Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Evaldo Pašilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. A. ir V. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, 13 (trylikos) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir M. A. paskirta galutinė subendrinta 13 (trylikos) metų laisvės atėmimo bausmė.

V. G. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, 14 (keturiolikos) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir V. G. paskirta galutinė subendrinta 14 (keturiolikos) metų laisvės atėmimo bausmė.

Iš M. A. ir V. G. nukentėjusiajam V. R. solidariai priteista 15 000 (penkiolika tūkstančių) Eur neturtinei žalai atlyginti

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo V. G. apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistojo M. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, ir M. A. ir V. G. pagrįstai pripažino kaltais pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus ir BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, taip pat nuteistiesiems paskyrė teisingas bausmes. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė iš M. A. valstybės naudai išieškoti 1 354,10 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, todėl ši skundžiamo dalis keistina BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu.

Dėl M. A. ir V. G. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus ir BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį

7. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad 2020 m. lapkričio 30 d., apie 15.00 val. M. A. ir V. G., tikėdamiesi, jog P. R. gali turėti pinigų, atvyko į jo gyvenamąją vietą, norėdami iš jo išvilioti ar pavogti pinigus. Atvykę į P. R. sodybą, jie pabeldė į duris, tačiau durų niekas neatidarė, todėl V. G. alkūne išdaužė lango stiklą, ir tokiu būdu pateko į P. R. namo vidų. V. G., patekęs į namo vidų, atidarė P. R. namo lauko duris, į vidų įleisdamas M. A.. Šias aplinkybes abu nuteistieji pirmosios instancijos teisme aiškino tapačiai, jų neginčija ir savo apeliaciniuose skunduose. Tačiau M. A. ir V. G. parodymai teisme išsiskyrė dėl tolesnės įvykių eigos. M. A. nurodė P. R. sudavęs nestiprius smūgius. Smurtinio pobūdžio veiksmus atliko ne tik jis, bet ir V. G., kojomis ir pagaliu sudavęs smūgius P. R. (t. 6, b. l. 86–89). Tuo tarpu V. G. teigimu, jokių smūgių P. R. jis apskritai nesudavė, visus jam nustatytus sužalojimus turėjo padaryti M. A.. Nuteistasis didžiąją laiko dalį praleido namo kieme, rūkė (t. 6, b. l. 89-94).

9. Daryti priešingą išvadą teisėjų kolegijai neleidžia ir V. G. apeliacinio skundo motyvai, kad M. A. parodymų keitimą 2021 m. sausio 22 d. (t. 4, b. l. 14–17) sąlygojo jam suteikta galimybė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tuo pačiu ir su pirminiais 2021 m. sausio 21 d. apklausos metu V. G. duotais parodymais (t. 4, b. l. 129–138). Šią nuteistojo versiją paneigia objektyvūs bylos duomenys. Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo V. G., 2021 d. sausio 22 d. Alytaus apylinkės teisme iš tiesų buvo sprendžiamas kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo M. A. klausimas. Teismo posėdžio metu M. A. buvo išaiškintos jo kaip įtariamojo teisės, tuo pačiu ir teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau tokio prašymo nei M. A., nei jo gynėjas advokatas V. K. nepareiškė. Posėdyje M. A. visiškai pripažino savo kaltę ir paaiškino, kad P. R. atžvilgiu smurtavo tiek jis, tiek ir V. G. (t. 4, b. l. 45–47), analogišką versiją po kelių valandų pateikdamas ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams (t. 4, b. l. 14–17). Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad po 2021 m. sausio 21 d. vykusios pirminės V. G. apklausos, baigtos 14.20 val., iki Alytaus apylinkės teismo 2021 m. sausio 22 d. posėdžio, prasidėjusio 10.15 val., su M. A. buvo atliekami kokie nors procesiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurių metu jis galėjo sužinoti V. G. keliamą versiją (M. A. jam neva prasitarė smurtavęs P. R. atžvilgiu), ar jam buvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, baudžiamojoje byloje nėra.

10. Kaip nepagrįsta atmestina ir V. G. apeliaciniame skunde keliama versija, kad M. A., teigdamas, jog smurtinio pobūdžio veiksmus P. R. atžvilgiu atliko tiek jis, tiek V. G., jį apkalba ir siekia sušvelninti savo teisinę padėtį. M. A. neneigė sudavęs 5–8 smūgius į įvairias P. R. kūno vietas, be kita ko, ir į gyvybiškai reikšmingas – galvos sritį bei krūtinę, tuo pačiu nurodydamas, kad smūgius P. R. sudavė ir V. G.. Aplinkybė, kad M. A. ginčija savo veiksmų pavojingumą bei tyčią nužudyti nukentėjusįjį, nereiškia, kad jo parodymais negalima vadovautis ta apimtimi, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys.

11. Pagrindo netikėti M. A. nuosekliais parodymais dėl V. G. smurtinio pobūdžio veiksmų P. R. atžvilgiu nesudaro ir V. G. apeliacinio skundo motyvai, kad po to, kai jis pasiūlė prisipažinti policijai, jog buvo P. R. sodyboje, M. A. jį neva kelis kartus buvo sumušęs. Kaip nurodė pats V. G., dėl galimo sumušimo jis pareiškimo nerašė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ši V. G. nurodyta aplinkybė nesutrukdė jam toliau bendrauti su M. A.. Bylos duomenimis, net ir sulaikyti policijos pareigūnų V. G. ir M. A. tęsė bendravimą susirašinėdami laiškais. 2022 m. kovo 28 d. teisiamojo posėdžio metu M. A. pateikė vieną V. G. jam rašytų laiškų (t. 6, b. l. 72). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis V. G. patvirtino, kad tai jo M. A. rašytas laiškas. Įvertinus pateikto laiško turinį, teisėjų kolegija neįžvelgia V. G. baimės ar priešiškumo M. A. atžvilgiu.

12. Atsižvelgiant į aptartų duomenų visumą, netikėti M. A. parodymais, kad smurtinio pobūdžio veiksmus P. R. atžvilgiu atliko ne tik jis, bet ir V. G., nėra pagrindo. Tuo tarpu V. G. pateikta įvykių versija, kad jokių smurtinio pobūdžio veiksmų P. R. atžvilgiu jis neatliko, viso proceso metu nebuvo nuosekli. 2021 m. sausio 25 d. apklausoje ir 26 d. parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistasis V. G. nurodė, kad tuo metu, kai M. A., sudavęs smūgius P. R. į galvos ir krūtinės sritis (ko neneigia ir M. A.), toliau ieškojo pinigų, jis iš krūvos malkų, sudėtų prie krosnies, paėmė medžio pliauską ir ja, prispaudęs P. R. kairę ranką į sofos sėdimą dalį, sudavė du kartus į viršutinę plaštakos dalį. Po to medžio pliauska sudavė dar du smūgius P. R. į vieną ar abi kojas ir, reikalaudamas pasakyti, kur pinigai, keturis ar penkis kartus dešinės rankos kumščiu sudavė P. R. į kairį šoną. Nuo smūgių P. R. pavirto dešiniu šonu ant lovos. Toliau P. R. atžvilgiu smurtavo M. A. – pakėlė P. R. nuo lovos, sviedė jį ant grindų, tris kartus P. R. koja spyrė į krūtinės sritį, o V. G. išėjo į lauką. Kai grįžo į namo vidų, P. R. gulėjo nugara ant grindų. V. G. suėmė P. R. už pažastų, ištempė jį į kiemą ir pasodino ant žemės, kad nukentėjusysis atsigautų. P. R. veidas buvo kruvinas, jis sėdėjo ir lingavo. M. A. išėjus iš namo, jie abu nuėjo į jų laukiantį taksi automobilį. Šias faktines aplinkybes V. G. patvirtino 2021 m. sausio 26d. parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 4, b. l. 142–145; 147-149). Taigi jos iš esmės atitiko ir M. A. parodymus, kad P. R. atžvilgiu smurtavo abu nuteistieji.

13. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, V. G. paneigė 2021 m. sausio 25 d. apklausoje ir 2021 m. sausio 26 d. parodymų patikrinimo vietoje metu duotus parodymus, nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo metu save apkalbėjo, nes tyrėjas Ž. U. sulaikė jam artimųjų perduotas cigaretes, taip pasinaudodamas stipria nuteistojo priklausomybe nuo tabako. Tyrėjas taip pat nurodė V. G., ką konkrečiai kalbėti dėl nukentėjusiojo sumušimo pagaliu (t. 6, b. l. 92-93). Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų duomenų visumą, šią nuteistojo versiją atmeta kaip neįtikinamą. Tiek apklausiant V. G. 2021 m. sausio 25 d., tiek ir atliekant jo parodymų patikrinimą vietoje 2021 m. sausio 26 d., jo apklausoje dalyvavo jo gynėja advokatė Ona Klinavičienė, tačiau jokių pastabų dėl neva BPK reikalavimų neatitinkančios apklausos neišsakė nei advokatė, nei V. G., savo parašu patvirtinęs parodymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmą kartą ankstesnius save kaltinančius parodymus V. G. pakeitė 2021 m. balandžio 8 d. apklausoje, kurioje kaip parodymų pakeitimo priežastį nurodė, kad tuo metu norėjo rūkyti ir buvo psichologiškai palūžęs po žinios apie P. R. mirtį (t. 4, b. l. 143). Pastebėtina ir tai, jog naujas parodymų keitimo priežastis nuteistasis nurodė tik teisiamajame posėdyje, ir tik atlikus įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme, jau po nuteistojo M. A. parodymų 2022 m. kovo 28 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu.

14. Atmetant šią nuteistojo V. G. versiją, įvertintina ir tai, kad 2021 m. sausio 25 d. apklausoje bei 2021 m. sausio 26 d. parodymų patikrinimo vietoje metu jo duoti parodymai iš esmės atitiko nuoseklias M. A. nurodytas faktines aplinkybes, kad P. R. atžvilgiu smurtavo ne tik jis, bet ir V. G.. Jie iš dalies paaiškina ir 2021 m. kovo 25 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadoje Ne. pM 1-387/2020 (06) konstatuotas aplinkybes (t. 1, b. l. 175–188). Specialisto išvados duomenimis, P. R. be kitų sužalojimų buvo nustatytos ir muštinės žaizdos abiejų rankų plaštakų nugariniuose paviršiuose, padarytos veikiant kietais bukais žalojančiais daiktais, kuo, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai galėjo būti ir V. G. paminėta medžio pliauska. Be to, P. R., be kitų sužalojimų, buvo nustatyti dešinės pusės I, II, III, VI, VII, VIII, IX ir kairės pusės II, III, IV tiesioginiai lūžimai bei kraujosruvos tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietose, dešinės pusės I, II, IV, V, VI, VII ir kairės pusės II, III, V, VI, VII netiesioginiais lūžimai bei kraujosruvas tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietose. Tiek 2021 m. sausio 25 d. apklausoje, tiek ir 2021 m. sausio 26 d. parodymų patikrinimo vietoje metu V. G. pripažino sudavęs 4-5 smūgius P. R. į kairį šoną, kas galėjo sąlygoti ir P. R. specialisto išvadoje nustatytus kairės pusės sužalojimus.

15. Esant šių duomenų visumai teisėjų kolegija nemato pagrindo netikėti V. G. 2021 m. sausio 25 d. apklausoje ir 2021 m. sausio 26 d. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir V. G. apeliacinio skundo motyvai, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, paneigtų pirmosios instancijos teisme, vertinimas, neatitinka šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos. Nors BPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nors ir nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-119/2011, 2K-105-699/2016, 2K-245-693/2016, 2K-292-693/2018). Įvertinus tai, kad V. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ta dalimi, kiek jie susiję su V. G. veiksmais, pilnai patvirtino įvykio vietoje kartu su V. G. buvęs M. A., be to, jie atitinka specialisto išvadoje P. R. nustatytų sužalojimų pobūdį, lokalizaciją ir mechanizmą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas galėjo vertinti V. G. 2021 m. sausio 25 d. apklausoje ir 2021 m. sausio 26 d. parodymų patikrinimo vietoje metu duotus parodymus.

16. V. G. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai ir aplaidžiai, nepagrįstai nebuvo atlikta jo ir M. A. akistata, netirti tiriamo įvykio metu jo vilkėti drabužiai. Tačiau teisėjų kolegija nemato pagrindo kitaip vertinti byloje surinktus įrodymus. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad M. A. ir V. G. buvo sulaikyti praėjus beveik dviem mėnesiams po P. R. nužudymo: M. A. – 2021 m. sausio 20 d. (t. 4, b. l. 33–35), V. G. – 2021 m. sausio 21 d. (t. 4, b. l. 154–155). Taigi praėjus tokiam ilgam laiko tarpui, tirti V. G. ir M. A. drabužius, tikintis ant jų aptikti P. R. biologinių pėdsakų, nebuvo tikslinga. Be to, liudytojas A. R., matęs M. A. ir V. G. iš karto po įvykio, patvirtino ant nuteistųjų vilkėtų drabužių jokių kraujo pėdsakų nematęs. Tai, kad vertinamu atveju nebuvo atlikta M. A. ir V. G. akistata, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas netinkamai. Tiek M. A., tiek V. G. viso baudžiamojo proceso metu buvo apklausti po kelis kartus, jų apklausos buvo vykdomos ir pirmosios instancijos teisme, jų parodymai dėl kiekvieno jų atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų P. R. atžvilgiu nesutapo. Manyti, kad atlikus nuteistųjų akistatą būtų gauti kokybiškai nauji duomenys, iš esmės keičiantys pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad įrodymų procesas negali būti begalinis: teismas pagal BPK 20 straipsnį turi pareigą ištirti ir vertinti bylos duomenis ta apimtimi, kiek jų pakanka neabejotinoms išvadoms dėl tiriamo dalyko. Nesant pagrindo abejoti, kad P. R. namuose tiriamo įvykio metu buvo tiek V. G., tiek M. A., V. G. apeliacinio skundo motyvai, jog jo nekaltumą patvirtina P. R. namuose nerasti jo DNR pėdsakai, atmestini kaip nepagrįsti.

17. Nors V. G. teigia, kad jo veiksmus ištempiant P. R. į kiemą sąlygojo noras, kad M. A. kuo greičiau važiuotų namo, tokiais veiksmais jis siekė padėti P. R., tačiau tokius V. G. ketinimus paneigia byloje nustatyti duomenys. Kaip nustatyta liudytojo A. R. parodymais, pagal susitarimą atvykęs pasiimti nuteistųjų netoli P. R. gyvenamosios vietos, jis jų laukė maždaug 20 minučių, po ko prie jo priėjo M. A. ir paprašė palaukti dar 10 minučių. A. R. sutikus, po maždaug 10 minučių prie jo priėjo V. G. ir paprašė palaukti dar 10 minučių. Maždaug už 15 minučių į automobilį sugrįžo jau abu nuteistieji. Tai, kad A. R. kelis kartus buvo prašoma palaukti, patvirtino tiek V. G., tiek ir M. A.. Įvertinus tai, kad M. A. jau buvo išėjęs iš P. R. namo, palikdamas P. R. su V. G., akivaizdu, kad norėdamas padėti P. R., V. G. turėjo galimybę išeiti kartu su M. A. jau pirmąjį kartą, tačiau to nepadarė, P. R. namuose kartu su M. A. užtrukdamas dar apie pusvalandį.

18. Kitaip negu apeliaciniame skunde teigia M. A., pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai pripažino kaltu įgyvendinus tyčinį kvalifikuotą nužudymą veikiant bendrininkų grupėje su V. G.. M. A. nurodo, jog nukentėjusiajam sudavė tik nestiprius smūgius, juo labiau, kad tuo metu dėl atliktų operacijų tuo metu buvo silpnos sveikatos. Tyčios nužudyti P. R. jis neturėjo; stabdė V. G., kai jis mušė M. A. su pagaliu. Kai su V. G. išėjo iš sodybos, manė, kad nukentėjusysis dar liko gulėti name. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

19. 2021 m. kovo 25 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvada Nr. M 387/2020 (06) patvirtina, kad P. R. mirtis įvyko dėl stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio dauginiais veido kaulų lūžimais, stuburo kaklinės dalies tarpslankstelinio disko plyšimu, dauginiais krūtinės ląstos kaulų lūžimais, nukraujavimu į kūno audinius ir išorę – trauminiu šoku. P. R. lavone rasti odos nubrozdinimai kaktos abejose pusėse, muštinė žaizda su aplinkiniu odos nubrozdinimu nosies kairėje pusėje, kraujosruvos odoje ir poodyje dešinės akies apatiniame voke bei kairės akies vokuose, kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose momens – smilkinio srityje abipus ir pakaušio srityje, kraujosruvos abiejuose smilkininiuose raumenyse, plati kraujosruva veido minkštuosiuose audiniuose, viršutinio žandikaulio lūžimas pagal La Fort II tipą, nosies kaulų lūžimas, kraujosruvos po galvos smegenų minkštaisiais dangalais abiejų galvos smegenų pusrutulių visame paviršiuje, tarpslankstelinio disko tarp kaklinių VI ir VII stuburo slankstelių plyšimas bei nežymi kraujosruva priestuburiniuose minkštuosiuose audiniuose plyšimo vietoje, krūtinkaulio tiesioginis lūžimas bei masyvi kraujosruva užkrūtinkauliniuose puriuosiuose audiniuose ir tarpusienio priekinės dalies puriuosiuose audiniuose, dešinės pusės I, II, III, VI, VII, VIII, IX ir kairės pusės II, III, IV tiesioginiai lūžimai bei kraujosruvos tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietose, dešinės pusės I, II, IV, V, VI, VII ir kairės pusės II, III, V, VI, VII netiesioginiai lūžimai bei kraujosruvos tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietose, kraujosruva nugaros kairės pusės raumenyse mentės srityje, kraujosruvos odoje ir poodyje bei muštinės žaizdos abiejų plaštakų nugariniuose paviršiuose. Šių sužalojimų visuma sąlygojo P. R. mirtį (t. 1, b. l. 175–188).

20. 2021 m. kovo 25 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus specialisto išvadoje Nr. pM 1-387/2020 (06) nustatyta, kad R. R. lavone rasti sužalojimai padaryti mažiausiai 12 trauminių poveikių – mažiausiai 6 trauminiai poveikiai į galvos sritį, mažiausiai 4 trauminiai poveikiai į krūtinės ląstos sritį it mažiausiai 2 trauminiai poveikiai į rankų sritį. Sužalojimų visumos padarymo galimybė griūnant ir atsitrenkiant į kietą pagrindą, atmetama (t. 1, b. l. 192–193), kas patvirtina, kad visi P. R. nustatyti sužalojimai padaryti trauminiai poveikiais, būdingais smūgių sudavimui.

21. 2021 m. kovo 25 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 387/2020 (06) nustatytą P. R. mirties priežastį pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir ekspertas L. U.. Jo teigimu, P. R. mirė nuo trauminių poveikių visumos, kadangi sužalojimai padaryti galvoje ir krūtinės srityje. Sužalojimai daugybiniai, nustatyti kaulų lūžimai keliose vietose, atskirti sužalojimus nėra galimybės. Analogiškas aplinkybes ekspertas L. U. patvirtino ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, nurodydamas, kad P. R. mirė nuo smūgių visumos, kas sukėlė trauminį šoką. Iš esmės tokia pati išvada padaryta ir apeliacinės instancijos teisme nuteistojo M. A. pateiktoje teismo medicinos gydytojo (eksperto) dr. P. P. konsultacijoje, kurios duomenimis, atsižvelgiant į tai, kad yra vidaus organų mažakraujystė ir nėra konkretaus sužalojimo, galėjusio lemti mirtį, tai ją sukėlusi komplikacija, įvardinta kaip šokas, yra teisinga (t. 7, b. l. 186).

22. Nuteistojo M. A. parodymai ir V. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais teisėjų kolegija vadovaujasi, sutampa ta apimtimi, kad atėjus pas nukentėjusįjį, pastarajam keletą smūgių į galvą ir į krūtinės sritį sudavė ir M. A.. Parodymai sutampa ir dėl aplinkybės, jog V. G. mušė nukentėjusįjį P. R. su pagaliu. Be to, šiuos nuteistojo parodymus patvirtina specialisto išvada nustatyti sužalojimai. Savo parodymuose M. A. taip pat patvirtino, kad matė, kaip V. G. nukentėjusįjį muša pagaliu, nors ir nurodė tuomet žodžiu bandęs jį sustabdyti.

23. Nors byloje nėra įmanoma pilna apimtimi nustatyti, kas iš nuteistųjų sudavė kokius smūgius nukentėjusiajam, be to, matyti, jog V. G. papildomas smurtavimas pagaliu buvo atitinkamai intensyvesnis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ir pats nuteistasis M. A. parodė sudavęs smūgius nukentėjusiajam į galvos ir krūtinės sritį, taigi gyvybiškai svarbias vietas. Kadangi M. A. veikė bendra tyčia kartu su V. G., kad užvaldyti nukentėjusiojo pinigus, jam kaip bendravydytojui inkriminuotini ir V. G. atlikti veiksmai. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, esant bendravykdymui nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2009, Nr. 2K-7-156/2010, Nr. 2K-366/2011, Nr. 2K-303/2012, Nr. 2K-68-942/2016 ir kt.). Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį kiekvieno bendravykdytojo veiksmai yra inkriminuojami kitam bendrininkui kaip atlikti jo paties. Atsižvelgiant į specialistų nustatytus daugybinius masyvaus pobūdžio sužalojimus (kaulų lūžiai, kraujosruvos smegenų audiniuose), taip pat nuteistojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jog nukentėjusysis nuo nuteistųjų smūgių nukrito nuo kėdės, teisėjų kolegija laiko neįtikinamais M. A. teiginius, esą jo nukentėjusiajam suduoti smūgiai buvo nestiprūs, kas suponuoja, jog sunkiai smurtavo tik V. G., o mirties padariniai pačiam M. A. buvo netikėti. Kaip matyti iš bylos duomenų, abu nuteistieji palyginti ilgą laiko tarpą kartu praleido sodyboje, taigi negalėjo nematyti vienas kito atliekamų veiksmų. Be to, tiek M. A., tiek V. G. paeiliui prašė taksi vairuotojo, liudytojo A. R., dar palaukti ir sugrįžo namo kartu. Taigi M. A. tvirtinimas, jog jis nenorėjo ar net bandė sutrukdyti, kad nukentėjusysis patirtų sunkius smurto padarinius, objektyviais bylos duomenimis nustatytu jo elgesiu niekaip nepasižymėjo. Todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo nesivadovauti V. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad abiejų nuteistųjų smurtavimas buvo intensyvus. Kitaip negu teisiamajame posėdyje, šiais savo parodymais V. G. nemenkino ir savo paties indėlio, todėl kolegija nemato priežasčių, kodėl pastarasis galėjo apkalbėti M. A.. Skunde M. A. taip pat nurodo, kad stipriai sumušti nukentėjusiojo negalėjo dėl patirtų sunkių operacijų. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis pirmą kartą buvo operuotas 2020 m. rugsėjo 30 d., antrą kartą – 2020 m. spalio 8 d.; 2020 m. spalio 15 d. chirurgo epikrizėje rekomenduojama sunkų fizinį krūvį riboti 1-1,5 mėnesį (t. 6, b. l. 69-70). Tuo tarpu jam inkriminuojamo įvykio data yra 2020 m. lapkričio 30 d. Taigi nors lieka neatmestina, kad nuteistojo sveikata dar galėjo būti pilnai neatsistačiusi, tačiau, kita vertus, tarp paskutinės operacijos ir byloje tiriamo įvykio praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas. Be to, jeigu, kaip nurodo nuteistasis, jis tuo metu buvo itin silpnos sveikatos, kad vos judėjo, nėra įtikinama įvykių eiga, kad jis kartu su V. G., jau dienos priešpietį pavartoję alkoholinių gėrimų, leidosi į kelionę taksi į P. R. sodybą, kur praleido pakankamai ilgą laiko tarpą ir, pasak jo paties parodymų, penkis-aštuonis kartus sudavė smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno sritis. Aplinkybės, kad jam būtų kaip nors užkliuvęs nuteistojo M. A. būsena, nenurodė ir liudytojas A. R., įvykio dieną vežęs abu nuteistuosius. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis buvo garbaus amžiaus, mušamas nesigynė, taigi smurtavimo veiksmai atitinkamai reikalavo mažiau pastangų. Pastebėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu M. A. nors ir teigė, kad V. G. sudavė daugiau smūgių, tačiau tokių aplinkybių, kad buvo silpnos sveikatos būklės ir dėl to nukentėjusiajam sudavė tik nestiprius smūgius, nenurodė.

24. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir M. A. teiginiai, jog niekas P. R. iš namo netempė, jam ir V. G. išeinant iš P. R. gyvenamosios vietos, jis buvo namo viduje. Šiuos M. A. parodymus betarpiškai paneigė V. G., kuris nurodė, kad P. R. į lauką ištempė jis, ką patvirtina namo viduje įvykio vietos apžiūros metu rastos tempimo žymės bei nusmukę P. R. drabužiai (t. 1, b. l. 17–34). Bylos duomenimis, į jų laukiantį taksi automobilį, vairuotą A. R., nuteistieji sugrįžo kartu. Jokių duomenų, patvirtinančių, kad M. A. iš P. R. namo ėjo kitu keliu nei V. G., nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. To nepatvirtino nei V. G., nei M. A.. Tuo tarpu P. R. lavonas buvo rastas vos už keturių metrų nuo įėjimo į P. R. namą, jokie kieme buvę objektai, sprendžiant iš įvykio vietos apžiūros protokole nustatytų aplinkybių, negalėjo sutrukdyti M. A. pastebėti tuo metu jau kieme buvusio P. R.. Taigi nematyti į lauką ištempto P. R., kurį abu nuteistieji paliko gulėti likimo valiai, M. A. akivaizdžiai negalėjo.

25. Apeliacinės instancijos teisme M. A. pateikė teismo medicinos gydytojo (eksperto) dr. P. P. konsultacija (t. 7, b. l. 186) taip iškeldamas versiją, kad P. R. mirties priežastį galėjo sąlygoti nukentėjusiojo kūno atšalimas, taigi pirmosios instancijos teismas neįrodė tarp nuteistųjų veiksmų ir nukentėjusiojo mirties buvus priežastinį ryšį. Tačiau ekspertas L. U., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, papildomai paaiškino, jog tyrimo metu nebuvo nustatyti jokie kūno atvėsimo požymiai. Pagrindinis atšalimo požymis, pasak eksperto, yra žmogaus skrandžio gleivinėje randamos kraujosruvos, vadinamos „Višnevskio dėmės“. Tyrimo metu buvo apžiūrėtas P. R. skrandis, tačiau tokie požymiai nustatyti nebuvo, todėl atšalimo versija toliau nebuvo tiriama (t. 8, b. l. 13–16). Pažymėtina ir tai, kad teismo medicinos gydytojo (eksperto) dr. P. P. konsultacinėje išvadoje P. R. kūno atšalimas nebuvo įvardintas kaip P. R. mirtį lėmęs veiksnys, tačiau trumpai nurodyta, kad ši versija nebuvo tirta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nemato pagrindo nesivadovauti eksperto L. U. paaiškinimais apeliacinės instancijos teisme, kad kūno atšalimas atmestinas.

26. Aptartų duomenų visuma patvirtina, kad P. R. mirtį sąlygojo ne vienas ar keli konkretūs smūgiai, bet jų visuma, todėl M. A. apeliacinio skundo motyvai, kad jo suduoti smūgiai P. R. negalėjo lemti jo mirties, atmestini kaip nepagrįsti. M. A. nuosekliai teigė matęs V. G. smurtinio pobūdžio veiksmus P. R. atžvilgiu. V. G. ikiteisminio tyrimo metu neneigdamas sudavęs smūgius P. R. į įvairias kūno vietas, patvirtino matęs ir M. A. suduodamas smūgius P. R.. Tokiu būdu M. A. ir V. G. pritarė vienas kito smurtinio pobūdžio veiksmų atlikimui P. R. atžvilgiu, turėdami bendrą sumanymą užvaldyti nukentėjusiojo P. R. turtą. Todėl apygardos teismas pagristai konstatavo, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe kaip bendravykdytojai. Nors, kaip teisingai pažymima tiek M. A., tiek V. G. apeliaciniuose skunduose, išankstinio susitarimo nužudyti P. R. jie neturėjo, tačiau, bylos duomenys ir nuteistųjų veiksmai betarpiškai patvirtina, jog jis kilo staiga ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu elgesiu, suduodant smūgius P. R. į įvairias kūno vietas, taip pat į gyvybiškai svarbias kūno dalis – galvą bei krūtinę. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki kol nusikalstama veika bus baigta. Iš bylos duomenų taip pat akivaizdu, kad abu nuteistieji, suduodami smūgius P. R. į įvairias kūno vietas, taip pat ir gyvybiškai svarbias – galvą, krūtinę, nors ir neturėjo tikslo nužudyti, tačiau suvokė tokio intensyvaus smurtavimo pavojingumą bei numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą, ir nors jų nenorėjo, tačiau leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tai netiesiogiai patvirtina ir nuteistųjų veiksmai po įvykio, kai matydami sužalotą ir kraujuojantį P. R., jie paliko jį lauke, nors suprato, kad P. R. dar gyvas, tačiau jam medicinos pagalbos nesuteikė, taigi buvo abejingi galimiems padariniams.

27. Aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo abejoti, kad abu nuteistieji P. R. atžvilgiu atliko smurtinio pobūdžio veiksmus, siekdami turtinės naudos – užvaldyti svetimą turtą, t. y. esant savanaudiškoms paskatoms. Pagal teismų praktiką savanaudiškos paskatos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą konstatuojamos tada, kai kitas žmogus nužudomas, siekiant iš to gauti turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialių išlaidų. Savanaudiškos paskatos tokiu atveju susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu. Tai, kad į P. R. namus buvo įsibrauta siekiant iš jo pagrobti pinigus, neneigė nei V. G., nei M. A., todėl abejoti jų savanaudiškomis paskatomis, nėra pagrindo. Tuo tarpu nustačius, kad nužudymas buvo padarytas dėl savanaudiškų paskatų, veika papildomai kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį priklausomai nuo nustatytų šį nusikaltimą kvalifikuojančių požymių. Atsižvelgiant į tai, kad jokio turto P. R. namuose V. G. ir M. A. nerado, ką patvirtina ir tai, kad jie nesusimokėjo A. R. už jiems suteiktas taksi paslaugas, jų veiksmai skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai papildomai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį. Dėl to keisti nusikalstamų veikų kvalifikavimą ir V. G. veiką kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, kaip to prašo V. G., nėra teisinio pagrindo.

28. Nesant pagrindo abejoti V. G. kalte padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose numatytą nusikalstamą veiką, tenkinti jo apeliacinio skundo prašymą ir atmesti nukentėjusiojo V. R. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija nemato pagrindo.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

29. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. A. teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu už BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose numatyto nusikaltimo padarymą jam buvo paskirta pernelyg griežta laisvės atėmimo bausmė.

30. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuomet, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė.

31. Už BK 129 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamajame įstatyme numatytas laisvės atėmimas aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pirmosios instancijos teismas M. A. už BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrė trylikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

32. Skirdamas bausmę M. A. pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai). Nors apeliaciniame skunde M. A. teigia, kad jo apsvaigimas nuo alkoholio turėtų būti vertinamas švelniau, nes tik dėl savo apsvaigimo jis sutiko atlikti neteisėtus veiksmus P. R. atžvilgiu, šie nuteistojo teiginiai nesudaro pagrindo švelninti jo teisinę padėtį. Būtent tai, kad apsvaigimas sąlygojo nusikalstamos veikos padarymą, pagal įstatymų leidėjo valią sudaro pagrindą tai pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Iš bylos duomenų matyti, kad M. A. piktnaudžiauja alkoholiu, dėl turimos priklausomybės buvo gydomas, jam diagnozuotas Impulsyvus tipas (F60.30) bei Psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio žalingo vartojimo (F10.1) (t. 3, b. l. 186). Tačiau, žinodamas neigiamą alkoholio vartojimo įtaką jo elgesiui, M. A. nededa jokių pastangų, siekdamas apriboti galimus savo problemų padarinius aplinkiniams.

33. Vertinant nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes nustatyta, kad M. A. nevedęs, turi mažametę dukrą (t. 3, b. l. 114) iki suėmimo dirbo UAB „M.“ darbininku (t. 3, b. l. 179), praeityje teistas tiek už eilę smurtinių bei turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą (t. 3, b. l. 118–131), remiantis teismų informacinė sistemos LITEKO duomenimis, du teistumai (Alytaus apylinkės teismo 2021 m. balandžio 28 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiai) yra susiję su smurto naudojimo epizodais tais pačiais 2020 metais. Be to, M. A. daug kartų baustas administracine tvarka, be kita ko ir už tai, kad girtas plūsdavosi viešose vietose, taip pat už tyčinį svetimos nuosavybės sugadinimą (t. 3, b. l. 166–176).

34. Taigi įvertinus nuteistojo M. A. asmenybę, vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo M. A. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus paskirta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė, yra aiškiai per griežta. Iš jau aptartų byloje surinktų įrodymų taip pat negalima daryti išvados, kad nuteistojo vaidmuo nužudant P. R. buvo gerokai menkesnis negu V. G.. M. A. paskirta bausmė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, todėl ją švelninti nėra teisinio pagrindo. Pagrindo M. A. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia.

35. V. G. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose padarymą buvo paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį jam paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nebuvo nustatytos V. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai). V. G. nevedęs, tačiau turi dvi nepilnametes dukras (t. 4, b. l. 66–67), iki suėmimo vykdė individualią veiklą statybų srityje (t. 4, b. l. 117), praeityje teistas tiek už smurtinio, tiek už finansinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą (t. 4, b. l. 68–76), baustas ir administracine tvarka (t. 4, b. l. 101–111). Pagrindo manyti, kad šios bausmės yra per griežtos, nėra. Jokių nesutikimo motyvų su jam paskirtomis bausmėmis V. G. nepateikia ir savo apeliaciniame skunde.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

36. Apeliaciniame skunde M. A. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio sprendimu išieškoti iš jo 1354,10 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Teigia, kad jo gynėjo dalyvavimas pirmosios instancijos teisme buvo būtinas, jis neturėjo jokios objektyvios galimybės atsisakyti jam paskirto gynėjo teikiamų paslaugų, įkalinimo įstaigoje jis negauna su darbo santykiais susijusių pajamų, jo finansinė padėtis yra labai sunki.

37. BPK 106 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

38. BPK 106 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyti tik du atvejai, numatyti BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose – kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylos, kada valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nėra išieškomos iš nuteistojo. Vadovaujantis teismų praktika, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos paprastai neišieškomos ir tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas apeliacinis ar kasacinis skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, kadangi šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406-507/2016, Nr. 2K-67-697/2021, Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-227-697/2022). Taigi, visais kitais atvejais, teismas, atsižvelgdamas į turtinę padėtį, turi diskrecijos teisę valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas išieškoti iš nuteistojo.

39. Bylos duomenimis, M. A. 2021 m. sausio 20 d. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, todėl valstybės garantuojama teisinė pagalba tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jam buvo teikiama BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, M. A. gynėjo dalyvavimas šiuo atveju buvo būtinas. Skundžiamu nuosprendžiu M. A. buvo paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, kuri šia nutartimi paliekama nepakeista. Jokių duomenų apie apmokamą nuteistojo darbą įkalinimo įstaigoje, ar jo santaupas, negarinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, kas teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai pritarti M. A. apeliacinio skundo motyvams ir spręsti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas iš M. A. išieškoti 1354,10 Eur valstybės garantuojamų teisinės pagalbos išlaidų, yra nepagrįstas ir nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl naikintinas. Iš M. A. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 326 straipsnio 3 dalimi, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta iš M. A. valstybės naudai išieškoti 1 354,10 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt keturis eurus 10 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo M. A. nepriteisti.

Likusią Kauno apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.