Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audrius Grauželis, Jolantos Medvedevienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

panaikinti 2015-06-19 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus sprendimą Nr. 8SD-3577(14.8.94);panaikinti 2016-01-08 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą Nr. 1SS-88-(9.5); įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos atkurti A. J. , mirusiam 1993-09-27, ir jo įpėdiniui V. J. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teises į 0,4164 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai naujus žemės sklypus.

Pareiškėjas skunde 6-12, 33) nurodė, taip pat pareiškėjo atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad 1991-12-22 pretendentas A. J. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo K. J. iki nacionalizacijos valdytą 3 ha ploto žemės sklypą, esantį buvusį (duomenys neskelbtini) Kaune. Prašyme A. J. nurodė ir kitus pretendentus. (duomenys neskelbtini)A. J. mirė. Palikimą po jo mirties priėmė vaikai A. L. , E. S. J., taip pat ir pareiškėjo tėvas V. J. . 2005-03-21 V. J. mirė. Palikimą po jo mirties priėmė sutuoktinė A. J. bei vaikai: V. J. (duomenys neskelbtini), L. J. . Atsakovas 2014-04-16 pareiškėjui pateikė raštą Nr. 8SD-(14.8.94.)-180, kuriame nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra dokumentų, įrodančių, kas yra K. J. įpėdiniai ir kokiomis dalimis jie paveldėjo žemę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas ir kiti pretendentai kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Kauno apylinkės teismas 2015-04-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1646-920/2015 pareiškimą tenkino ir nusprendė: 1) pripažinti, kad A. J. 1991-12-22 prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. J. nuosavybės teise valdytą 2,5 ha ploto žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini)kaime, yra laikomas prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. J. įpėdinių (K. J. ir A. J. ) valdyto 2,5 ha ploto žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini)kaime, dalis (po 1/6 dalį - t.y. 0,4167 ha); 2) atnaujinti V. J. praleistą terminą nuosavybės teises į K. J. įpėdinių (K. J. ir A. J. ) valdytas dalis 2,5 ha ploto žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini), patvirtinantiems dokumentams Nacionalinės žemės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui pateikti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Įsiteisėjus paminėtam Kauno apylinkės teismo sprendimui, pareiškėjas 2015-05-28 prašymu kreipėsi į atsakovą prašydamas tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras. Atsakovas ginčijamu 2015-06-19 atsakymu Nr. 8SD-3577-(14.8.94.) nurodė, jog A. J. (miręs) 1991-12-22 prašyme nurodė pageidavimą, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos suteikiant valstybės vienkartines išmokas (kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus išbraukė). Išreikšta valia iki 2003-04-01 nebuvo pakeista. Atsakovas paminėtame rašte taip pat pabrėžė, kad tuo atveju, jeigu pilietis nekonkretizavo (nepatikslino, nepapildė) iki 2003-04-01 pirminio prašymo, kuriame buvo išreikšta valia dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdų, vadovaujantis Įstatymo 21 str. 5 d., nuosavybės teisės piliečiams atkuriamos pinigais. A. J. (miręs) nuosavybės teisės gali būti atkurtos sekančiai: perduodant neatlygintinai naują žemės sklypą Kauno mieste (iki 0,12 ha žemės), o už likusią negrąžintą žemės dalį (0,2967 ha) - atlyginti pinigais. 2015-10-20 pareiškėjas pateikė skundą NŽT direktoriui ir prašė panaikinti 2015-06-19 raštą Nr. 8SD-3577(14.8.94.). 2016-01-15 buvo gautas 2016-01-08 ginčijamas šioje byloje sprendimas, kuriame NŽT direktorius nurodė, kad A. J. įpėdiniai iki 2003-04-01 nepatikslino 1991-12-22 prašyme išreikštos valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (žemę), o pirmiau prašyme nurodytais būdais nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių į žemę, todėl Kauno skyriaus 2015-06-19 rašte Nr. 8SD-3577-(14.8.94.) pagrįstai informavo pareiškėją, jog nuosavybės teisės gali būti atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą Kauno mieste (iki 0,12 ha ploto), o už likusią priklausančios atkurti žemės dalį atlyginant pinigais.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 37-41) nurodė, taip pat atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad A. J. 1991-12-22 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises. Šiame prašyme A. J. paliko neišbrauktą tik vieną nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą - suteikiant valstybės vienkartines išmokas. Prašyme išreikšta valia iki 2003-04-01 pakeista nebuvo. 2014-04-16 raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-1808 įpėdiniai buvo informuoti, kad dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinio fakto nustatymo gali kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų. Įpėdiniams taip pat buvo nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai Kauno miesto skyriui gali būti pateikti tik teismui atnaujinus praleistą nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą. Kauno apylinkės teismas 2015-04-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1646-920/2015 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, patvirtinantį, kokie asmenys priėmė palikimą po K. J. mirties faktiškai pradėję valdyti jo turtą ir taip pat nustatė aplinkybę, jog iki nacionalizavimo nuosavybės teise kiekvienas valdė po 1/6 dalį 2,50 ha ploto žemės sklypo. Teismas taip pat atnaujino pareiškėjui A. J. praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstais.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Kauno apylinkės teismas 2015-04-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1646-920/2015 nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, jog A. J. 1991-12-22 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į K. J. įpėdinių (K. J. ir A. J. ) valdytas 2,5 ha ploto žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini) kaime, dalis: po 1/6 dalį - t.y. 0,4167 ha)(b.l. 13-20, prijungtos Nuosavybės teisių atkūrimo bylos (NTAB) duomenys, TIS Liteko duomenys). A. J. 1991-12-22 prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę), esantį Kauno mieste, nurodė pageidavimą, kad nuosavybės teisės į pirmiau minėtą nekilnojamąjį turtą (žemę) būtų atkuriamos sekančiai: grąžinant jį natūra arba suteikiant valstybės vienkartines išmokas (NTAB duomenys, b.l. 29). Tokią išvadą padarė ir NŽT prie ŽŪM Direktoriaus pavaduotojas, todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovo atstovės teiginius, jog 1991-12-22 prašyme nurodytas tik vienas atkūrimo būdas – valstybės vienkartinės išmokos. Tuo pačiu teismas pabrėžia, kad ši aplinkybė tiesioginės teisinės reikšmės ginčo išsprendimui neturi. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013-11-22 raštu Nr. 70-2-3239 atsakovas buvo informuotas, kad K. J. iki 1940 metų turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra (ginčo dėl šios aplinkybės nėra). Administracinėje byloje taip pat nėra ginčo dėl aplinkybės, jog nėra galimybės nuosavybės teises atkurti natūra (grąžinant žemę buvusioje vietoje). NTAB duomenys taip pat patvirtina, kad nei A. J. , miręs (duomenys neskelbtini), nei jo įpėdiniai iki 2003-04-01 nepatikslino 1991-12-22 prašyme išreikštos valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (žemę). Atsakovas ginčijamu 2015-06-19 raštu Nr. 8SD-3577-(14.8.94.) informavo pareiškėją, kad A. J. nuosavybės teisės gali būti atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą Kauno mieste (iki 0,12 ha ploto), o už likusią priklausančios atkurti žemės dalį atlyginant pinigais (b.l. 21-22). NŽT Direktoriaus pavaduotojas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą (b.l. 23-28), 20155-06-19 teritorinio skyriaus sprendimą laikė pagrįstu ir jo nepanaikino (nepakeitė)(b.l. 29-32).

Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d. (2011-11-10 įstatymo redakcija), buvo numatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais (iki 2003-04-01) piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Teismas pabrėžia, kad piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įstatyme buvo įtvirtinta nuo 2002-04-19, kai įsigaliojo 2002-04-02 Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 str. pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui, Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d. buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002-07-01 galėjo pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003-01-01 valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995-06-01 miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi, nuo 2002-04-19 įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d. buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nuo 2002-10-25 Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d. buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003-04-01 turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003-04-01. Jeigu pilietis iki 2003-04-01 nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 str. nurodytos institucijos. Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 str. pakeitimo įstatymo, kuris įsigaliojo 2012-02-01 (išskyrus 4 str. 2 d., kuri įsigaliojo 2011-11-26) 3 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad tuo atveju, kai Įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Iš aukščiau aptarto teisinio reglamentavimo (Atkūrimo įstatymo 21 str. redakcijos, galiojusios iki 2012-01-31, bei redakcijos, galiojančios nuo 2012-02-01) darytina išvada, kad pilietis turėjo teisę iki 2003-04-01 išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003-04-01 pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu (išskyrus prašymus už valstybės išperkamą žemę atlyginti mišku). Dėl šio teisinio reglamentavimo ir LVAT suformuotos teismų praktikos teismas atmetą dalį pareiškėjo ir jo atstovės argumentų. Teismas ginčo situacijoje laiko teisiškai nereikšmingais argumentus apie tai, kad iki 2003-03-01 Institucija nepasiūlė įpėdiniams pakeisti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą, o nepasiūlius pakeisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo pažeistas įpėdinių teisėtų lūkesčių principas, pareiškėjas pretendentu tapo jau pasibaigus įstatymų leidėjo numatytiems terminams ir t.t..

Pareiškėjas iš esmės sutinka, kad jam būtų suteiktas iki 0,12 ha naujas žemės sklypas, tačiau taip pat pageidauja, kad į likusią neatkurtos žemės dalį nuosavybės teisės būtų atkurtos taip pat neatlygintinai nuosavybėn perduodant naujus lygiaverčius žemės sklypus (iš esmės turėtų būti suteikiamas ir antras žemės sklypas). Šiuos argumentus teismas taip pat laiko nepagrįstais. Atkūrimo įstatymo 5 str. 3 d. nustato, kad minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis yra 0,04 ha, išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą, o maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnis kaip 0,3 ha kituose miestuose, o konkrečius sklypų dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pagal LRV 1998-07-23 nutarimu Nr. 920 patvirtintus Savivaldybių nustatomus naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai miestuose, dydžius, Kauno mieste numatomo perduoti žemės sklypo dydis yra nuo 0,04 ha iki 0,06 ha, o teritorijose su neišplėtota infrastruktūra nuo 0,06 ha iki 0,12 ha. Taigi, pagal paminėto Atkūrimo įstatymo 5 str. 3 d. nuostatas minimalus neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo Kauno mieste plotas – 0,04 ha, o maksimalus – 0,12 ha. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Atkūrimo tvarkos 34 - 35 p.. Įstatymų leidėjas Atkūrimo įstatymo 5 str. 5 d. įtvirtino imperatyvią taisyklę, kad jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 str.. Atkūrimo įstatymo 21 str. 5 d. numatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Aptartas nuosavybės teisių atkūrimo teisinis reglamentavimas reiškia, kad Atkūrimo įstatymo 5 str., reglamentuojantis nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, numato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos neatlygintinai piliečiui perduodant tik vieną naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą (arba neįrengtą) žemės sklypą individualiai statybai. Atkūrimo įstatymo 5 str. nenumato, kad piliečiui gali būti perduodamas neatlygintinai nuosavybėn daugiau kaip vienas (arba didesnio ploto negu numatyta LRV nutarime) naujas žemės sklypas individualiai statybai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui planuojama neatlygintinai perduoti vieną naują žemės sklypą (pareiškėjas su tuo sutinka), konstatuotina, jog pareiškėjo reikalavimas į likusią neatkurtos žemės dalį atkurti nuosavybės teises neatlygintinai nuosavybėn perduodant dar vieną lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą (kelis sklypus) individualiai statybai yra visiškai nepagrįstas. Tai duoda pagrindą išvadai, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 str. 5 d. nuostatomis, už žemės plotą, į kurį nuosavybės teisės nebus atkurtos perdavus pareiškėjui nuosavybėn iki 0,12 ha naują žemės sklypą, turi būti atlyginama pinigais. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjui 1991-12-22 prašyme nurodytais nuosavybės teisių atkūrimo būdais (natūra, valstybės vienkartinėmis išmokomis) atkurti nuosavybės teises nėra galimybės, todėl atsakovas pagrįstai administraciniu aktu ir ginčijamais administraciniais aktais numatė suteikti iki 0,12 ha naują žemės sklypą. Valia atkurti nuosavybės teises į neatkurtą žemės dalį kitu būdu teisės aktų nustatytu terminu, kuris laikomas naikinamuoju, nebuvo pateikta, todėl atsakovas, vadovaudamasis paminėta Atkūrimo įstatymo 5 str. 5 d., 21 str. 5 d., pagrįstai ir teisėtai, nepažeisdamas Atkūrimo įstatymo reikalavimų, ginčijamuose administraciniuose aktuose nurodė pareiškėjui, jog už likusį negrąžintą žemės plotą jam bus kompensuojama pinigais (ABTĮ 57 str.).

Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas priimtuose nutarimuose yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – doktriną. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (2003-03-04, 2013-09-11, 2013-10-09, 2013-10-10 nutarimai). Konstitucinio Teismo aiškinimu, šią diskreciją objektyviai nulemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema (2001-04-02, 2003-03-04, 2013-09-11 nutarimai). Įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines ir kitas sąlygas (2007-09-06 nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. požiūriu nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (2010-12-22, 2013-09-11, 2013-10-09 nutarimai). Pagal Konstitucinio Teismo pateiktą išaiškinimą, restitucijos įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (2007-07-05, 2007-09-06, 2008-07-04 nutarimai).

Įvertinus Konstitucinio Teismo suformuluotą Atkūrimo įstatymo principinių nuostatų aiškinimą ir Lietuvos Respublikos Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 str. 2014-09-25 įstatymo Nr. XI-1650 pakeitimus, taip pat tai, kad pareiškėjas nepasinaudojo suteikta teise iki 2015-03-01 pakeisti valią dėl atlyginimo būdo bei prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, esančią, esančią miestams priskirtose teritorijose ir už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas, konstatuotina, jog atsakovas, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 str. 4 d., pagrįstai ginčijamuose sprendimuose nurodė, jog nuosavybės teises į likusią žemę (suteikus iki 0,12 ha ploto naują žemės sklypą) bus atkurtos pinigais.

Išanalizavus administracinės bylos teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvertinus nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas, konstatuotina, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis (atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus), neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, priimant ginčijamus administracinius aktus, pagrindinės taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nebuvo pažeistos, todėl pagrindo naikinti sprendimus nėra. Nesant pagrindo naikinti individualius administracinius aktus, nėra jokio pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą už visą pareiškėjui negrąžintą valstybės išperkamos žemės plotą (0,4176 ha) perduoti neatlygintinai naujus žemės sklypus (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, jo atstovo tiek ir atsakovo bei jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir E. Ž. Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.