Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas Grinkiškio medžiotojų būrelis (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–7), prašydamas: 1) panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti (toliau – ir Komisija, atsakovas) sprendimą, įformintą 2015 m. liepos 28 d. protokolu Nr. 1, keisti medžioklės plotų vienetų ribą nuo Eitvylių kaimo (Srauto upės pralaidos) per Kubiliūnų lauką iki kelio Diauderiai–Šileliai ir nekeisti ribos šiaurinėje dalyje nuo Šilelių kaimo iki Beržės upės; 2) įpareigoti Komisiją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. birželio 1 d. prašymą dėl medžioklės plotų vienetų ribų pakeitimo.Pareiškėjas nurodė, jog Grinkiškio medžiotojų būreliui yra išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete VĮ Radviliškio miškų urėdijos Pašušvio ir Baisogalos girininkijų Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje (toliau – ir medžioklės plotų vienetas „Grinkiškis“). Manydamas, kad šiuo metu nustatytos medžioklės plotų vieneto „Grinkiškis“ ribos neatitinka imperatyvių Lietuvos Respublikos įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų medžioklės plotų vieneto riboms, pareiškėjas 2015 m. birželio 1 d. su prašymu kreipėsi į Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Komisiją medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti, prašydamas inicijuoti medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo, perkeliant ribas, skiriančias medžioklės plotų vienetus „Grinkiškis“ ir „Baisogala“, pagal minėtame prašyme pateiktą pasiūlymą bei prie prašymo pridėtą medžioklės plotų vieneto ribų planą, procedūrą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymas) 8 straipsnio 1 punkte imperatyviai nurodyta, jog „medžioklės plotų vienetų ribos turi eiti aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis, gerai matomomis vietovėje, tačiau negali būti nustatomos pamiške“. Įgyvendinamasis teisės aktas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 514 patvirtinti Medžioklės plotų vieneto vientisumo kriterijai ir reikalavimai medžioklės plotų vienetų riboms nustatyti (toliau – ir Reikalavimai), taip pat numato, jog medžioklės plotų vienetų ribos turi eiti aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis, gerai matomoje vietovėje (Reikalavimų 10 punktas), bei draudžia medžioklės plotų vienetų ribas nustatyti pamiške (Reikalavimų 13 punktas). Tuo tarpu iš medžioklės plotų vieneto „Grinkiškis“ biotechninių priemonių ir medžioklės įrenginių plano matyti, kad šiuo metu nustatyta riba, skirianti medžioklės plotų vienetus „Grinkiškis“ ir „Baisogala“, kuri eina nuo Eitvylių kaimo pabaigos Srauto upelio pralaidos, pagal Užpelkių mišką ir toliau lauku iki kelio Diauderiai–Šileliai, bei kita medžioklės plotų vieneto „Grinkiškis“ riba šiaurinėje dalyje, kuri šiuo metu eina nuo Šilelių kaimo iki Beržės upelio, neatitinka minėtų Medžioklės įstatymo bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo reikalavimų, kadangi šios ribos eina ne aiškiomis gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis, o yra nustatytos pamiške, todėl jos yra keistinos. Pareiškėjas paaiškino, jog minėtos ribos yra neaiškios, jos nuolat kinta dėl besikeičiančios žemės ūkio veiklos, išartų (panaikintų) lauko kelių, o dėl jų nustatymo pamiške tarp Grinkiškio medžiotojų būrelio ir trečiojo suinteresuoto asmens – Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Radviliškio skyriaus Baisogalos medžiotojų būrelio (toliau – ir Baisogalos medžiotojų būrelis) – medžiotojų dažnai kyla konfliktai dėl medžiojimo plotų. Riboms einant pamiškėmis ir nesant gerai matomoms, neįmanoma užtikrinti visų privalomų saugaus elgesio reikalavimų medžioklėje laikymosi, o tuo atveju, jeigu atsirastų žala žemės ūkio kultūroms, galimi konfliktai dėl šios žalos atlyginimo. Be to, kaip Komisijos 2015 m. liepos 28 d. posėdyje paaiškino pareiškėjo atstovas, Grinkiškio medžiotojų būrelis artimiausiu metu savo pastangomis bei lėšomis planuoja užveisti gyvūnų miške, ties kurio pakraščiu eina ginčijamos ribos, todėl, neteisėtai nustačius ribą pamiške, Baisogalos medžiotojų būrelio medžiotojai turės galimybę medžioti būtent šių miškų gyvūnus, išėjusius į pamiškes. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtinti Reikalavimai numato, jog „Medžioklės plotų vienetų ribas nustatyti pamiške draudžiama. Jeigu medžioklės plotų vienetų ribas būtina nustatyti greta pamiškės, tokiu atveju joms nustatyti pasirenkama atviroje vietovėje ne arčiau kaip 200 metrų nuo miško sienos esanti aiški gamtinė ar dirbtinė riba. Jeigu tarp dviejų gretimų miško masyvų atstumas mažesnis nei 400 metrų, tai atviros vietovės plotis dalijamas po lygiai.“ (Reikalavimų 13 punktas). Riboženkliais gali būti žymima riba tik tokiu atveju, jeigu medžioklės plotų vienetų ribas būtina nustatyti vietovėje, kurioje nėra aiškių gamtinių ar dirbtinių ribų. „Apie riboženklių pastatymo būtinybę pažymima medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo projekte. Nuo vieno pastatyto riboženklio turi būti matomi kiti du artimiausi riboženkliai arba aiški gamtinė ar dirbtinė riba, kuria toliau tęsiasi medžioklės plotų vienetų riba“ (Reikalavimų 14 punktas). Taigi, teisės aktai aiškiai numato atvejus, kuomet riboženkliais gali būti žymimos medžioklės plotų vienetų ribos, tačiau šio ginčo atvejis nėra vienas iš jų. Teisės aktuose taip pat aiškiai įtvirtinamas draudimas nustatyti ribas pamiške, o tuo atveju, jei, kaip savo sprendime teigia Komisija, ginčo ribos eina greta pamiškių, jos turėtų būti nustatytos ne arčiau kaip 200 metrų nuo miško sienos esančiomis aiškiomis gamtinėmis ar dirbtinėmis ribomis. Atitinkamai pareiškėjo 2015 m. birželio 1 d. prašyme pateiktas pasiūlymas nustatyti kitas ribas atitinka šį reikalavimą, tačiau Komisijos sprendime dėl to nepasisakyta. Pareiškėjas akcentavo, kad pamiške einantis melioracijos griovys bei lauko kelias, Komisijos nuomone, yra pakankamos ribos, tačiau Komisija neatsižvelgė į jų atstumus nuo miško sienų. Be to, lauko kelias (vietovėje dažnai suariamas) nėra priskirtas prie Reikalavimų 10 punkte išvardintų dirbtinių ribų. Nors ginčo ribos natūroje buvo pažymėtos mediniais stulpais bei rieduliais, pareiškėjas pabrėžė, kad apie riboženklių pastatymo būtinybę turėjo būti pažymėta medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo projekte, kaip tai numatyta Reikalavimų 14 punkte. Tačiau tai nebuvo padaryta. Taigi, riboženklių įrengimas nepašalino ribų nustatymo neteisėtumo, neišsprendė tarp medžiotojų kylančių konfliktų, jų įrengimu nebuvo pasiektas tikslas padaryti ribas aiškiai matomomis, todėl ši priemonė nepaneigia būtinybės keisti medžioklės ploto vieneto „Grinkiškis“ ribas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju Komisija išsamiai neišnagrinėjo jo prašymo, sprendimą, įformintą 2015 m. liepos 28 d. protokolu Nr. 1, priėmė atsižvelgdama tik į trečiojo suinteresuoto asmens Baisogalos medžiotojų būrelio, kurio interesai yra priešingi pareiškėjo interesams, neteisingus ir nepagrįstus atstovų argumentus, todėl nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo inicijuoti medžioklės plotų vienetų „Grinkiškis“ ir „Baisogala“ ribų pakeitimą, perkeliant minėtas ribas taip: Medžioklės plotų vieneto „Grinkiškis“ ribą, kuri eina nuo Eitvylių kaimo pabaigos Srauto upelio pralaidos, pagal Užpelkių mišką ir toliau lauku iki kelio Diauderiai–Šileliai, perkelti iki aiškios dirbtinės ribos – kelio Baisogala–Grinkiškis krašto; Medžioklės plotų vieneto „Grinkiškis“ ribą šiaurinėje dalyje, einančią nuo Šilelių kaimo iki Beržės upelio, perkelti ir nustatyti jos pradžią nuo Beržės upės ir Juodupio kanalo santakos, toliau nuo šios santakos Juodupio kanalu apie 100 m iki elektros linijos ir elektros linijos riba pietryčių kryptimi iki kelio Augmėnai–Šileliai–Biliūnai ir šiuo keliu iki sankryžos su keliu Baisogala–Raseiniai.Pareiškėjo Grinkiškio medžiotojų būrelio atstovė advokatė S. P. teismo posėdžio metu nurodė, jog palaiko skunde išdėstytus motyvus, ir papildomai pažymėjo, kad Komisija negalėjo sprendimu nustatyti ribos lauko viduriu. Komisija nevertino ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad ribos eina pamiške, taip pat neatsižvelgė į atstumus, kurie yra nustatyti teisės aktuose. Be to, pareiškėjo atstovė prašė teismo netaikyti senaties, nes 2013 metais ir 2015 metais Komisija priėmė skirtingus sprendimus. Šį faktą patvirtina tai, kad Komisija 2015 metais priėmė pareiškėjo prašymą ir jį išnagrinėjo iš naujo, vyko į vietą apžiūrėti ribas. Pareiškėjas 2013 metais trečiajam suinteresuotam asmeniui Baisogalos medžiotojų būreliui nesiūlė suteikti alternatyvų plotą, todėl pareiškėjo prašymai nėra identiški.Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 48–51) prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti senatį, o nusprendus senaties instituto netaikyti, prašė pareiškėjo skundą atmesti.Atsakovas atsiliepime nurodė ir atsakovo atstovas A. G. teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjas dar 2013 metais į Komisiją kreipėsi su analogišku prašymu, tačiau neskundė Komisijos 2013 m. lapkričio 18 d. protokolo Nr. 5, o tik po devyniolikos mėnesių pakartotinai kreipėsi į atsakovą tuo pačiu klausimu ir tais pačiais pagrindais. Taigi, atsakovo teigimu, tokiais veiksmais pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido įstatymu nustatytą terminą skųsti administracinį aktą ir neprašo šio praleisto termino atnaujinti, todėl atsakovas prašė taikyti senatį ir pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtu. Nusprendus senaties instituto netaikyti, atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti. Pažymėjo, kad Baisogalos medžiotojų būrelio ir Grinkiškio medžiotojų būrelio ribos aprašytos ir suderintos 2003 m. sausio 24 d. protokolu, pasirašytu abiejų būrelių pirmininkų P. M. ir A. B. – „<...> per Eitvylių gyvenvietę iki gyvenvietės pabaigos kelio, einančio Eitvylių miškelio link iki pralaidos. Nuo pralaidos lauko keliuku, einančiu tarp Kubiliūnų gyvenvietės ir Užpelkių miško, ir tęsiasi iki kelio Diauderiai–Šilaliai, per Šilalių gyvenvietę iki lauko kelio, einančio nuo Kedžio sodybos iki Beržės upės“. Analogiškai šios ribos nurodytos Grinkiškio medžiotojų būrelio žodiniame medžioklės plotų vieneto ribų aprašyme, atsakovui pateiktame kartu su 2003 m. sausio 28 d. prašymu dėl Grinkiškio medžiotojų būrelio naudojamų medžioklės plotų pripažinimo medžioklės plotų vienetu. Taigi, nuo 2003 m. iki 2013 m., t. y. dešimt metų, dviejų būrelių medžiotojai, laikydamiesi medžiotojų etikos ir gerbdami vieni kitus, medžiojo raštu suderintomis, nusistovėjusiomis ir medžiotojams žinomomis ribomis pagal sudarytus ir patvirtintus medžioklėtvarkos projektus. Abiejų būrelių medžiotojams klausimų dėl dirbtinių, gamtinių ar kitokių ribų nebuvo. Tačiau, pasikeitus pareiškėjo vadovui, pareiškėjas 2013 m. birželio 13 d. raštu kreipėsi į Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakultetą, kad būtų paruoštos rekomendacijos medžioklės plotų ribų keitimui. Šio fakulteto Medžioklėtyros laboratorijos vadovas K. P. (ta pati įstaiga 2003 m. parengė Baisogalos medžiotojų būrelio ir pareiškėjo medžioklėtvarkos projektus) 2013 m. rugsėjo 9 d. raštu rekomendavo ribas pakeisti, iš Baisogalos medžiotojų būrelio medžioklės ploto vieneto paimant apie 200 ha (Šilelių k. laukas iki Beržės up.) bei apie 700 ha (Kubiliūnų k. laukas iki Užpelkių miško), iš viso apie 900 ha teritorijos, ir Baisogalos medžiotojų būreliui nesuteikiant alternatyvaus ploto. Atsakovo nuomone, Medžioklėtyros laboratorijos vadovo K. P. rekomendacija dėl medžioklės plotų vienetų ribų keitimo vertintina kritiškai, nes parengta šališkai pareiškėjo užsakymu ir aiškiai jo interesų tenkinimui. Pareiškėjo vadovas V. U. 2013 m. spalio 22 d. raštu kreipėsi į atsakovą dėl bendros ribos su Baisogalos medžiotojų būreliu keitimo. Šį raštą atsakovas, dalyvaujant pareiškėjo bei Baisogalos medžiotojų būrelio atstovams, apsvarstė 2013 m. lapkričio 18 d., surašydamas protokolą Nr. 5. Nepaisant to, kad svarstymo rezultatas pareiškėjui buvo nepalankus, minėtas atsakovo priimtas sprendimas apskųstas nebuvo. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas su tokiu atsakovo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu sutiko ir pretenzijų nereiškė. Tačiau 2015 m. liepos 2 d., t. y. medžiojamuosius gamtos išteklius pareiškėjui panaudojus devyniolika mėnesių, Radviliškio rajono savivaldybės administracijoje buvo gautas pareiškėjo prašymas, analogiškas 2013 m. spalio 22 d. prašymui, pakeisti medžioklės plotų vienetų ribas. Atsakovo, pareiškėjo ir Baisogalos medžiotojų būrelio atstovai, iš viso 11 asmenų, 2015 m. liepos 23 d. pareiškėjo ginčijamas ribas apžiūrėjo vietoje, o 2015 m. liepos 28 d. pareiškėjo pateiktą prašymą svarstė šalių atstovų bendrame posėdyje. Atsakovas protokole konstatavo, kad nustatyti neatitikimai abiejų būrelių medžioklės plotų vienetų projektų kartografinėje dalyje nuo Eitvylių kaimo (Srauto upės pralaidos) per lauką iki kelio Diauderiai–Šileliai, todėl projektai, nesant ginčų teismuose, gali būti tikslinami administracine tvarka. Atsakovas atsisakė keisti medžioklės plotų vienetų ribas šiaurinėje dalyje – nuo Šilelių kaimo iki Beržės upės, nustačius, kad plotų vienetus skiria bendro naudojimo lauko kelias. Tai paneigia pareiškėjo argumentus, kad plotų riba eina Užpelkų miško paribiu. Šiame kontekste atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtintų Reikalavimų 10 punkte kaip tik ir nurodyta, jog „Medžioklės plotų vienetų ribos turi eiti aiškiomis ribomis, magistraliniais, krašto ar kitais bendro naudojimo keliais <...>“. Šiame punkte nedetalizuojama, kokia žemės ūkio naudmena (žemė, miškas ar vanduo) turi būti vietovėje greta aiškios dirbtinės ribos, šiuo atveju, bendro naudojimo kelio. Šia nuostata Komisija vadovavosi priimdama ginčijamą 2015 m. liepos 28 d. protokolinį sprendimą. Nors pareiškėjas Komisijos 2015 m. liepos 28 d. posėdžio metu pateikė ūkininko V. M. 2015 m. liepos 2 d. prašymo, pateikto pareiškėjui, kopiją bei pareiškėjo 2015 m. liepos 3 d. atsakymą Nr. 15/07-03-01 ūkininkui, apie šį susirašinėjimą pareiškėjas Komisijos narių, 2015 m. liepos 23 d. dalyvavusių išvažiuojamajame posėdyje, neinformavo. Taigi, atsakovo manymu, pareiškėjo skundo paaiškinimai apie tariamus medžiotojų konfliktus, suariamus lauko kelius, kaip ir hipotezėmis grįsti paaiškinimai apie (neva, ateityje) atsirasiančią žalą žemės ūkio kultūroms ir galimus konfliktus dėl šios žalos atlyginimo, planuojamus įrengti aptvarus danieliams ir pavojų, kad į pamiškes išėję žvėreliai Baisogalos medžiotojų būrelio medžiotojų bus sumedžioti, yra niekuo nepagrįsti. Šiuo aspektu atsakovas kartu pažymėjo, kad pagal Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisykles elninių žvėrių (taurieji elniai, danieliai) medžioklė yra licencijuojama.Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Radviliškio skyriaus Baisogalos medžiotojų būrelis atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 46) ir Baisogalos medžiotojų būrelio atstovas teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė, jog keisti medžioklės plotų ribas nesutinka. Teigė, kad nagrinėjamu atveju Komisija teisingai vadovavosi ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Trečiojo suinteresuoto asmens Radviliškio rajono savivaldybės administracijos atstovas teismo posėdžio metu prašė kilusį ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Pareiškėjas Grinkiškio medžiotojų būrelis pateikė apeliacinį skundą (b. l. 147–152), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundo reikalavimus, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bei taikė teisės normas, apibrėžiančias Komisijos kompetenciją, teises ir pareigas, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus arba jų visai netyrė ir sprendime nepasisakė dėl jų vertinimo, neteisingai interpretavo dviejų medžiotojų būrelių atstovų pasirašytą dokumentą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose, o dėl šių proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimo neteisingai išsprendė bylą ir priėmė nepagrįstą bei neteisingą sprendimą. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog skundžiamas Komisijos sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:Teismas netinkamai įvertino 2003 m. sausio 24 d. Baisogalos medžiotojų būrelio ir Grinkiškio medžiotojų būrelio tarpusavio pasirašytą protokolą dėl medžioklės plotų vienetų ribų. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymi, kad teismas klaidingai nurodytą protokolą vertino kaip administracinį aktą, kuriuo nustatytos ribos tarp minėtų medžiotojų būrelių medžioklės plotų vienetų. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 15 dalyje apibrėžta administracinio akto sąvoka – administracinis aktu laikomas viešojo administravimo subjekto priimtas teisės aktas, vykdant administravimo funkcijas. VAĮ 2 straipsnio 8 dalyje taip pat nurodyta, jog administracinis aktas – viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas. Tuo tarpu dviejų privačių juridinių asmenų sudarytas dokumentas yra sandoris, o ne administracinis aktas. Medžioklės plotų vienetų ribos yra nustatomos ne civiline šalių sudaryta sutartimi, o būtent administraciniu viešojo administravimo subjekto aktu. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį ginčą, nepagrįstai didelę reikšmę suteikė privačių asmenų susitarimui.Nagrinėjamu atveju atsakovas byloje nesirėmė jokiais šiuo metu galiojančiais administraciniais aktais dėl ginčijamų medžioklės plotų vienetų ribų nustatymo, todėl teismo padaryta išvada, jog administraciniu aktu, nustatančiu šiuo metu egzistuojančias medžioklės plotų vienetų ribas, laikytinas 2003 m. sausio 24 d. protokolas, yra neteisinga. Negana to, šalių susitarimas dėl ribų, kurios akivaizdžiai pažeidžia imperatyvius teisės aktų reikalavimus, nepanaikina ribų neteisėtumo fakto, o viešojo administravimo subjektas – Komisija, vykdydama jai pavestas medžioklės plotų vienetų ribų nustatymo, keitimo ir jų atitikimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams kontrolės funkcijas, privalo užtikrinti, jog medžioklės plotų vienetų ribos būtų nustatytos vadovaujantis medžioklėtvarkos principais, užtikrinant racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijos valdymą, tinkamą medžiojamųjų gyvūnu apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą, taip pat, kad būtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos žmogaus ūkinės veiklos objektams (Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Tačiau Komisija, gavusi pareiškėjo prašymą iniciuoti ribų pakeitimą kartu su specialistų parengtu pasiūlymu dėl ribų pakeitimo, neanalizavo ir netyrė jame nurodytų aplinkybių, argumentuodama tuo, jog prieš daugiau nei 13 metų du medžiotojų būreliai patys susitarė dėl tokių ribų nustatymo, ir ji negali keisti ribų, nes toks susitarimas egzistuoja. Tokiu būdu Komisija iš esmės paneigia savo, kaip specialaus viešojo administravimo subjekto, paskirtį, kompetenciją ir jai teisės aktais pavestas vykdyti pareigas.Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai susiaurino Komisijos kompetenciją iniciuoti medžioklės plotų vienetų ribų keitimą, ginčą spręsdamas tik pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią medžioklės plotų vienetų sudarymo ir jų ribų keitimo atvejus. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamam ginčui turi būti taikoma minėto įstatymo 8 straipsnio 6 dalis, įgalinanti Komisiją medžioklės plotų vienetus sudaryti ir jų ribas pakeisti Komisijos iniciatyva, kai tai yra būtina siekiant užtikrinti, kad medžioklės plotų vieneto ribos atitiktų Medžioklės įstatyme keliamus reikalavimus. Pareiškėjas akcentuoja, kad Komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 487/361 (toliau – ir Nuostatai) (ginčui aktuali Nuostatų redakcija, galiojanti nuo 2014 m. vasario 5 d.), 5 punktas nustato Komisijos užduotį – parengti medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo projektą, pateikti jį patvirtinti savivaldybės administracijos direktoriui, o patvirtintą dokumentą pateikti savo savivaldybės administracijai, Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentui ir medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo iniciatoriui. Komisija, įgyvendindama jai priskirtą užduotį, vykdo funkcijas, susijusias su medžioklės plotų vienetų sudarymu bei jų ribų pakeitimu savivaldybės teritorijoje, tarp jų, priima ir nagrinėja pasiūlymus medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti (Nuostatų 7.1 punktas). Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje išvardintų medžioklės plotų vienetų ribų keitimo atvejų sąrašas yra baigtinis ir imperatyvus, bei nevertino Komisijos pareigos iniciuoti ribų keitimo procedūrą Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 6 dalies pagrindu.Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog kartu su savo prašymu pateikė Komisijai specialistų – ginčo teritorijos medžioklėtvarkos projekto rengėjų, Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir edukologijos fakulteto (Medžioklėtyros laboratorijos vadovas K. P.) – parengtą pasiūlymą ir siūlomų nustatyti medžioklės plotų vienetų ribų planą. Pareiškėjo manymu, vertinant Komisijos pareigą iniciuoti ribų keitimą, jei nustatomi neatitikimai imperatyviems teisės aktų reikalavimams, specialistų pasiūlymas neabejotinai svarbus Komisijai apsisprendžiant dėl būtinybės tokią procedūrą iniciuoti. Tačiau Komisija minėto pasiūlymo nevertino ir nenurodė jokių motyvų, kodėl šis pasiūlymas nebuvo nagrinėjamas, o pirmosios instancijos teismas surado tokio neveikimo pagrindimą – neva toks pasiūlymas yra nebūtinas ir neprivalomas pateikti.Pareiškėjas kartu akcentuoja, kad Nuostatų 20 punktas nustato, jog Komisija objektyviai ir nešališkai privalo vykdyti šiuose nuostatuose nurodytas funkcijas. Nuostatuose numatyta, jog viena iš Komisijos funkcijų – priimti ir nagrinėti pasiūlymus medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti (Nuostatų 7.1 punktas), priimti pateikiamą bei savo iniciatyva rinkti teisinę, grafinę, ekologinę ir kitą informaciją apie medžioklės plotus, kuriuose siūloma sudaryti medžioklės plotų vienetą ar pakeisti jo ribas, bei analizuoti šią informaciją (Nuostatų 7.2 punktas). Tuo tarpu šiuo atveju Komisija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, ne tik nevertino specialistų parengto pasiūlymo, tačiau, nors ir nuvykusi į vietą, nesiaiškino esminių ginčo aplinkybių – nematavo medžioklės plotų vienetų ribų atstumo nuo miško sienos, nenustatinėjo lauko keliuko atstumo nuo miško sienos, netyrė ir nevertino, ar lauko keliukas, kuriuo Komisija siūlo nustatyti medžioklės plotų vienetų ribą, yra įtrauktas į savivaldybėje registruotų vietinės reikšmės kelių sąrašą. Komisijos atstovas teismo posėdyje ne tik pripažino, jog Komisija šių aplinkybių nesiaiškino ir netyrė, tačiau abejojo, ar egzistuoja imperatyvus reikalavimas medžioklės plotų vieneto ribą nustatyti ne arčiau kaip 200 metrų nuo miško sienos (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtintų Reikalavimų 13 punktas).Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog tiek savo prašyme Komisijai, tiek Komisijos ir pirmosios instancijos teismo posėdžiuose siūlė prie medžioklės plotų vieneto „Baisogala“ prijungti alternatyvų šiuo metu medžioklės plotų vienetui „Grinkiškis“ priklausantį plotą, kad Baisogalos medžiotojų būrelis dėl keičiamų ribų nepatirtų nepatogumų ir jo medžioklės plotų vienetas nesumažėtų. Tačiau Komisija šios galimybės nenagrinėjo ir nevertino, ar siūlomas Baisogalos medžiotojų būreliui suteikti plotas yra lygiavertis tam plotui, kuris atitektų Grinkiškio medžiotojų būreliui. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės taip pat nevertino ir dėl jos sprendime nepasisakė.Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismui pateikti rašytiniai dokumentai patvirtino, jog lauke nuo Užpelkių miško iki kelio Diauderiai–Šileliai nėra jokio savivaldybės vedamame vietinės reikšmės kelių registre įregistruoto kelio, kas patvirtino pareiškėjo paaiškinimus, jog suariamas lauko keliukas negali būti laikomas dirbtine riba, kuria gali būti nustatoma medžioklės ploto vieneto riba. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas šių jo paties iniciatyva išreikalautų įrodymų nevertino ir sprendime dėl jų nepasisakė.Pareiškėjas nesutinka ir su teismo vertinimu, jog ginčo medžioklės plotų vienetų riba eina lauko keliu. Šiuo aspektu pažymi, kad tiek šiaurinė, tiek rytinė riba eina pamiške, t. y. ji neišlaiko reikalaujamo 200 metrų atstumo nuo miško sienos, ką draudžia imperatyvūs teisės aktų reikalavimai. Komisijos atstovas šios aplinkybės neneigė. Taigi, nors šiaurinė riba nustatyta palei mišką einančiu lauko keliuku ir dalis šio lauko keliuko yra įregistruota kaip vietinės reikšmės kelias, tai nepaneigia šios ribos nustatymo pamiške. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas sprendime neatribojo šių dviejų ribų atitikimo teisės aktų reikalavimams, šias ribas vertino bendrai, todėl teismo padarytos apibendrinančios ir nekonkrečios išvados, jog „ribos eina lauko keliu, o ne pamiške“, neatitinka tiesos, yra nepagrįstos ir lėmė neteisingo sprendimo priėmimą.Pareiškėjas, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, jog likus 3 dienoms iki apeliacinio skundo surašymo ir pateikimo teismui dienos minėtas lauko keliukas, einantis lauko, esančio tarp Užpelkių miško ir kelio Baisogala–Grinkiškis, viduriu, buvo suartas. Būtent tai, kad tam tikrais metų laikais šis kelias suariamas, nurodė pareiškėjas, tačiau Komisijos atstovas šią aplinkybę neigė, o teismas jos nevertino. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismui negalėjo pateikti įrodymų, jog šis keliukas neretai būna suariamas, nes bylos nagrinėjimo metu žemės ūkio veikla toje vietoje nebuvo vykdoma ir minėtas laukas dar nebuvo suartas, todėl prašo teismo prijungti prie bylos tris jo darytas ir patvirtintas fotonuotraukas (Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3), kuriose užfiksuota faktinė apeliacinio skundo padavimo dieną esanti situacija lauke, kuriuo einančiu neva „keliuku“ Komisija skundžiamu sprendimu siūlo nustatyti Grinkiškio ir Baisogalos medžiotojų būrelių medžioklės plotų vienetų ribą. Pareiškėjo teigimu, šie įrodymai patvirtina, jog skundžiamas Komisijos sprendimas neteisėtas, nes siūloma nustatyti riba neina jokia dirbtine ar gamtine riba, o nustatoma suarto lauko viduriu, ką imperatyviai draudžia Lietuvos Respublikos teisės aktai.Pareiškėjas papildomai nurodo, kad vienas iš Komisijos narių – E. B. – pats yra medžiotojas ir trečiojo suinteresuoto asmens Baisogalos medžiotojų būrelio narys. Jis dalyvavo Komisijai nagrinėjant pareiškėjo prašymą, aktyviai reiškė savo šališką nuomonę, ir, nors susilaikė balsuojant, Komisijai tariantis dėl sprendimo (paprašius pareiškėjo atstovą pasišalinti iš patalpų), pats liko Komisijos pasitarimo patalpose. Tuo tarpu, pareiškėjo manymu, E. B., būdamas Baisogalos medžiotojų būrelio nariu, privalėjo visiškai nusišalinti nuo klausimo nagrinėjimo ir nedalyvauti (nepasisakyti) nagrinėjant pareiškėjo prašymą. Taigi, pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju Komisijos nuomonė galbūt buvo formuojama vieno iš jos narių, kuris, būdamas suinteresuotas pareiškėjui nepalankaus sprendimo priėmimu, nenusišalino nuo klausimo nagrinėjimo, o jam to nepadarius Komisija priėmė neteisėtą sprendimą. Pareiškėjas paaiškina, kad ši aplinkybė (E. B. priklausymas Baisogalos medžiotojų būreliui) jam nebuvo žinoma nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 164–166) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą nepakeistą.Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą bei priėmė pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad nekeičia savo pozicijos, išdėstytos atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:Grinkiškio ir Baisogalos medžiotojų būrelių medžioklės plotų vienetų ribos aprašytos ir suderintos 2003 m. sausio 24 d. protokolu, pasirašytu tuometinių abiejų būrelių pirmininkų, ir iki šiol nurodytų būrelių medžiotojai medžiojamuosius gamtos išteklius naudojo be ginčų medžiotojams žinomomis ribomis, pagal sudarytus ir patvirtintus medžioklėtvarkos projektus, tuo patvirtindami, kad gyventi pagal nusistovėjusią tvarką galima. Tuo tarpu ribų keitimo klausimas kilo tik pasikeitus Grinkiškio medžiotojų būrelio valdybos pirmininkui.Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto pagal pareiškėjo pageidavimus ir užsakymą parengto medžioklėtvarkos projekto sprendiniai pažeidžia gretimo medžioklės būrelio interesus.Aplinkybė, kad Kubiliūnų kaimo pusėje medžioklės plotų vienetų riba buvo nustatyta bendro naudojimo grunto keliu, neturinčiu teisinės registracijos savivaldybės registre, nedaro šio kelio niekiniu. Šiuo aspektu pabrėžia, kad nurodyto kelio negalima naikinti, neteisėtai naudoti, užstatyti statiniais, kadangi keliu užimtas žemės sklypas (juosta) į besiribojančių privačios žemės sklypų ribas ir plotus įskaičiuotas nebuvo.Apeliaciniame skunde minimas kelio suarimo faktas „likus trims dienoms iki apeliacinio skundo surašymo“ nedaro skundžiamo teismo sprendimo naikintinu, o pateikti „įrodymai“ – nuotraukos – negali turėti įtakos peržiūrint skundžiamą teismo sprendimą.Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtinti Reikalavimai numato galimybę ribas nustatyti riboženkliais. Atitinkamai, nors pareiškėjas Kubiliūnų kaimo pusėje medžioklės plotų ribą 13 metų žinojo, o dabar riba jam tapo nebeaiški, tam klausimui išspręsti gretimo medžioklės ploto naudotojai pastatė riboženklius. Riboženkliai iki šiol išlikę, nes jie pastatyti žemės sklypų galulaukėse prie bendro naudojimo lauko kelio. Jeigu ši riba pareiškėjui vis tiek neaiški, atsakovas siūlo sutankinti riboženklius.Šilelių kaimo (rytinėje) pusėje medžioklės plotų vienetų riba eina bendro naudojimo keliais, taip pat grioviu, riba gerai matoma vietovėje.Atsižvelgusi į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtintus Reikalavimus riba gali eiti miško kvartaline linija, Komisija tvirtina, jog riba gali eiti ir keliu, esančiu pamiškėje.Nors 2015 m. liepos 28 d. Komisijos darbe jos narys E. B. dalyvavo, priimant sprendimą (protokolas Nr. 1) jis nebalsavo. Likusieji Komisijos nariai dėl priimto protokolinio sprendimo minėto nario įtakojami nebuvo ir balsavo pagal savo vidinį įsitikinimą.Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Radviliškio skyriaus Baisogalos medžiotojų būrelis atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 161) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad nagrinėjamu atveju Komisija teisingai vadovavosi ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, kurie nenumato medžioklės plotų vienetų ribų keitimo tokiu atveju, kaip nagrinėjamoje byloje. Kartu pažymi, jog šiuo atveju pareiškėjas iš esmės siekia užimti kito medžiotojų būrelio medžioklės plotų teritoriją.Trečiasis suinteresuotas asmuo Radviliškio rajono savivaldybės administracija atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.