- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-02
- Bylos Nr.
- 2A-19-823/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02470-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- V. A., A. F. A., M. A., G. A.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Steel Trade“
- Kategorijos
- 2.6.1.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2492-653/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Steel Trade“ ieškinį atsakovams V. A., A. F. A., M. A. ir G. A. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Steel Trade“ kreipėsi į teismą su actio Pauliana ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia 2013 m. rugsėjo 13 d. dovanojimo sutartį, kuria atsakovai A. F. A. ir V. A. neatlygintinai perleido jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savo dukroms M. A. ir G. A., taikyti restituciją bei priteisti iš atsakovų ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad savo reikalavimo teisę skolininkui V. A. kildina iš 2013 m. sausio 9 d. tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos laidavimo sutarties, kuria atsakovas laidavo už UAB „PCS 85“ prievolių pagal pirkimo – pardavimo sutartį Nr. STV-12-003 tinkamą įvykdymą. Ginčijamu sandoriu buvo panaikinta ieškovės galimybė išsiieškoti skolą iš atsakovo kaip laiduotojo. Nors atsakovas turi kito turto, šis turtas yra įkeistas AB SEB bankui, todėl ieškovės reikalavimai iš šio turto negalės būti patenkinti. Kadangi ginčijamu sandoriu turtas perleistas laiduotojo dukroms, taikytina sandorį sudariusių šalių nesąžiningumo prezumpcija. Atsakovas V. A. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad dėl ieškovės naudai priteistos skolos sumos įskaitymo yra inicijuota kita civilinė byla. Be to, AB SEB bankui atsakovas skolingas apie 50 000 Eur, o įkeisto atsakovo turto vertė yra apie 200 000 Eur, todėl šiuo turtu atsakovas galėtų atsiskaityti ir su ieškove.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad ieškovė 2013 m. rugpjūčio mėnesį kreipėsi į atsakovą dėl skolos pagal 2013 m. sausio 9 d. laidavimo sutartį sumokėjimo (b. l. 20-21, t. I), o 2013 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi dėl skolos priteisimo į teismą (b. l. 23, t. I). Įsiteisėjusiu 2014 m. gegužės 30 d. Vilniaus apylinkės teismo sprendimu iš atsakovo V. A. ieškovės UAB „Steel Trade“ naudai priteista 8 506,41 Eur skolos, 617,97 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio palūkanos bei 586,45 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat 1 613,23 Lt nuostolių atlyginimo. Taigi aplinkybė, kad atsakovas V. A. turi nurodyto dydžio prievolę ieškovei, nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktas). Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo pateiktų duomenų teismas nustatė, kad atsakovo vidutinės draudžiamosios pajamos nėra pakankamos atsiskaityti su ieškove (b. l. 159-160, t. I), ypač atsižvelgiant į tai, kad atsakovas vykdo prievoles bankui, moka delspinigius ir už atsiskaitymo vėlavimą, o kredito likutis yra 51 741,69 Eur (b. l. 184, t. I). Vienintelis atsakovo turtas, į kurį formaliai būtų galima nukreipti išieškojimą, yra žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip matyti iš nekilnojamojo turto registro duomenų, šiam turtui yra nustatyta hipoteka (b. l. 163-165, t. I). Byloje nėra duomenų, kad bankas sutiktų realizuoti šį turtą anksčiau, nei pasibaigtų prievolės įvykdymo terminas, taip pat įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu turėjo realią galimybę išieškoti skolą iš šio turto, ar kad atsakovas dovanojimo sandorio sudarymo metu buvo mokus.Teismas sprendė, kad ginčo sandorio sudarymo metu (2013 m. rugsėjo 13 d.) atsakovas V. A. turėjo prievolę atsiskaityti su ieškove, būdamas laidavimo sutarties šalimi, apie tai žinojo ir turėjo žinoti. Kitų atsakovų nesąžiningumą, teismo vertinimu, patvirtina tai, kad, netrukus po dovanojimo sutarties sudarymo, atsakovės ketino perleisti joms padovanotą turtą (b. l. 83, t. I). Kita vertus, turtas ginčijamu sandoriu perleistas artimiems giminaičiams, todėl sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas ir ši prezumpcija byloje nebuvo paneigta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnio 1 punktas). Esant neatlygintinam sandoriui, trečiojo asmens sąžiningumas neturi teisinės reikšmės (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, kad atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad privalėjo sudaryti ginčo sandorį, taip pat neginčijo, kad nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti.Teismas sprendė, kad tai, jog atsakovas inicijavo kitą civilinę bylą, kurioje siekia įskaityti skolą ieškovei (b. l. 137-139, t. I), neturi teisinės reikšmės šioje byloje sprendžiamam ginčui.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimas, kuriuo ieškovei iš atsakovo priteista skola, buvo iš dalies pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartimi, todėl ieškovė į atsakovą neabejotiną reikalavimo teisę įgijo tik 2015 m. kovo 19 d. ir jos nebuvo įgijusi ginčo sandorio sudarymo metu. Kadangi ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu neturėjo neabejotinos reikalavimo teisės į atsakovą, jos teisės ginčijamu sandoriu negalėjo būti pažeistos. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu turėjo realią galimybę išieškoti skolą iš hipoteka įkeisto turto, ar kad atsakovas dovanojimo sandorio sudarymo metu buvo mokus. Ieškovės reikalavimas visų pirma turėjo būti nukreiptas į atsakovo darbo užmokestį, kilnojamuosius daiktus.Tada, kai ieškovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovą – 2015 m. kovo 19 d., jau buvo pasibaigęs vienerių metų ieškinio senaties terminas.Teismas nepagrįstai teigia, kad atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog privalėjo sudaryti ginčo sandorį, kadangi ginčijamas sandoris buvo sudarytas vykdant pareigą išlaikyti savo vaikus, studijuojančius aukštojoje mokykloje. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Steel Trade“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovė iki pat 2015 m. kovo 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties priėmimo neturėjo reikalavimo teisės į atsakovą. Ieškovės reikalavimo teisės pagrindu yra laidavimo sutartis, o ne Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartis, kuria ieškovei iš atsakovo priteista skola. Ieškovė kreipėsi į atsakovą kaip laiduotoją dėl skolos apmokėjimo dar iki ginčo sandorio sudarymo. Be to, atsakovas buvo ir pagrindinės skolininkės UAB „PCS 85“ vadovas, todėl apie susidariusią skolą žinojo daug anksčiau, nes ieškovė ne kartą kreipėsi dėl skolos apmokėjimo į pačią skolininkę.Atsakovo argumentai dėl jo turimo turto pakankamumo taip pat yra visiškai nepagrįsti. Atsakovui priklausantis registruotas turtas yra įkeistas užtikrinant atsakovo prievoles, kurių galutinis įvykdymo terminas – 2032 m. balandžio 18 d. ir kurių didžiosios dalies atsakovas nėra įvykdęs. Byloje nėra duomenų apie neva atsakovui priklausančių automobilių būklę, jų vertę ir pan. Remiantis turimais duomenimis apie atsakovo pajamas bei CPK 736 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ieškovei priteista skolos suma – 10 178, 05 Eur, būtų mokama daugiau nei 22 metus. Tai, kad atsakovas nėra pajėgus įvykdyti įsipareigojimų patvirtina ir tai, jog nuo 2015 m. kovo 19 d. atsakovas nėra sumokėjęs nė vieno euro, nors pradėtas priverstinis skolos išieškojimas.Atsakovo teiginiai, jog yra pasibaigęs vienerių metų ieškinio senaties terminas, nepagrįsti ir prieštarauja CK 6.66 straipsnio nuostatoms.Atsakovas nepateikė jokių įrodymų ir objektyvių paaiškinimų, kurių pagrindu CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija būtų paneigta.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės A. F. A., M. A. ir G. A. sutinka su apeliaciniu skundu ir esmės atkartoja apeliacinio skundo argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės atsakovams pareikštas actio Pauliana ieškinys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr.3K-P-311/2012; 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr.3K-P-311/2012; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).
Dėl ieškinio senaties
Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Tačiau ieškinio senatį teismas gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neprašė teismo taikyti ieškinio senatį, o argumentus, susijusius su tuo, kad ieškovė neva yra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą, išdėstė tik apeliaciniame skunde. CPK nuostatos draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) bei apeliacinės instancijos reikšti naujus reikalavimus (CPK 312 straipsnis). Apeliantas, pirmosios instancijos teisme nesirėmęs ieškinio senaties termino praleidimu, netenka teisės šia aplinkybe grįsti savo apeliacinį skundą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija apelianto argumentų, susijusių su ieškinio senaties terminio praleidimu, nevertina.
Dėl ieškovės reikalavimo teisės
Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Taigi, kreditorius turi įrodyti neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsiradimą iki ginčijamo sandorio sudarymo.Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Tai reiškia, kad, spręsdamas dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės kaip actio Pauliana sąlygos, teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad tokią teisę kreditorius turėjo ginčijamo sandorio sudarymo metu, bet ir tai, kad ją (reikalavimo teisę) tebeturi ir teismo sprendimo priėmimo metu. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis); ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą; galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad ieškovės reikalavimo teisė jo atžvilgiu atsirado tik 2015 m. kovo 19 d., Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria ieškovei iš atsakovo priteista skola, pagrindu, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės reikalavimo teisė atsakovui kildintina ne iš teismo procesinio sprendimo dėl skolos priteisimo, o iš 2013 m. sausio 9 d. laidavimo sutarties ir fakto, kad pagrindinė skolininkė – UAB „PCS 85“, tinkamai neįvykdė prievolės, už kurios tinkamą įvykdymą laidavo atsakovas. Nepaisant sprendimo 21 punkte nurodytų argumentų, kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje egzistuoja pagrindas ieškovės reikalavimo teisės atsakovui turėjimą vertinti kitaip, nei tai buvo padaryta ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Byloje nustatyta, kad jau po teismo procesinio sprendimo, kuriuo iš atsakovo ieškovei priteista skola pagal laidavimo sutartį, priėmimo teismuose buvo nagrinėjamas atsakovo reikalavimas dėl netinkamo UAB „PCS 85“ 2013 m. vasario 20 d. atlikto 11 584,80 Eur (40 000 Lt) mokėjimo įskaitymo dengiant pagrindinės skolininkės skolą ieškovei. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1621-324/2016 paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1195-199/2016, kuriuo buvo nuspręsta įskaityti UAB „PCS 85“ 2013 m. vasario 20 d. atlikto 11 584,80 Eur (40 000 Lt) mokėjimo dalį, t. y. 8 506,41 Eur (29 370,92 Lt) skolos ir 617,97 Eur (2 133,74 Lt) netesybų, kaip skolos, susidariusios pagal 2012 m. lapkričio 21 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartį ir užtikrintos 2013 m. sausio 9 d. laidavimo sutartimi tarp UAB „SteelTrade“ ir V. A., grąžinimą. Sprendimo 23 punkte nurodytą bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-6483-595/2014 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-924-798/2015, kuriose buvo sprendžiamas skolos iš atsakovo, kaip laiduotojo, priteisimo klausimas, nebuvo nagrinėjamos aplinkybės dėl netinkamo mokėjimo įskaitymo, kad įskaitant UAB „PCS 85“ 2013 m. vasario 20 d. atliktą 11 584,80 Eur (40 000 Lt) mokėjimą buvo pažeisti CK 6.55 straipsnio reikalavimai ir kad nurodyto mokėjimo dalis privalėjo būti įskaityta kaip skolos, kuri buvo užtikrinta nagrinėjamos bylos atsakovo laidavimu, grąžinimas.Byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „PCS 85“ įsiskolinimas ieškovei pagal 2012 m. lapkričio 21 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartį sudarė 8 506,41 Eur (29 370,92 Lt) skolos ir 617,97 Eur (2 133,74 Lt) delspinigių. Įskaičius UAB „PCS 85“ 2013 m. vasario 20 d. atlikto mokėjimo dalį skolai pagal 2012 m. lapkričio 21 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartį grąžinti, UAB „PCS 85“ prievolė ieškovei pagal nurodytą sutartį pasibaigė. Tuo pačiu, pasibaigus pagrindinei prievolei, pasibaigė ir atsakovo V. A. laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šio sprendimo 23-25 punktuose nurodytus argumentus, taip pat į tai, kad mokėjimas, kuris, vadovaujantis įsiteisėjusiais teismų sprendimais, turėjo būti įskaitytas UAB „PCS 85“ įsiskolinimui ieškovei pagal 2012 m. lapkričio 21 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartį padengti, buvo atliktas 2013 m. vasario 20 d., t. y. dar iki šioje byloje ginčijamo sandorio sudarymo, sprendžia, kad ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu neturėjo galiojančios reikalavimo teisės atsakovui pagal 2013 m. sausio 9 d. laidavimo sutartį, kadangi atsakovo laidavimas pagal šia sutartį ginčijamo sandorio sudarymo metu jau buvo pasibaigęs. Sprendimo 26 punkte nurodytai išvadai neturi reikšmės aplinkybė, kad teismo procesinis sprendimas, kuriuo pripažintas mokėjimų įskaitymo eiliškumo tvarkos pažeidimas, įsiteisėjo tik 2016 m. gruodžio 5 d., kadangi pats mokėjimų eiliškumas ieškovės buvo pažeistas jau tuo metu, kai UAB „PCS 85“ įmoka nebuvo įskaityta UAB „PCS 85“ skolai pagal 2012 m. lapkričio 21 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartį padengti, t. y. 2013 m. vasario 20 d. Pripažinimas, kad atsakovo laidavimas, kuris turėjo pasibaigti, jei ieškovė būtų tinkamai įskaičiusi mokėjimus, liko galioti dėl ieškovės veiksmų, vėliau teismo pripažintų neteisėtais, prieštarautų principui ex iniuria ius non oritur (lot. iš neteisės negali atsirasti teisė).Kolegija nevertina ieškovės argumentų, susijusių su Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1195-199/2016 teisėtumu ir jo galimu prieštaravimu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2A-924-798/2015, kadangi įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų kontrolė nepriklauso apeliacinės instancijos teismo kompetencijai. Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo teisės atsakovei CK 6.66 straipsnio taikymo prasme, ieškovės reikalavimo teisė turi būti galiojanti ir neabejotina. Net ir sutikus su ieškovės teiginiais, jog nagrinėjamu atveju tarp dviejų įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų egzistuoja tam tikra prieštara, tai neleidžia apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai ieškovės reikalavimo teisės atsakovui vertinti kaip neabejotinos pagal CK 6.66 straipsnį. Nustačius, kad ieškovė neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui, konstatuotina, kad ieškovės atsakovui pareikštas actio Pauliana ieškinys teismo negalėjo būti tenkinamas. Tai sudaro pagrindą panaikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.
Dėl sandorio šalių sąžiningumo ir kreditoriaus teisių pažeidimo
Pagal CK 6.66 straipsnį, skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Taigi, tiek kreditoriaus teisių pažeidimas, tiek skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas kaip actio Pauliana sąlygos yra išvestinės ir priklausomos nuo kreditoriaus galiojančios reikalavimo teisės; nustačius, kad ieškovas tokios teisės neturi, teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog ieškovo kaip kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu galėjo būti pažeistos, ar kad skolininkas ir/ar trečiasis asmuo sudarydami ginčijamą sandorį veikė nesąžiningai tuo aspektu, kad žinojo ar turėjo žinoti, jog ginčijamo sandoriu sudarymu gali būti pažeistos ieškovo kaip kreditoriaus teisės. Atsižvelgdama į tai, kad šiuo sprendimu jau konstatuota, jog ieškovė neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui, kolegija detaliau nepasisako dėl šalių argumentų, susijusių su sandorį sudariusių šalių sąžiningumu bei atsakovo mokumu jo sudarymo metu.
Dėl privalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad privalėjimas sudaryti sandorį CK 6.66 straipsnio prasme aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015).Kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad privalėjimą sudaryti ginčijamą sandorį nagrinėjamu atveju lemia CK 3.192-1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga išlaikyti pilnamečius vaikus. Kaip pažymi pats apeliantas, CK 3.192-1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pilnamečių vaikų išlaikymo pareiga taikytina tik tuo atveju, jei tėvai turi galimybę tokį išlaikymą teikti, t. y. patys neturi kreditorių, kuriems turėtų vykdyti turtines prievoles pirmumo teise. Be to, konkreti materialinės paramos forma – nekilnojamojo turto (buto) perleidimas nuosavybės teise, akivaizdžiai neatitinka materialinės paramos būtinumo ir proporcingumo kriterijų. Nepaisant sprendimo 33 punkte nurodytos išvados, byloje nenustačius kitų actio Pauliana taikymo sąlygų, pripažintina, kad atsakovo teisė sudaryti ginčijamą sandorį ieškovės interesų apsaugos tikslais neturėjo būti ribojama, todėl atitinkamų apelianto argumentų nepagrįstumas nedaro įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių
Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą ir apeliacinės instancijos teisme priėmus naują sprendimą, iš naujo paskirstomos šalių bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), t. y. ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o pašto išlaidos (14,98 Eur) valstybės naudai priteisiamos iš bylą pralaimėjusios ieškovės. Iš ieškovės apelianto naudai priteisiama 300 Eur už apeliacinio skundo padavimą sumokėto žyminio mokesčio (b. l . 9, t. II), o žyminio mokesčio dalis, kurios sumokėjimas apeliantui buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartimi (616 Eur), priteisiamos iš ieškovės valstybės naudai. Atmetus ieškovės ieškinį, panaikinamos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), areštas (CPK 150 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Steel Trade“ ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės UAB „Steel Trade“ 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo V. A. naudai ir 630,98 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), areštą.