- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-23
- Bylos Nr.
- e2A-329-790/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Kazys Kailiūnas, Egidija Tamošiūnienė
- Atsakovas
- V. S., N. S., N. M., E. M.
- Ieškovas
- „Danske Bank“ A/S
- Kategorijos
- 2.6.2.2Laidavimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. S., N. S., N. M., E. M. ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, uždarosios akcinės bendrovės „Nevetas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės „Danske Bank“ A/S ieškinį atsakovams V. S., N. S., N. M., E. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje – uždaroji akcinė bendrovė „Nevetas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bendrovė „Danske Bank“ A/S kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų V. S., N. S., N. M. ir E. M. 1 766 616,98 Eur ir 1 779 736,92 USD skolą, 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 17 d. sudarė su trečiuoju asmeniu uždarąja akcine bendrove „Nevetas“ finansavimo paslaugų (kreditavimo) sutartį Nr. KL200708-0911 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (toliau – kredito sutartis), kuria trečiajam asmeniui buvo suteiktas 1 769 343,95 Eur ir 1 714 940,46 USD kreditas. 2007 m. rugpjūčio 17 d. buvo sudarytos dvi laidavimo sutartys, kuriomis atsakovai V. S. ir N. S. bei atsakovai N. M. ir E. M. įsipareigojo atsakyti ieškovei visu savo turtu, jeigu trečiasis asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visų arba dalies kredito sutartimi prisiimtų prievolių. Kreditas turėjo būti grąžintas iki 2018 m. sausio 31 d. Trečiasis asmuo iki nustatyto termino nesumokėjo ieškovei visų mokėtinų sumų, todėl atsakovams, kaip laiduotojams, kilo pareiga solidariai su trečiuoju asmeniu atsiskaityti už prievoles.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 28 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino. Teismas priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 1 766 616,98 Eur ir 1 779 736,92 USD skolą, 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė iš kiekvieno iš atsakovų po 1 406,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Atsakovai pateikė prieštaravimus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 28 d. preliminaraus sprendimo. Atsakovai nurodė, kad ieškovė nepagrįstai pareiškė reikalavimus dėl skolos priteisimo tik laiduotojams, o ne pagrindinei skolininkei. Atsakovų teigimu, kredito sutartis ne kartą buvo keista pratęsiant joje nurodytą kredito grąžinimo terminą, todėl trečiasis asmuo pagrįstai tikėjosi, kad kredito grąžinimo terminas vėl bus pratęstas ir išieškojimas nebus nukreiptas į atsakovus. Preliminariu sprendimu priteista suma nėra teisinga, nes po jo priėmimo trečiasis asmuo sumažino įsiskolinimo sumą.
Atsiliepimas
5. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovų prieštaravimus, kuriame nurodė, kad trečiasis asmuo po ieškinio pateikimo sumokėjo 34 110,48 Eur. Ieškovė nurodė, kad šiuo metu trečiojo asmens neįvykdytų įsipareigojimų suma, kurią prašoma priteisti iš atsakovų, sudaro 1 732 506,50 Eur ir 1 779 736,92 USD.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 24 d. sprendimu pakeitė preliminarų sprendimą ir priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 1 732 506,50 Eur ir 1 779 736,92 USD skolą, 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
7. Teismas nurodė, kad ieškinio pateikimo dieną trečiojo asmens pagal kredito sutartį mokėtinos kredito ir netesybų sumos sudarė 1 766 616,98 Eur (1 701 686,10 Eur skola ir 64 930,88 Eur delspinigių) ir 1 779 736,92 USD (1 714 940,46 USD skola ir 64 796,46 USD delspinigių). Trečiasis asmuo po ieškinio pateikimo sumokėjo 34 110,48 Eur, todėl neįvykdytų įsipareigojimų suma sudaro 1 732 506,50 Eur ir 1 779 736,92 USD. Teismas nurodė, kad ši preliminaraus teismo sprendimo dalis turi būti pakeista, sumažinant ieškovei priteistinas sumas.
8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė pirmiausia vykdė išieškojimą iš jai įkeisto turto (ieškovė 2018 m. kovo 16 d. kreipėsi į notarą, prašydama išduoti vykdomuosius įrašus skolos išieškojimui iš įkeisto turto ir 2018 m. gegužės 24 d. jie buvo išduoti). Tik vėliau ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti skolą iš laiduotojų.
Šalies argumentai
9. Teismas nesutiko su atsakovų argumentu, kad ieškovė elgiasi nesąžiningai, nes kreipėsi į teismą neatsižvelgdama į šalių vykdytas derybas dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo ar jos refinansavimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.163 straipsnio 2 dalį, šalys turi teisę laisvai pradėti derybas ir derėtis, jos neatsako už tai, kad nėra pasiekiamas susitarimas.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas pažymėjo, kad ieškovės ir atsakovų sudarytų laidavimo sutarčių sąlygos atitiko CK išdėstytą reglamentavimą dėl solidarios laiduotojų prievolės. Laidavimo sutartimis atsakovai ne tik įsipareigojo atsakyti už trečiojo asmens prievoles pagal kredito sutartį, tačiau taip pat patvirtino, kad trečiajam asmeniui bent dieną pradelsus vykdyti kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, ieškovė turi teisę raštu pareikalauti, kad atsakovai (laiduotojai) ne vėliau kaip kitą darbo dieną sumokėtų jai trečiojo asmens nesumokėtas sumas. Atsakovai atsisakė teisės reikalauti, kad ieškovė nukreiptų išieškojimą į konkretų trečiojo asmens turtą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde atsakovai ir trečiasis asmuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Laidavimas – tai papildoma (šalutinė) prievolė, todėl atsakovai, sudarę laidavimo sutartis, negalėjo tikėtis, kad ieškovė savo reikalavimus nukreips tik į juos. Situacija, kai pagrindiniam skolininkui neįvykdžius ar įvykdžius prievolę iš dalies, teisminis išieškojimas inicijuojamas tik iš laiduotojų, prieštarauja laidavimo sutarties esmei, sąžiningumo, protingumo ir kitiems civilinės teisės principams.
11.2. Pagal CK 6.80 straipsnio 2 dalį, laiduotojas neturi teisės reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą tik tada, kai jis aiškiai atsisako šios teisės. Net ir laikant, kad laidavimo sutartyse yra išdėstytos sąlygos dėl šios teisės atsisakymo, pažymėtina, kad atsakovai yra fiziniai asmenys ir jiems nustatyti ne tokie griežti, kaip juridiniams asmenims, atidumo ir rūpestingumo standartai. Tai paneigia, kad minėtos teisės buvo aiškiai atsisakyta. Pripažinus, kad atsakovai atsisakė teisės reikalauti nukreipti išieškojimą į konkretų turtą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė galimai neteisingai interpretuoja šią sąlygą. Laiduotojas, atsisakydamas minėtos teisės, leidžia kreditoriui pasirinkti, į kurio iš skolininkų turtą pirmiausia nukreipti išieškojimą, tačiau ieškovė šią nuostatą suvokia kaip priemonę išieškoti įsiskolinimą vien tik iš atsakovų, nereiškiant jokių reikalavimų pagrindinei skolininkei. Ieškovė, kaip stipresnė teisinio santykio šalis, akivaizdžiai piktnaudžiauja savo statusu ir sukuria sau nepagrįstą pranašumą pirmiausia vykdyti išieškojimą iš laiduotojų.
11.3. Pagal CK 6.87 straipsnio 6 dalį, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius be pagrindo atsisako priimti skolininko arba laiduotojo pasiūlytą tinkamą prievolės įvykdymą. Ieškovė privalėjo pasinaudoti kitais prievolės užtikrinimo būdais, t. y. trečiojo asmens ir atsakovų įkeistu turtu. Ieškovei to nepadarius, laidavimas baigėsi.
11.4. Ieškovė yra įgyvendinusi savo teisę kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo (ji gavo ir pateikė antstoliui vykdyti vykdomuosius įrašus dėl išieškojimo iš įkeisto turto), todėl ji neturi teisės kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti analogiško dydžio skolą iš atsakovų. Tik įgyvendinusi priverstinio išieškojimo veiksmus iš įkeisto turto ji įgytų teisę reikalauti likusios neišmokėtos sumos iš laiduotojų. Kitoks elgesys laikytinas nesąžiningu.
11.5. Teismas netinkamai aiškino ir vertino šalis siejusius santykius, jų derybas dėl kredito sutarties pakeitimo ar refinansavimo. Šalys anksčiau ne kartą buvo pratęsusios kredito grąžinimo terminą. Ieškovė 2018 m. sausio 31 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu pratęsti skolos grąžinimo terminą iki 2019 m. sausio 31 d., taip pat ji prašė paskolą, suteiktą Jungtinių Amerikos Valstijų doleriais (USD), konvertuoti į Eur, nes tokiu atveju įsiskolinimas sumažėtų apie 210 000 Eur. Ieškovė buvo informuota, kad atsakovė ieško būdų refinansuoti skolą. Be to, atsakovė toliau vykdė savo įsipareigojimus ir sumokėjo ieškovei 34 110,48 Eur. Atsižvelgdamas į ieškovės elgesį, trečiasis asmuo tikėjosi, kad ji pratęs kredito grąžinimo terminą arba bent suteiks laiko rasti refinansuotoją ir nepradės priverstinio skolos išieškojimo iš fizinių asmenų turto.
Atsiliepimas
12. Atsiliepime į atsakovų ir trečiojo asmens apeliacinį skundą ieškovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
12.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė skolą iš atsakovų, nes trečiasis asmuo ir atsakovai yra solidariai atsakingi ieškovei už prievolės įvykdymą. Kitoks teismo sprendimas paneigtų laiduotojų prievolės kreditoriui solidarumą.
Šalies argumentai
12.2. Apeliantai nepagrįstai nurodo, esą ieškovė išieškojimo veiksmus atlieka tik laiduotojų atžvilgiu. Patys apeliantai teigia, kad priverstinis skolos išieškojimas trečiojo asmens atžvilgiu yra vykdomas vykdomosiose bylose. Net ir tuo atveju, jeigu ieškovė pareikštų ieškinį trečiajam asmeniui, atsakovų atsakomybės mastas dėl to nepasikeistų.
12.3. Nesutiktina su apeliantų argumentu, kad ieškovė gali kreiptis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo tik tada, kai bus įgyvendinti išieškojimo veiksmai iš įkeisto turto. Pagal įstatymus, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų laiduotojas, nelaukdamas, kol ją įvykdys pagrindinis skolininkas.
12.4. Ieškovė kredito sutartimi nebuvo įsipareigojusi pratęsti kredito grąžinimo terminą ar keisti sutarties sąlygas, todėl apeliantai nepagrįstai teigia turėję lūkestį atnaujinti kredito sutarties vykdymą, ypač atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo nevykdė kredito sutarties sąlygų. Nuo kredito grąžinimo termino pabaigos trečiasis asmuo nėra pateikęs ieškovei jokių realių planų ar informacijos, tikėtinai pagrindžiančios, kad galės įvykdyti prievolę geruoju ar kad kreditas bus refinansuotas. Nuo kredito grąžinimo termino pabaigos praėjo 1,5 metų, tačiau kreditas nėra grąžintas, trečiojo asmens įsiskolinimas nesumažėjo ir yra toks pats, kokį priteisė pirmosios instancijos teismas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir –CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl laiduotojų pareigos sumokėti kreditoriui įsiskolinimą kredito gavėjai tinkamai nevykdant kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Ieškovė ir trečiasis asmuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. sudarė kredito sutartį, kuria ieškovė suteikė trečiajam asmeniui 1 769 343,95 Eur ir 1 714 940,46 USD kreditą apyvartinių lėšų finansavimui. Pagal kredito sutarties specialiosios dalies 2.5 papunktį, galutinis kredito grąžinimo terminas buvo nustatytas 2018 m. sausio 31 d. Šioje nuostatoje taip pat buvo nurodyta, kad trečiasis asmuo įsipareigojo atlikti dalinius mokėjimus, t. y. sumokėti 50 000 Eur iki 2017 m. lapkričio 1 d. ir 50 000 Eur iki 2018 m. sausio 15 d. Kredito sutarties specialiosios dalies 6 skyriuje šalys susitarė, kad trečiojo asmens prievolės ieškovei bus užtikrintos trečiojo asmens ir atsakovų turto (žemės sklypų, gyvenamojo namo, buto, kitų pastatų ir statinių, sąskaitose esančių lėšų, atsargų ir akcijų) įkeitimu, taip pat atsakovų laidavimu. Tą pačią dieną ieškovė ir atsakovai sudarė dvi laidavimo sutartis, kuriomis atsakovai įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovei visu savo turtu, jeigu trečiasis asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal kredito sutartį.
15. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad trečiasis asmuo tinkamai nevykdė kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų bei kredito sutartyje nustatyta tvarka ir terminais neatsiskaitė su ieškove. Atsižvelgdama į tai, ieškovė 2018 m. vasario 5 d. pranešimu informavo trečiąjį asmenį ir atsakovus, kad trečiojo asmens prievolės pagal kredito sutartį nėra įvykdytos bei pareikalavo, kad nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 15 dienų, būtų sumokėtos visos pagal kredito sutartį turimos sumokėti sumos. Ieškovė nurodė, kad priešingu atveju kredito sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta nuo 2018 m. vasario 20 d. ir ieškovė pradės priverstinį skolos išieškojimą iš prievolių pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti įkeisto turto ir iš laiduotojų (atsakovų) turto. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad trečiasis asmuo, gavęs ieškovės įspėjimą apie sutarties nutraukimą, neįvykdė savo prievolių ieškovei, todėl ieškovė 2018 m. kovo 16 d. paprašė išduoti jai vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo iš jai įkeisto turto, taip pat ieškovė pareiškė reikalavimus teisme dėl skolos išieškojimo iš atsakovų (laiduotojų).
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu patenkino ieškovės reikalavimus ir priteisė solidariai iš atsakovų, laidavusių už trečiojo asmens prievoles, pagal kredito sutartį mokėtinas sumas. Atsakovai ir trečiasis asmuo, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde kelia klausimus, ar ieškovė turėjo pagrindą pareikšti reikalavimus atsakovams, kaip laiduotojams, taip pat ar ji nepažeidė apeliantams sukurtų lūkesčių, kad kredito sutarties vykdymas bus atnaujintas. Apeliantai nurodo, kad laidavimas – tai papildoma prievolė, todėl ieškovė, visų pirma, turėjo nukreipti išieškojimą ne į atsakovų, kurie tik laidavo už prievolių įvykdymą, bet į pagrindinės skolininkės – trečiojo asmens – turtą, be to, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimams užtikrinti buvo įkeistas atsakovų ir trečiojo asmens turtas, iš kurio yra vykdomas išieškojimas, reikalavimas priteisti skolą iš atsakovų, galėtų būti pareikštas tik tuo atveju, jeigu ieškovės reikalavimui įvykdyti nepakaktų jos naudai įkeisto turto. Apeliantų vertinimu, ieškovė, pareiškusi reikalavimus tik laiduotojams, o ne pagrindinei skolininkei (trečiajam asmeniui), nerealizavusi galimybės išieškoti įsiskolinimą iš jos naudai įkeisto turto, elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja savo teisėmis. Apeliantai taip pat nurodo, kad atsižvelgiant į ankstesnę kredito sutarties šalių santykių praktiką (kredito sutartis buvo ne kartą pakeista ir išdėstyta nauja redakcija) ir į jų vykdytas derybas, apeliantams buvo sukurti pagrįsti lūkesčiai, kad kredito sutarties vykdymas bus atnaujintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų pagrįstumo.
17. CK 6.76 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Taigi, tuo atveju, jei nėra įvykdoma arba yra netinkamai įvykdoma prievolė, kurios tinkamas įvykdymas yra užtikrintas laidavimu, kreditorius įgyja teisę nukreipti išieškojimą į du asmenis – skolininką, neįvykdžiusį (netinkamai įvykdžiusi) sutarties, ir laiduotoją, įsipareigojusi atsakyti prievolės neįvykdymo atveju.
18. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui neįvykdžius prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), o 3 dalyje – kad bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai. Vis dėlto, nors pagal bendrą CK 6.81 straipsnyje išdėstytą taisyklę, laidavimo prievolė yra solidarioji, aptariamose CK nuostatose taip pat yra nurodyta, kad šalys sutartyje gali nustatyti ir kitokį laiduotojo ir pagrindinio skolininko atsakomybės santykį. Tai reiškia, kad jos gali susitarti, jog laiduotojo prievolė kreditoriui yra, pavyzdžiui, subsidiari, t. y. jis turi atsakyti kaip papildomas skolininkas, jei kreditoriui nepavyksta patenkinti visų savo reikalavimų iš pagrindinio skolininko turto.
19. Vadovaujantis CK 6.80 straipsnio 2 dalimi, laiduotojas turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, išskyrus atvejus, kai laiduotojas šios teisės yra aiškiai atsisakęs. Tačiau ši taisyklė nėra taikoma, jeigu pagrindinio skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Esant solidariajai laiduotojo pareigai, laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (žr. minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).
20. Šioje nutartyje jau minėta, kad atsakovai, siekdami užtikrinti trečiojo asmens įsipareigojimų, atsiradusių iš kredito sutarties, įvykdymą, 2007 m. rugpjūčio 17 d. sudarė dvi analogiškas laidavimo sutartis, kuriomis jie įsipareigojo solidariai atsakyti visu savo turtu ieškovei, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys visos kredito sutartimi prisiimtos prievolės ar jos dalies (laidavimo sutarčių 1 punktas). Laidavimo sutarčių 5 punkte nustatyta, kad laiduotojai įsipareigoja atsakyti ieškovei solidariai su trečiuoju asmeniu už jo neįvykdytas prievolės. Šioje nuostatoje taip pat reglamentuota, kad trečiajam asmeniui neįvykdžius kredito sutartyje nustatytų prievolių, laiduotojų ir pagrindinės skolininkės atsakomybės mastas sutampa, t. y. laiduotojai atsako ieškovei už kredito grąžinimą, palūkanų ir netesybų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą ir kitų kredito sutartyje nustatytų sumų sumokėjimą. Laidavimo sutarčių 4 punkte atsakovai patvirtino atsisakantys teisės reikalauti, kad ieškovė pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų kredito gavėjos (trečiojo asmens) turtą, o šių sutarčių 14 punkte šalys nustatė, kad trečiajam asmeniui bent vieną dieną pradelsus vykdyti savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį, ieškovė turi teisę raštu pareikalauti, kad atsakovai ne vėliau kaip kitą darbo dieną sumokėtų jai trečiojo asmens nesumokėtas sumas arba nurašyti lėšas nuo atsakovų sąskaitų be atskiro įspėjimo.
21. Pirmiau išdėstytos laidavimo sutarčių nuostatos paneigia apeliantų poziciją, kad ieškovė buvo saistoma reikalavimo pirmiausia vykdyti išieškojimą iš pagrindinės skolininkės turto ir tik nepavykus tokiu būdu patenkinti reikalavimų, galėjo nukreipti išieškojimą į laiduotojų turtą ar kad ji turėjo pareikšti reikalavimus bendrai trečiajam asmeniui ir atsakovams. Kaip matyti iš aptariamų nuostatų, šalys, sudarydamos laidavimo sutartis, aiškiai nustatė, kad laiduotojų ir pagrindinės skolininkės prievolės bus solidarios, taip pat aptarė reikalavimų pareiškimo laiduotojams tvarką –susitarė, kad tuo atveju, jeigu trečiasis asmuo pradels kredito sutartyje nurodytų įsipareigojimų vykdymą, ieškovė įgis teisę iš karto nukreipti savo reikalavimus atsakovams ir reikalauti, kad jie ne vėliau kaip per vieną dieną įvykdytų pradelstas prievoles. Šalims susitarus, kad laiduotojų ir trečiojo asmens prievolės yra solidarios, ieškovė galėjo rinktis, nukreipti savo reikalavimus bet kuriam iš skolininkų atskirai ar visiems jiems bendrai.
22. Apeliantai, įrodinėdami savo poziciją, kad ieškovė nepagrįstai nukreipė reikalavimus tik atsakovų atžvilgiu, remiasi jau minėta CK 6.80 straipsnio 2 dalimi, suteikiančia laiduotojams teisę reikalauti nukreipti išieškojimą pirmiausią į pagrindinės skolininkės turtą. Apeliantų teigimu, net ir tuo atveju, jeigu būtų vertinama, kad atsakovai laidavimo sutartyse atsisakė CK 6.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos teisės, turėtų būti atsižvelgta į tai, kad atsakovai – tai fiziniai asmenys, todėl jiems nėra taikomi tokie griežti, kaip juridiniams asmenims, atidumo ir rūpestingumo standartai. Tačiau su tokiais apeliantų argumentais nėra pagrindo sutikti. Visų pirma, kaip minėta, CK 6.80 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai nustatyta, kad laiduotojui nėra suteikiama teisė reikalauti kreditoriaus nukreipti išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, jeigu pagrindinio skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji, o nagrinėjamu atveju ieškovės ir atsakovų sudarytose laidavimo sutartyse yra nustatyta būtent tokia atsakovų atsakomybės forma. Antra, sudarydami laidavimo sutartis, atsakovai papildomai patvirtino atsisakantys teisės reikalauti, kad ieškovė nukreiptų išieškojimą į konkretų trečiojo asmens turtą (žr. laidavimo sutarčių 4 punktą). Byloje nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą vertinti, kad atsakovai, sudarydami laidavimo sutartis, suklydo dėl jų sąlygų turinio ir nesuprato aptariamos nuostatos reikšmės. Laidavimo sutarčių sąlygos dėl atsakovų prievolių solidarumo ar dėl jų atsisakymo reikalauti nukreipti išieškojimą į pagrindinės skolininkės turtą nėra išdėstytos dviprasmiškai ir klaidinančiai, jose aiškiai nurodyta, kokia tvarka ir apimtimi atsakovai turės atsakyti ieškovei, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį. Apeliantų deklaratyvus teiginys, kad atsakovams, kaip fiziniams asmenims, nėra taikomi labai griežti atsakomybės standartai, nesudaro pagrindo vertinti, kad atsakovai sąžiningai suklydo.
23. Kita vertus, nors, kaip minėta, ieškovė, esant solidariai prievolei, galėjo pareikšti reikalavimus tik laiduotojams ir tokie jos veiksmai nebūtų laikomi nesąžiningais, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, kad ieškovė siekia išieškoti visą pagal kredito sutartį susidariusį įsiskolinimą tik iš atsakovų turto. Trečiojo asmens prievolių ieškovei įvykdymas buvo užtikrintas ne tik atsakovų laidavimu, tačiau taip pat turto įkeitimu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė yra inicijavusi priverstinį skolos išieškojimą iš jos naudai įkeisto trečiojo asmens ir atsakovų turto. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateiktas ieškovės 2018 m. kovo 16 d. raštas, kuriuo ji kreipėsi į notarą, prašydama išduoti vykdomąjį įrašą dėl įsiskolinimų pagal kredito sutartį išieškojimo iš įkeisto turto. Iš byloje pateiktų antstolio raginimų įvykdyti sprendimą, patvarkymų ir kitų dokumentų matyti, kad ieškovei buvo išduotas vykdomasis įrašas, kuris buvo pateiktas vykdyti antstoliui. Vadinasi, priešingai, nei nurodo apeliantai, ieškovė nesiekia, kad jos reikalavimai, atsiradę kredito sutarties pagrindu, būtų realizuoti išimtinai tik pareiškiant reikalavimus laiduotojams, ieškovė vykdo išieškojimą ir iš įkeisto turto.
24. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliantų teiginį, kad ieškovė turėjo pirmiausiai vykdyti išieškojimą iš jai įkeisto turto ir tik tuo atveju, jei šio turto neužtektų, pareikšti reikalavimus laiduotojams. Kasacinis teismas, aiškindamas laidavimo ir įkeitimo santykį, yra nurodęs, kad hipoteka ir laidavimas, kaip sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, taikomi pagal įstatymų normose ir civilinių teisinių santykių subjektų sutartyse nustatytas jų taikymo sąlygas. CK normos šiuos prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus reglamentuoja netapačiai, tačiau jų vieno kitam nepriešina, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip. Hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto. Tais atvejais, kai prievolė užtikrinta dviem užtikrinimo būdais – hipoteka ir laidavimu, o laidavimo sutartyje nėra nustatytas laiduotojo atsakomybės subsidiarumas, kreditorius turi teisę pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo turtinę teisę ir į ką nukreipti išieškojimą. Kreditoriui pasirinkus reikalauti skolos iš laiduotojo, šis privalo sąžiningai vykdyti savo sutartinę prievolę, o jam atsisakius tai daryti, kreditorius turi teisę kreiptis į teismą gindamas savo pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-219/2019).
25. Pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo nepaneigia ir apeliantų argumentai dėl trečiojo asmens ir ieškovės santykių praktikos bei vykdytų derybų dėl kredito sutarties atnaujinimo. Aplinkybė, kad kreditorė anksčiau sutiko atidėti prievolės įvykdymo terminą ar padarė skolininkei kitokių nuolaidų, nereiškia, kad skolininkė, nevykdydama savo prisiimtų įsipareigojimų, gali pagrįstai tikėtis, jog prievolės įvykdymo terminas ir vėl bus atidėtas. Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad kreditorė nevengė derėtis su skolininke, tačiau nepasiekusi taikaus susitarimo, kreipėsi į teismą, taip pat nereiškia, kad kreditorė buvo nesąžininga ar kad skolininkė įgijo teisę nevykdyti savo prievolės. Nepaisant to, kad vykdydamos prievoles, šalys turi pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.200 straipsnio 2 dalis), tai savaime nesudaro pagrindo teigti, kad skolininkei neįvykdžius prievolės ir išreiškus pageidavimą pakeisti sutarties, kurios pagrindu kilo ši prievolė, sąlygas, kreditorė yra įsipareigojusi patenkinti tokį prašymą ir nesiekti prievolės įvykdymo. Apeliantų nurodyta teismų praktika, kurioje teigiama, jog sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutraukiamos be pakankamos priežasties (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2007), yra taikomos esant ikisutartiniams santykiams, vykdant derybas dėl sutarties sudarymo, tuo tarpu nagrinėjamu atveju šalys vykdė derybas dėl galimybės trečiajam asmeniui atidėti pradelstos prievolės įvykdymo terminą. Šalių vykdytos derybos dėl kredito sutarties sąlygų modifikavimo ar jos ankstesnis sutikimas atidėti kredito grąžinimo terminą neužkerta kelio ieškovei kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti įsiskolinimą pagal kredito sutartį, o teismui – tenkinti tokį reikalavimą.
26. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog ieškovė iš tikrųjų sukūrė trečiajam asmeniui lūkesčius dėl kredito sutarties įvykdymo termino pratęsimo. Byloje pateikti trečiojo asmens ir ieškovės atstovų elektroniniai laiškai nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina, kad ieškovė buvo išreiškusi sutikimą pratęsti kredito sutarties įvykdymo terminą. Nurodytuose laiškuose ieškovės atstovas tik prašė patikslinti duomenis, kokiu būdu trečiasis asmuo ketina atsiskaityti su ieškove, pateikti informaciją apie turtinę padėtį, o 2018 m. gegužės 28 d. laiške ieškovės atstovas aiškiai nurodė, kad ieškovė negalės suteikti trečiajam asmeniui papildomo vienerių metų termino prievolei įvykdyti. Kitų įrodymų, patvirtinančių apeliantų teiginius apie jiems sukurtus lūkesčius dėl prievolės įvykdymo termino pratęsimo, byloje nėra. Be to, byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovei atidėjus kredito grąžinimo terminą iki trečiojo asmens nurodytos datos, prievolė būtų įvykdyta. Kaip pažymėjo ieškovė, nors apeliantai teigia, kad trečiasis asmuo turėjo galimybę refinansuoti skolą ar sumokėti ją ieškovei sutikus atidėti terminą vienerių metų laikotarpiui, trečiasis asmuo nepateikė jai jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad nurodytos priemonės gali būti realiai pritaikytos, taip pat ji nesumažino įsiskolinimo dydžio.
27. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimus priteisti jai iš atsakovų, laidavusių už trečiojo asmens prievolių pagal kredito sutartį įvykdymą ir įsipareigojusių solidariai atsakyti ieškovei tuo atveju, jei trečiasis asmuo neįvykdys dalies ar visų savo prievolių, įsiskolinimą pagal kredito sutartį. Atsakovų ir trečiojo asmens apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 8 d. nutartimi buvo patenkintas atsakovų ir trečiojo asmens prašymas atidėti 5 625 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo terminą iki tol, kai byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad šia teismo nutartimi atsakovų ir trečiojo asmens apeliacinis skundas yra netenkinamas, iš apeliantų lygiomis dalimis (po 1 125 Eur) priteisiamas už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), N. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), N. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Nevetas“ (juridinio asmens kodas 125057864) į valstybės biudžetą po 1 125 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą dvidešimt penkis eurus) už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.