įsigyjant iš A. Z. bendrasavininkių UAB „Vakarų prekyba“ bei kitų su šia bendrove susijusių įmonių akcijas. A. Z. neturint pinigų nurodytų akcijų įsigijimui, visos akcijų įsigijimo, bei investavimo į UAB „Vakarų prekyba“ operacijos tiek V. P. , tiek A. Z. vardu buvo atliktos V. P. lėšomis. Vykdant investicijas į UAB „Vakarų prekyba“, V. P. 2001 m. balandžio 30 d. iš V. E. už 1 000 000 Lt įsigijo parduotuvę, esančią Klaipėdos pl. 62a, Palangoje. Tik sudarius šios parduotuvės pirkimo-pardavimo sutartį buvo pastebėta, kad nustatyta tvarka Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mažeikių skyriui nebuvo pateikta gyventojo, įsigyjančio brangų turtą pajamų deklaracija. Dėl to buvo pasirašyta paskolos sutartis bei jos priedas tarp V. P. ir A. Z. . Paskolos sutartimi ir jos priedu atsakovai siekė tik pagrįsti lėšas, panaudotas brangaus turto įsigijimui, tačiau realiai nesukūrė jokių paskolinių santykių. A. Z. neturėjo 1 550 000 Lt, kuriuos būtų galėjęs paskolinti V. P. . A. Z. teorinės galimybės skolinti iš esmės buvo pagrįstos dviem A. Z. sudarytais nekilnojamojo turto perleidimo sandoriais, kurių pasėkoje A. Z. valstybinėje mokesčių inspekcijoje oficialiai deklaravo 5 400 000 Lt pajamas, nors realiai tokių pajamų negavo ir negalėjo gauti. 1998 m. lapkričio 2 d. A. Z. iš UAB „Hoja“ už 210 000 Lt nusipirko administracinį pastatą, esantį Šilutės pl. 27, Klaipėda, o 1998 m. lapkričio 9 d. tą patį pastatą už 5 400 000 Lt pardavė UAB „Klaipėdos Hekos prekyba“. Tačiau įrodymai patvirtina, kad realiai A. Z. jokių pajamų iš UAB „Klaipėdos Hekos prekyba“ negavo, nes bendrovė neturėjo ir negalėjo turėti tokių grynųjų piniginių lėšų. Teismas nepagrįstai nurodė, kad paskolos sutartis ir priedas patvirtina, kad skolinamos lėšos, buvo perduotos V. P. 2001 m. gegužės 11 d. Tačiau, kaip minėta, jokios piniginės lėšos V. P. nebuvo perduotos. Kaip aplinkybę, patvirtinančią paskolos sutarties vykdymą, teismas nurodė tai, kad V. P. niekada neginčijo paskolos sutarties teisėtumo. Toks teismo motyvas nėra pagrįstas, nes teismas neatsižvelgė į tai, kad V. P. negalėjo ginčyti nurodytos paskolos sutarties teisėtumo, nepadarydamas didelės žalos sau pačiam ir jo vykdomam verslui; be to, V. P. pripažino tik paskolos sutarties pasirašymo faktą, tačiau pinigų gavimo faktas pripažintas nebuvo. Teismas nurodė, kad A. Z. paskolos suteikimo faktą deklaravo mokesčių administratoriui ir atlikus mokestinį patikrinimą pažeidimų nebuvo nustatyta. Šis teismo motyvas niekaip nepatvirtina A. Z. galėjimo suteikti paskolą V. P. , nes sutarčių deklaravimo faktas nepatvirtina pinigų perdavimo V. P. fakto, neįrodo, kad A. Z. turėjo piniginių lėšų, kurias būtų galėjęs paskolinti V. P. . Mokesčių administratoriaus atliekamas tikrinimas apsiribojo tik sudarytų dokumentų tikrinimu, tačiau ne faktiniu A. Z. turimų lėšų tikrinimu. Teismas išvadą, kad A. Z. galėjo V. P. paskolinti 1 550 000 Lt, grindžia atliktos ekonominės ekspertizės išvada ir nurodo, kad UAB „Klaipėdos Hekos prekyba“ turėjo 5 400 000 Lt, kuriuos 1998 m. gruodžio mėnesį galėjo sumokėti A. Z. . Toks teismo argumentas yra visiškai nepagrįstas, nes ekspertas nepateikė kategoriškos išvados, patvirtinančios 5 400 000 Lt buvimą UAB „Klaipėdos Hekos prekyba“ kasoje 1998 m. gruodžio mėnesį. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad UAB „Klaipėdos Hekos prekyba“ negalėjo sumokėti A. Z. , nes tokio dydžio grynųjų pinigų likučių šios bendrovės kasoje nebuvo. Atitinkamai, negavęs šios pinigų sumos, A. Z. neturėjo fizinės galimybės paskolinti V. P. A. P. 1 550 000 Lt. Siekiant įrodyti byloje įrodinėtinas aplinkybes, ieškovės atstovas teismo prašė byloje iškviesti ir apklausti liudytojus, kurie turėjo patvirtinti, kad 1998 m. gruodžio mėnesį UAB „Klaipėdos Hekos prekyba“ negalėjo sumokėti A. Z. 5 400 000 Lt, tačiau tokių prašymų teismas netenkino. Ieškovės manymu, liudytojai Z. A. , R. S. , N. R. ir B. S. gali paliudyti apie bylai reikšmingas aplinkybes, todėl teismas, atsisakęs šias liudytojas apklausti, nepagrįstai suvaržė ieškovės teises įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė ieškinio reikalavimus. Teismas nepagrįstai atsisakė paskirti papildomą ekonominę ekspertizę, ekspertui pavedant atsakyti į tuos pačius klausimus, tačiau įpareigojant tirti papildomas, eksperto netirtas ir nesiaiškintas aplinkybes, nes, ieškovės manymu, ekspertas neatsakė nė į vieną ekspertui užduotą klausimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. Z. prašo apeliantės K. P. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą. Nurodo, kad 2008 m. sausio 11 d. teismas nutartimi nustatė, kad teismo posėdyje ieškovės atstovas prašė teismo skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, nes byloje surinkti dokumentai įgalina nagrinėti bylą iš esmės. Atsižvelgdamas į tai, kad nei ieškovės advokatas, nei atsakovai nenurodė svarbių priežasčių, trukdančių bylą nagrinėti iš esmės, teismas paskyrė nagrinėti bylą teismo posėdyje. Teismas nutarė neriboti dalyvaujančių byloje asmenų prašymų ir dėl liudytojų apklausos bei nurodė kviečiamų liudytojų sąrašą. Todėl nesuprantami apeliantės teiginiai, kad teismas netenkindamas visų jos prašymų, apribojo jos teises ir galimybes įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindė savo ieškinio reikalavimus. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas, nustatęs, kad papildomi ieškovės prašymai (liudytojų apklausa) nesusiję su aplinkybėmis, kurias jie gali pagrįsti šioje nagrinėjamoje byloje ir toks jų tenkinimas užvilkins sprendimo byloje priėmimą, pagrįstai juos atmetė. Atsakovas pažymi, kad patenkinus ieškovės prašymą dėl eksperto apklausos, teismas uždavė ekspertui klausimą ar galėtų būti kitokia eksperto išvada, skyrus papildomą ekspertizę. Ekspertui aiškiai patvirtinus, kad išvada nesikeis, teismas, priėmęs protokolinę nutartį, pagrįstai atsisakė skirti papildomą ekspertizę. Tokiu būdu teismas ėmėsi nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekė, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nereikia įrodinėti faktų ir teisinių faktų, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas bei ištyrė faktines bylos aplinkybes. Keisti ar naikinti sprendimą nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Iš ieškinio teismui ir apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovė siekia pripažinti atsakovų sudarytą paskolos sutartį niekine dėl to, kad ji (sutartis) yra tariama, sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, o turint tikslą ją (sutartį) panaudoti privalomam gyventojo turto deklaravimui, ir prašo taikyti niekinio sandorio negaliojimo pasekmes – pripažinti negaliojančiu niekinio skolinio įsipareigojimo įvykdymui užtikrinti sudarytą įkeitimo lakštą.
Paskolos sandoris sudarytas 2001 m. gegužės 11 d., galiojant 1964 m. CK 47 ir 51 straipsniams. 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo, patvirtinusio 2000 m. liepos 18 d. redakcijos CK, 9 straipsnio 4 dalis draudžia pripažinti sandorius negaliojančiais tokiais pagrindais, kurie nėra numatyti 2000 m. liepos 18 d. redakcijos CK, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d. Tačiau šis CK, kaip ir 1964 metų CK, taip pat nustato analogiškus sandorių negaliojimo pagrindus (CK 1.78, 1.86 str.). Todėl kliūčių tirti sandorį ieškovės nurodytu pagrindu nėra.
Apeliaciniu skundu apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kelia įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo problemą. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus (rašytinius įrodymus, ekspertizės išvadą, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus), rašytinių įrodymų surašymo laiką ir seką, jų tarpusavio ryšį, įrodomąją galią, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo išvada teisinga ir pagrįsta. Pripažinti ginčo sandorį tariamu, remiantis apeliantės pateiktais, įrodymais nėra pagrindo.
Tariamasis sandoris – sandoris sudarytas dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Toks sandoris realiai nevykdomas, jame neišreikšta tikroji dalyvių valia, tikrieji šalių ketinimai suderintai paslėpti. Pagal šį sandorį jo (sandorio) dalyviai neįgyja teisių ir neprisiima įsipareigojimų. Tai niekinis sandoris, negaliojantis nuo pat sudarymo momento. Kaip jau minėta, apeliantė ginčija atsakovų sudarytą paskolos sutartį, kuri, apeliantės įsitikinimu, pažeidžiančią jos turtinius interesus, tuo pagrindu, kad sutarties dalyvių tikrieji ketinimai neatitinka sutarties turinio, šia sutartimi buvo siekiama pagrįsti V. P. , įsigijusio brangų turtą, pajamas; atsakovas A. Z. ginčijamoje sutartyje nurodytų pinigų sumos niekada neturėjo ir atsakovui V. P. A. P. jų neperdavė. Tačiau šios apeliantės nurodomos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo sandoris galėtų būti pripažintas niekiniu (tariamu), nėra akivaizdžios ir turi būti įrodytos (CPK 12 ir 178 str.). Apeliantė nebuvo ginčo sandorio šalis, nedalyvavo jį sudarant, tačiau neneigia, kad apie ginčo sutartį žinojo. Šią faktinę aplinkybę patvirtina ir turto (bendros junginės nuosavybės teise priklausančių UAB ,,Vakarų Baltijos Korporacijos“ akcijų) 2005 m. gegužės 12 d. įkeitimo lakštas, kurį pasirašė ieškovės įgaliotas asmuo, veikęs pagal notaro patvirtintą ieškovės išduotą įgaliojimą (1 t, b. l. 12, CK 2.137, 2.138 str.). Įgaliojimo, išduoto atstovui V. E. , neginčijo ir pretenzijų atstovui dėl įgaliojimu suteiktų teisių viršijimo pasirašant įkeitimo lakštą nepareiškė. Ginčo sandoris įvardintas paskolos sutartimi, sudarytas raštu tarp fizinių asmenų (atsakovų V. P. ir A. Z. ), abiejų sutarties dalyvių pasirašytas (1 t., b. l. 10-11), ir tuo šis sandoris atitiko CK 41, 43 ir 45 straipsniuose (1964 m. CK redakcija) nustatytus reikalavimus. Sutartyje nurodyta, kad atsakovas A. Z. perduoda 1 550 000 Lt paskolą nuosavybėn atsakovui V. P. , o pastarasis įsipareigoja ją grąžinti kreditoriui 2006 m. gegužės 11 d. (2.2 p.). Nors sutartis surašyta 2001 m. gegužės 11 d., tačiau jos 1.2 punkte nurodyta, kad šią pinigų sumą paskolos gavėjas gavo jau 2001 m. balandžio 20 d. (1 t., b. l. 10), o tą pačią dieną surašytu paskolos sutarties priedu sutarties 1.2 punktas pakeistas, nurodant, kad pinigai perduodami pasirašant sutartį ir skirti paskolos gavėjui atsiskaityti pagal 2001 m. balandžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį (1 t., b. l. 11). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši sutartis atitiko paskolos sutarties sąvoką. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad atsakovas (paskolos gavėjas) V. P. savarankiškai būtų ginčijęs šios sutarties galiojimą. Ją (ginčo sutartį) pripažindavo ir tai patvirtina jo paaiškinimo, įtariamojo apklausos protokolo baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-02052-03 turinys, akcijų įkeitimo lakštas, patvirtintas tuoj po teismo proceso pagal paskolos davėjo A. Z. ieškinį V. P. dėl paskolos grąžinimo, nepatenkinus A. Z. ieškinio dėl to, kad reikalavimas skolininkui buvo pareikštas dar nepasibaigus prievolės įvykdymo terminui (1 t., b. l. 127-128). Teisėjų kolegija pripažįsta reikšminga bylai faktinę aplinkybę – 2002 m. liepos mėnesio 31 d. sutartį, sudarytą tarp A. Z. ir V. E. , kuria A. Z. perleido V. E. teisę į dalį (200 000 Lt) reikalavimo pagal ginčo sutartį. Bylos duomenys įrodo, kad V. P. A. P. apie tai žinojo ir pripažino A. Z. teisę reikalauti pagal ginčo sutartį mažesnio dydžio (1 350 000 Lt) paskolą (1 t., b. l. 123-126). Reikalavimo perleidimo sutartis neginčyta. Apie ginčo sutarties tariamą pobūdį jis (V. P. ) ėmė kalbėti tik šioje nagrinėjamoje byloje, ieškovei V. P. pareiškus ieškinį, teigdamas, kad paskolos negavo, A. Z. skolinamos pinigų sumos neturėjo, o ginčo sutarties sudarymo aplinkybių paaiškinti negali. Teigė neturįs ir įrodymų, kurie leistų šią sutartį nuginčyti pačiam. (1 t., b. l. 55-56).
Byloje yra 2001 m. balandžio mėnesio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp pardavėjos V. E. ir pirkėjo atsakovo V. P. dėl 1 000 000 Lt vertės parduotuvės, esančios Palangoje, Klaipėdos pl. 62 a, įsigijimo (1 t., b. l. 21). Kaip jau minėta, paskola pagal ginčijamą paskolos sutartį buvo skirta šiai sutarčiai realizuoti. Šalys to neginčija. Liudytoja W. E. patvirtino, kad minėtą turtą pirko V. P. , o pinigus (grynais) mokėjo A. Z., dalyvaujant V. P. (2 t., b. l. 113-115). Liudytojai L. Š. , A. K. , V. E. nei ginčo sandorio, nei pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu nedalyvavo ir apie jo sudarymo ir pinigų perdavimo aplinkybes nieko konkretaus nežino (2 t., b. l. 173-177). Liudytojas V. E. patvirtino, kad ieškovės V. P. išduoto įgaliojimo pagrindu už ją (V. P. ) pasirašė turto įkeitimo lakštą, kuriuo buvo užtikrintas ginčo prievolės įvykdymas.
Apeliantė grindžia teiginį, kad atsakovas A. Z. neturėjo pinigų, todėl negalėjo įvykdyti ginčo sutarties, prielaidomis. Byloje nustatyta, kad abu atsakovai (A. Z. ir V. P. ) ginčo paskolą deklaravo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, o Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atliktų patikrinimų pažymose nustatyta, kad A. Z. 1999-2000 ir 2001 metų gyventojų turto ir pajamų bei šeimos turto ir pajamų deklaracijose deklaruoto turto ir pajamų duomenų neatitikimo nenustatyta (1 t., b. l. 119-122, 130-136, 137-200, 2 t., b. l. 3-97, 188-196). Šie administraciniai aktai Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka nenuginčyti. Jie išduoti valstybės institucijų, reikiamai patvirtinti, todėl laikomi oficialiais rašytiniais, didesnę įrodomąją galią turinčiais įrodymais (CPK 197 str.). Įrodymų, paneigiančių šias faktines aplinkybes, nepateikta.
Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išaiškinti atsakovo A. Z. finansinę galimybę suteikti ginčo paskolą V. P. , ieškovės K. P. prašymu paskyrė UAB ,,Klaipėdos Hekos prekyba“ finansinės ūkinės veiklos ekspertizę, kuri nustatė, kad minėta bendrovė 1998 m. gruodžio 9 d. ir 1998 m. gegužės 1 d. turėjo 5 400 000 Lt, būtinų atsiskaityti su A. Z. pagal 1998 m. gruodžio 9 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutartį. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad pagal finansinės atskaitomybės dokumentus tokia suma A. Z. buvo išmokėta (3 t., b. l. 44-45, 89-106). Ekspertė, apklausta teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, patvirtino šios Ekspertizės akto išvadas (3 t., b. l. 191-194). Apeliantė nepateikė įrodymų, paneigiančių šią išvadą, o taip pat ir įrodymų, kad A. Z. tokios sumos pinigų negavo, todėl negalėjo suteikti ginčo paskolos V. P. (CPK 176-178 str.).
Nagrinėjamos bylos įrodymų visetas nepagrindžia apeliantės teiginio dėl atsakovų sudaryto tariamo sandorio. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti ginčo sandorį niekiniu ir tenkinti reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių ginčo sandorį galima būtų pripažinti niekiniu ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 str. 5 d.).
Apeliaciniame skunde apeliantė iš esmės nurodo tas pačias faktines aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teisme, kurių vertinti kitaip nei tai įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo (CPK 185 str.).
Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kviesti į teismą ir papildomai apklausti liudytoją Z. A. bei apklausti liudytoju R. S. , R. J. , B. S. ir N. R. , skirti papildomą ekonominę ekspertizę, tačiau toks prašymas nebuvo pareikštas nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą iš esmės. Nors CPK 314 straipsnis riboja naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teismas, tačiau nepaneigia šalies teisės teikti naujus įrodymus ir apeliacinio teismo pareigos svarstyti šalies prašymą ir spręsti dėl įrodymų priėmimo, t. y. juos atsisakyti priimti ar priimti ir tirti. Tokia teise apeliantė nepasinaudojo, todėl jos pretenzijos dėl nevisapusiškai ištirtos bylos pripažįstamos nepagrįstomis (CPK 178 str.).
Į visus esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.
Pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą ir jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš antrosios šalies turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 79, 88, 93, 98 str.). Atsakovui A. Z. bylinėjimosi išlaidos jo patirtos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos, nes jas (išlaidas) patvirtinančių įrodymų nepateikta. Be to, tokias išlaidas priteisti neprašoma.
Apeliantė (ieškovė) nuo žyminio mokesčio sumokėjimo atleista pirmosios instancijos tesimo nutartimi (4 t., b. l. 22). Iš ieškovės K. P. V. P. priteistinos valstybei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų išsiuntimu apeliacinės instancijos teisme – 4 (keturi) Lt (4 t., b. l. 32, CPK 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės K. P. valstybei – 4 Lt (keturis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.