Tauragės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovui Šilalės rajono savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui valstybės įmonės Turto bankui dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje reiškiamas reikalavimas - sandorio, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, pripažinimo galiojančiu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.93 straipsnio 4 dalis.). Civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas pirmiausiai reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar savanoriško įsipareigojimo (CK 6.156 straipsnio 1, 2 dalys). Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, pripažindamas pirkimo – pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl civilinių teisių ir pareigų atsiradimo 1992 metais, todėl sprendžiant, ar sandoris atitiko reikalaujamą formą, aktualios ir taikytinos jo sudarymo metu galiojusios teisės normos – 1964 metų Civilinis kodeksas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 1 d.). Tiek 1964 metų Civilinio kodekso, tiek 2000 metų Civilinio kodekso normos numato, kad teismas pagal sandorį įvykdžiusios šalies reikalavimą turi teisę pripažinti sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, galiojančiu, nors jis ir nėra įformintas notarine tvarka. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia (1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis, 2000 m. CK 1.93 straipsnio 4 dalis). Tiek dėl 1964 metų Civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalies, tiek dėl 2000 metų Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: sandoris yra dvišalis; viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Tuo atveju, jeigu šalių veiksmai įrodo jų suderintą valią dėl turimų teisių ir pareigų modifikavimo bei sandoris iš principo buvo teisėtas, esminę reikšmę įgyja sandorio vienpusio įvykdymo ir gavusios įvykdymą šalies vengimo sandorį įforminti aplinkybės. Be to, sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį galiojančia, be pirmiau nurodytų trijų Lietuvos Respublikos CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų, būtina išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių sutartį pripažinti galiojančia pagal Lietuvos Respublikos CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Dėl to teismas ex oficio turi patikrinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, taip pat ar nepažeidžiamas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje R. P. v. V. B., byloje, bylos Nr. 3K-3-20/2008; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007, 2001 m. kovo 26 d. nutartis Nr. 3K-3-384/2001).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas ginčo bute su šeima apsigyveno 1985 m. Ieškovo teisę į butą netiesiogiai patvirtina 1992 m. sudaryta sutartis. Ši sutartis sudaryta tarp ieškovo (pirkėjo) ir (duomenys neskelbtini) tarybino ūkio atstovės G. B., A., veikiančios pagal 1991 m. gruodžio 13 d. įgaliojimą Nr. 407. Iš sutarties matyti, kad ieškovas nupirko butą, kurio bendras plotas 53,94 kv.m, esantį (duomenys neskelbtini), už 10 132 rub. 40 kap. valstybės vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis, įmokant į butų privatizavimo sąskaitą Nr. 1406350 (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio Šilalės agropramoninį banką (b. l. 8).

Iš Taupomojo banko pranešimo matyti, kad 1992 m. birželio 2 d. ieškovas už butą sumokėjo 10 132 rub. 40 kap. Pastarųjų duomenų pagrindu konstatuotina, kad šalys išreiškė savo valią dėl turto pirkimo - pardavimo sandorio ir ši sutartis buvo faktiškai sudaryta, t. y. (duomenys neskelbtini) tarybinis ūkis tapo turto pardavėju ir įsipareigojo įforminti pirkimo - pardavimo sutartį bei perduoti turtą ieškovo nuosavybėn, o ieškovas atliko faktinius buto pirkimo - pardavimo sutarties vykdymo veiksmus, sumokėdamas nustatytą kainą ir priimdamas perkamą turtą, kurį valdo iki šiol.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad buto, (duomenys neskelbtini) , savininkas yra Lietuvos Respublika, patikėtinis (duomenys neskelbtini) valstybinis ūkis (b. l.7).

Šilalės rajono savivaldybės administracijos Laukuvos seniūnijos 2018-11-06 pažyma Nr. PER-113-(3.9) patvirtina, kad V. P., gim. (duomenys neskelbtini) su šeima gyvena (duomenys neskelbtini), nuo 1985 metų (b. l. 11).

Butų privatizavimo įstatymas įtvirtino Lietuvos gyventojų teisę įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo-pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bylos Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-240/2012; kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui V. P. faktiškai įvykdžius buto pirkimo - pardavimo sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas (1964 m. CK 44 straipsnis, 255 straipsnio 1 dalis), o (duomenys neskelbtini) tarybiniam ūkiui (dėl neveikimo) neįforminus sandorio notarine tvarka, akivaizdu, kad sandoris nebuvo įregistruotas pagal tuo metu galiojusias įstatymines normas - 1964 m. Lietuvos Respublikos CK 255 straipsnio reikalavimus (per tris mėnesius vietinės Liaudies, deputatų tarybos vykdomajame komitete, kaip tai numatė 1964 m. Lietuvos Respublikos CK 255 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 1983-12-11). Tačiau šiuo atveju tenkinti ieškovo reikalavimo dėl praleisto įstatymo nustatyto termino pirkimo – pardavimo sutarties (akto) teisinei registracijai atnaujinimo nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to nėra, o pripažinus buto pirkimo - pardavimo sutartį galiojančia nereikia atskiro teismo sprendimo šio turto teisinei registracijai ieškovo V. P. vardu atlikti. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems subjektams ir sudaro teisinį pagrindą atlikti pakeitimus Nekilnojamojo turto registre (CK 4.254-4.255 straipsniai, Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymas), tame tarpe ir atlikti teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre dėl ieškovo V. P. nuosavybės teisių į šiuo teismo sprendimu (jam įsiteisėjus) pripažintu sudarytu (galiojančiu) pirkimo-pardavimo sandoriu įgytą turtą (CK 5 straipsnis, 18 straipsnis). Be to, pagal Lietuvos Respublikos 1964 m. CK 149 straipsnį nuosavybės teisės atsiradimo momentas buvo apibrėžtas daikto perdavimo momentu, jeigu ko kita nenumatė įstatymas arba sutartis, o jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turėjo būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsirasdavo įregistravimo momentu. Tačiau kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, savo jurisprudencijoje ne kartą dėl šiuo metu Lietuvos Respublikos CK 4.47 straipsnyje įtvirtintų nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų ir juridinių faktų teisinės registracijos yra konstatavęs, kad nekilnojamojo daikto teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2008; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003; 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; kt.). Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Teismas gali nukrypti nuo Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi ieškovas V. P. ieškinyje bei teismo posėdžio metu bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, todėl šios išlaidos nėra priteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-265, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą 1992 metais tarp ieškovo V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)tarybinio ūkio dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), galiojančia.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus, jo kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centras.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmus.