Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-261-360/2017

Teisėjas R. Povilaitis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45785-2016-1

2017 m. spalio 13 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Betašienės, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. V., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, atstovės pagal įstatymą S. V. ir gynėjo advokato V. Š. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nutarties, kuria A. V., pripažinus, jog baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 285 straipsnio 2 dalyje, padarymo metu buvo nepakaltinamas, jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje už tai, kad 2016 m. rugsėjo 26 d., apie 17 val. 52 min., jis iš savo mobiliojo ryšio telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą telefono Nr. 112, melagingai pranešė žinią apie visuomenei gresiantį pavojų, kad (duomenys neskelbtini) ugdymo centre padėtas sprogmuo, dėl ko buvo įvestas planas „Skydas“, evakuoti minėto centro mokiniai, aptarnaujantis personalas ir kilo žmonių sumaištis.

Teismo posėdyje A. V., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, atstovė pagal įstatymą S. V. ir gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė su apeliaciniu skundu nesutiko, tačiau pritarė ręžimo palengvinimui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo taikyta priverčiamąja medicinos priemone – stacionariniu stebėjimu sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje ir prašoma taikyti švelnesnį ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

Šioje byloje apylinkės teismas nustatė, kad A. V. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 285 straipsnio 2 dalyje, būdamas nepakaltinamas. Apeliantė to neginčija, tačiau jos nuomone, A. V. gali būti gydomas ne izoliuotas gydymo įstaigoje, o ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Teisėjų kolegija vis dėlto nesutinka su šias argumentais.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį. Šioje byloje A. V. taikyta BK 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. BK 98 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams ir ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos (kasacinė byla Nr. 2K-343-648/2015).

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nustatė, kad A. V. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamas ir, paskirdamas A. V. stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis, vadovavosi ekspertizės aktu ir eksperto paaiškinimais teisme. Ekspertizės akte (b. l. 92-94) nurodoma, kad A. V. serga nuo 18 metų amžiaus, lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, rezistenciška gydymui forma, be to, jo elgesys neprognozuojamas, agresyvus dėl ko jam reikalinga taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – stacionarinį gydymą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Apylinkės teismo posėdyje buvo apklaustas ekspertizę atlikęs ekspertas D. T., kuris patvirtino ekspertizės išvadas, paaiškino, kad A. V. ligos neveikia vaistai, nors buvo bandomi įvairūs medikamentai, su juo dėl visiškai padriko mąstymo nebuvo įmanoma susišnekėti, pacientas gali būti pavojingas personalui ir sau pačiam, po jo gydymo Klaipėdos ligoninėje palatą reikėjo remontuoti, rekomenduota taikyti sustiprinto stebėjimo sąlygas. Be kita ko, ekspertas nurodė, kad jo nuomone, pritaikius naujos kartos medikamentus, būtų efektas. Taigi tiek ekspertizės akte, tiek teismo posėdyje eksperto dėl A. V. psichikos sutrikimo rekomenduota taikyti sustiprinto stebėjimo sąlygų režimą. Byloje nėra duomenų, kad atlikta ekspertizė ar gauti rezultatai yra neteisėti ir neišsamūs. Nors apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad A. V. šiuo metu gydosi, nekelia pavojaus, tačiau, kaip matyti iš šioje byloje nustatytų aplinkybių, A. V. baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką padarė netgi būdamas medicinos įstaigoje, gydymosi metu. Be to, kaip apylinkės teisme nurodė ir pati atstovė pagal įstatymą S. V., kai sūnus gulėjo Klaipėdos ligoninėje, atvažiavusi lankyti rado sumuštą, jis atsisakė gerti vaistus, tai jis daro paūmėjus ligai. Iš VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo raštų byloje matyti, kad A. V. būklė gydymosi periodais nebūdavo stabili, jis būdavo agresyvus ir kitų pacientų, ir personalo atžvilgiu (b. l. 67, 70, 76). Nors apeliacinės instancijos teismui pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštas, kuriame nurodoma, kad pacientas gyvena su mama, kurį jį globoja, paciento būklė šiuo metu stabili, tačiau tai nepaneigia ekspertizės akto išvadų bei eksperto, disponavusio visa medicinine dokumentacija, rekomendacijų. Kaip matyti, A. V. serga sunkia psichikos liga, kurios neveikia vaistai, daug kartų gydytas stacionariai, tačiau būklė nenuosekli, dar 2017 metų pradžioje ji buvo bloga, asmuo buvo pavojingas netgi pats sau. Nors mama jį globoja, tačiau, kaip apylinkės teisme nurodė S. V., pačiai susirgus ir atsigulus gydytis į ligoninę, sūnaus psichinė sveikata pablogėjo, be to, kaip galima spręsti iš bylos aplinkybių, vien dėl barnio su ja, A. V. net ir gydymosi medicinos įstaigoje metu, padarė baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką, o tai leidžia manyti, kad vien motinos globa ar A. V. neizoliavimas, kuriuos mini apeliantė, patys savaime nėra pakankami nuosekliai kontroliuoti ligą ir užkirsti kelią destruktyviam A. V. elgesiui. Taigi kolegija, įvertinusi visumą aptartų ir skundžiamoje nutartyje išdėstytų aplinkybių, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo sprendimui taikyti A. V. stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė atitiko jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir jo psichikos sveikatos būseną, kurią įvertino ekspertai.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl to, jog izoliavimas nuo visuomenės gali tik dar labiau pabloginti A. V. psichinę būseną, kolegija atkreipia dėmesį, jog, kaip užsimenama ir skundžiamoje nutartyje, teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko; jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Kiekvienu atveju teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 straipsnio 6 dalis) ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, o pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 405 straipsnį minėtus klausimus svarsto teismas pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą. Taip pat ir pati sveikatos priežiūros įstaiga, esant pagrindui, gali kreiptis į teismą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių rūšies pakeitimo ar panaikinimo. Teismas, kaip jau minėta, pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą, vertindamas pateiktą sveikatos priežiūros įstaigos išvadą apie asmens sveikatos būklę bei kitus reikšmingus duomenis, nusprendžia, ar būtinas tolesnis šios priemonės pratęsimas, taip pat, ar yra pagrindas ją pakeisti ar panaikinti.

Apeliacinės instancijos teismas, pagal apeliacinį skundą patikrinęs bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo. Keisti nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Pagal BPK 404 straipsnį apeliaciniai skundai dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese priimtų teismo sprendimų paduodami ir nagrinėjami pagal BPK VI dalyje (bylų procesas apeliacinės instancijos teisme) nustatytas taisykles. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. V., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, atstovės pagal įstatymą S. V. ir gynėjo advokato V. Š. apeliacinį skundą atmesti