Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Vitalija Norkūnaitė Byla Nr. 1A-110-626/2014 Teisėjas Alenas Piesliakas Procesinio sprendimo kategorija:

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

2014 m. vasario 27 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų A. V. ir Leonardos Gurevičienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir jam paskirta 6 mėnesių viešųjų darbų, įpareigojant per šį laiką neatlygintinai dirbti 30 valandų per mėnesį visuomenės labui bausmė.

Iš A. S. J. S. priteista 1000 Lt jos patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 103 str. 1 d. 6 p. nukentėjusiosios J. S. išlaidos advokatės pagalbai apmokėti – 800 Lt pripažintos proceso išlaidomis ir vadovaujantis BPK 106 str. 2 d. nuspręsta išieškoti jas iš A. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

jis 2012 m. liepos 27 d., apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buto koridoriuje, suėmęs nukentėjusiąją J. S. už plaukų tampė ir mesdamas į ją kėdę padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu kairėje blauzdoje.

Šiais veiksmais A. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Atkreipia dėmesį, kad liudytojų R. M., V. P., A. B. parodymai patvirtina jo poziciją, kad įvykio dieną įvykio vietoje jo nebuvo. Šių liudytojų parodymai paneigia nukentėjusiosios, A. S. ir J. S. parodymus. A. S. ir J. S. kaip liudytojos laikytinos nepatikimomis, nes yra veikiamos nukentėjusiosios, suinteresuotos duoti nukentėjusiajai naudingus parodymus. Esant tokioms aplinkybėms, liudytojų A. S. ir J. S. parodymais yra nepatikimi, jais negalima remtis sprendžiant jo kaltės klausimą. Taip pat atkreipia dėmesį, kad teismui nesivadovaujant liudytojų R. M., V. P. ir A. B. parodymais, o vadovaujantis tik nukentėjusiosios, A. S. ir J. S. parodymais, pažeidžiama nekaltumo prezumpcija ir principas, kad visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Pažymi, kad specialisto išvada, kurioje užfiksuota tikėtina išvada, kad sužalojimas atsirado galimai įvykio aplinkybėse nustatytu laiku, galėjo atsirasti atsitrenkus į kietą daiktą, nesudaro pagrindo vienareiškiškai išvadai, kad nukentėjusiosios sužalojimus sukėlė jis.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, baudžiamąją bylą ir patikrinusi byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas visiškai teisingai įvertino įrodymus ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai bei aiškiai išdėstė visus savo argumentus, susijusius su A. S. padaryta nusikalstama veika, bausmės skyrimu ir kitais nuosprendžiu išspręstais klausimais. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių įrodymų rinkimą, jų fiksavimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų.

Apeliantas teigia, kad byla buvo pradėta pagal nukentėjusiosios skundą, pažeidžiant Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 7 str. 1 d. nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors šio straipsnio 1 d. inter alia nurodyta, kad smurto patyręs asmuo skundo neteikia, o nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal nukentėjusiosios J. S. pareiškimą, tačiau Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 7 str. 1 d. nuostatos imperatyviai nedraudžia nuo smurto nukentėjusiam asmeniui teikti pareiškimo dėl nusikalstamos veikos padarymo. Pažymėtina, kad BPK 409 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu šio Kodekso 407 str. nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, kuriuo siekiama greitai reaguoti į iškilusią grėsmę, imtis prevencijos priemonių, taikyti apsaugos priemones ir teikti tinkamą pagalbą, tai ir buvo padaryta šioje byloje.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. iškyla už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio straipsnio pirmoje dalyje numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios veikos padaromos tyčia, jų pobūdis, padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs fizinį skausmą, padaromas tiesiogine tyčia. Toks kaltininko elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą – ir nori taip elgtis bei sukelti minėtus padarinius nukentėjusiajam (2006 m. spalio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-558/2006).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka ne su nuteistojo skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog A. S. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo yra įrodyta nukentėjusiosios J. S., liudytojų J. S., A. S. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, kurie patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiosios bei šių liudytojų parodymus, teisiamajame posėdyje pagarsintais liudytojų Ž. T. ir J. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, yra tarpusavyje susiję, yra aiškūs ir gauti nepažeidžiant BPK 20 str. nuostatų, taip pat A. S. kaltę pagrindžia specialisto išvada Nr. G 1867/12(01), kurioje nurodyta, kad kairės blauzdos priekiniame paviršiuje viduriniame trečdalyje 0,5 cm skersmens rausva, sugijusio nubrozdinimo žymė, balkšvai šerpetojančiu paviršiumi, galimai padaryta 2012 m. liepos 27 d., paveikus kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu. Nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę neigė, tačiau faktiniais bylos duomenimis yra nustatyta, kad 2012 m. liepos 27 d., apie 11.00 val., Kauno g. 21-1, Vilniuje, buto koridoriuje, suėmęs nukentėjusiąją J. S. už plaukų tampė ir mesdamas į ją kėdę padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusiosios ir liudytojų A. S. bei J. S. parodymai nenuoseklūs dėl to, kuriuo metu į nukentėjusiąją buvo mesta kėdė, yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų neatitikimai yra nežymūs ir nepaneigia fakto, jog nusikalstama veika buvo padaryta nes, kaip jau buvo minėta, šiuo atveju atsakomybė kyla už nežymų nukentėjusiosios J. S. sveikatos sutrikdymą, kurį patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. G 1867/12(01) (t.1, b.l.12-13). Pažymėtina, kad nors apeliantas teigia, jog pagal minėtą specialisto išvadą nukentėjusiajai padarytas sužalojimas galėjo atsirasti atsitrenkus į kietą daiktą ir tai nesudaro pagrindo vienareiškiškai išvadai, kad nukentėjusiosios sužalojimus sukėlė būtent jis, tačiau atsižvelgiant į sužalojimo pobūdį bei tai, kad nukentėjusiajai sužalojimas padarytas galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, apeliacinės instancijos teismui šios specialisto išvados pagrįstumas abejonių nekelia.

Apelianto nurodyta aplinkybė, kad įvykio metu jis nešiojo kairės rankos įtvarą, dėl ko jis fiziškai negalėjo pakelti televizoriaus ir sunkios ąžuolinės kėdės, yra neįtikinama. Kaip matyti iš VšĮ Centro poliklinikos Vytenio filialo 2013 m. balandžio 26 d. išrašo iš medicininių dokumentų, A. S. kairės rankos plaštakos II pirštas operuotas 2012 m. birželio 28 d., tuo tarpu nusikalstama veika įvykdyta 2012 m. liepos 27 d., t.y. beveik po mėnesio. Teismo vertinimu, net gipso langetė ant kairės rankos plaštakos negalėjo sutrukdyti apeliantui pakelti televizoriaus ir kėdės.

Apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog nukentėjusioji eidama jam iš paskos ir prašydama grąžinti jos daiktus nuteistąjį provokavo, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš liudytojos J. S. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, konfliktas kilo po to, kai nuteistasis, atėjęs pas ją ir nukentėjusiąją į namus ėmė priekaištauti dėl šiukšlinimo namo kieme, joms išėjus į lauką, nuteistasis parodė numestą popierėlį, o joms grįžus namo, apeliantas atėjo šaukdamas iš paskos, pastūmė ją, tuomet griebė nukentėjusiąją už plaukų, o šiai paprašius atiduoti daiktus, apeliantas atrakino savo kambarį ir išmetė iš jo televizorių ir kėdę, kuri pataikė nukentėjusiajai į koją. Taigi, J. S. paprašė grąžinti daiktus jau po to, kai nuteistasis griebė ją už plaukų, todėl J. S. veiksmai negali būti vertinami kaip provokuojantys.

Apeliantas nurodo, kad atvykus policijos pareigūnams, jo įvykio vietoje nebuvo, tačiau liudytoja A. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jai paskambino nukentėjusioji, paprašė greičiau grįžti namo, o ji įvažiavusi į kiemą pamatė išeinantį iš namų A. S.. Taigi, liudytoja matė, jog apeliantas buvo namuose ir iš jų išėjo jau po nusikalstamos veikos padarymo. Be to, teisiamojo posėdžio metu ji parodė, kad kai jai paskambino sesuo J. S., ji girdėjo tiek nukentėjusiosios J. S., tiek nuteistojo A. S. balsus.

Nors apeliantas nurodo, kad liudytojų R. M., V. P., A. B. parodymai patvirtina jo poziciją, kad įvykio dieną įvykio vietoje jo nebuvo ir paneigia nukentėjusiosios, A. S. ir J. S. parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad A. S. yra liudytojų tėvas ir, nebuvus įvykio, liudytojos nemeluotų teismui, kad jų tėvas padarė nusikaltimą, taip pat pagrįstai nurodė, kad nors nukentėjusioji J. S. yra liudytojų J. S. ir A. S. motina, tačiau vien tik proceso dalyvius siejantis giminystės ryšys neleidžia teismui laikyti jų parodymų nepatikimais, todėl argumentuotai rėmėsi būtent jų parodymais, o liudytojų R. M., V. P., A. B. pagrįstai atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apelianto nurodytos aplinkybės, jog nors jis turi galiojantį teistumą už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, kuris nėra smurtinis nusikaltimas, apylinkės teismas nevertino kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Tai, kad jo verslo partneriai jį charakterizuoja tik teigiamai kaip ramų ir pareiginga asmenį, nekeičia padarytos nusikalstamos veikos fakto.

Dėl civilinio ieškinio

Pagal BPK 109 str., kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad J. S. 2013 m. rugsėjo 12 d. pareiškė civilinį ieškinį dėl 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (t.1, b.l.197-198). Apylinkės teismas nukentėjusiosios ieškinį laikė pagrįstu ir jį tenkino iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, neturi pagrindo abejoti civilinio ieškinio pagrįstumu ir priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

Vadovaujantis CK 6.250 str. nuostatomis, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Tačiau teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). CK 6.250 str. 2 d. yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal minėtą normą teismas atsižvelgia neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas privalo argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 p.).

Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji J. S. dėl A. S. padarytos nusikalstamos veikos patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą ir skausmą. Įvertinusi šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas (1000 Lt) nėra per didelis ir atitinka tiek teisingumo, tiek protingumo, tiek sąžiningumo kriterijus. Kadangi A. S. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo yra visiškai įrodyta, jo prašymas atmesti civilinį ieškinį yra netenkintinas.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.