Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (pirmininkaujantis), Nerijaus Meilučio (pranešėjas) ir Arūno Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10814-285/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ ieškinį atsakovui G. K., tretiesiems asmenims A. K., S. K. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2013-05-03 atsakovas G. K. teismui pateikė prieštaravimus, kuriais prašė 2013 m. balandžio 10 d. preliminarų sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 33-34).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje kilo teisės normų, reglamentuojančių iškeldinimą iš bendrabučio gyvenamųjų patalpų galiojimo laiko atžvilgiu aiškinimo ir taikymo klausimas. Apeliantas nesutinka, kad ieškovė turi teisę iškeldinti jį su šeima iš nuomojamų bendrabučio patalpų, kadangi apelianto 10 metų darbo stažas, apribojantis iškeldinimo galimybę, nesuteikiant kitos patalpos, suėjo 1999 m., t.y. iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo. Apeliantas savo poziciją grindžia Butų kodekso 105 straipsnio 6 punktu numatančiu, kad asmenys, turintys 10 metų darbo stažą, negali būti iškeldinami iš nuomojamų patalpų nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Byloje esančia medžiaga nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 1989 m. kovo 1 d. sudarė lovų tipo bendrabučio gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas gyvenamasis plotas bendrabutyje (b.l. 52). 1996 m. sausio 29 d. šalys sudarė naują bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, pagal kurią atsakovui buvo suteikta teisė gyventi ieškovei priklausančio bendrabučio 8-9 kambariuose su šeima, t.y. su sutuoktine ir dukra (b.l. 83). 2006 m. sausio 25 d. šalys sudarė naują nuomos sutartį dėl tų pačių patalpų (b.l. 6-9). Atsakovas atleistas iš darbo 2012 m. lapkričio 19 d. pagal darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį, t.y. darbuotojui prašant (b.l. 10).

Dviejų pirmųjų nuomos sutarčių sudarymo metu galiojo 1983 m. Butų kodeksas, kuriuo remiasi apeliantas, 1964 m. Civilinis kodeksas bei LR Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 704 dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo įgyvendinimo tvarkos patvirtinti Bendrabučių nuostatai (toliau Nuostatai) (šie Nuostatai neteko galios 2003 m. gegužės 31 d.). Vadovaujantis Nuostatų 2 punktu - bendrabučiai yra šiam tikslui pastatyti pastatai, įrengti gyvenamieji namai arba jų dalys įregistruoti kaip tokio tipo patalpos. Nagrinėjamu atveju ieškovei priklausantis pastatas nėra įregistruotas kaip bendrabutis, tačiau tai nekeičia fakto, jog atsakovui buvo suteiktos bendrabučio tipo gyvenamosios palapos, kadangi visose trijose šalių sudarytose sutartyse yra aiškiai įvardinta, kad suteikiamos patalpos įmonei priklausančiame bendrabutyje, bendrabučio kambarius atsakovas naudojo gyvenimui, patalpos suteiktos darbo santykių laikui. Pagal Nuostatų 11 punktą – įmonių ir organizacijų darbuotojai pasibaigus samdos (darbo) sutarčiai, iš bendrabučių iškeldinami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 1964 metų Civiliniame kodekse buvo numatyta, kad darbuotojai, pasibaigus darbo sutarčiai, iš bendrabučio iškeldinami, išskyrus 363 straipsnyje numatytus atvejus (635 str.). 363 straipsnyje nebuvo numatyti apribojimai iškeldinti asmenį nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos jei asmuo įmonėje, suteikusioje bendrabutį, buvo išdirbęs daugiau kaip 10 metų. Butų kodekso 108 straipsnis numatė, kad įmonių, įstaigų, organizacijų darbuotojai, apsigyvenę bendrabutyje ryšium su darbu, gali būti iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, kai jie yra atleisti iš darbo savo noru be svarbių priežasčių, už darbo drausmės pažeidimą arba padarytą nusikaltimą. Asmenys, nutraukę darbą kitokiais pagrindais, taip pat asmenys, išvardyti šio kodekso 105 straipsnyje, gali būti iškeldinti tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą. Nagrinėjamu atveju yra aktuali Butų kodekso 105 straipsnio 6 punkto nuostata, numatanti, kad nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų negali būti iškeldinti asmenys, ne mažiau kaip dešimt metų išdirbę įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kurios suteikė jiems tarnybinę gyvenamąją patalpą. Ši nuostata taikytina ir tais atvejais kai sprendžiamas klausimas dėl iškeldinimo iš bendrabučio tipo patalpų. Butų kodeksas neteko galios nuo 1998 m. liepos 1 d. Šiuo metu galiojančiame Civiliniame kodekse nėra normos, analogiškos Butų kodekso 105 straipsnio 6 punkto numačiusio apribojimus iškeldinti asmenį įmonėje išdirbusį daugiau kaip 10 metų iš įmonei priklausančių bendrabučio patalpų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką, yra išaiškinęs, kad teisės normų kaita negali turėti įtakos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šių aktų įsigaliojimo. Teisės normos, panaikinančios ankstesniąją, įsigaliojimas reiškia, kad panaikinta norma negalioja į ateitį, bet nereiškia, kad išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis. Teismai privalo šias teises pripažinti ir ginti nuo pažeidimų teisių atsiradimo metu galiojusių, bet ginčo sprendimo metu netekusių galios teisės normų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Radviliškio miškų urėdija v. R. K. ir kt., byla Nr. 3K-3-102/2006). Tačiau pagal šią taisyklę ginamos tik tos teisės, kurios jau buvo įgytos netekusio galios teisės akto pagrindu, todėl nagrinėjamoje byloje reikalinga nustatyti ar apeliantas galiojant Butų kodekso 105 straipsnio 1 dalies 6 punktui, t. y. iki 1998 m. liepos 1 d., įgijo teisę būti iškeldinamas iš bendrabučio gyvenamosios patalpos tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą, t. y. ar iki 1998 m. liepos 1 d. jis buvo išdirbęs pas ieškovę ne mažiau kaip 10 metų. Apeliantas nepagrįstai 10 metų darbo įmonėje laikotarpį skaičiuoja iki 2000 metų Civilinio kodekso įsigaliojimo. Kaip jau buvo minėta, ne Civilinis kodeksas, o Butų kodeksas numatė ginčo santykiams aktualią garantiją, todėl dešimties metų terminas skaičiuotinas nuo darbo santykių pradžios iki Butų kodekso galiojimo termino pabaigos, t.y. to teisės akto galiojimo laikotarpiu, kuriuo yra grindžiama įgyta garantija.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas pas ieškovę pradėjo dirbti 1989 m. kovo mėnesį, kovo 1 dieną buvo sudaryta bendrabučio patalpų nuomos sutartis (b.l. 38, 52). Taigi, atsakovas iki 1998 m. liepos 1 d. nebuvo įmonėje išdirbęs 10 metų, todėl neįgijo teisės būti iškeldinamas iš bendrabučio gyvenamosios patalpos tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą. Esant šioms aplinkybėms Butų kodekso galiojimo metu neįgyta atsakovo teisė negali būti ginama taikant šiuo metu jau negaliojančio teisės akto nuostatas.

Pagal 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki 2000 m. CK įsigaliojimo, CK taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios, nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, įgyvendinamos jam įsigaliojus. Todėl sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą taikytinos 2000 m. Civilinio kodekso normos. Gyvenamųjų patalpų nuomą bendrabučiuose reglamentuoja Civilinio kodekso 6.623 straipsnis, kurio 2 dalyje numatyta, kad darbuotojai, pasibaigus darbo sutarčiai, iš bendrabučio iškeldinami. Išimtys kada iškeldinat asmenis privalu suteikti kitą gyvenamąją patalpą numatytos CK 6.621 straipsnyje: tai – darbuotojams, atleistiems iš darbo dėl to, kad tapo I ar II grupės invalidais dėl su darbu susijusių priežasčių bei dėl su darbu susijusių priežasčių žuvusio ar dingusio be žinios darbuotojo šeimos nariams. Taigi, šiuo metu galiojančiame Civiliniame kodekse nėra normos, analogiškos Butų kodekso 105 straipsnio 6 punktui, numačiusiai apribojimus iškeldinti asmenis, ne mažiau kaip 10 metų išdirbusius įmonėje, kuri suteikė jiems bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą, nesuteikiant tokiems asmenims kitos gyvenamosios patalpos. Todėl apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis ieškovės įmonėje išdirbo 23 metus neturi teisinės reikšmės sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą ir egzistuoja teisinis pagrindas iškeldinti atsakovą iš ieškovei priklausančių patalpų nesuteikiant atsakovui kitos gyvenamosios patalpos. Be to, keičiantis bendrabučio patalpų nuomos teisinių santykių reglamentavimui, šių santykių dalyviai (ieškovė ir atsakovas) modifikavo bendrabučio patalpų nuomos teisinius santykius, t.y. 2006 metais iš naujo sudarė nuomos sutartį dėl tų pačių bendrabučio patalpų nuomos. Atsakovas šios sutarties neginčijo. Būtent iš naujo sudarytos sutarties pasibaigimo pagrindu ieškovė pareiškė apeliantui reikalavimą išsikelti kartu su šeimos nariais iš nuomojamų patalpų. Beje pažymėtina, jog išvadą, kad atsakovas nėra įgijęs garantijos būti neiškraustytas iš ieškovei priklausančių patalpų, patvirtina ir tarp šalių sudarytų visų trijų nuomos sutarčių turinys. Pirmojoje, 1989 metais sudarytoje sutartyje, numatyta, kad gyventojas (atsakovas) nuomojamose patalpose „pasižada gyventi tol, kol dirbs Kauno TVKV“. Iš šios sutarties nuostatos akivaizdu, jog gyvenamasis plotas ieškovui buvo suteiktas terminuotam laikotarpiui t.y. darbo santykių terminui. Šioje sutartyje taip pat yra ranka darytas įrašas, jog nutraukus darbą valdyboje atsakovas turi išsikelti trijų parų laikotarpyje nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Apeliaciniame skunde teigiama, jog šis prierašas yra padarytas neaišku kokio asmens ir kada. Taigi, iš esmės apeliantas teigia, jog po sutarties pasirašymo, be valios ir sutikimo buvo modifikuotas sutarties tekstas. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Taigi, apeliantas, teigdamas, kad be jo žinios buvo modifikuotas sutarties tekstas turėtų pateikti šį teiginį patvirtinančius įrodymus pvz. kitą tos pačios sutarties šalių pasirašytą egzempliorių, kuriame nebūtų ranka įrašytos sąlygos. Nagrinėjamoje byloje tokių įrodymų nepateikta, todėl teismas neturi jokio pagrindo abejoti sutarties tikrumu bei autentiškumu. 1996 metų nuomos sutarties, kuria atsakovui buvo išnuomotos bendrabučio tipo patalpos, preambulės 1 punkte įrašyta „Nuomotojas išnuomoja nuomininkui nuolatinai įmonės žinybiniame bendrabutyje 8-9 kambarius“. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog šiuo atveju buvo sudaryta neterminuota nuomos sutartis. Sutarties skirsnyje, kuriame yra apibrėžtos nuomininko pareigos, numatyta, jog pasibaigus darbo sutarčiai, pasižadama gera valia su šeima ir manta iš bendrabučio kambario išsikelti ir išsiregistruoti (5 p., b.l. 83). Atsižvelgiant tiek į visos sutarties turinį, tiek į prieš tai buvusius terminuotus nuomos sutarties šalių nuomos santykius darytina išvada, jog terminas „nuolatinai“ šiuo atveju buvo įrašytas nesant galimybės nurodyti konkretų nuomos sutarties laikotarpį ar tikslią datą, o pats nuomos santykių terminas yra aiškiai ir nedviprasmiškai susietas būtent su darbo santykių trukme, t.y. suteikta teisė gyventi nuomojamose patalpose tol kol nuomos santykio šalis sies darbo teisiniai santykiai. 2006 metais sudarytos nuomos sutarties 1 punkte numatyta, kad nuomotojas suteikia nuomininkui ir jo šeimos nariams terminuotai – iki darbo sutarties pasibaigimo, valdyti ir naudoti gyvenamąją patalpą įmonės bendrabutyje, kambario Nr. 8-9. Taigi, visose šalių sudarytose nuomos sutartyse nuomos terminas nuosekliai buvo susietas su darbo santykių trukme. Atsakovas nurodo, kad jis tikėjosi, jog ir pasibaigus darbo sutarčiai jis turės teisę gyventi nuomojamose patalpose, kadangi taip jam sakė buvęs direktoriaus pavaduotojas, atsakovo skyriaus viršininkas U. (b.l. 88). CK 1.2 straipsnyje reglamentuojamas teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, kad būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo turi pagrindą tikėti, kad, veikdamas pagal galiojančius įstatymus, jis gali siekti tam tikrų tikslų, ir tokio asmens lūkesčiai turi būti apsaugoti. Taigi teisėtų lūkesčių apsaugos principas saistomas pareigos laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teisės pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikomos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Nagrinėjamu atveju atsakovui nebuvo jokio protingo pagrindo susiformuoti teisėtam lūkesčiui dėl patalpų naudojimo nuolatinumo. Visų pirma, kaip jau buvo minėta, visose trijose tarp šalių sudarytose patalpų nuomos sutartyse buvo aiškiai įtvirtinta, kad patalpos atsakovui suteikiamos darbo ieškovės įmonėje laikotarpiui. Antra, tiek anksčiau galiojusiose teisės normose (Nuostatų 8 p., Butų kodekso 106 str.) tiek dabar galiojančiame Civiliniame kodekse (6.623 str.) įtvirtintas specifinis bendrabučių teisinis statusas, jų suteikimas, o teisė gyventi šiose patalpose yra išimtinai susijusi su atitinkamu darbu ir pasibaigus darbo santykiams, pasibaigia ir teisė gyventi darbo santykių laikotarpiui suteiktose bendrabučio patalpose. Tai šios rūšies gyvenamosios patalpos naudojimo specifika. Asmuo, kuris sutinka apsigyventi tokio tipo gyvenamojoje patalpoje, privalo suvokti, kad patalpos suteikiamos darbo laikui, o jam pasibaigus, atsiranda pagrindas pasibaigti nuomos santykiams. Darbo sutarties pasibaigimas – įstatyminis pagrindas bendrabučio patalpos nuomos santykiams pasibaigti. Šioje byloje nustatytas teisiškai reikšmingas faktas – atsakovo darbo santykių pabaiga, todėl reikalavimas iškeldinti atsakovą su šeima iš ieškovei priklausančių bendrabučio patalpų yra pagrįstas.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų visetą, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir padarė teisingas išvadas dėl atsakovo ir jo šeimos narių iškeldinimo iš ieškovei priklausančių bendrabučio patalpų, todėl remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Ieškovė pateikė teismui prašymą priteisti 1210 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 148). Iš pateiktos suteiktų paslaugų ataskaitos matyti, kad į 1210 Lt sumą įtrauktos šios paslaugos: susipažinimas su civilinės bylos medžiaga – 300 Lt, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas 700 Lt (b.l. 150), priskaičiavus 21 % PVM bendra suma sudaro 1210 Lt.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Atsakovo apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 ,,Dėl rekomendacijų civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau Rekomendacijos) II skyriaus 8 punkte rekomenduojami užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžiai apskaičiuojami pagal koeficientus (pagrindas - Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA). Vadovaujantis rekomendacijų 8.11 p. apskaičiuojant užmokesčio už apeliacinį skundą taikomas 1.5 koeficientas. Taigi, maksimali galima priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą yra 1500 Lt. Ieškovės prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, tačiau sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsižvelgtina į tai, kad byloje nebuvo sprendžiami sudėtingi materialinės ar procesinės teisės klausimai, tarp šalių kilęs ginčas nereikalavo specialių teisines paslaugas teikusių asmenų žinių, sudėtingos teisinės analizės, pagrįstos papildomomis darbo ir laiko sąnaudomis, pati byla nėra didelės apimties, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.), teismas mažina prašomą priteisti išlaidų sumą ir priteisia iš atsakovo ieškovei 300 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo- G. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškovei- uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“ (į.k. 132751369, buveinės adresas Aukštaičių g. 43, Kaunas) 300 Lt (tris šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.