Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėjas A. Martinavičius Teisminio proceso Nr. 2-07-3-02124-2012-6 Procesinio sprendimo kategorija 110.3.;122.4.

NUTARTIS

2012 m. birželio 21 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria tenkintas atsakovės J. S. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-2986-362/2012 pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovei J. S. dėl nepagrįstai gautų lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2012 m. balandžio 25 d. Šiaulių miesto apylinkės teisme gautas atsakovės J. S. prašymas dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kuriuo atsakovė prašė panaikinti jos kilnojamam turtui ir piniginėms lėšoms taikytą areštą bei areštuoti jau nuosavybės teise priklausantį trijų kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini).

1. Priimant nutartį buvo pažeista LR CPK 148 str. 1 d., pagal kurią apie gautą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo teismas privalo pranešti dalyvaujantiems byloje asmenims ar kitiems suinteresuotiems asmenims, kurie dėl tokio prašymo turi teisę pareikšti prieštaravimus. Šiuo atveju ieškovas M. S. apie gautą ieškovės prašymą nebuvo informuotas, todėl jam buvo apribota galimybė reikšti prieštaravimus dėl prašymo.

2. Skundžiama nutartimi buvo pažeistas LR CPK 145 str. 2 d. nurodytas ekonomiškumo principas, nes atsakovei priklausančio areštuoto turto vertė yra didesnė, nei ieškinio reikalavimo suma. Tuo tarpu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartimi buvo areštuotos atsakovės piniginės lėšos ieškinio reikalavimo ribose.

3. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra išvengti pasunkėjusio teismo sprendimo įvykdymo (LR CPK 144 str. 1 d.). Skundžiama nutartimi areštavus atsakovės butą, atsakovei nurodant, kad jos finansinė padėtis yra sunki, apribotos ieškovės galimybės geruoju įvykdyti tikėtinai ieškovui palankų teismo sprendimą, nes atsakovė praktiškai neturės galimybių gauti kreditą ar paskolą iš banko.

4. Teismui priėmus galimai ieškovui palankų sprendimą, o atsakovei nesugebant tinkamai jo įvykdyti, kiltų poreikis butą pardavinėti iš varžytinių. Tokiu atveju būtų pažeisti tiek atsakovės, tiek jos ir ieškovo vaikų interesai, nes šiai dienas areštuotas butas yra jų gyvenamoji patalpa. Be to, buto pardavimas iš varžytinių didins vykdymo išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 30 d. nutartimi patenkino atsakovės J. S. prašymą ir pakeitė byloje taikytas taikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. panaikino Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovei J. S. nuosavybės teise priklausantį trijų kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), leidžiant turtu naudotis, bet uždraudžiant bet kokia forma perleisti kitiems asmenims.

Atskiruoju skundu ieškovas M. S. nurodo, kad priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas pažeidė LR CPK 148 str. 1 d. reikalavimus, nes apie gautą atsakovės prašymą ieškovui nebuvo pranešta, todėl jam buvo apribota galimybė reikšti prieštaravimus dėl prašymo, teigia, kad pakeisdamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas pažeidė ekonomiškumo principą, padidino galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl nutartis, kuria pakeistos laikinosios apsaugos priemonės, turi būti panaikinta.

Šiuos atskirojo skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstais ir juos atmeta.

Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą.

LR CPK 148 str. 1 dalyje nurodoma laikinųjų apsaugos priemonių keitimo procesinė tvarka: prašymas yra paduodamas skundžiamą nutartį priėmusiam teismui, kuris apie tokį prašymą praneša dalyvaujantiems byloje ir kitiems suinteresuotiems asmenims, o pastarieji turi teisę pareikšti prieštaravimus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gruodžio 15 d. „Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalgoje“ Nr. AC-34-2, skelbtoje „Teismų praktikoje“ Nr. 34, yra pažymėjęs, kad laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas iš esmės reiškia dviejų procesinių sprendimų priėmimą: vienos laikinosios apsaugos priemonės panaikinimą bei kitos taikymą. Parenkant naują laikinąją apsaugos priemonę, taikomos tos pačios taisyklės kaip ir laikinosios apsaugos priemonės taikymo atveju, išskyrus vykdymo ypatumus, todėl procedūra (kitos šalies informavimas, įrodymų rinkimas) ir nutarties turinys yra analogiški kaip ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju.

Nagrinėjant klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nepranešimas dalyvaujantiems asmenims priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo nutartis dėl proceso teisės pažeidimo gali būti panaikinta tik tuo atveju, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį panaikina ne dėl argumento per se, kad šaliai (nagrinėjamu atveju ieškovui) nebuvo pranešta apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama nustačius, kad vertinant duomenis, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, bei tuos, kuriuos ieškovas pateikė su atskiruoju skundu, nebuvo pagrindo pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių.

Ištyręs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas atsakovės J. S. kilnojamojo turto ir piniginių lėšų areštą bei areštuodamas atsakovei nuosavybės teise priklausantį trijų kambarių butą, nepažeidė LR CPK 144 str. 1 d., taip pat LR CPK 145 str. 2 d. reikalavimų.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovo M. S. reikalavimo suma atsakovei J. S. yra 56406,25 Lt, tuo tarpu skundžiama nutartimi areštuoto trijų kambarių buto su rūsiu, esančiu (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 2012-01-01 duomenimis yra 76700 Lt, kas reiškia, jog ieškinio patenkinimo atveju atsakovei geruoju nevykdant teismo sprendimo, pastarasis priverstinai būtų įvykdytas, nukreipiant išieškojimą į anksčiau nurodytą nekilnojamąjį turtą, kurį realizavus teismo sprendimas būtų įvykdytas (LR CPK 664 str., 691 str., 694 str.). Todėl ieškovo argumentai, kad galimai jam palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės, yra nepagrįsti. Be to, atsakovė nepilnamečių vaikų neturi (b. l. 26, 27), dukra M. S. gyvena Vilniuje, kur studijuoja (duomenys neskelbtini) (b. l. 28), sūnus J. S. taip pat gyvena Vilniuje, kur studijuoja (duomenys neskelbtini) (b. l. 30), todėl šiuo aspektu skolos išieškojimas iš atsakovės gyvenamojo būsto nebūtų ribojamas. Tai, kad esant areštuotam butui, atsakovė gali negauti kredito, tikslu geranoriškai įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą, reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui neturi. Tikėtina, kad tiek esant areštuotam atsakovės butui, o juo labiau esant areštuotoms atsakovės piniginėms lėšoms, kredito gavimas tikslu įvykdyti teismo sprendimą būtų apsunkintas. Šiuo konkrečiu atveju atsakovė pati pasirinko, kad ieškinio reikalavimų įvykdymas būtų užtikrintas jai priklausančio buto areštu, t. y. pati prisiėmė riziką, jog jai geranoriškai nevykdant galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo, priteistos skolos išieškojimas gali būti nukreiptas į jos gyvenamąjį būstą. Šiuo atveju ieškovo interesai nėra pažeidžiami, o nurodyti minėti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad pakeitus laikinąsias apsaugos priemones padidėjo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika.

Tai, kad areštavus atsakovės trijų kambarių butą, arešto mastas viršija ieškinio reikalavimo sumą, nėra pagrindas naikinti skundžiamą nutartį, nes šiuo atveju areštuotas turtas nuosavybės teise priklauso atsakovei J. S., kuri pateikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo sutiko, kad būtų areštuotas didesnės vertės turtas, nei ieškinio reikalavimo suma, todėl konstatuoti, kad pakeitus laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeistas ekonomiškumo principas (LR CPK 154 str. 2 d.), nėra pagrindo.

Dėl išdėstyto, atskirasis skundas atmestinas, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis paliktina nepakeista.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartį nepakeistą.