Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-06-11 · Civilinė byla Nr. 2-944/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-11
Bylos Nr.
2-944/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danguolė Martinavičienė, Dalia Kačinskienė, Donatas Šernas
Kreditorius
UAB „Toleita“
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-944/2014Proceso Nr. 2-56-3-00798-2012-5Procesinio sprendimo kategorijos: 126.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (kreditoriaus) akcinės bendrovės DNB banko atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus UAB „Toleita“ finansinis reikalavimas, civilinėje byloje Nr. B2-1470-555/2014 dėl restruktūrizavimo bylos uždarajai akcinei bendrovei „VICUS“ iškėlimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai teismas priėmė ir patvirtino kreditoriaus reikalavimą restruktūrizavimo byloje.

Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi iškėlė restruktūrizavimo bylą UAB „VICUS“. Ši nutartis įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d. RUAB „VICUS“ kreditorių i jų finansinių reikalavimų sąrašas patvirtintas 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi. 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi į RUAB „VICUS“ kreditorių sąrašą įtrauktas kreditorius UAB „Toleita“ su 4 410 684 Lt reikalavimu. 2014 m. sausio 15 d. nutartimi, įvertinus kreditoriaus AB DNB banko atskirojo skundo argumentus, panaikinta Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis dėl kreditoriaus UAB „Toleita“ reikalavimo patvirtinimo, įpareigojant administratorių pateikti atsiliepimą į pareikštus prieštaravimus.

UAB „Toleita“ savo finansinį reikalavimą grindė keliais pagrindais. Nurodė, kad 2011-01-24 paskolos sutartimi Nr. 11/01/24 UAB „Toleita“ (paskolos davėjas) susitarė su UAB „VKK Vilnius“ (paskolos gavėjas) dėl kredito linijos maksimaliai 3 000 000 Lt sumai. UAB „VKK Vilnius“ gavo 2 893 154,76 Lt paskolą, kartu su kapitalizuotomis palūkanomis susidarė 4 679 805,57 Lt skola. Už šios prievolės tinkamą įvykdymą laidavo UAB „VICUS“, todėl UAB „VKK Vilnius“ neatsiskaičius su paskolos davėju, UAB „Toleita“ atsirado teisė reikalauti prievolių įvykdymo iš UAB „VICUS“, kaip laiduotojo. Kadangi dalis reikalavimo pagal šią sutartį (2 500 000 Lt) buvo perleista UAB „Ajadra“, todėl pagal minėtą paskolos sutartį susidarė įsiskolinimas 2 179 805,57 Lt sumai. Kita reikalavimo dalis kyla iš 2010-06-10 susitarimo dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo Nr. 06/10 tarp UAB „Toleita“ (įkaito davėjas) ir UAB „VKK Vilnius“ (skolininkas). Šiuo susitarimu įkaito davėjas įkeitė žemės sklypą Nacionalinės kredito unijos naudai. Vadovaujantis šio susitarimo 3.1 punktu, tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdys savo prievolės Nacionalinei kredito unijai ir nebus panaikintas hipotekos lakštas įkaito davėjo žemės sklypui iki 2011-07-20, turi būti išmokėta 1 000 000 Lt kompensacija. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad susitarime nurodytam žemės sklypui vis dar nėra panaikintas hipotekos lakštas, todėl skolininkui kilo pareiga sumokėti kompensaciją. Vadovaujantis susitarimo 2.2.2. punktu 2010-01-11 UAB „VICUS“ pasirašė garantinį raštą Nr. 06/11, kuriuo prisiėmė prievolę įvykdyti UAB „VKK Vilnius“ prisiimtus įsipareigojimus, jei ši nesugebės jų įvykdyti. Todėl iš šio susitarimo ir garantinio rašto UAB „VICUS“ kyla prievolė sumokėti minėtą kompensaciją. Trečia kreditorinio reikalavimo dalis kyla pagal 2012-04-05 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 300, kuria UAB „Toleita“ pardavė UAB „VKK Vilnius“ prekių už 1 113 564,45 Lt sumą. Už atsiskaitymą už šias prekes laidavo UAB „VICUS“ pagal 2012-04-10 laidavimo sutartį Nr. 12/04/10-1. UAB „VKK Vilnius“ neatsiskaičius su UAB „Toleita“ už parduotas prekes, atsirado prievolė atsiskaityti UAB „VICUS“, taip pat pagal laidavimą prisiimtą įsipareigojimą, atlyginti ir palūkanas, skaičiuojamas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu, skaičiuojant 7 proc. metines palūkanas plius VILIBOR (9,03 proc. metinės palūkanos). Todėl nesumokėtos palūkanos už nesumokėtas prekes (nuo 2012-04-05 iki 2013-06-05) sudaro 117 313,98 Lt.

Administratorius pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad kreditoriai patys turi įrodyti savo teiginius dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo / nepagrįstumo.

Kreditorius AB DNB bankas nesutiko su UAB „Toleita“ kreditoriniu reikalavimu nurodydamas, kad UAB „Toleita“ nėra pateikęs pradinių kreditorinio reikalavimo pagrįstumą patvirtinančių dokumentų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo 10 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus UAB „Toleita“ reikalavimą 4 410 684 Lt sumai.

Teismas, spręsdamas dėl kreditoriaus UAB „Toleita“ reikalavimo patvirtinimo, visų pirma pažymėjo, kad nors šio kreditoriaus reikalavimas pateiktas praleidus ĮRĮ nustatytą terminą, tačiau, atsižvelgdamas į tai, jog pagal ĮRĮ 23 straipsnio 3 dalį teismas turi teisę iki nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos tvirtinti kreditorių reikalavimus, taip pat ir tokius, kurie buvo pateikti praleidus įstatyme nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis, nustatęs, kad nutartis dėl UAB „VICUS“ restruktūrizavimo plano patvirtinimo nėra priimta, sprendė, kad yra galimas kreditorių sąrašo ir jų finansinių reikalavimų patikslinimas.

Teismas, vertindamas pareikšto reikalavimo pagrįstumą, atsižvelgė į tai, kad UAB „Toleita“ ir UAB „VICUS“ 2012-04-10 laidavimo sutartimi susitarė, kad UAB „VICUS“ neatlygintinai laiduoja visu savo turtu už UAB „VKK investicija“, UAB „VKK Vilnius“, UAB „Upynalė“ prievolių įvykdymą kreditoriui UAB „Toleita“, kilusių iš nurodytų pagrindų, tarp jų ir 2010-06-10 Susitarimo dėl prievolių užtikrinimo UAB „VKK Vilnius“ Nr. 11/01/24, 2010, 2011-01-24 UAB „Toleita“ paskolos sutarties su UAB „VKK Vilnius“ Nr. 11/01/24, 2012-04-05 PVM sąskaitos faktūros tarp UAB „Toleita“ ir UAB „VKK Vilnius“ Serija TTA Nr. 300. Teismas pažymėjo, kad UAB „Toleita“ ir UAB „VICUS“ sudarytoje 2012-04-10 laidavimo sutartyje numatyta, kad skolininkai ir laiduotojas atsako solidariai (3.1 p.), todėl, vadovaudamasis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, pripažino, kad kreditorius turi teisę pasirinkti, iš ko reikalauti prievolės įvykdymo.

Teismas konstatavo, kad UAB „Toleita“ finansinio reikalavimo dalis, kildinama iš 2011-01-24 paskolos sutarties, sudarytos UAB „Toleita“ su UAB „VKK Vilnius“, kurią sudaro 2 893 154,76 Lt suteikta paskola ir pagal sutartį paskaičiuotos 1 786 650,81 Lt kapitalizuotos 2 proc. mėnesinės palūkanos, iš viso – 4 679 805,57 Lt, tvirtintina iš dalies atsižvelgiant į tai, kad 2012-05-21 reikalavimo perleidimo sutartimi 2 500 000 Lt reikalavimo teisės dalis į skolininką UAB „VICUS“ buvo perleista UAB „Ajadra“.

Teismas pripažino pagrįsta finansinio reikalavimo dalį dėl 1 000 000 Lt kompensacijos pagal 2010-06-10 susitarimą dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo Nr. 06/10, sudarytą UAB „Toleita“ su UAB „VKK Vilnius“, atsižvelgdamas į tai, kad nurodytą sumą UAB „VKK Vilnius“ įsipareigojo sumokėti UAB „Toleita“, jeigu iki 2011-07-20 neįvykdys prisiimtų įsipareigojimų, t. y. negrąžins 200 000 Lt kredito Nacionalinei kredito unijai, ir nustatęs, kad šie įsipareigojimai nebuvo įvykdyti, o susitarime numatyta kompensacija nebuvo sumokėta arba alternatyviai numatytas tokios pat vertės žemės sklypas nebuvo suteiktas.

Nustatęs, kad nėra duomenų, jog UAB „VKK Vilnius“ būtų apmokėjęs 2012-04-05 PVM sąskaitą faktūrą TTA Nr. 300, kuria UAB „Toleita“ pateikė UAB „VKK Vilnius“ prekių už 1 113 564,45 Lt, įvertinęs tai, kad 2012-04-05 garantiniu raštu UAB „VICUS“ ir UAB „VKK investicija“ įsipareigojo negrąžinus nurodytos skolos, grąžinti skolą su priskaičiuotomis palūkanomis pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, įvertinęs tai, kad palūkanos paskaičiuotos iki nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, tvirtino šią finansinio reikalavimo dalį.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas (kreditorius) AB DNB bankas prašo skundžiamą Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartį panaikinti ir kreditoriaus UAB „Toleita“ reikalavimo pagrįstumo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo.

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad: teismas ignoravo restruktūrizavimo instituto normas, reglamentuojančias kreditorių reikalavimų pateikimo ir tvirtinimo tvarką, kadangi patvirtino UAB „Toleita“ reikalavimą, pažeisdamas Įmonių restruktūrizavimo įstatyme (toliau tekste – ĮRĮ) nustatytus terminus, per kuriuos kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimus, o teismas – juos priimti. Taip pat nurodo, kad teismas neįvykdė CPK 414 straipsnyje nustatytos pareigos išsamiai ištirti visus su byla susijusius įrodymus, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, kadangi neištyrė ir nepaneigė abejonių dėl finansinį reikalavimą pagrindžiančių duomenų pakankamumo, be to, nepasisakė ir neįvertino, kad kreditorius UAB „Toleita“ pateikė skirtingus paaiškinimus dėl savo reikalavimo pagrindų (garantijos ir laidavimo teisinių santykių), neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, paneigiančias šio kreditoriaus teiginius dėl UAB „VKK Vilnius“ ir UAB „VICUS“ įsiskolinimo.

Nurodo, kad teismas, tvirtindamas finansinio reikalavimo dalį, kildinamą iš 2011-01-24 paskolos sutarties, nevertino, ar sutartyje nustatytų palūkanų dydis nepažeidžia šalių pusiausvyros principo, be to, neteisėtai papildomai priteisė delspinigius.

Nesutikdamas su teismo patvirtinta 1 000 000 Lt finansinio reikalavimo dalimi, kildinama iš 2010-06-10 susitarimo dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo, apeliantas nurodo, kad 1 000 000 Lt kompensacija už netinkamą susitarimo vykdymą yra laikytina nepagrįstai didelėmis netesybomis, kurių teismas nevertino. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad šiame susitarime konstatuotas UAB „VKK Vilnius“ įsipareigojimo dydis Nacionalinei kredito unijai buvo 5 kartus mažesnis, t. y. siekė 200 000 Lt, be to, UAB „Toleita“ įkeisti sklypai pagal šį susitarimą nėra perimti Nacionalinės kredito unijos nuosavybėn, t. y. į juos nebuvo nukreiptas išieškojimas. UAB „Toleita“ realiai patirti nuostoliai nėra aiškiai apibrėžti, jie nebuvo įrodinėjami.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo patvirtinta finansinio reikalavimo dalimi, kildinama iš PVM sąskaitos faktūros, kurią sudaro 9,03 proc. dydžio metinės palūkanos už laikotarpį nuo 2012-04-05 iki 2013-06-05 (117 313,98 Lt), nurodydamas, kad šios palūkanos galėjo būti paskaičiuotos tik iki UAB „VICUS“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo, t. y. iki 2013-04-10. Be to, teismas, nesant pateiktų paaiškinimų, kokie buvo PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo terminai, ar buvo reikalaujama UAB „VKK Vilnius“ vykdyti sutartines prievoles, negalėjo skaičiuoti nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos (2012-04-05). Taip pat nurodo, kad, atsižvelgiant į Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas, kreditoriaus nurodoma palūkanų norma yra nepagrįsto dydžio.

Apelianto manymu, į bylą nėra pateikti įrodymai, kad UAB „Toleita“ finansinis reikalavimas atsispindi UAB „VICUS“ apskaitoje, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo RUAB „VICUS“, atstovaujamas restruktūrizavimo administratoriaus, prašo skundžiamą teismo nutartį pakeisti. Nurodo, kad teismas priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas UAB „Toleita“ reikalavimui pateikti, tinkamai įvertino ir atsižvelgdamas į tai, priėmė finansinį reikalavimą. Nesutinka su apelianto argumentais dėl finansinio reikalavimo nepagrįstumo, išskyrus reikalavimo dalį dėl 9,03 proc. palūkanų priteisimo, kadangi ši reikalavimo dalis buvo neteisingai paskaičiuota, ją perskaičiavęs prašė atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atnaujintas praleistas terminas finansiniam reikalavimui pareikšti ir patvirtintas restruktūrizuojamos įmonės kreditoriaus finansinis reikalavimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Vienu iš atskirojo skundo argumentų apeliantas nesutinka su teismo motyvais sprendžiant kreditoriaus UAB „Toleita“ pareikštą finansinį reikalavimą praleidus įstatyme nustatytą terminą.

Pažymėtina, kad ĮRĮ 23 straipsnis reglamentuoja kreditorių reikalavimų pateikimo ir tvirtinimo tvarką restruktūrizavimo procese. Kreditoriai per teismo nustatytą laikotarpį perduoda restruktūrizavimo administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikia juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodo, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų vykdymą (1 d.). Pagal šio straipsnio 3 dalį teismui pripažinus termino praleidimo priežastis svarbiomis suteikta teisė priimti praleidus nustatytą terminą pateiktus kreditorių finansinius reikalavimus. Tai kreditorių reikalavimai, kurie: 1) atsirado iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo dienos ir 2) pateikti iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos. Šioje teisės normoje nedetalizuota, kurios termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis, tai kiekvienu atveju vertina teismas. Įstatyme taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą dėl konkrečių termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis teismas turėtų spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 6 dalis), atsižvelgdamas į termino paskirtį, termino praleidimo laikotarpį, aplinkybes, kurios pateisintų termino praleidimo trukmę, aplinkybes, realiai sutrukdžiusias asmeniui laiku įgyvendinti teisę per nustatytą terminą, bylos šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2012). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl UAB „Toleita“ pateikto finansinio reikalavimo priėmimo, atsižvelgė į tai, kad nėra suėjęs naikinamasis terminas, numatytas ĮRĮ 23 straipsnyje, finansiniam reikalavimui tvirtinti, todėl pagrįstai sprendė jo tvirtinimo klausimą, nes byloje nėra duomenų, kad tokio reikalavimo tvirtinimas šioje stadijoje prieštarautų įstatymui ar pažeistų kreditorių ar kitų suinteresuotų asmenų teises bei teisėtus interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodoma aplinkybė, kad, pasak jo, teismas patvirtino kitu nei prašė kreditorius, pagrindu, o būtent, UAB „Toleita“ nurodė, kad reikalavimas kilo pagal UAB „VICUS“ suteiktas garantijas, o teismas patvirtino finansinį reikalavimą, kildinamą iš laidavimo sutartinių santykių, neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi finansinio reikalavimo teisinė kvalifikacija priklauso teismo kompetencijai, be to, apeliantas nepateikia įrodymų, jog kreditoriaus nurodomos garantijos bei laidavimo sutartis nėra susiję tarpusavyje, nes į bylą pateikti įrodymai patvirtina priešingai.

Dėl palūkanų, paskaičiuotų pagal 2011-01-24 paskolos sutartį Nr. 11/01/24, dydžio pagrįstumo ir delspinigių, numatytų šioje sutartyje

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nevertino, jog 2 proc. mėnesinės palūkanos, numatytos 2011-01-24 paskolos sutartyje, sudarytoje UAB „Toleita“ su UAB „VKK Vilnius“, galbūt pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, tačiau, nesutikdamas su šių palūkanų dydžiu, nenurodė konkrečių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, kad tokio dydžio palūkanos yra nepagrįstai didelės, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas, išsamiai išanalizavęs paskolos suteikimo sąlygas, nesant pareiškėjo pateiktų nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų, pagrįstai pripažino tokį reikalavimą tvirtintinu (CPK 178 str., 185 str.). Papildomai pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, kad paskolos sutartimi buvo susitarta dėl kapitalizuotų palūkanų, toks susitarimas pagrįstas tuo, jog paskolos grąžinimas nebuvo užtikrintas turto įkeitimu, be to, paskola buvo suteikta atleidžiant paskolos gavėją nuo palūkanų mokėjimo kas mėnesį, kaip yra įprasta paskolos teisiniuose santykiuose, nes paskolos pobūdis – investicinis. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui kaip finansines paslaugas teikiančiai įstaigai, turi būti gerai žinomi paskolos suteikimo ir prievolių užtikrinimo ypatumai, ir suprantama, kad paskolos suteikimas nesant jokių ją užtikrinančių prievolių yra labai rizikingas ir nenaudingas paskolos davėjui.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad kreditoriaus UAB „Toleita“ reikalavimą be paskolos sumos sudaro ne tik 2 proc. mėnesinės kapitalizuotos palūkanos, bet ir 0,03 proc. delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną. Nors UAB „Toleita“ su UAB „VKK Vilnius“ 2011-01-24 sudarytoje paskolos sutartyje Nr. 11/01/24 buvo numatyta, kad negrąžinus paskolos laiku paskolos gavėjas sutarė mokėti 0,03 proc. delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną (2.2 p.), tačiau, kaip teisingai nurodo UAB „VICUS“ administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą, į prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą delspinigiai nėra įtraukti, nes prašoma patvirtinti tik sumą, kurią sudaro paskola ir palūkanos.

Dėl 1 000 000 Lt kompensacijos pagal 2010-06-10 susitarimą dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo

Apeliantas nesutinka su teismo patvirtinta reikalavimo dalimi dėl 1 000 000 Lt kompensacijos už netinkamą 2010-06-10 susitarimo dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo vykdymą argumentuodamas tuo, kad ši kompensacija yra laikytina nepagrįstai didelėmis netesybomis. Pasak apelianto, UAB „Toleita“ realiai patirti nuostoliai nėra aiškiai apibrėžti, jie nebuvo įrodinėjami, tačiau su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

2010-06-10 susitarimu dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo Nr. 06/10 UAB „Toleita“ ir UAB „VKK Vilnius“, atsižvelgiant į tai, kad UAB „VKK Vilnius“ sudarė Kredito sutartį 200 000 Lt sumai su Nacionaline kredito unija, susitarė, kad UAB „Toleita“ (įkaito davėjas) sutinka įkeisti jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį Butrimonių g. 15, Vilniuje, Nacionalinei kredito unijai, hipotekos laikotarpis – iki 2011-07-01. Šio susitarimo 3.1 punkte šalys susitarė, kad skolininkui UAB „VKK Vilnius“ neįvykdžius savo prievolės Nacionalinei kredito unijai ir nepanaikinus hipotekos lakšto įkaito davėjo žemės sklypui iki 2011-07-20, skolininkas įsipareigoja per 30 kalendorinių dienų įvykdyti vieną iš šių sąlygų: 1) už įkeistą žemės sklypą sumokėti įkaito davėjui 1 000 000 Lt kompensaciją arba 2) perleisti įkaito davėjui nuosavybėn adekvačios vertės žemės sklypą. Nesant į bylą pateiktų duomenų, kad skolininkas būtų įvykdęs prisiimtus įsipareigojimus Nacionalinei kredito unijai iki 2011-07-20, taip pat, kad būtų panaikinta hipoteka nurodytam žemės sklypui iki nurodytos dienos, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad UAB „VKK Vilnius“ privalo vykdyti sutartinius įsipareigojimus, numatytus šio susitarimo 3.1 punkte, atitinkamai tokią pareigą – sumokėti 1 000 000 Lt kompensaciją turi RUAB „VICUS“ kaip laiduotojas, kurį UAB „Toleita“ kaip atsakingą asmenį turėjo teisę pasirinkti vadovaudamasis laidavimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.6 str. 4 d.), 2012-04-10 laidavimo sutartimi (b. l. 75). Pažymėtina, kad apeliantas nurodytą sumą įvardija netesybomis, su kurių dydžiu nesutinka, tačiau tai iš esmės yra dėl sutarties nevykdymo UAB „Toleita“ realiai patirti nuostoliai (CK 6.256 str. 2 d.), kuriuos sudaro įkeisto žemės sklypo vertė, ir dėl kurių dydžio buvo aiškiai susitarta minėtame susitarime (1.3 p.). Papildomai pažymėtina, kad susitarimo sąlyga, numatanti 1 000 000 Lt kompensacijos mokėjimą, nėra nuginčyta ir galiojanti, todėl esant neįvykdytiems sutartiniams įsipareigojimams, privalo būti vykdoma. Tokiu atveju neturi reikšmės, kokiam tikslui buvo įkeistas UAB „Toleita“ turtas (šiuo atveju – 200 000 Lt kreditui iš Nacionalinės kredito unijos paimti).

Dėl finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro palūkanos, paskaičiuotos už 1 113 564,45 Lt sumą, pagrįstumo

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo patvirtinta UAB „Toleita“ finansinio reikalavimo dalimi dėl 9,03 proc. metinių palūkanų už nesumokėtas prekes už laikotarpį nuo 2012-04-05 iki 2013-06-05 (iš viso – 117 313,98 Lt) nurodydamas, kad šios palūkanos galėjo būti skaičiuojamos tik iki UAB „VICUS“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo, t. y. 2013-04-10; palūkanos negalėjo būti skaičiuojamos nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos (2012-04-05), kadangi nei RUAB „VICUS“, nei UAB „Toleita“ atstovės negalėjo paaiškinti, kokie buvo PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo terminai, todėl turėjo būti vadovaujamasi Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis nustatant šį terminą; vadovaujantis nurodyto įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi turėjo būti atsižvelgta į nustatytą palūkanų normos skaičiavimą, nes 9,03 proc. palūkanos yra šiuo įstatymu nepagrįstos.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nurodytais apelianto argumentais. Atsižvelgiant į tai, kad į bylą nėra pateikta duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl palūkanų skaičiavimo nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos (2012-04-05), sutiktina su apeliantu, kad tokiu atveju sprendžiant šios reikalavimo dalies pagrįstumą, turėjo būti vadovaujamasi Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis (4 str.), numatančiomis terminą, nuo kurio turi būti skaičiuojamos šiame įstatyme numatytos palūkanos, tuo atveju, jeigu komercinėje sutartyje tarp ūkio subjektų mokėjimo diena arba laikotarpis nenustatyti. Įvertinant tai, kad UAB „VKK Investicija“ ir UAB „VICUS“ 2012-04-05 garantiniu raštu prie 2012-04-05 PVM sąskaitos faktūros TTA Nr. 300, adresuotu UAB „Toleita“, garantavo, kad, jeigu UAB „VKK Vilnius“ neatsiskaitys už prekes, įsigytas iš UAB „Toleita“, jie įsipareigoja grąžinti visą sumą su priskaičiuotomis palūkanomis pagal minėtą įstatymą, tokiu būdu patvirtindami, kad ginčo PVM sąskaita faktūra buvo gauta jos išrašymo dieną, atsižvelgiant į suinteresuoto asmens RUAB „VICUS“ administratoriaus atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytą poziciją ir pateiktą palūkanų skaičiavimą nuo 2012-05-05 (b. l. 133), yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad šiuo konkrečiu atveju nurodytos palūkanos skaičiuotinos praėjus 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai skolininkas gauna sąskaitą faktūrą arba lygiavertį dokumentą (įstatymo 4 str. 2 d. 1 p.), t. y. nuo 2012-05-05.

Be to, apeliantas pagrįstai nurodo, kad vadovaujantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad palūkanų, kurias skolininkas privalo sumokėti už pavėlavimą, dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš pirmojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, antrąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną. Palūkanų norma – vieno mėnesio VILIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų litais kitiems klientams) palūkanų norma, padidinta 7 procentiniais punktais. Kaip matyti iš Lietuvos banko oficialaus interneto tinklapio www.lb.lt, pirmąjį 2012 m. pusmetį galiojo paskutinė palūkanų norma, paskelbta 2011-12-29 – 1,05 proc., antrąjį 2012 m. pusmetį - palūkanų norma, paskelbta 2012-06-29 – 0,75 proc., pirmąjį 2013 m. pusmetį – palūkanų norma, paskelbta 2012-12-31 – 0,51 proc. Šias palūkanų normas padidinus 7 procentiniais punktais palūkanos už 1 113 564,45 Lt sumą už laikotarpį nuo 2012-05-05 iki 2012-06-30 sudaro 13 998,88 Lt (8,05 proc. palūkanų norma), už laikotarpį nuo 2012-07-01 iki 2012-12-31 – 43 150,62 Lt (7,75 proc. palūkanų norma), už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-04-10 – 22 911,97 Lt (7,51 proc. palūkanų norma), iš viso – 80 061,47 Lt. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, mažintina patvirtinta reikalavimo dalis nuo 117 313,98 Lt iki 80 061,47 Lt, o visas patvirtintas reikalavimas – nuo 4 410 684 Lt iki 4 373 431,49 Lt.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas turėjo teisę skaičiuoti palūkanas iki nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „VICUS“ įsiteisėjimo dienos vadovaujantis Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl atskirojo skundo argumentas dėl netinkamo šių palūkanų skaičiavimo termino yra nepagrįstas.

Kiti atskirojo skundo argumentai, kad į bylą nėra pateikti įrodymai, jog UAB „Toleita“ reikalavimas atsispindi UAB „VICUS“ apskaitoje, nesudaro pagrindo pripažinti teismo padarytų išvadų dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo remiantis į bylą pateiktais finansiniais dokumentais, sutartimis, kurių galiojimas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, neteisėtomis ar nepagrįstomis. Siekdamas nuginčyti tokius sandorius, pareiškėjas turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 178 str.).

Esant išdėstytiems argumentams konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis keistina dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių palūkanų skaičiavimą, ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, netinkamo taikymo (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartį pakeisti, sumažinant patvirtintą UAB „Toleita“ finansinį reikalavimą UAB „VICUS“ restruktūrizavimo byloje nuo 4 410 684 Lt iki 4 373 431,49 Lt

Teisėjai Dalia KačinskienėDanguolė MartinavičienėDonatas Šernas