- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-02
- Bylos Nr.
- 2A-53-613/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Seselskytė, Erinija Kazlauskienė, Almantas Padvelskis
- Ieškovas
- Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Siampeksas“
- Kategorijos
- 2.5.1.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.7.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-08-08 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Siampeksas“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, akcinei bendrovei „SEB lizingas“ dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypo nuomą ir naudojimą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė ieškiniu (patikslintu) (b. l. 175–176, t. 2) prašė priteisti iš atsakovės 2182,81 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio nepriemoką, susidariusią per mokestinius laikotarpius nuo 2003-01-01 iki 2014-12-31, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovė nurodė, jog atsakovė yra Lietuvos Respublikai priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies, sudarančios 1,221 ha, naudotoja ir sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sudarančio 0,3392 ha, nuomininkė. Nuomos santykiai atsirado šalims sudarius 2002-04-10 Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N21/2002-0102 dėl 0,3392 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos. Valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo santykiai atsirado 2006-02-15 sudaryto sandorio pagrindu atsakovei įgijus nuosavybes teise nekilnojamąjį turtą šiame žemės sklype. Nekilnojamasis turtas 2006-03-28 parduotas trečiajam asmeniui AB „SEB lizingas“, tačiau 2006-03-27 lizingo sutarties pagrindu faktine nekilnojamojo turto valdytoja išliko atsakovė. Atsakovė nuomos sutartimi įsipareigojo mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, o kaip valstybinio žemės sklypo naudotoja – mokėti už sklypo dalies naudojimą. Atsakovė savo įsipareigojimų nevykdė, dėl to, remiantis ieškovės turimais duomenimis, yra susidaręs įsiskolinimas (b. l. 2–4, t. 1).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-08-08 sprendimu ieškinį atmetė.Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovei nuomos mokestis už naudojamą valstybei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį buvo skaičiuojamas ne pagal faktiškai atsakovės naudojamą sklypo plotą, reikalingą daiktui naudoti pagal paskirtį, o pagal ieškovės apskaičiuotą metodiką, sumažėjus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutarčių skaičiui ar kitaip pasikeitus naudotojų skaičiui, neišnuomotą plotą paskirstant likusiems naudotojams, įskaitant atsakovę, tokiu būdu padidinant mokestinę prievolę.Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovė yra sumokėjusi valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą, nuomos mokestį skaičiuojant nuo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Siampeksas“ faktiškai valdomos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies (b. l. 154, t. 2.), taip pat atliko mokėjimus pagal pateiktas žemės nuomos mokesčio deklaracijas (b. l. 104, t. 1; b. l. 38–38, 129, 155, 159–169, t. 2). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo spręsti, kad atsakovė yra nesumokėjusi valstybinės žemės nuomos mokesčio už žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimą ir yra įgijusi prievolę sumokėti ieškovei jos reikalaujamas sumas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Teisme gautas ieškovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – apeliantė) apeliacinis skundas. Apeliantė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-08-08 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas vienu argumentu – Klaipėdos miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, o būtent nukrypo nuo kasacinio teismo 2006-01-30 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-76, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą.Teisme taip pat gautas atsakovės UAB „Siampeksas“ atsiliepimas į apeliacinį skundą, atsakovė su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-08-08 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo už naudojamą valstybinę žemę metodikos taikymo – ieškovė apskaičiuodama atsakovei priklausančias mokėti sumas taiko niekur nenustatytą ir nepatvirtintą pačios ieškovės sugalvotą metodiką, o atsakovė sutinka mokėti ir yra sumokėjusi už faktiškai naudojamą valstybinės žemės plotą, kuris buvo nustatytas atliekant valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), matavimo darbus.Ieškovė reikalauja, kad atsakovė mokėtų ir už žemės sklypo plotą, kuriuo atsakovė realiai nesinaudojo ir kuris nebuvo būtinas atsakovės vykdomų verslo funkcijų įgyvendinimui.Ieškovė, kaip viešojo administravimo funkcijas atliekantis viešasis juridinis asmuo, savo veiklą privalo grįsti įstatymais ir kitais teisės aktais, todėl nėra priimtina situacija, kai apskaičiuojant žemės naudotojo mokestį yra taikoma jokiais teisės aktais nenustatyta metodika, kuri nėra įtvirtinta nė viename net ieškovės priimtame teisės akte, be to, nėra teisinga ir sąžininga po 6 metų teikti patikslintas deklaracijas ir atsakovei padidinti žemės sklypo ploto dalį dalimi, kuria ji net nesinaudoja.Atsakovė nesutinka su apeliantės pozicija, jog šioje byloje nėra kito teisės akto, kuris reglamentuoja ginčo santykius nagrinėjamoje byloje. Mano, kad turi būti taikomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 8 punkte nurodyti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-04-15 nutarimu Nr. 534.Bylos nagrinėjimo metu kilus ginčui dėl žemės sklypo dalies, reikalingos atsakovės turimam statiniui eksploatuoti pagal tiesioginę paskirtį, dydžio, kvalifikuotas specialistas parengė detalųjį planą, kuris patvirtino, kad visos atsakovės naudojamos ir statiniui eksploatuoti būtinos žemės sklypo dalies maksimalus plotas sudaro 0,5931 ha, už tokio dydžio naudojamą žemės sklypo dalį atsakovė yra sumokėjusi žemės naudotojo mokestį už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2014-12-31.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovės nurodyta kasacinio teismo 2006-01-30 nutartimi byloje Nr. 3K-3-76, nes skiriasi nagrinėjamų bylų faktinės aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, o būtent nukrypo nuo kasacinio teismo 2006-01-30 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-76, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą.Konstitucinis Teismas aiškindamas precedentų taikymo klausimą sprendžiant bylas atkreipė dėmesį, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimas).Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2014).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-76/2006 ir nagrinėjamos civilinės bylos ratio decidendi (faktinės bylos aplinkybės) skiriasi, todėl minėta kasacinio teismo nutartimi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė. Minėtoje kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje buvo palikti nepakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai, priimti sprendžiant ginčą, kilusį tarp dviejų fizinių asmenų, kai abu minėti asmenys siekė nuosavybės teise įgyti kuo didesnę valstybinės žemės sklypo, kuriame minėtiems asmenims nuosavybės teisėmis priklausė atskiri nekilnojamojo turto objektai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, dalį. Šioje nagrinėjamoje byloje žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies naudotoja (atsakovė) nesiekia įgyti nuosavybės teisėmis naudojamos žemės sklypo dalies. Nagrinėjamu atveju tarp bylos šalių kilo ginčas dėl žemės sklypo dalies, naudojamos atsakovės, dydžio, už kurį atsakovei tenka prievolė mokėti valstybinės žemės sklypo nuomos mokestį, nustatymo. Apeliantė, atsižvelgdama į sudarytų ir nutrauktų nuomos sutarčių skaičių bei šių sutarčių pagrindu išnuomotą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, atsakovei, 2014 metais patikslinusi Valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijas, perskaičiavo mokėtiną žemės nuomos mokestį. Už laikotarpį nuo 2009 metų iki 2010-06-30 apeliantė atsakovei apskaičiavo valstybinės žemės nuomos mokestį už naudojamą 1,2148 ha sklypo dalį, už laikotarpį nuo 2010-07-01 iki 2011-02-28 – už 1,0501 ha, už laikotarpį nuo 2011-02-28 ir už 2012–2013 mokestinius metus – už 1,045 ha. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, jog būtų kitęs atsakovei nuosavybės teise priklausančio ar teisėtai naudojamo nekilnojamojo turto dydis, taip pat faktiškai naudojamo valstybinės žemės sklypo dalies plotas. Vien ta aplinkybė, kad keitėsi dėl sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sudarytų ir nutrauktų valstybinės žemės nuomos sutarčių skaičius, o jų pagrindu ir išnuomotos sklypo dalies dydis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovė faktiškai naudojosi didesne valstybinės žemės sklypo dalimi ir turi pareigą mokėti didesnį valstybinės žemės nuomos mokestį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog ieškovė, administruodama valstybinės žemės nuomos mokestį, nustatydama žemės nuomos mokesčio tarifus, įgyvendina viešojo administravimo funkcijas, įgyvendina vietos savivaldą (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktas, 50 straipsnis), turi laikytis įstatyme įtvirtintų vietos savivaldos principų, vienas kurių – savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, kuris reiškia, jog savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 7 punktas). Apeliantė, apskaičiuodama atsakovei tenkantį mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, taiko matematinę formulę, kuri nėra įtvirtinta teisės aktuose, o teisės aktuose neįtvirtintos ir nenustatytos tvarkos ar metodikos naudojimas apskaičiuojant vietines rinkliavas ar mokesčius už naudojamą valstybės turtą, teismo vertinimu, neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 7 punkte įtvirtinto principo, jog savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Taip pat pažymėtina, jog valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimas, kaip vieną iš kriterijų pasirenkant žemės nuomos sutarčių valstybinės žemės sklype skaičių, kuris nepriklauso nuo atsakovės, taip pat deklaracijų už 2009–2013 metus patikslinimas bei valstybinės žemės mokesčio už šį laikotarpį perskaičiavimas tik 2014 metais, kai atsakovė valstybinės žemės nuomos mokestį buvo sumokėjusi, neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CPK 3 straipsnio 1 dalis).Iš atsakovės į bylą pateikto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plano, prilyginamo detaliojo planavimo dokumentui, duomenų matyti, jog atsakovei siekiant pagal paskirtį naudoti statinį reikalinga 0,5931 ha valstybinio žemės sklypo dalis, už kurią ji mokėjo valstybinės žemės nuomos mokestį. Apeliantė, teigdama, jog atsakovė privalo mokėti valstybinės žemės mokestį už didesnę valstybinės žemės sklypo dalį, nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovė faktiškai naudojosi didesne valstybinės žemės sklypo dalimi. Pažymėtina, jog CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, kuris reiškia, jog kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas, aiškindamas rungimosi principo esmę, yra pažymėjęs, jog vadovaujantis rungimosi principu, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-12-09 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-508-313/2016). Kaip jau minėta, atsakovė savo poziciją, jog ji faktiškai naudoja 0,5931 ha valstybinio žemės sklypo dalį, grindė į bylą pateikdama žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo planavimo dokumentui, iš kurio matyti, jog atsakovei siekiant pagal paskirtį naudoti statinį reikalinga 0,5931 ha valstybinio žemės sklypo dalis. Apeliantė, skaičiuodama atsakovei tenkantį mokėti žemės nuomos mokestį už žemės sklypo dalį, kuri nuo 2009 iki 2013 metų nuolat kito, nepateikė jokių įrodymų apie atsakovės faktiškai naudojamos žemės sklypo dalies dydį, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 12, 178 straipsniais bei atsižvelgdamas į nurodytą kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, jog apeliantė neįrodė, jog atsakovė faktiškai naudojo didesnę valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį ir turi pareigą mokėti didesnį valstybinės žemės nuomos mokestį.Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-08-08 sprendimą palikti nepakeistą.