- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-21
- Bylos Nr.
- e2S-553-912/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32358-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tomas Venckus
- Atsakovas
- V. R., BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“
- Ieškovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 3.1.18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.3Atskirojo skundo nagrinėjimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Venckus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 23 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams V. R. ir BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo priteisti subsidiariai iš atsakovų 31 464,43 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovo V. R. bylinėjimosi išlaidas. Teismas 2018 m. spalio 19 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemone – reiškiamo reikalavimo užtikrinimui areštavo atsakovo V. R. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis 31 464,43 Eur sumai. Atsakovas V. R. prašo panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas atsakovo prašymo netenkino.
II. Pirmos instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 23 d. nutartimi netenkino atsakovo prašymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones – ieškovės pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikytą nekilnojamojo, kilnojamojo turto ir lėšų areštą.
3. Teismas nurodė, kad atsakovas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo grindžia tuo, jog atsakovo nuomone, vertinant iš anksto ieškovės ieškinys negali būti tenkinamas.
4. Teismas nurodė, kad ieškinio preliminaraus pagrįstumo laikinųjų pasaugos priemonių taikymo kontekste įvertinimas negali būti suprantamas kaip išsami ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analizė. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesinėje stadijoje teismas negali ir neturi pateikti galutinio kategoriško atsakymo dėl pateiktų į bylą įrodymų patikimumo ir jų pakankamumo ieškovės nurodytiems argumentams pagrįsti ar jos reikalavimams patenkinti.
5. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, preliminariai įvertinęs ieškinyje nurodytas aplinkybes, pripažino egzistuojant grėsmę būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas vertino, kad atsakovas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir neįrodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas tapo netikslingas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė
7. Atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-1852-566/2019 ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartimi atsakovo V. R. atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Ieškovė neturi teisės nukreipti reikalavimą į atsakovą V. R., kaip bankrutuojančios įmonės vadovą.
8.2. Pareikštu ieškiniu ieškovė neįrodinėja, kad atsakovo V. R. veiksmai, pažeidžiant atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą (CK 6.930¹ straipsnis) buvo nukreipti tiesiogiai konkretaus kreditoriaus (ieškovės) atžvilgiu, nepaisant to, reikalavimą reiškia tiesiogiai atsakovui V. R. kaip buvusiam BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ vadovui. Ieškiniu būtų pažeistas kreditorių lygiateisiškumas bei Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje įtvirtinta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka. Dėl to pareikštas ieškinys preliminariai vertinant negali būti tenkinamas.
8.3. Ieškovė neturi teisės nukreipti reikalavimo tiesiogiai į BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ vadovą, o galėtų reikšti tik netiesioginį ieškinį (CK 6.68 straipsnis), t. y. pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos bankroto administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų.
Žemesnės instancijos teismas
8.4. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad ieškovo ieškinio pagrįstumo klausimas bus išspręstas ginčą išnagrinėjus iš esmės. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo paties skundžiamoje nutartyje nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo praktikos dėl ieškinio pagrįstumo preliminaraus (prima facie) vertinimo, šiuo aspektu ieškovo ieškinio reikalavimo apskritai nevertindamas. Kaip minėta, atsakovas nagrinėjamu atveju ieškinio nepagrįstumą grindžia ieškinio reikalavimo ydingumu ir negalimumu tokio reikalavimo patenkinti pagal galiojančius ir taikytinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus.
Motyvuojamoji dalis
8.5. Nesant CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytos ieškinio tikėtino pagrįstumo sąlygos, nėra pagrindo toliau neproporcingai varžyti atsakovo teises taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.
Žemesnės instancijos teismas
8. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė prašo atskirojo skundo netenkinti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
9.1. Ieškovė pareikštą ieškinį grindžia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-1352-1078/2018, kuriame konstatuota, kad UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ vadovas V. R. padarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų eiliškumą. Nurodo, kad yra įrodytos visos sąlygos iš įmonės vadovo būtų priteisti dėl padaryto administracinio nusižengimo kilę nuostoliai.
Žemesnės instancijos teismas
9.2. Egzistuoja papildoma vadovo atsakomybės sąlyga, nes UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ nepajėgi įvykdyti savo mokestinės prievolės. UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ sunkią finansinę padėtį pagrindžia pats faktas, kad ieškovė mokestinės nepriemokos išieškojimą vykdo nuo 2017 m. gegužės 30 d., tačiau iki šiol nepavyko išieškoti mokestinės nepriemokos. Atsakovei „UAB Keleivių aptarnavimo centras“ 2018 m. liepos 10 d. iškelta bankroto byla.
9.3. Atsakovė UAB „Keleivių aptarnavimo centras“ atsiskaitymų metu buvo pajėgi sumokėti dalį nepriemokos, bet dėl įmonės vadovo neteisėtų veiksmų to nepadarė, o šiuo metu nesugebės sumokėti skolos, todėl įmonės vadovas yra subsidiariai atsakingas.
9.4. Atsakovės bankroto administratorius 2018 m. spalio 29 d. ataskaitoje nurodo, kad BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ turtą bankroto bylos įsiteisėjimo dienai sudaro: ilgalaikis turtas – 12 964 Eur, iš jo materialus turtas – 7 125 Eur, finansinis turtas – 5 000 Eur; trumpalaikis turtas – 164 209 Eur, iš jo 144 677 Eur per vienerius metus gautinos sumos, tačiau nėra galimybės detalizuoti šį turtą, nes nepateiktas įmonės debitorių sąrašas.
9.5. Atsakovas atskirajame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, ir neįrodė, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas tapo netikslingas.
2. Atsakovė BUAAB „ Keleivių aptarnavimo centras“ nesutinka su atskirojo skundo argumentais, nurodo, kad nėra pagrindo naikinti atsakovo atžvilgiu taikytas laikinąsias pasaugos priemones.
10.1. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bankrutuojančios įmonės kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (pagal CK 6.263 straipsnį), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo.
Žemesnės instancijos teismas
10.2. Tiesioginės žalos ieškovei padarymo faktą patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo įsitesėjęs nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-1352-1078/2018.
10.3. Atsakovas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir neįrodė, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas tapo netikslingas.
10.4. Bankroto procese buvo gautas pranešimas dėl atliekamo įmonės operatyvaus patikrinimo. Paaiškėjo, kad patikrinimo atlikimas nebuvo galimas dėl informacijos stokos.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
3. Šalių ginčas kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikra (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
5. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
6. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytinos, jei asmuo tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimus ir, nesiėmus šių laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
7. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013).
8. Kai sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, vertinamas ieškinio tik preliminarus pagrįstumas, patikrinant, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015).
9. Teismas neanalizuoja ir nevertina ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų iš esmės; teismo atliekamas prima facie (preliminarus) ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-104-516/2016).
10. Šioje byloje šalių ginčas kilo dėl pirmosios sąlygos – ieškinio reikalavimų tikėtino pagrįstumo – taikyti laikinąsias pasaugos priemones. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas negali būti suprantamas, kaip visų ieškinyje nurodytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių argumentų analizė. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesinėje stadijoje teismas negali ir neturi pateikti galutinio kategoriško atsakymo dėl pateiktų į bylą įrodymų patikimumo ir jų pakankamumo ieškovės nurodytiems argumentams pagrįsti ar jos reikalavimams patenkinti.
11. Mokestinė prievolė juridiniam asmeniui kyla įstatymu, reglamentuojančių mokesčių mokėjimą, pagrindais. Neįvykdyta mokestinė prievolė savaime nelaikytina žala. Už neįvykdytą savo prievolę pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o juridinio asmens vadovo atsakomybė galima išskirtiniais atvejais, kai bendrovė pati negali patenkinti kreditorių reikalavimų. Teismas, tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, gali nuspręsti, ar yra visos būtinos sąlygos vadovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6. 245 straipsnio 5 dalis, 6.246–6.249 straipsniai), ar, tenkinus ieškinį, būtų pažeistas kreditorių lygiateisiškumas bei Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje įtvirtinta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka. Dėl to apeliantas atskirajame skunde nepagrįstai nurodo, kad ieškovė ji galėtų reikšti tik netiesioginį ieškinį atsakovui.
12. Iš ieškinio turinio, atskirojo skundo turinio matyti, kad ieškovė savo reikalavimus grindžia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-1352-1078/2018, kuriuo apeliantas pripažintas padaręs ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų eiliškumą, kitais rašytiniais įrodymais, pagrindžiančiais atsakovės BUAB „Keleivių aptarnavimo centras“ finansinę padėtį, dėl kurios ji nepajėgi įvykdyti savo mokestines prievoles. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismas išvada, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas.
13. Kiti šalių argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, arba dėl jie vertintini bylą nagrinėjant iš esmės, todėl dėl jų teismas išsamiau nepasisako.
14. Dėl visų pirmiau šioje nutartyje išdėstytų priežasčių konstatuotina, kad apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atsakovo atskirasis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Atmesti atsakovo V. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 23 d. nutarties.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.