Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-04-29 · Administracinė byla Nr. A-442-481-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-29
Bylos Nr.
A-442-481-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02705-2011-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Dainius Raižys (pran.)
Atsakovas
valstybės įmonės Registrų centro
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 12.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A442-481/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02705-2011-1Procesinio sprendimo kategorija 12.3.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Acumen“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir patikslinti nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), mokestinę vertę (2006 m.) pagal UAB Baltijos turto vertinimo agentūros 2009 m. lapkričio 26 d. nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės aktą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad VĮ Registrų centras 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu nusprendė netikslinti Pastato 2006 m. mokestinės vertės, nustatytos masiniu vertinimu. Nurodė, jog atsakovo atlikto nekilnojamojo turto masinio vertinimo metu buvo nustatyta, jog Pastato mokestinė vertė yra 18 939 118 Lt. Nesutikdamas su tokiu vertinimu kreipėsi į turto vertintoją A. C. TŪB Audito ir turto vertinimo biurą, kuris pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nustatė, kad Pastato vertė yra 9 350 000 Lt, tačiau atsakovas 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimu nusprendė netikslinti masinio vertinimo būdu nustatytos Pastato mokestinės vertės. Pažymėjo, kad šį sprendimą apskundė teismui, kuris minėtą sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pastato mokestinės vertės patikslinimo. Atsakovui 2009 m. kovo 31 d. pakartotinai atsisakius tikslinti pastato mokestinę vertę, vėl kreipėsi teismą. Bylos nagrinėjimo metu buvo paskirta turto vertinimo ekspertizė, kurios metu UAB Baltijos turto vertinimo agentūra nustatė, kad pastato rinkos vertė buvo 9 045 000 Lt. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 2 d. sprendimu įpareigojo atsakovą pastato mokestinę vertę nustatyti pagal UAB Baltijos turto vertinimo agentūros turto vertinimo ataskaitoje nurodytą turto vertę, tačiau atsakovui apskundus šį sprendimą apeliacine tvarka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. sausio 13 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 2 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl pastato mokestinės vertės patikslinimo. LVAT konstatavo, jog UAB Baltijos turto vertinimo agentūros atliktas pastato mokestinės vertės vertinimas atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas, Įstatymas) reikalavimus, tačiau 2011 m. lapkričio 2 d. sprendime atsakovas nurodė, kad UAB Baltijos turto vertinimo agentūros 2009 m. lapkričio 26 d. nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės aktas neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) bei Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas) nuostatų. Tokia atsakovo išvada prieštarauja LVAT 2011 m. sausio 13 d. nutarties išaiškinimams. Skundžiamame sprendime yra nurodyti ekspertizės akto trūkumai, kurių realiai net nėra. Pabrėžė, kad atsakovo teiginys, jog ekspertizės akte nepateiktas pataisos reikšmių pagrindimas, pataisų sąvokos nepakomentuotos ir neapibrėžtos, neatitinka tikrovės, o 2011 m. lapkričio 2 d. sprendime nurodoma aritmetinė klaida 5 lentelėje neturėjo jokios įtakos darant skaičiavimus, nes skaičiavimuose buvo naudojamas pataisos koeficientas (2,07), kurio reikšmė nurodyta tinkamai. Nesutiko ir su sprendimo teiginiais, kad du kartus yra dubliuojamas ploto veiksnys, nes darant skaičiavimus buvo atsižvelgiama į ploto vieneto bei į ploto pataisas. Nors sprendime nurodyta, kad skaičiuojant laiko pataisą, taikant porinio palyginimo būdą sandorių charakteristikos skiriasi daugiau nei vienas veiksnys, todėl laiko pataisos skaičiavimas yra klaidinantis ir nepagrįstas, tačiau sprendime nėra pateikta jokių argumentų, pagrindžiančių šiuos teiginius, nenurodyta, kokių konkrečių teisės aktų reikalavimų neatitinka ekspertizės akte atlikti skaičiavimai. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, jog subnuomos sutartyje nustatyta kaina neatitinka nuomos rinkos kainų. Tvirtino, kad nors ginčijamame sprendime teigiama, jog atsakovui nebuvo pateikti jokie tinkami papildomi įrodymai ir argumentai bei faktinių aplinkybių paaiškinimai, iš pareiškėjo buvo pareikalauta pateikti tik UAB Baltijos turto vertinimo agentūros nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės aktą.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas paaiškino, kad vykdydamas LVAT 2011 m. sausio 13 d. nutartį kreipėsi į pareiškėją 2011 m. birželio 23 d. raštu, prašydamas nurodyti, kokia vertinimo ataskaita siūlo vadovautis priimant naują sprendimą dėl mokestinės vertės ir tokią ataskaitą, nurodančią bei pagrindžiančią turto vertę 2006 m., pateikti, todėl pareiškėjas neteisus teigdamas, kad buvo pareikalauta pateikti tik UAB Baltijos turto vertinimo agentūros nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės aktą. Pareiškėjas, atsakydamas į minėtą raštą, nurodė remtis Audito ir vertinimo biuro atlikta vertinimo ataskaita ir UAB Baltijos turto vertinimo agentūros vertinimo ataskaita patikslinti Pastato mokestinę. Pareiškėjo pateiktame nekilnojamojo turto vertinimo dokumente rinkos vertė nustatoma lyginamosios vertės ir pajamų vertės metodais. Abiejų metodų taikymas turėjo trūkumų ir neatitikimų pagal reikalavimus. Teigė, kad skundžiamo sprendimo tekste aiškiai nurodė, kokių reikalavimų neatitinka lyginamosios vertės metodo ir naudojimo pajamų vertės metodo taikymas, taigi teisės aktai ir teisinis pagrindimas sprendime yra nurodyti. Pažymėjo, kad pateiktas naujas, anksčiau nenagrinėtas Pastato vertinimo dokumentas netenkino teisės aktų nustatytų reikalavimų, todėl negalėjo būti vertinamas kaip tinkamas ir turintis juridinę galią mokestinės vertės tikslinimui. Taip pat atkreipė dėmesį, kad ankstesnę A. C. TŪB Audito ir turto vertinimo biuro atliktą turto vertinimo ataskaitą, kaip netinkamą, įvertino Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-11-437/2010, todėl 2011 m. lapkričio 2 d. sprendime, įvertindamas pareiškėjo pateiktų ataskaitų turinio ir vertės pagrindimo nepakankamumą, atsakovas sprendė, kad tinkami įrodymai ir argumentai bei faktinių aplinkybių paaiškinimai nebuvo pateikti, bei priėmė sprendimą netikslinti Pastato mokestinės vertės (2006 m.), nustatytos masiniu vertinimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatas, teisė vertinti mokesčių mokėtojų atliktų individualių nekilnojamojo turto vertinimų ataskaitas suteikta atsakovui, kurio nurodymas pareiškėjui pašalinti trūkumus, nustatytus vertinant pateiktą individualią nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitą, yra privalomas. Pareiškėjas atsakovo nustatytų trūkumų nepašalino, todėl atsakovas, priimdamas skundžiamą spendimą, pareiškėjo teisių ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino atsakovo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir įpareigojo VĮ Registrų centrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Pastato mokestinės vertės patikslinimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui priklausančio Pastato mokestinė vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, yra 18 939 118 Lt. Pareiškėjas 2006 m. gegužės 16 d. pateikė VĮ Registrų centrui A. C. TŪB Audito ir turto vertinimo biuro ataskaitą, pagal kurią Pastato vertė turėtų būti 9 350 000 Lt, kurios pagrindu prašė patikslinti Pastato mokestinę vertę. VĮ Registrų centras 2006 m. kovo 23 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą patikslinti Pastato mokestinę vertę pagal A. C. TŪB Audito ir turto vertinimo biuro parengtą šio turto individualią vertinimo ataskaitą. Pareiškėjas su patikslinta A. C. TŪB Audito ir turto vertinimo biuro ataskaita pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl Pastato mokestinės vertės patikslinimo, o atsakovui 2006 m. rugsėjo 7 d. vėl atsisakius pareiškėjos prašymą tenkinti, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl atsakovo sprendimo panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-948-8/2007 panaikino atsakovo 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimą, kaip priimtą pažeidžiant pagrindines procedūras ir taisykles, turėjusias užtikrinti visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, ir įpareigojo VĮ Registrų centrą išnagrinėti pareiškėjos prašymą patikslinti Pastato vertę pagal A. C. TŪB Audito ir turto vertinimo biuro vertinimo ataskaitą iš naujo. VĮ Registrų centras, pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl Pastato mokestinės vertės patikslinimo, tačiau 2009 m. kovo 31 d. sprendimu vėl nusprendė Pastato mokestinės vertės netikslinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl VĮ Registrų centro 2009 m. kovo 31 d. sprendimo panaikinimo, nusprendė skirti turto vertinimo ekspertizę Pastato vertei 2006 m. nustatyti. Ekspertizę pavesta atlikti UAB Baltijos turto vertinimo agentūrai, kuris nustatė, kad Pastato rinkos vertė 2006 m. buvo 9 045 000 Lt. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-11-437/2010 panaikino VĮ Registrų centro 2009 m. kovo 31 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą Pastato mokestinę vertę nustatyti pagal UAB Baltijos turto agentūros turto vertinimo ataskaitoje nurodytą turto vertę – 9 045 000 Lt. LVAT 2011 m. sausio 13 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A502-315/2011, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 2 d. sprendimą pakeitė ir įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl Pastato mokestinės vertės patikslinimo. LVAT 2011 m. sausio 13 d. nutartyje konstatavo, kad remiantis byloje surinktais duomenimis, yra visos prielaidos patikslinti Pastato mokestinę vertę, dėl to pirmosios instancijos teismas atsakovo sprendimą pripažino neteisėtu ir nepagrįstu bei panaikino pagrįstai. Atsakovas 2011 m. birželio 23 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, prašydamas nurodyti, kokia Pastato individualaus vertinimo ataskaita vadovautis, priimant naują VĮ Registrų centro sprendimą dėl mokestinės vertės, ir tokią ataskaitą, nurodančią bei pagrindžiančią turto vertę 2006 m., jam pateikti. UAB „Acumen“, atsakydamas į šį atsakovo paklausimą, nurodė patikslinti Pastato mokestinę vertę remiantis A. C. TŪB Audito ir turto vertinimo biuro bei UAB Baltijos turto vertinimo agentūros atliktomis turto vertinimo ataskaitomis. 2011 m. liepos 7 d. raštu atsakovas pakartotinai paprašė pareiškėjo pateikti ataskaitą, patvirtinančią Pastato vertę 2006 m. Pareiškėjas pateikė UAB Baltijos turto vertinimo agentūros atliktą nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės aktą. Atsakovas pakartotinai išnagrinėjo UAB „Acumen“ prašymą dėl Pastato mokestinės vertės patikslinimo pagal individualų vertinimą ir 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu nepatikslino Pastato mokestinės vertės. Teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsniu ir pažymėjo, jog minėtoje LVAT 2011 m. sausio 13 d. nutartyje teismas nurodė, kad į bylą buvo pateikta UAB Baltijos turto vertinimo agentūros turto vertinimo ataskaita, parengta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutarties skirti turto vertinimo ekspertizę pagrindu. Joje nurodoma 9 045 000 Lt Pastato mokestinė vertė, kuri iš esmės nesiskiria nuo A. C. TŪB Audito ir turto vertinimo biuro ataskaitoje nurodytos Pastato mokestinės vertės, tačiau iš esmės (daugiau kaip 10 proc.) skiriasi nuo atsakovo masinio vertinimo būdu nustatytos Pastato mokestinės vertės. Jeigu atsakovas atsisakė remtis A. C. TŪB Audito ir turto vertinimo biuro ataskaita, nes, anot jo, ji neatitinka Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto, pagal kurį komercinio naudojimo nekilnojamasis turtas vertinamas lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) bei naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) metodais, taikant masinį nekilnojamojo turto vertinimą, nes Pastato mokestinės vertės vertinimas buvo atliktas taikant tik lyginamosios vertės metodą, tai UAB Baltijos turto vertinimo agentūros ataskaitoje nurodomas rezultatas, gautas Pastato mokestinę vertę nustatinėjant remiantis abiem Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytais metodais. LVAT sprendė, kad, remiantis byloje surinktais duomenimis, yra visos prielaidos patikslinti Pastato mokestinę vertę (įskaitant ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino skundui pateikti laikymąsi). Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, teismas konstatavo, kad, remiantis LVAT 2011 m. sausio 13 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, prielaidos patikslinti Pastato mokestinę vertę pagal UAB Baltijos turto vertinimo agentūros ataskaitą buvo, tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti. Pabrėžė, kad ginčai dėl Pastato mokestinė vertės tęsiasi dar nuo 2006 m. LVAT 2011 m. sausio 13 d. nutartyje nurodė, kad UAB Baltijos turto vertinimo agentūros turto vertinimo ataskaitos pagrindu galima patikslinti Pastato mokestinę vertę, todėl teismas pažymėjo, kad atsakovas, prieš priimdamas skundžiamą 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą, kuriuo pakartotinai atsisakė patikslinti Pastato mokestinę vertę, privalėjo pareiškėjui nurodyti UAB Baltijos turto vertinimo agentūros ataskaitos trūkumus bei pasiūlyti juos pašalinti. Atsižvelgęs į tai, darė išvadą, kad atsakovas nagrinėjamoje situacijoje nesivadovavo gero viešojo administravimo principu bei LVAT 2011 m. sausio 13 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, todėl 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimas naikintinas. Atkreipė dėmesį į tai, jog administracinis teismas negali atlikti viešojo administravimo funkcijų ir nustatyti nekilnojamo turto vertę, todėl atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Pastato mokestinės vertės patikslinimo.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neįvertinus visų faktinių bylos aplinkybių, vadovaujantis tik ankstesniais teismo sprendimais. Pažymi, kad nebuvo įvertinta ir pasisakyta dėl pareiškėjo sąžiningumo, nuoseklumo ir neteisėtų veiksmų, kai gavęs atsakovo sprendimą, priimtą vykdant minėtą LVAT 2011 m. sausio 13 nutartį, ir jį apskundus pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas 2011 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į tą patį teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, teigdamas, jog atsakovas iki šio rašto pateikimo nebuvo įvykdęs teismo sprendimo, nors pareiškėjas žinojo, kad sprendimas yra pakeistas LVAT nutartimi. Nepaisant to, vykdomasis raštas buvo išduotas. Atsakovas prašė susirašinėjimo medžiagą dėl teismo vykdomojo rašto išdavimo prijungti prie bylos ir ją vertinti pareiškėjo veiksmų teisėtumo ir pirmosios instancijos teismo klaidinimo požiūriu, tačiau toks vertinimas skundžiamame teismo sprendime nebuvo atliktas. Pažymi, kad kyla abejonių dėl atsakovo sprendimo apskundimo terminų nesilaikymo, nes teismo sprendime nėra nurodyta skundo pateikimo ir priėmimo data. Pareiškėjo skunde nurodoma 2011 m. lapkričio 30 d. data, o Vilniaus apygardos administracinio teismo vykdomasis raštas išduotas vėliau – 2011 m. gruodžio 21 d. Mano, kad šios aplinkybės laikytinos procesinių teisės normų pažeidimu bei kad pirmosios instancijos teismas šiais veiksmais ir nutylėjimais pažeidė imperatyvų reikalavimą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes.

Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka.

Teigia, kad apeliantas nenurodo, kokias materialinės teisės normas pažeidė pirmosios instancijos teismas bei kad nurodytos aplinkybės, susijusios su vykdomojo rašto išdavimu, nevertintinos, nes nėra susijusios su skundžiamu atsakovo sprendimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Tikrinamoje byloje vyksta ginčas dėl VĮ Registrų centro atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina visas aplinkybes, reikšmingas kilusiam ginčui.

Nustatyta, jog atsakovas, atlikęs 2006 metų mokestinio laikotarpio masinį nekilnojamojo turto vertinimą, nustatė, kad UAB „Acumen“ nuosavybės teise priklausančio Pastato mokestinė vertė yra 18 939 118 Lt.

Ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą. Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojas, nesutinkantis su turto vertintojo atliekant masinį nekilnojamojo turto vertinimą nustatyta nekilnojamojo turto vidutine rinkos verte, turi ne tik teisę teikti prašymą dėl nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės, bet ir pareigą Įstatymo nustatyta tvarka pagrįsti, jog nekilnojamojo turto masinio vertinimo rezultatas yra neteisingas.

Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtinta, jog VĮ Registrų centras, vykdydamas LVAT 2011 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-315/2011, kuria buvo įpareigotas dar kartą spręsti klausimą dėl Pastato mokestinės vertės patikslinimo, 2011 m. birželio 23 d. paklausimu Nr. (1.1.31.)s-2735 kreipėsi į pareiškėją. Atsakovas nurodė, kad A. C. TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“ parengta individualaus turto vertinimo ataskaita turi esminių trūkumų. Teisėjų kolegija šiai išvadai pritaria. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. sausio 1 d.) numatė, kad komercinio naudojimo nekilnojamasis turtas vertinamas lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) bei naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) metodais. Nors minėtoje ataskaitoje A. C. TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“ teigė, kad vadovaujasi nurodytais Įstatymo reikalavimais, tačiau faktiškai lyginamosios vertės ir naudojimo pajamų vertės metodų taikymo procedūros bei tvarka nebuvo išlaikytos, todėl atsakovas 2011 m. birželio 23 d. raštu Nr. (1.1.31.)s-2735 pagrįstai pareiškėjui pasiūlė pateikti kitą turto vertinimo ataskaitą (b. l. 120). UAB „Acumen“ 2011 m. liepos 4 d. raštu paprašė atsakovą papildomai vadovautis UAB Baltijos turto vertinimo agentūros 2009 m. lapkričio 26 d. nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės aktu Nr. 152:2009 (V), kurį VĮ Registrų centrui pateikė tik 2011 m. rugpjūčio 25 d. atsakydama į 2011 m. liepos 7 d. raštą Nr. (1.1.31.)s-2886 (b. l. 121-123).

ABTĮ 62 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertizės įstaigai. Teismo ekspertizė – proceso veiksmas, kuriuo teismas ar teisėjas skiria teismo ekspertui atlikti ekspertizę ir atsakyti į specialių žinių reikalaujančius klausimus, o teismo ekspertas atlieka jam pavestus tyrimus ir jų rezultatus fiksuoja ekspertizės akte (Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d.) 3 str. 4 d.). Motyvuoti atsakymai į visus pateiktus klausimus yra suformuluojami teismo ekspertizės akto išvadose (Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 24 str. 4 d.).

Iš nurodyto teisinio reguliavimo visumos seka, jog ekspertizės aktas yra įrodinėjimo priemonė teismo procese. Ekspertas, pasinaudodamas specialiomis tam tikros srities žiniomis ir taikydamas atitinkamus mokslinius tyrimo metodus, duoda teismui išvadą dėl faktų ir aplinkybių, turinčių reikšmės konkrečioje byloje, t. y. savo srities specialių žinių ribose atsako į pateiktus klausimus. Eksperto išvada teismui neprivaloma ir neturi didesnės įrodomosios galios negu kiti įrodymai byloje (ABTĮ 62 str. 4 d.). Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika eksperto išvada kaip įrodymas administracinių bylų procese yra tik iškeltoje administracinėje byloje teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išdavoje gauta išvada (2009 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1304/2009).

Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad administracinėje byloje atliktos teismo ekspertizės aktas nėra dokumentas, kurio pagrindu pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą gali būti nustatyta nekilnojamojo turto mokestinė vertė. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo tikrinti UAB Baltijos turto vertinimo agentūros 2009 m. lapkričio 26 d. parengto nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės akto Nr. 152:2009 (V) atitiktį Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimams. Pažymėtina, jog minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. nutarties argumentas, kad yra visos prielaidos patikslinti Pastato mokestinę vertę, negali apriboti atsakovo diskrecijos nustatant turto mokestinę vertę pagal individualų vertinimą. Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A502-315/2011 nebuvo konstatuota konkreti nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, dėl to pareiškėjui teko pareiga įrodyti aplinkybę, kad Pastato mokestinė vertė yra žymiai mažesnė nei nustatyta masinio vertinimo metu. UAB „Acumen“ tokių įrodymų nepateikus, VĮ Registrų centras 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu pagrįstai ir teisėtai netenkino jos prašymo nustatyti naują Pastato mokestinę vertę.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus (ABTĮ 142 str. 1 d.) ir nepagrįstai panaikino atsakovo priimtą individualų administracinį aktą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimas apskųstoje dalyje keičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ skundą atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Dainius Raižys Virginija Volskienė