Šiaulių apygardos teismo nutartis

Telšių rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. vasario 11 d. R. G. ir E. G. sudarytą vedybinę sutartį, patvirtintą (duomenys neskelbtini) rajono 2-ojo notarų biuro notarės G. D. (notarinio registro Nr. 809) ir taikė restituciją: E. G. nuosavybėn grąžino jo perleistą turtą ir pajamas, bei nukreipė į juos išieškojimą S. V. reikalavimams patenkinti ir priteisė lygiomis dalimis (po 72,00 Lt) iš atsakovų R. G. ir E. G. 144 Lt sumokėtam žyminiam mokesčiui apmokėti S. V. naudai. Taip pat priteisė 43,94 Lt iš atsakovų R. G. ir E. G. lygiomis dalimis (po 21,97 Lt) teismo turėtų procesinių išlaidų į valstybės biudžetą.

Teismas konstatavo, kad sandoris, kuriuo keičiamas areštuoto turto teisinis režimas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negalioja (LR CK 1.80 str. 1 d., 3.105 str. 1 p.). Tokio sandorio šalys neturi teisės sudaryti, o notaras negali patvirtinti. Atsakovai neturėjo teisės sudaryti sutarties dalyje dėl areštuotų turtinių teisių. Taigi atsakovų E. G. ir R. G. povedybinės sutarties sąlygos, kuriomis susitarta dėl areštuoto turto - pajamų teisinio statuso pakeitimo, yra niekinės ir negalioja, todėl šiomis sutarties sąlygomis atsakovai gintis nuo jiems pareikšto ieškinio šiuo atveju negali. Vedybų sutartis ir jos pakeitimai prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudoti tik nuo jų įregistravimo vedybų sutarčių registre (LR CK 3.103 str. 3 d.). Vien turto režimo (statuso) nustatymas povedybinėje sutartyje savaime nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinių prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo. Sutuoktinių pajamų priskyrimas asmeninėn kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybėn neatima teisės kreditoriui nukreipti išieškojimą ne tik į sutuoktinio (skolininko) asmeninį turtą, bet ir į jam priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto dalį. Dėl to susitarimas dėl vieno iš sutuoktinių gautinų pajamų teisinio režimo neapriboja šio sutuoktinio civilinės atsakomybės pagal iki tokio susitarimo santuokos metu atsiradusias prievoles. Šiuo atveju prievolė, pagal kurią vykdomas išieškojimas, atsirado iki vedybų sutarties sudarymo. Vedybų sutartis sudaryta jau pradėjus priverstinį išieškojimą, nustačius, kad skolininkas neturi turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, bei pasiūlius išieškotojui kreiptis į teismą dėl skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo (to šalys neginčijo). E. G. ir R. G. Vedybinės sutarties baigiamosiose nuostatose, 2 punkte, numatyta, jog vedybinė sutartis ir jos pakeitimai prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudoti tik tada, jeigu sutartis ir jos pakeitimai buvo įregistruoti vedybų sutarčių registre. Teismas tokiose bylose nėra aktyvus, o šalys teismui nepateikė įrodymų, kad jų vedybinė sutartis yra įregistruota Centrinės hipotekos įstaigos Vedybų sutarčių registre. Be to atsakovai nepateikė įrodymų, kad jie sąžiningai pasidalijo savo turtą, kad šia sutartimi nepiktnaudžiauja ir nepakenkia tretiesiems asmenims, tai yra trečiųjų asmenų interesams, šiuo atveju ir ieškovo S. V. interesams. Sudarius povedybinę sutartį asmeninėmis E. G. pajamomis negali būti pripažįstamos tos pajamos, kurias R. G. gavo po vedybinės sutarties pasirašymo. Ieškinys tenkintinas visiškai, nes teismas daro išvadą, kad atsakovai sudarydami 2013-02-11 Vedybinę sutartį buvo nesąžiningi ieškovo atžvilgiu, sudaryta neatlygintina sutartis tarp sutuoktinių, atsakovų tarpusavyje sudarytoji sutartis pažeidė kreditoriaus, ieškovo, interesus, nes ji apribojo jo skolos išieškojimo apimtį ir galimybes laiko atžvilgiu, be to atsakovai neprivalėjo šios sutarties sudaryti, todėl tai yra pagrindas šią sutartį panaikinti.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Teigia, kad teismas, pripažindamas atsakovų sudarytą povedybinę sutartį negaliojančia pilna apimtimi padarė esminį pažeidimą - skundžiamu sprendimu paneigtas sutarties laisvės principas, bei įstatymo garantuojama teisė susitarti dėl sutuoktinių turto teisinio režimo, skundžiamu sprendimu yra paneigta atsakovų teisė susitarti dėl jų turto teisinio režimo į ateitį. Atsakovai sudarydami minėtą sutartį taip pat susitarė dėl skolinių ir kreditinių įsipareigojimų juridiniams ir fiziniams asmenims iki santuokos sudarymo, santuokos metu ir nuo vedybinės sutarties sudarymo numatant, kad minėti įsipareigojimai yra kiekvieno sutuoktinio, prisiėmusio atitinkamas prievoles, asmeninis įsipareigojimas. Teismas netinkamai interpretuoja sprendime cituojamą bylą. Sutuoktinių susitarimas dėl gautinų pajamų teisinio režimo neapriboja skolininko civilinės atsakomybės pagal iki tokio susitarimo santuokos metu atsiradusias prievoles (LAT 2006-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2006). Nurodyta praktika taikytina, kai povedybine sutartimi sprendžiamas turto dalies ar pajamų likimas, kai tos pajamos ar turtas įgytas iki vedybinės sutarties sudarymo. Šiuo atveju, teismas apsprendė R. G. pajamų likimą ir po vedybinės sutarties sudarymo, apribojant galimybę R. G. turtą atidalinti, pavyzdžiui, skyrybų atveju. Skundžiamu sprendimu teismas R. G. tarsi savaime padarė vyro bendraskole, tai yra net ir esant asmeninei R. G. prievolei, R. G. tapo atsakinga už sutuoktinio prievoles, kuo iš esmės paneigiama visa LR CK dalis, kuria apsprendžiamas sutuoktinio dalies turto ir pareigų atidalinimo institutas.

2. Nurodo, kad teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį, visiškai neatsižvelgė į tai, kad šiuo atveju tik atsakovas E. G. yra atsakingas už prievolės įvykdymą ieškovui, o atsakovė R. G. savo turtu ir pajamomis nėra atsakinga ieškovui, todėl ji turinti teisę nustatyti jai priklausančio būsimo turto ir gautinų pajamų iš darbinės veiklos teisinį rėžimą, priskiriant šias pajamas asmeninėn jos nuosavybėn. Teismas netinkamai nustatė ir vertino faktines aplinkybes, susijusias su E. G. įsiskolinimu ieškovui, nenustatinėjo šios skolos paskirties, skundžiamą sprendimą pagrindė prielaidomis. Svarbu yra ir tai, kad ieškovas atsakovei R. G. nėra išreiškęs jokių turtinių ar neturtinių pretenzijų, ieškovas pirmos instancijos teismo posėdžių metu yra patvirtinęs, kad pinigus skolino išimtinai E. G.. Skundžiamame sprendime yra užfiksuoti paties ieškovo parodymai, kad R. G. nėra prašiusi ieškovo paskolinti pinigų, pagaliau jis jai aplamai nebūtų reiškęs jokių reikalavimų, jei E. G. būtų pinigus jam mokėję. Taigi, bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovo reikalavimai atsakovo E. G. atžvilgiu yra išimtinai asmeninio pobūdžio, kas neturi nieko bendro su šeima, jos poreikių tenkinimu. Reikšminga aplinkybė yra ta, jog vekselio, kurio suma 140 000 Lt, išdavimas be R. G. sutikimo, leidžia daryti išvadą, jog atsakovo E. G. besąlyginis įsipareigojimas 140 000 Lt sumai yra per didelis ir neprotingas, kad jį būtų galima nemotyvuotai priskirti šeimos poreikių tenkinimui. Pastebėtina ir tai, kad bylos medžiagoje užfiksuota, jog atsakovas ir ieškovas buvo pažįstami ilgą laiką. Tai, kad ieškovui išduodant šį vekselį E. G. ir R. G. gyveno santuokoje, nereiškia, kad ši skola gali būti laikoma skirta šeimos poreikiams tenkinti. Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismas 2011-11-01 išduotą vekselį nepagrįstai pripažino sutuoktinių bendra solidaria prievole ir netinkamai taikė CK 3.109 str. 1 d. 5 p.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas nesiaiškino, ar vedybinė sutartis įregistruota Centrinės hipotekos įstaigos Vedybinių sutarčių registre, o tik konstatavo, kad atsakovai nepateikė duomenų apie sutarties įregistravimą. Atsakovo asmeninėmis pajamomis negalėjo būti pripažįstamos pajamos, kurias R. G. gavo po vedybinės sutarties pasirašymo. Teismas pirmiausia turėjo nustatyti prievolės pagrindą ir jos atsiradimo pobūdį, tik tuo atveju galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę - vienas ar abu sutuoktiniai. Minėtų aplinkybių nustatymas ir nulemia išieškojimo nukreipimą į skirtingą teisinio režimo turtą: į vieno sutuoktinio asmeninį turtą, į jo dalį bendrame sutuoktinių turte arba į bendrą sutuoktinių turtą (LAT 2008 m. vasario 15 d. nutartis c.b. Nr. 3K -7-149/2008). Sudarius Vedybų sutartį keičiamas turto teisinis režimas pagal Vedybų sutarties sąlygas. R. G. lėšos ir pajamos, gautos po Vedybų sutarties sudarymo yra jos asmeninė nuosavybė, taip pat ir darbo užmokestis ar jam prilygintos pajamos. Byloje neįrodyta, jog atsakovai buvo nesąžiningi ir siekė išvengti ir (ar) pasunkinti skolinės prievolės įvykdymą ieškovo naudai. Skolos išieškojimas nenutrauktas, atsakovas dirba ir vyksta išieškojimas iš atsakovo ieškovo naudai.

3. Kai atsakovui bendrovės veikloje prireikė apyvartinių lėšų, 2008 m. jis pasiskolino iš ieškovo 57 000 Lt su 5 procentų palūkanomis per mėnesį, pasirašė vekselį. Kadangi yra statybininkas, ieškovas atsakovui pasiūlė už skolą atidirbti ir statyti jam ir jo sutuoktinei I. V. gyvenamą namą. Sutarė, kad atsakovas pirks medžiagas ir statys. Pritrūkus pinigų, S. V. išdavė dar vieną vekselį, kurį, uždengus statomo namo stogą, pažadėjo sunaikinti. Kai buvo uždengtas stogas, ieškovas ne tik nesunaikino, bet kreipėsi į notarą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Atsakovas su ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl apmokėjimo už atliktus darbus ir pirktas medžiagas. Kreipėsi į I. G. kontorą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartimi Nr.2-750-154/2014 buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas S. V. ir I. V. priklausiantis žemės sklypas ir jame pastatytas gyvenamasis namas bei ūkinis pastatas. Visos minėtos aplinkybės rodo, kad pinigai buvo išleisti statyboms, o ne šeimos reikmėms.

Žemesnės instancijos teismas

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pažymi, kad actio Pauliana yra specialus, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui, t.y. LR CK 6.66 str. pagrindu ginčijami sandoriai formaliai nepažeidžia atitinkamiems sandoriams keliamų reikalavimų, tačiau pažeidžia kreditorių teises. Taigi R. G. apeliacinio skundo motyvai, kad Telšių rajono apylinkės teismas pažeidė sutarties laisvės principą yra nepagrįsti, nes actio Pauliana institutu, nustatomos sutarties laisvės principo ribos t.y. skolininkas, disponuodamas savo turtu, yra įpareigotas atsižvelgti į savo kreditoriaus interesus.

2. Kad ieškovas turi neabejotiną reikalavimo teisę yra akivaizdu. E. G. neįvykdė savo prievolių pagal 2011-11-01 paprastąjį vekselį ir jo pagrindu išduotas Telšių rajono 3-ojo notarų biuro notaro G. P. 2011-12-23 vykdomasis įrašas Nr. T3GP-11037, skolos suma yra 140.778,90 Lt. Ši reikalavimo teisė yra galiojanti ir nenuginčyta, todėl ieškovas turi teisę reikalauti atkurti atsakovų E. G. ir R. G. veiksmais pablogintą mokumą, sudarant ginčijamą 2013-02-11 vedybinę sutartį. Pagal 2011-12-23 vykdomąjį įrašą Nr. T3GP-11037 skolininku yra tik E. G., t.y. šiuo metu ieškovas nereikalauja R. G. pripažinti bendraskole, tačiau R. G. iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo bendraturtė, taigi skolą buvo galima išieškoti iš E. G. dalies bendroje su R. G. nuosavybėje. Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, nes pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Antstoliui V. D. pradėjus vykdymo veiksmus buvo nustatytas šis turtas: skolininko ir sutuoktinės vardu registruotas butas, Telšiuose; skolininko darbo užmokestis; sutuoktinės darbo užmokestis. Tačiau butas (duomenys neskelbtini) Telšiuose yra įkeistas AB DnB bankui, prievolės įvykdymo terminas 2025-02-20. Pagal LR CPK 747 str. 3 d. ir 626 str. 2 d. 4 p. išieškojimas be AB DnB banko sutikimo iš šio turto negalimas. E. G. darbo užmokestis (duomenys neskelbtini) yra 500 kas mėnesį t.y. ½ MMA. Iš šio darbo užmokesčio nuo 2012-12-04 iki 2014-05-02 buvo išieškota tik 182 Lt (antstolio V. D. 2014-05-02 pažyma). Taigi tik iš sutuoktinės R. G. gaunamo darbo užmokesčio dalies tenkančios E. G. buvo faktiškai galima didesnėmis sumomis dengti įsiskolinimą. 2013-02-11 vedybine sutartimi E. G. ir R. G. susitarė, kad visos pajamos įskaitant ir iki vedybinės sutarties sudarymo yra jos asmeninė nuosavybė. Taip buvo pažeista ieškovo teisė, nes jis nebegali nukreipti išieškojimo į E. G. nuosavybės dalį R. G. pajamose, o kito turto, į kurį šiuo metu galėtų nukreipti išieškojimą E. G. praktiškai neturi. Jei E. G. ir R. G. nebūtų sudarę ginčijamo sandorio, ieškovas būtų turėjęs galimybę savo reikalavimą patenkinti iš E. G. dalies bendrojoje nuosavybėje.

3. E. G. apeliaciniame skunde neteisingai cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2006. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 14 d. nutartimi konstatavo, kad ,,sutuoktinių pajamų priskyrimas asmeninėn kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybėn neatima teisės kreditoriui nukeipti išieškojimą ne tik į sutuoktinio (skolininko) asmeninį turtą, bet ir į jam priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto dalį. Jeigu kitas sutuoktinis davė sutikimą ir prisiėmė prievolę, kurios pagrindu kreditorius vykdo išieškojimą tai, nepakakus bendrosios jungtinės nuosavybės turto, išieškojimas gali būti nukreipiamas į kiekvieno iš sutuoktinių asmeninį turtą“. Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 14 d. nutartimi išnagrinėtos bylos ir šios bylos aplinkybės skiriasi, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo cituojamoje byloje atsakovai buvo bendraskoliai, o šioje byloje šiuo metu skolininku yra tik E. G.. Priešingai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2006 patvirtino, kad povedybinė sutartis actio Pauliana pagrindu gali būti ginčijama, tačiau toje byloje nebuvo nuginčyta dėl tos priežasties, kad nebuvo pažeistos kreditoriaus teisės dėl to, kad atsakovai buvo bendraskoliai, taigi bet kuriuo atveju ieškovas galėjo nukreipti išieškojimą į abiejų atsakovų turtą. Šioje byloje ginčijama povedybine sutartimi padalinus turtą, išieškojimo nukreipti į R. G. tekusią turto dalį negalima, nes išieškojimas iš jos nevykdomas.

4. E. G. sudarė vedybinę sutartį, o ieškinys dėl jos nuginčijimo pareikštas 2013-11-28, taigi nėra praleistas senaties terminas. Pagal formuojamą teismų praktiką privalėjimas sudaryti sandorį - tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, teismo sprendimas, skolininko vienašalis įsipareigojimas, ji gali atsirasti iš ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų. E. G. ir R. G. sudarė sandorį, kurio jie neprivalėjo sudaryti, nes nebuvo nei vienos sąlygos galėjusios nulemti sandorio sudarymo privalomumą. Dėl to actio Pauliana pagrindu ginčijamos 2013-02-11 vedybinės sutarties sudarymas pripažintinas neprivalomu. Būtina pažymėti, kad vedybinė sutartis buvo sudaryta nenutraukus santuokos, kas patvirtina, kad sandoris sudarytas ne siekiant pasidalinti turtą o siekiant nemokėti skolos. Pagal LR CK 6.67 str. 1 p. preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. 2013-02-11 vedybinės sutarties šalys E. G. (skolininkas) ir R. G. (tretysis asmuo) sudarant ginčijamą sandorį buvo sutuoktiniai, taigi jų abiejų nesąžiningumas yra preziumuojamas. Be to, LR CK 6.66 str. 2 d. numatyta, kad neatlygintinas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. 2013-02-11 vedybinė sutartis yra neatlygintina, todėl šiuo pagrindu nesąžiningumo net nebūtina įrodinėti. Taigi šioje byloje atsakovams teko pareiga paneigti nesąžiningumo prezumpciją. Atsakovai šioje byloje nepaneigė nesąžiningumo prezumpcijos.